- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-23
- Bylos Nr.
- eI2-1195-386/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00488-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė (pirm.), Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- UAB "Miško medis"
- Trečiasis asmuo
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyriaus, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyrius, Užimtumo tarnybos prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyrius,
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, Užimtumo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miško medis“ atstovams K. B. ir advokatei L. M.,
atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyriaus atstovei A. B.,
2021 m. gegužės 26 d. teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miško medis“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, tretysis suinteresuotas asmuo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyrius, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Miško medis“ (toliau – ir pareiškėja, UAB „Miško medis“) skundu prašo panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr.V1 (19.4)-3151 (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjos naudai.
Pareiškėja skunde nurodo, kad 2020 m. spalio 27 d. gavo Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyriaus pretenziją dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo bei Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. V1 (19.4)-315. Su gautu įsakymu nesutinka, nes įsakymas priimtas neišnagrinėjus faktinių aplinkybių. Nurodo, kad pareiškėja dar 2019 m. birželio 17 d. pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1606 su Užimtumo tarnybos Anykščių skyriumi. Sutarties dalykas - UAB „Miško medis“ plėtra ir darbo vietų kūrimas. UAB „Miško medis“ įsipareigojo įsteigti penkias darbo vietas ir skirti 58 948,99 eurus nuosavų lėšų projektui įgyvendinti. Pareiškėja pagal šią sutartį gavo 57 000 eurų subsidiją projektui vykdyti. UAB „Miško medis“ yra įsteigusi darbo vietas, tinkamai ir pilnai vykdo sutartinius įsipareigojimus. Pareiškėja laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, vykdė veiklą iki kol 2020 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas. 2020 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 207 dėl COVID-19 ligos nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas (įskaitant esamus ir būsimus pratęsimus), kuriuo, be kita ko, numatyti veiklos draudimai ir ribojimai. Atsižvelgiant į šią situaciją, buvo apribota įmonės veikla. Pareiškėja buvo įtraukta į nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą, įmonė pateikė prašymą gauti subsidiją darbo užmokesčiui, t. y. atsiradus visiškai naujoms aplinkybėms, kurių nebuvo galima numatyti. Atsiradus naujam teisiniam pagrindui, buvo pasinaudota kita paramos priemone - remiamojo įdarbinimo. Prašymas darbo užmokesčio kompensavimui pateiktas dėl septynių darbuotojų. Įsakymu ir pretenzija prašoma grąžinti gautą dotaciją už keturis darbuotojus, kurie neva yra gavę dotacijas du kartus. Pareiškėjos nuomone, įsakymas priimtas tapatinant dvi skirtingas darbo rinkos politikos priemones.
Teigia, kad pagal 2019 m. birželio 17 d. su Užimtumo tarnybos Anykščių skyriumi pasirašytą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1606 UAB „Miško medis“ sukūrė naujas darbo vietas ir įdarbino darbuotojus. Vadovaujantis sutartimi UAB „Miško medis“ sudarė darbo sutartis su A. K., E. G., M. N. ir D. P.. Šie asmenys įdarbinti laikantis sutartyje numatytų reikalavimų, t. y. įsteigus jiems naujas darbo vietas. Jų darbo užmokesčiui nebuvo prašoma dotacijos. Teigia, kad pareiškėja, priimdama į darbą šiuos asmenis negalėjo numatyti, kad pasaulyje atsiras pandemija ir įmonė bus priversta kreiptis dėl paramos darbo užmokesčiui.
Nurodo, kad 2020 m. liepos 13 d. UAB „Miško medis“ pateikė pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę darbuotojų darbo užmokesčiui vadovaujantis tuo, kad įmonė buvo įtraukta į nukentėjusiųjų dėl COVID-19 sąrašą, t. y. siekiant pasinaudoti Užimtumo įstatymo 41 straipsnyje numatytomis priemonėmis. UAB „Miško medis“ 2019 m. yra gavusi paramą darbo vietoms steigti, o 2020 m. yra gavusi paramą pagal remiamojo įdarbinimo priemones, o tai, pareiškėjos teigimu, yra visiškai skirtingi pagrindai.
Pažymi, kad UAB „Miško medis“ priėmė darbuotojus ne pagal remiamo įdarbinimo priemones. Darbuotojai priimti vadovaujantis sutartimi, pagal kurią įmonė turėjo įsteigti naujas darbo vietas. Darbuotojai priimti įgyvendinant sutartį, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, ir tai padaryta gerokai iki pasikeitusių aplinkybių ir pasaulinės COVID-19 pandemijos bei karantino Lietuvoje. Pagrindas ir galimybė pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone atsirado gerokai vėliau nei buvo įsteigtos darbo vietos ir priimti nauji darbuotojai.
Apibendrina, kad atsakovas, priimdamas įsakymą, nenurodė faktinio ir teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priėmė neigiamą sprendimą. Toks atsakovo nenuoseklumas, kuomet atsakovas netiria duomenų, nesiaiškina aplinkybių, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamų reikalavimų, galimai apsunkina pareiškėjos teises realizuoti teisę į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas atsiliepimu bei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Užimtumo tarnyba 6 227 Eur subsidiją pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas.
Nurodo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 5¹ dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Akcentuoja, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui - dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis. Teigia, kad Užimtumo tarnybai nustačius, jog darbo užmokesčio subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už kai kuriuos pareiškėjos darbuotojus buvo išmokėta nepagrįstai, remiantis be teisinio pagrindo priimtu įsakymu, buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, pateikta pretenzija ir paprašyta pareiškėjos grąžinti be teisinio pagrindo gautą subsidiją. Apibendrina, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad subsidija pareiškėjai buvo suteikta dėl atsakovo darbuotojų klaidos, todėl mano, kad pareiškėja yra nepagrįstai praturtėjusi. Jei pareiškėja subsidijos negrąžins, atsakovas bus priverstas kreiptis į teismą dėl subsidijos grąžinimo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyrius teismo nustatytu terminu atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymo Nr.V1 (19.4)-3151 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyrius ir UAB „Miško medis“ 2019 m. birželio 17 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1606 (toliau –ir Sutartis) dėl 4 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose šiuo metu dirba A. K., D. P., E. G. ir M. N..
2020 m. liepos 20 d. pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių tvarkos aprašo patvirtinimo“) 9¹ priedas. Prie šio pasiūlymo pareiškėja pridėjo sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui.
2020 m. spalio 26 d. Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktorius priėmė įsakymą „Nr. V1(19.4)-3151 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-2043 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Šiuo Įsakymu buvo panaikintas sprendimas skirti pareiškėjai subsidiją darbo užmokesčiui pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už A. K., D. P., E. G. ir M. N..
Įsakyme nurodyta, jog Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktorius, vadovaujamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, įvertinęs tai, kad UAB „Miško medis“ Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. VI-(19.4)-2043 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2019 m. birelio 17 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS (19.4) - 1606, subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai, panaikina Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-2043 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 15, 17, 18, 21 eilutes.
Atsakovo 2020 m. spalio 26 d. įsakymo pagrindu 2020 m. spalio 27 d. pareiškėjai surašyta ir pateikta pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtos 6 227 Eur dydžio subsidijos grąžinimo. Pretenzijoje nurodyta, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims. Atsižvelgiant į šią teisės akto nuostatą, darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (41 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 42 straipsnio 1 dalis). Taip pat pretenzijoje nurodyta, kad pareiškėja 2020 m. liepos 20 d. pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę, kurio priede į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, Sąrašą, pareiškėja įtraukė ir minėtus darbuotojus, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms įsteigti pareiškėjai skirta valstybės parama. Teigė, kad pasitikėdama pareiškėjos pateikta informacija, nes duomenų teisingumas patvirtintas parašu, Užimtumo tarnyba už darbuotojus A. K., D. P., E. G. ir M. N. paskyrė ir išmokėjo 6 227 Eur subsidiją darbo užmokesčiui, nors, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, subsidija negalėjo būti išmokėta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, paprašė pareiškėją grąžinti nepagrįstai pervestą 6 227 Eur subsidiją į Užimtumo tarnybos sąskaitą.
Kaip jau minėta, Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Anykščių skyrius ir UAB „Miško medis“ 2019 m. birželio 17 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1606 dėl 4 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose šiuo metu dirba A. K., D. P., E. G. ir M. N.. Pagal pareiškėjos pateiktą informaciją, Užimtumo tarnyba už minėtus darbuotojus A. K., D. P., E. G. ir M. N. paskyrė ir išmokėjo 6 227 Eur subsidiją darbo užmokesčiui, nors, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, subsidija negalėjo būti išmokėta.
Atsakovas, spręsdamas dėl subsidijų darbo užmokesčiui, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, jam suteiktos kompetencijos ribose priskirtas funkcijas vykdo ir administracinius sprendimus priima, laikydamasi tiek Užimtumo tarnybos veiklą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų, tiek ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Taigi, sprendžiant dėl atsakovo priimto 2020 m. spalio 26 d. įsakymo Nr.V1 (19.4)-3151 teisėtumo, taikomi jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos turi būti aiškiai suformuluotos, bei šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, numatantis, kad viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Pareiškėja skunde teigia, kad 2019 m. birželio 17 d. pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį, gavo valstybės paramą darbo vietoms steigti ir vykdė sutartinius įsipareigojimus. Kadangi UAB „Miško medis“ buvo įtraukta į nukentėjusių nuo COVID-19 sąrašą, atsirado naujas teisinis pagrindas, kaip teigia pati pareiškėja, buvo pasinaudota kita paramos priemone – remiamojo įdarbinimo. Kaip matyti iš pateikto skundo, pareiškėja pripažįsta, jog minėta priemonė yra remiamojo įdarbinimo priemonė. Pareiškėjos teigimu, Užimtumo įstatymo 35 straipsnyje parama darbo vietoms steigti ir remiamasis įdarbinimas laikoma skirtingomis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis. Pareiškėja nurodo, kad atsižvelgiant į Užimtumo įstatymo 35 straipsnio 3 dalies nuostatas, aktyvios darbo rinkos politikos priemonės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti taikomos kompleksiškai, derinant skirtingas priemones.
Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka. Užimtumo įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kuriomis siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą, yra šios: 1) parama mokymuisi; 2) parama judumui; 3) remiamasis įdarbinimas; 4) parama darbo vietoms steigti. Užimtumo įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kompleksinis aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymas tam pačiam asmeniui pakartotinai gali būti organizuojamas ne anksčiau kaip praėjus 3 metams nuo paskutinio kompleksinio šių priemonių taikymo. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą, ši įstatymo nuostata taikoma ne juridiniams, o fiziniams asmenims. Tokia išvada darytina iš toliau nurodytų teisės normų. Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, be kita ko, kad šis įstatymas nustato darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės (tarp jų – ir remiamasis įdarbinimas, parama darbo vietoms steigti), kuriomis siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 „Dėl Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas. Šis aprašas nustato aktyvios darbo rinkos politikos priemonių atitinkamai darbo ieškančių asmenų grupei skyrimo prioritetus, kompleksiško priemonių taikymo, atskirų priemonių įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, profesinio mokymo lėšų nustatymo, skyrimo ir panaudojimo kontrolės tvarką. Atkreiptinas dėmesys, kad Aprašo 6 punkte numatyta, jog kompleksiškai taikomos priemonės Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 1-6 ir 8-10 punktuose nurodytiems asmenims, t. y. neįgaliesiems, turintiems bedarbio statusą, nekvalifikuotiems bedarbiams, ilgalaikiams bedarbiams, vyresniems kaip 45 metų bedarbiams, bedarbiams iki 29 metų, pirmą kartą darbinę veiklą pradedantiems bedarbiams pagal įgytą kvalifikaciją ar kompetenciją ir asmenims, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas arba asmenims, kuriems suteikta papildoma ar laikinoji apsauga.
Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kas sudaro remiamojo įdarbinimo priemones, t. y. įdarbinimas subsidijuojant ir darbo įgūdžių įgijimo rėmimas. Be to, minėtas 41 straipsnis apibrėžia remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo sąlygas, subjektus, kurie gali jose dalyvauti, subsidijų dydžius ir pan. Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad įdarbinimas subsidijuojant, kurio tikslas – įdarbinti Užimtumo tarnybos siųstą asmenį negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų, taip pat išlaikyti užimtų asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova arba ji nutraukta Vyriausybei atšaukus ekstremaliąją situaciją ar karantiną arba suėjus bent vieno iš jų paskelbimo terminui, darbo vietas, organizuojamas siekiant: 1) šio įstatymo 25 straipsnio 3–13 punktuose nurodytiems bedarbiams padėti įsitvirtinti darbo rinkoje arba įsidarbinti; 2) šio įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytiems bedarbiams ir šio įstatymo 25 straipsnio 14–16 punktuose nurodytiems užimtiems asmenims sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalimi, pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo subsidiją darbo užmokesčiui, nes pareiškėja buvo įtraukta į nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą.
Kaip jau minėta, pagal Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įdarbinimas subsidijuojant organizuojamas siekiant šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims (t. y. užimtiems asmenims, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą) sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje. Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 2 dalis numato, kad subsidijos darbo užmokesčiui, mokamos darbdaviams išlaikant šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų užimtų asmenų darbo vietas, dydis apskaičiuojamas vadovaujantis, be kita ko, šio įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies nuostatomis. Pareiškėjai 6227 Eur subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį buvo išmokėta kaip darbdaviui, išlaikančiam darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims (Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalis), t. y. užimtiems asmenims, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą (Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 16 punktas). Minėtas Užimtumo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja įdarbinimą subsidijuojant. Taigi, pareiškėja (darbdavys), gaudama 6227 Eur subsidiją, dalyvavo įdarbinime subsidijuojant, t. y. remiamojo įdarbinimo priemonėje (Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad į darbo vietas, įsteigtas pasinaudojus valstybės parama, nebuvo įdarbinti asmenys pagal remiamojo įdarbinimo priemones.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis buvo pakeista 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2846, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d. Šiuo pakeitimu numatyta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip:„ Darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.“ Darytina išvada, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama negali būti skiriama ir mokama, išskyrus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų, laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.
Išanalizavusi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent - kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį, t. y. gauti prastovų subsidiją. Taigi, akivaizdu, jog galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (akto redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Be administraciniams aktams taikomų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, ne mažiau svarbu, kad administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai būtų aiškus ir suprantamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015). Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015; 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015).
Analizuojant skundžiamo Įsakymo turinį, konstatuotina, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes jis yra aiškus ir suprantamas, motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, nurodyta jo apskundimo tvarka. Įsakymą priėmė kompetentingas administravimo subjektas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą ir panaikinti Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. Nr.V1 (19.4)-3151, kuriuo panaikintos Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr.VI (19.4) - 2043 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 15, 17, 18, 21 eilutės. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja prašo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja už skundą sumokėjo žyminį mokestį. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, netenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miško medis“ skundą dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 26 d. įsakymo Nr.V1 (19.4)-3151 panaikinimo.
Netenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Miško medis“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.