- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 1S-495-491/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, V. G., gyvenančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), skundą dėl 2015 m. rugpjūčio 28 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria tenkintas VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir jam pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo terminas,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Žemesnės instancijos teismas
2009-03-30 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi V. G., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
2015-06-30 Rokiškio rajono apylinkės teisme buvo gautas VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma V. G. pratęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Skundžiama nutartimi šis teikimas buvo patenkintas.
Šalies argumentai
Skundu aukštesniajam teismui V. G. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir jam taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį gydymą. Nurodo, kad jis yra gydomas žymiai ilgesnį laiką, nei BK 284 str. 1 d. yra numatyta laisvės atėmimo bausmė, turi merginą, kuri laukiasi jo vaiko, nori padėti auginti ir rūpintis vaikeliu, o be to turi tėvus, su kuriais bendrauja kiekvieną dieną bei kurie gali ir nori jį globoti.
Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai V. G. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymą, todėl tenkinti jo skundą šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę teismas priima tik atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Iš teismui pateiktoje medžiagoje esančios komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog V. G. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Komisijos išvadoje nurodyta, kad V. G. stebėjimo laikotarpiu paciento psichinė būsena buvo nestabili, jis absoliučiai nekritiškas, paralogiško mąstymo, neadekvatus, manipuliuojančio elgesio, grasino badauti, pasikarti, jei jam nebus paskirti jo norimi vaistai ar pakeistas gydytojas. Pokalbio metu pacientas yra sunerimęs, įtarus, nepasitikintis, nesuvokia situacijos, savo ligos ir būsenos. Atsižvelgdama į tai, gydytojų komisija rekomendavo V. G. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis tęsti. Teismo posėdyje dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo pacientui dalyvavusi gydymo įstaigos atstovė teikimą palaikė ir siūlė V. G. gydymą tęsti tomis pačiomis sąlygomis. Šie duomenys rodo, jog V. G. sveikatos būklė dar nėra pakankamai gera, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog paciento psichinė būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę keisti į švelnesnę.
Skundą nagrinėjančio aukštesniojo teismo vertinimu šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar išvis išnykęs. Matyti, kad jis šiuo metu nėra pakankamai kritiškas padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, o savo tikslų siekia grasindamas badauti ar net smurtauti prieš save. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad V. G. paskutiniu metu buvo piktas, reiškė protesto akcijas, išsakė interpretacinio turinio kliedesius. Visa tai rodo, jog V. G. socialinis pavojingumas šiuo metu nėra sumažėjęs tiek, kad jam būtų galima taikyti švelnesnę priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį. Abejoti specialistų (jį gydančių ir stebinčių gydytojų) išvada teismas neturi pagrindo. Tą papildomai patvirtina ir aplinkybės, jog V. G. dar 2010 m. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis tebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, o 2012 m. taikytas ir ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nepaisant to, 2014-11-07 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi ambulatorinis stebėjimas V. G. buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, kadangi buvo nustatyta, jog dėl psichikos sutrikimo, neprognozuojamo elgesio, grasinimų bei vaistų nevartojimo jį reikia gydyti specializuotame stacionare.
Tokiu būdu, aukščiau paminėti duomenys rodo, jog V. G. socialinis pavojingumas dar išlikęs, o psichinės sveikatos būklė nėra reikšmingai pagerėjusi. Šių aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą jam ir toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę. Ambulatorinis stebėjimas, priešingai nei tvirtinama pateiktame skunde, kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, kadangi, kaip jau minėta pirmiau, ši priverčiamųjų priemonių rūšis V. G. jau buvo taikyta anksčiau, tačiau nustačius, jog jis nesilaiko nustatyto rėžimo, nevartoja skirtų vaistų, nesilanko pas gydytojus bei grasina tėvams, ambulatorinis stebėjimas buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
Aukštesnysis teismas atmeta ir V. G. skundo argumentus taikyti jam ambulatorinį stebėjimą, kadangi jo mergina laukiasi, tėvai nori jį globoti ir rūpintis, o už jo padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką yra numatytas tik 2 metų laisvės atėmimas, nors jis jau yra gydomas 7 metus. Čia pažymėtina, jog įvairios šeiminės bei asmeninės aplinkybės niekaip nepaneigia, jog V. G. yra nustatyti tam tikri psichinės sveikatos sutrikimai, kurie, kompetentingų specialistų vertinimu, šiuo metu neleidžia tvirtinti, kad jo būklė yra pagerėjusi. Be to, kaip jau buvo minėta pirmiau, V. G. jau buvo taikytas ambulatorinis stebėjimas ir jis kurį laiką gyveno tėvų namuose. Tačiau jis nesilaikė nustatyto gydymo rėžimo, nevartojo vaistų ir ėmė grasinti tėvams. Taigi akivaizdu, kad V. G. taikyta šiuo metu jo prašoma švelnesnė priverčiamoji medicinos priemonė nebuvo pakankama. Be to, pažymėtina, kad V. G. skunde akcentuojamas jo gydymo laikotarpis, kuris yra žymiai ilgesnis už BK 284 str. 1 d. numatytą maksimalią laisvės atėmimo bausmės trukmę, niekaip nenulemia ir negali daryti įtakos priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laikotarpiui, kadangi esminiai šių priemonių taikymo (ar sprendimo jas panaikinti) kriterijai yra asmens psichinė būklė bei pavojingumas visuomenei.
Kartu atkreiptinas tiek Rokiškio psichiatrijos ligoninės administracijos, tiek pirmos instancijos teismo dėmesys, kad pagal BK 98 str. 6 d. priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau, teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Šiuo atveju matyti, kad priverčiamoji medicinos priemonė V. G. taikoma nuo pagal 2014-11-07 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartį. V. G. asmens byloje nurodyta, kad į Rokiškio PL jis atvyko 2015-01-19. Ligoninės teikimas pratęsti šios priemonės taikymą teisme buvo gautas laiku (per 6 mėnesius), tačiau išnagrinėtas jau praėjus šiam terminui (po 2015-07-19), taip akivaizdžiai pažeidžiant BK 98 str. 6 d. nuostatą. Tokia situacija netoleruotina ir neturėtų ateityje kartotis. Tačiau, vien dėl šio pažeidimo naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo, nes asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, pagal teismui pateiktus duomenis dar nėra pasveikęs ar jo psichikos būklė nėra pagerėjusi tiek, kad šiuo metu galima būtų koreguoti šios priemonės taikymo sąlygas.
Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, skundžiama apylinkės teismo nutartis laikytina iš esmės pagrįsta, todėl naikinti ją skunde nurodytais motyvais šiuo metu pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
V. G. skundą atmesti ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį palikti galioti.
Ši nutartis neskundžiama.