- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-10
- Bylos Nr.
- P-146-83-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Pravieniškių
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-933-423/2005 pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. R. 2005 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2005 m. balandžio 8 d. Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus nutarimą ir 2005 m. gegužės 2 d. Kalėjimų departamento sprendimą dėl jam paskirtos nuobaudos (papeikimo).
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodė, jog jam nuobauda paskirta už tai, kad jo išvaizda buvo netvarkinga, t.y. jis nenusiskuto barzdos. Kadangi nėra teisės akto, kuris asmenį prievarta verstų kiekvieną dieną skusti barzdą ar ūsus, pareiškėjo manymu, toks reikalavimas pažeidžia Konstitucijos 22 straipsnį, Lygių galimybių įstatymą, Civilinio kodekso 2.25, 2.26 straipsnius, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko, nurodydamas, kad nuobauda V. R. paskirta pagrįstai, nes pareiškėjas 2005 m. balandžio 5 d. buvo sulaikytas kontroliniame praleidimo punkte Nr. 3 dėl netvarkingos išvaizdos - neskustos barzdos. Įstaigos direktoriaus 2004-12-31 įsakymo Nr. 1/07-170 „Dėl nuteistųjų elementarių elgesio ir savitarpio pagarbos taisyklių laikymosi” 1.10 punktas nustato, kad nuteistasis privalo nešioti tvarkingą šukuoseną ir būti nusiskutęs barzdą bei ūsus, su šiuo įsakymu pareiškėjas supažindintas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 11 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, jog 2005 m. balandžio 8 d. nuteistajam V. R. Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus nutarimu pareikštas papeikimas už tai, kad jis 2005 m. balandžio 5 d., 9.50 val., sulaikytas įstaigos kontrolinio praleidimo punkto Nr. 3 laiptinėje dėl netvarkingos išvaizdos - buvo nenuskutęs barzdos (b. l. 24). Savo skunde pareiškėjas iš esmės neneigė, jog 2005 m. balandžio 5 d. buvo nenusiskutęs barzdos.
Pareiškėjo motyvai, jog nėra tokio teisės akto, kuris asmenį prievarta verstų kiekvieną dieną skusti barzdą ar ūsus, kad toks reikalavimas pažeidžia Konstitucijos 22 straipsnį, Lygių galimybių įstatymą, Civilinio kodekso 2.25, 2.26 straipsnius, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, įvertinti kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas atlieka bausmę pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, todėl jo atžvilgiu taikomas Bausmių vykdymo kodeksas (toliau - BVK). BVK 12 straipsnio l dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o 2 dalyje - jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūnų nurodymus ir įsakymus. BVK 116 straipsnyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigose nustatoma vidaus tvarka, nuteistieji pasirašytinai supažindinami su savo teisėmis, pareigomis ir draudimais. Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1/07-170 „Dėl nuteistųjų elementarių elgesio ir savitarpio pagarbos taisyklių laikymosi” 1.10 punktas nustato, kad nuteistasis privalo nešioti tvarkingą šukuoseną ir būti nusiskutęs barzdą bei ūsus (b.l. 32-33). Nustatyta, jog su šiuo įsakymu pareiškėjas buvo supažindintas (b. 1. 41).
Teismas nurodė, jog BVK 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, viena iš jų - papeikimas (1 punktas). Šių nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką ir jų galiojimą reglamentuoja BVK 143 straipsnio 7 ir 10 dalys. Šiuo atveju nuobaudos skyrimo tvarka pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo veiksmai, paskiriant nuobaudą pareiškėjui, teisėti.
III.
Apeliaciniu skundu V. R. prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti, panaikinant 2005-04-08 jam paskirtą nuobaudą.
Apeliantas rėmėsi Europos kalinimo taisyklėmis No R(87)3 ir BVK 110 straipsniu, kuriame nėra nurodymo skustis barzdą kiekvieną dieną. Apeliantas teigė, kad teismas neįsigilino į jo skundo esmę ir reikalavimus, neteisingai išaiškino BVK 12 straipsnį. Apeliantas nurodo, jog pagal mokymo priemonę „Bausmių vykdymo teisė” (autorius Gintaras Švedas) neteisėto nurodymo ar įsakymo nevykdymas nesudaro pareigos pažeidimo (163 puslapis). Jei nuteistasis abejoja bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymo ar įsakymo teisėtumu (ir nėra galimybės tai išsiaiškinti), jis turi teisę jį apskųsti bausmių vykdymo įstatymuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodė apsiskutęs, įsakymą įvykdęs, tačiau buvęs nubaustas.
Skunde rėmėsi lygiateisiškumo principu, numatytu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje. Apeliantas pažymėjo, jog pagal BVK 5 straipsnį nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas ar pareiga. Apeliantas teigė, jog barzdą ir ūsus jis turi teisę auginti kaip nenuteistas asmuo, nes kitaip būtų pažeistas Lygių galimybių įstatymas. Pareigūnų įsakymai turi būti pagrįsti teisės aktais. Todėl, jeigu BVK 110 straipsnyje nėra nurodymo, draudžiančio auginti barzdą, ūsus, ilgus plaukus, taip pat įsakymo skustis (barzdą ir t.t.) kiekvieną dieną, jis įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliantas teigė, jog pagal minėtos mokymo priemonės 39 puslapį Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1/07 170 1.10 punktas yra niekinis, neturi teisinės galios, nes nėra tokio Lietuvos Respublikos įstatymo, kuris įpareigotų vyrą kiekvieną dieną skustis ar kirptis kas savaitę ar mėnesį (toks įstatymas pažeistų pasirinkimo laisvę).
Šalies argumentai
Skunde nurodė, jog pagal Europos kalinimo taisyklių, kurias Ministrų Komitetas priėmė 1987 m. vasario 12 d., rekomendacijos No R(87)3 priedą, 21 taisyklę sveikatos sumetimais ir siekiant, kad kaliniai gerai atrodytų bei išsaugotų savigarbą, turi būti užtikrinamos galimybės tinkamai prižiūrėti plaukus ir barzdą bei vyrams reguliariai skustis. Tokiu būdu, nėra jokių apribojimų, draudimų, įpareigojimų, įsakymų, kalbama tik apie subjekto savigarbą, teises ir laisvę pasirinkti, kaip atrodyti (tai atitinka BVK 5, 6, 7 straipsnius bei BVK komentarą). Apeliantas prašė panaikinus 2005 m. liepos 11 d. teismo sprendimą, jį priėmusią teisėjų kolegiją nušalinti nuo bylos nagrinėjimo ir bylą perduoti iš naujo ištirti kitai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, nes nušalintina kolegija neįvykdė jo reikalavimų, šališkai ištyrė jo skundą, pažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 4, 6, 81 straipsnius, 86 straipsnio 1 bei 3 dalis, 87 straipsnio 2 dalies 4 punktą (nenurodyti norminiai teisės aktai, draudžiantys vyrui auginti barzdą, ūsus ir žandenas, arba verčiantys vyrą kiekvieną dieną apsiskusti), to paties straipsnio 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 3 ir 4 punktus. Apeliantas teigė, jog palikus galioti jam paskirtą nuobaudą, pataisos įstaigos direktoriui suteikiama teisė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, užsiimti teisės aktų leidyba.
Atsiliepimas
Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su skundo reikalavimais nesutinkanti.
Atsiliepime teigiama, jog pareiškėjas nebuvo verčiamas, jam tik primintas direktoriaus įsakymo reikalavimas būti tvarkingam. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir Kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra” 13, 14 punktuose numatyta, kad nuteistieji pagal nustatytą grafiką turi praustis dušuose ne rečiau kaip vieną kartą per septynias dienas, periodiškai kirptis ir skustis. Atsakovė nurodė, jog savo darbe vadovaujasi Europos kalinimo įstaigų taisyklių, priimtų Ministrų komiteto 1987 m. vasario 12 d., nurodymais, pagal kuriuos kalinių asmeninės higienos skatinimas turi būti pirmaeilis ir suprantamas kaip esminis pataisos elementas bei įpročių ugdymas. Atsakovės manymu, reikalavimas nešioti tvarkingą šukuoseną, nusiskusti barzdą, ūsus, žandenas neprieštarauja Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktams.
Atsiliepime nurodoma, jog neaišku, kurį Civilinio kodekso 2.25 straipsnio punktą jie pažeidė, nes su nuteistuoju nebuvo atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai, nebuvo atlikta jokia intervencija į jo kūną. Apeliantas nutyli Civilinio kodekso 2.26 straipsnio 1 punkto nuostatą “taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais”, mini Konstitucijos 22 straipsnį, nesukonkretindamas, koks padarytas pažeidimas, bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, nors kaip pažeista V. R. teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, neaišku. Nuteistasis remiasi humanizmo principu, tačiau neaišku, koks, jo manymu, BVK 7 straipsnio punktas pažeistas, t. y. kaip vykdant bausmę buvo siekiama nuteistąjį V. R. kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 punktas) arba kokie su nuteistuoju buvo daromi medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo tyrimai (2 punktas). Savo skunde nuteistasis remiasi Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 punktu, tačiau, kaip nurodė atsakovas, jie turėjo teisę jam priminti, kad jis privalo laikytis BVK 12 straipsnio 2 ir 3 punktų reikalavimų. Atsiliepime teigiama, jog V. R. visada renkasi konfliktinį elgesio būdą, manipuliuoja savo teisumu ir siekia įvairiais būdais įrodyti savo subjektyvią tiesą, vedinas tam tikrų ambicijų ir siekdamas asmeninių tikslų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis 2005 m. lapkričio 8 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
1. skundžiamas atsakovo nutarimas yra pagrįstas: byloje surinktais įrodymais (tarnybiniais pranešimais ir pareiškėjo paaiškinimais (b.l.25-30)) nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 5 d. įvykdė Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje galiojančių Nuteistųjų elgesio taisyklių pažeidimą, t.y. buvo sulaikytas kontroliniame punkte netvarkingos išvaizdos – nenusiskutęs barzdos ir prasegiotais viršutiniais rūbais. Už šį vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą pareiškėjui 2005 m. balandžio 8 d. įstaigos vadovo nutarimu paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių pažeidimo faktą, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neneigė, kad buvo nesiskutęs barzdos, todėl jo teiginiai apeliaciniame skunde, kad įstaigos direktoriaus įsakymu nustatytas taisykles įvykdė tinkamai – “apsiskuto“, bet vis tiek buvo nubaustas, vertinami kritiškai ir atmetami kaip nepakankami paneigti priešingai liudijančių įrodymų visumai;
2. skundžiamas atsakovo nutarimas yra teisėtas. Kaip matyti iš byloje esančio Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymo ,,Dėl nuteistųjų elementarių elgesio ir savitarpio pagarbos taisyklių laikymosi“ turinio, 1.10 punkte įtvirtinta taisyklė įpareigoja nuteistuosius nešioti tvarkingą šukuoseną ir būti nusiskutusiems barzdą ir ūsus.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymas ,,Dėl nuteistųjų elementarių elgesio ir savitarpio pagarbos taisyklių laikymosi“ priimtas neperžengiant įstatymo suteiktos kompetencijos ribų ir nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo ginčijama taisyklė, reikalaujanti skųstis barzdą ir ūsus prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, saugantiems nuteistųjų teises. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė sistemiškai įvertinusi bei išaiškinusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 2, 10, 12, 116 straipsnių nuostatas.
Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Sprendžiant, ar konkretus elgesio laisvės apribojimas yra teisėtas, taikytinas bendrasis teisinis proporcingumo principas, pagal kurį individo teisės gali būti apribotos, jeigu to reikalauja viešasis, t.y. visos visuomenės, interesas ir ne daugiau kiek yra būtina šio intereso apsaugai. Teisėjų kolegija nusprendė, kad draudimas nuteistiesiems nešioti barzdą ir ūsus bei reikalavimas būti tvarkingiems yra pagrįstas būtinumu tiksliai ir operatyviai identifikuoti asmenį kontroliuojant nuteistųjų judėjimą ir elgesį įstaigos viduje bei visuomenės interesu, kad po laisvės atėmimo bausmės atlikimo asmuo išeitų į laisvę turėdamas tinkamus socialinius įgūdžius. Šis draudimas nepažeidžia proporcingumo principo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad juo neleistinai pažeidžiamos pareiškėjo asmeninės teisės.
IV.
2006 m. sausio 3 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo pareiškimas dėl proceso atnaujinimo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jo manymu yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 punktu (nes įžvelgia dokumentų klastojimą), 4 punktu (nes mano, kad teisėjams buvo padaryta įtaka), 10 punktu (nes remdamasis aukščiausiais įstatymais apsigynė dėl “barzdos” apeliaciniame teisme). Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes niekur nebuvo pateiktas kaltinimas dėl prasegtų rūbų, todėl nuo šio kaltinimo jis negalėjo gintis. Kadangi kaltinimas dėl prasegiotų rūbų nepatenka į minėtų taisyklių (“Dėl nuteistųjų elementarių elgesio ir savitarpio pagarbos taisyklių laikymosi”) 1.10 punktą, mano, kad jam pareikštas kaltinimas buvo abstraktus, o abstraktus kaltinimas turi būti panaikintas, kaip tai buvo padaryta Kauno apygardos administraciniame teisme 2005 m. balandžio 8 d.
2006 m. birželio 29 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo V. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ir procesą atnaujinti atsisakė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra teisinio pagrindo.
V.
2008 m. liepos 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pakartotinis pareiškėjo prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. I-933-423/2005 atnaujinimo.
Šalies argumentai
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su šioje byloje priimtais Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. nutartimi ir prašo objektyvios tiesos priimant naują (išteisinamąjį) sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo atlikti procesinius veiksmus, kurių jo manymu neatliko bylą nagrinėję teismai: išreikalauti jo nurodomus dokumentus iš Europos žmogaus teisių teismo, taip pat panaikinti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. I-154.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas netenkinamas.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per šiuo įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. To paties straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Iš minėtos teisės normos darytina išvada, kad procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas nustato abi sąlygas: prašymas pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino (ABTĮ 156 straipsnis); prašymas pateiktas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų (kurio nors vieno ar kelių) buvimą.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą nustatyta, kad prašymas neatitinka abiejų pirmiau minėtų sąlygų ( ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis, 156 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas kartą jau kreipėsi (2006 m. sausio 3 d. prašymu) dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2,3,4,10 punktuose numatytais pagrindais. Šis pareiškėjo prašymas buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. nutartimi (b. l. 105-107, 112-118). Pareiškėjas 2008 m. liepos 11 d. pateiktame pakartotiniame prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo jokių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų procesui atnaujinti, prašo atnaujinti procesą dėl to, kad nesutinka su pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo procesiniais sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartimi), taip pat nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 29 d. nutartimi dėl proceso atnaujinimo, taip pat prašo atlikti procesinius veiksmus, kurių, pasak pareiškėjo, neatliko šią bylą nagrinėję teismai (išreikalauti jo nurodomus dokumentus iš Europos žmogaus teisių teismo); panaikinti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. I-154. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, šioje proceso stadijoje gali ir turi patikrinti tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais), tačiau neturi įgaliojimų vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus arba rinkti naujus įrodymus. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Įstatymas nenumato galimybės atnaujinti procesą kitais, t.y. nenumatytais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose, pagrindais.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas ir dėl to, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (dėl įsiteisėjusių Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutarties prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas tik 2008 m. liepos 11 d.)
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą, , todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-933-423/2005 pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.