Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau- Alytaus PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Bylos duomenys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN jis atliko laikotarpiu nuo 2012-04-10 iki 2013-04-03 (b. l. 53-58). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto bei kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2012-04-10, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016-02-18 (b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Alytaus PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016-02-18. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2013-02-17 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013-02-17 taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2013-02-17 atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2013-04-03.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 58-59, 76-81) ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2013-03-19 buvo paskirtas į 3 būrį, 4 miegamąjį, kuris yra 44,28 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,69 kv. m. Nuo 2013-03-19 iki 2013-04-03 pareiškėjas paskirtas į 22 būrį, 4 miegamąjį, kuris yra 17,73 kv. m ploto, jame įrengta 7 miegamosios vietos. Minėtu laikotarpiu buvo užimtos tik 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,95 kv. m ploto.

Nors pareiškėjas teigia, kad patalpos būdavo perpildytos bei 3 būrio miegamasis buvo apie 32 kv. m ir joje gyveno 18-20 nuteistųjų, tačiau prie skundo nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų (pvz., neišvardijo, kokie tiksliai asmenys buvo laikomi šioje gyvenamoje patalpoje). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vadovaujamasi atsakovo duomenimis dėl įrengtų gyvenamų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikia duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 59, 77-81) bei nuteistojo perkėlimo lapą (b. l. 76), kurie patvirtina, jog nuteistasis asmuo tam tikrais laikotarpiais buvo priskirtas prie konkrečios kameros. Teismo vertinimu, šie oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos išrašai ir kiti rašytiniai duomenys) paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerų plotų neatitikimo bei nuteistųjų skaičiaus atmestini, kaip nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 16 parų (nuo 2013-03-19 iki 2013-04-03), pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant Taisyklių 11¹.1. punkte nustatytą minimalaus 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi nurodytu laikotarpiu jam teko 2,955 kv. m kameros ploto (trūko 0,145 kv. m).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, kaupėsi pelėsis.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010).

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, higienos normos įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kamerų natūralią ir dirbtinę apšvietą bei oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas, užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje bei nurodė, jog patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Vėdinimas per langus atitinka higienos normose numatytus reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, oro temperatūros ir kt.) nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros apšvietos, ventiliacijos, oro temperatūros dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameros ventiliacijos, apšvietos, oro temperatūros, drėgmės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tamsu ir drėgna, tačiau nedetalizavo ir neindividualizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė, kas jas galėtų patvirtinti. Pareiškėjo šio pobūdžio argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos priteisimui. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Pareiškėjas skunde nurodęs, jog Alytaus PN buvo nesandarūs, sudužę langai, nebuvo laukinių durų. Taip pat žalą sieja su tuo, jog atsakovas nevykdė jokio auklėjamojo darbo su nuteistaisiais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai, dėl nesandarių, sudužusių langų, suprastėjusio užimtumo, auklėjamojo darbo taikymo nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jie yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, nes pareiškėjas nenurodė tikslių laikotarpių kada langai buvo nesandarūs, stiklai išdaužyti, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovo neveikimas auklėjant, teikiant užimtumo programas nuteistiesiems, ar kreipėsi su skundais, prašymais į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl minėtų pažeidimų, kokie atsakymai iš jų buvo gauti ir t.t. Todėl darytina išvada, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių ir dėl to, kad šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių nustatyti negalima, todėl tokios aplinkybės atmestinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos.

Pareiškėjas taip pat žalą kildina iš to, jog prarado televizorių, DVD leistuvą bei buvo sumuštas.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kreipėsi į pareigūnus dėl dingusių daiktų, tačiau perkeliant į kitą būrį dirbti pasirašė, jog sugedo minėti daiktai ir jie buvo nurašyti. Pareiškėjas tai pripažino pats pasirašydamas dokumentus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas savo parašu patvirtino apie daiktų nurašymą, todėl atsakovo veiksmuose negalima įžvelgti neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas dėl jo sumušimo skunde nurodė, jog šis incidentas Alytaus PN nebuvo užregistruotas, kadangi pareiškėjas nesiskundė. Dėl minėto įvykio pareiškėjas nesikreipė nei į administraciją, nei į kitas institucijas, įrodymų apie tai teismui nepateikė ir atsakovas. Apie tai, jog dėl šio įvykio būtų atliekamas tyrimas dėl pareigūnų veiksmų (neveikimo) byloje nėra. Nei atsakovas, nei pareiškėjas duomenų apie atliekamą tyrimą pareigūnų atžvilgiu nepateikė, todėl spręstina, jog neteisėtų veiksmų pareigūnų atžvilgiu nėra nustatyta.

Pareiškėjo argumentai dėl dingusių daiktų bei dėl sumušimo ir dėl to kilusios žalos atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra įrodymų iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjui dėl netinkamų gyvenimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata, taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis nebuvo intensyvus, truko 16 parų (trūko 0,145 kv. m ploto), pareiškėjas aktyviais veiksmais dėl to pretenzijų nereiškė, nesant byloje įrodymų, kad dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2017 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. NTP-7-3995, dėl 115,80 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2770-10985 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, paskiriant advokatą R. L. (b. l. 45-46).

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40, 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas.

Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (žr. pvz.: LVAT 2009-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendė:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo R. A. reikalavimą dėl 6 000 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.