Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 153 str. - 60 (šešiasdešimt) parų areštu;

- pagal BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. - laisvės atėmimu 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. K. priteista 2 000 (du tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajai R. S. ir 3 000 (trys tūkstančiai) Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajai D. K. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 4 d., apie 16 val.,(duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, jėga sugriebęs nepilnametę L. K. , gimusią 1991 m. gegužės 5 d., už rankos ir ją parvertęs ant žemės, savo kūnu užgulęs pradėjo nurenginėti jos viršutinius rūbus: ištraukė iš rankovės vieną ranką, bandė numauti kelnes, kišo ranką nepilnametei L. K. už palaidinės, lietė jos nugarą, tačiau savo lytinės aistros patenkinti nespėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes sutrukdė atėjęs vaikų darželio sargas.

Be to, jis 2005 m. birželio 24 d., apie 13 val., (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl jauno amžiaus bejėgiška G. S. , gimusios 2000 m. birželio 7 d., būkle, atliko mažametės G. S. tvirkinimo veiksmus, o būtent: numovęs jai apatines kelnaites, glostė jos lytinius organus, bučiavo į lūpas, reikalavo čiulpti jo varpą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo R. K. padaryto nusikaltimo aplinkybes skundžiamoje dalyje, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą. Nuteistasis nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 153 str., neginčija, todėl šioje dalyje nuosprendis neperžiūrimas.

R. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog jam inkriminuota nusikalstama veika neturi subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Toks apelianto teiginys nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. šią veiką padarė tyčia, t. y. pargriovė nukentėjusiąją L. K. , užgulė ir pradėjo ją nurenginėti (nuvilko vieną palaidinės rankovę, bandė numauti džinsus). Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusioji L. K. bei nukentėjusioji D. K. , kuriai dukra papasakojo apie įvykio aplinkybes. Šiuos parodymus patvirtina liudytojas A. V. . Iš jo parodymų matyti, kad matė, jog R. K. pastūmė mergaitę, pargriovė ant žemės, ją grabinėjo, lygtai bučiavo jos kaklą (t. 2, b. l. 91). Nuteistasis R. K. , apklausiamas kaip įtariamasis, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis suprato, jog mergaitei buvo apie 14-15 metų (t. 1, b. l. 124). 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 1 d. 4 p. nurodyta, kad kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą, kuris gali būti išreikštas žodžiais ar kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. K. savo nesutikimą išreiškė aiškiai žodžiu ir veiksmais, t. y. šaukėsi pagalbos ir priešinosi. Tai patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojo A. V. parodymai. Akivaizdu, kad R. K. , pavartodamas smurtą L. K. atžvilgiu, tokiais veiksmais pasikėsino patenkinti savo lytinę aistrą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Tai, kad nuteistasis R. K. padarė jam inkriminuojamą BK 22 str. 1 d., 150 str. 3 d. nurodytą veiką, patvirtina byloje surinkti įrodymai, t. y. nuosprendyje aptarti įrodymai.

Apeliantas nurodo, kad iš jo pavogė pinigus, todėl įtaręs, kad tai padarė L. K. , ją apieškojo. Tačiau iš liudytojų S. M. , J. S. ir nukentėjusios L. K. parodymų matyti, kad nuteistas R. K. nesakė, kad jam dingo pinigai. Kita vertus, iš nukentėjusiosios L. K. parodymų matyti, kad nuteistasis rankų į kišenes nekišo. Teisiamojo posėdžio metu R. K. nurodė, kad pinigus galėjo pamesti arba per daug sumokėti pilstuko pardavėjams (t. 2, b. l. 88). Akivaizdu, kad nuteistasis teigdamas, jog nukentėjusiąją pargriovė, siekdamas surasti neva iš jo pavogtus pinigus, meluoja, taip norėdamas išvengti atsakomybės.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji L. K. teisme davė parodymus, jog jis buvo nusirengęs marškinius, tačiau vėliau savo parodymus pakeitė nurodydama, jog jai taip pasirodė. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pasisakė, kad nukentėjusioji davė nuoseklius ir vienodus parodymus, nežymūs jos parodymų netikslumai neduoda pagrindo juos kritiškai vertinti. Be to, juos iš dalies patvirtina kiti bylos duomenys. Taip pat nenustatyta, kad L. K. turėjo pagrindą nuteistąjį nepagrįstai apkalbėti. Tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad R. K. buvo nusirengęs marškinėlius, o teisme šių parodymų nepatvirtino, nelaikytina parodymų keitimu ar nenuoseklumu. Iš L. K. parodymų matyti, kad taip jai galėjo pasirodyti, nes pamatė nuteistojo nuogą pilvą, todėl išsigando (t. 2, b. l. 91). Akivaizdu, kad L. K. dėl savo nepilnametystės ir pernelyg jauno amžiaus galėjo išsigąsti tokių nuteistojo veiksmų. Antra vertus, nukentėjusiosios parodymai šioje dalyje neturi jokios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikacijai ar įrodymų visumos vertinimui.

R. K. savo skunde taip pat nurodo, kad L. K. yra nepilnametė, todėl abejotinas jos gebėjimas teisingai suvokti ir atkurti aplinkybes, ji gali pasiduoti pašalinių įtaigai ir neteisingai suprasti bei įvertinti jo veiksmus, kai jis ieškojo pavogtų pinigų. Tačiau kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios analitiniu mąstymu ir tuo, kad ji gali pasiduoti pašalinių įtaigai arba meluoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad šioje byloje L. K. kas nors iš pašalinių būtų įtakojęs duoti melagingus parodymus. Iš (duomenys neskelbiami) pagrindinės mokyklos charakteristikos matyti, kad nepastebėta, jog L. K. pasisavintų svetimus daiktus (t. 1, b. l. 84). Todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios L. K. parodymais.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad pareiškimas buvo parašytas praėjus dviem mėnesiams po įvykio, o į psichologą nukentėjusioji L. K. kreipėsi tik po to, kai parašė pareiškimą. Iš tikrųjų nukentėjusioji D. K. pareiškimą policijai parašė tik 2005 m. liepos 5 d. (t. 1, b.l. 59). Tačiau D. K. parodė, kad nuteistasis sakė kaimynams, jog „jiems bus blogai“, liepė atsiimti pareiškimą, o dukra po įvykio bijojo išeiti į kiemą, gėrė raminamuosius vaistus, net buvo prisišlapinusi (t. 2, b. l. 90). Todėl kreipimasis į teisėsaugos pareigūnus ir praėjus dideliam laiko tarpui nuo įvykio nėra pagrindas netikėti nukentėjusiosios L. K. parodymais, nes jie vertinami ne atsietai, o visete su kitais byloje surinktais įrodymais.

Nuteistasis mano, kad D. K. , norėdama prisiteisti didelę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, įtakojo L. K. duoti neteisingus parodymus. Toks nuteistojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal CPK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, laikėsi anksčiau paminėtų kriterijų. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarinius (L. K. buvo sukeltos psichinės, psichologinės pasekmės, didelis dvasinis išgyvenimas), žalą padariusio asmens kaltę, jo tyčios formą. Apygardos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka nusikaltimo padarinius, kaltininko materialinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir nėra aiškiai per didelis.

Apygardos teismas, skirdamas R. K. bausmę, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas, R. K. nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. R. K. paskirta bausmė savo rūšimi yra pagrįsta ir teisinga, ji nėra per griežta. Esant tokioms aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo ribose nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.