Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-435-227/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-04
Bylos Nr.
2A-435-227/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimantas Misiūnas (pirm.), Laimutė Sankauskaitė, Margarita Dzelzienė (pran.)
Atsakovas
T. B.
Ieškovas
UAB ,,Divinitus“

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-435-227/2012

Gediminas Karpavičius Teism. proc. Nr. 2-50-3-01662-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.5.; 44.5.1.; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės (pranešėja), Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-179-839/2012 pagal ieškovo UAB ,,Divinitus“ ieškinį atsakovui T. B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 8555 Lt įsiskolinimą, 1000 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui šalių sudarytos sutarties pagrindu buvo parduotos prekės, atsakovas pilnai neatsiskaitė už prekes pagal jam išrašytas sąskaitas ir liko skolingas ieškovui 8555 Lt. Taip pat, ieškovas, remiantis sutarties 4.1p., paskaičiavo atsakovui delspinigius.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo ieškovo UAB ,,Divinitus“ naudai 8555 Lt skolos, 1000 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 9555 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011-11-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 287 Lt žyminį mokestį, 242 Lt už ieškinio parengimą, taip pat į valstybės biudžetą 23,31 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo, kaip asmens besiverčiančio pagal verslo liudijimą Nr.V0557907, 2007-12-29 sudaryta rašytinė Prekybos sutartis Nr.07/09205 (7 b.l.), pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui prekes, o atsakovas įsipareigojo už suteiktas prekes atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Pirmuoju prekių tiekimu atsakovui pristatyta prekių už 15 070 Lt sumą pagal PVM sąskaitas - faktūras DIVU Nr. 0057, Nr.0059, Nr.0058 (7-13 b.l.). Atsiskaitymas už prekes buvo nustatytas 2007-12-29 skolos išmokėjimo grafiku Nr.07-1 iki 2009-06-20 (15 b.l.). Pagal 2011-03-17 PVM sąskaitą - faktūrą DIV Nr. 0001714 atsakovui patiekta prekių už 2200 Lt sumą (14 b.l.). Laikė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai (CK6.305, 6.371 str.). Pagal ieškovo pateiktą atsakovo įsiskolinimo apyvartos žiniaraštį (16 b.l.) atsakovas už gautas prekes yra skolingas 8555 Lt, tačiau atsakovo teigimu jis už prekes yra atsiskaitęs. Nustatė, kad M. T. atsakovas pervedė iš viso 12 339 Lt, tuo tarpu ieškovui UAB „Divinitus“ pervesta iš viso 2040 Lt, 2008-01-07 mokėjimu 1040 Lt ir 2009-06-15 mokėjimu 1000 Lt (48-56 b.l.). Pagal ieškovo pateiktą atsakovo įsiskolinimo apyvartos žiniaraštį įmokėta 2040 Lt suma yra užskaityta, taip pat užskaitytos ir kitos atsakovo ar jo vardu kitų asmenų atlikti mokėjimai (2008-12-03 G. B. sumokėta 144 Lt suma, 18 b.l.) bendrovei, ką patvirtina ieškovo pateikti sąskaitų išrašai (72-80 b.l.). Teismas atsakovo argumentus, kad pinigai pervesti M. T. yra atsiskaitymas už gautas prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras laikė nepagrįstais ir neįrodytais (CPK 178 str.). Atsižvelgė į tai, kad atsakovo atlikti mokėjimai M. T. ir UAB „Divinitus“ pervestos lėšos (21 054 Lt (12 339 Lt + 8715 Lt) sudaro žymiai didesnę sumą nei atsakovas yra gavęs prekių (skola pagal sąskaitas - faktūras 17 270 Lt). Atsakovo teiginius, kad jis nepastebėjo permokos, veikė kaip tarpininkas kitoms įmonėms perkant prekes, kai atsiskaitymas tarp įmonių vyko pagal išrašytas sąskaitas toms įmonėms, laikė nesudarančiais pagrindo išvadai, kad atsakovas už gautas prekes yra atsiskaitęs. Kadangi šalys sutartimi susitarė, kad laiku neatsiskaitęs PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytais terminais, pirkėjas mokės 0,2 proc. dydžio delspinigius, kurie skaičiuojami nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą mokėti kalendorinę dieną (Prekybos sutarties 4.1. p.), pagal skolos išmokėjimo grafiką atsiskaitymo pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr.0059, Nr.0058 termino pabaiga yra 2009-06-20, pagrįsta pripažino ieškovo prašomą priteisti 1000 Lt delspinigių sumą. Pripažino, kad atsakovas netinkamai vykdė jam priklausančią prievolę sumokėti ieškovui už jo patiektas prekes ir vienašališkai atsisakė ją vykdyti, ką draudžia įstatymas, todėl ieškinį tenkino, priteisė 8555 Lt skolą (CK 6.38 str., 6.59 str., 6.63 str., 6.205 str., 6.258 str.), 1000 Lt delspinigių bei 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2011-11-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Patenkinus ieškinį iš atsakovo ieškovo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos: žyminis mokestis – 287 Lt (6, 29 b.l.), už ieškinio parengimą sumokėti 242 Lt (20, 21 b.l.), o į valstybės biudžeto pajamas iš atsakovo priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str., 80 str., 83 str., 88 str., 96 str.). Ieškovo 302,50 Lt išlaidų dėl pareiškimo parengimo (18, 19 b.l.) bei 72 Lt sumokėto žyminio mokesčio už pareiškimą (5 b.l.) nepriteisė, kadangi išlaidos patirtos kitoje byloje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė ir nevertino visų byloje surinktų įrodymų, neanalizavo atsakovo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, pažeidė rungtyniškumo civiliniame procese principą, padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ieškovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose, prieduose, paaiškinimuose matyti aiškūs prieštaravimai, ko teismas neįvertino ir nepagrįstai nustatė, jog atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, nors su ieškovu atsiskaityta ir dar yra susidariusi permoka. Teismas nesiaiškino, už ką atsakovas privalėjo mokėti asmeniškai M. T., kuris atsakovą klaidino prašydamas mokėti sumas į jo nurodomas sąskaitas liepdamas nurodyti mokėjimo paskirtį. Tik gavęs ieškinį atsakovas suprato, kad pinigus pervedinėjo į asmeninę M. T. sąskaitą. 2008-05-13, 2008-07-11, 2008-08-13, 2008-09-12 mokėjimai buvo atlikti, nurodant mokėjimo paskirtį - už dažus bei mėnesinė įmoka už prekes, 2008-01-07 bei 2009-09-10 mokėjimai atlikti nurodant paskirtį - papildymas, kas rodo, jog atsakovas mokėjo ieškovui pagal M. T. nurodytas sąskaitas. Teismas neįvertino, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2008 metų pradžios iki 2009 metų pabaigos dirbo kitoje įmonėje, todėl jokių prekių iš ieškovo nebuvo būtinybės pirkti. Tik pamatęs permoką atsakovas norėdamas išlyginti šias sumas papildomai 2011-03-17 įsigijo iš ieškovo dažų, taip pat ketino 3784 Lt permoką pasidengti dažais ateityje, tačiau po informavimo apie tai, ieškovas kreipėsi į teismą. Ieškovas nepateikė, teismas neišreikalavo jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo teiginį, kad atsakovui buvo siunčiamos prekės asmeniškai ir už jas atsakovas mokėjo į asmeninę sąskaitą. Atsakovui nebuvo leista pasikviesti į teismo posėdį liudytojus, kurie būtų galėję paneigti ieškovo teiginius, kad prekės buvo siunčiamos jam asmeniškai, nes jos buvo siunčiamos konkrečiai įmonei ir atsakovas atlikdavo tarpininko vaidmenį. Ieškovas sąmoningai iki teismo posėdžio dienos atsakovui negrąžino patvirtintų sąskaitų-faktūrų, kurios patvirtina, kokiu pagrindu buvo siunčiamos prekės kitoms įmonėms, kopijų ir jų atsakovas negalėjo pirmosios instancijos teismui pateikti. Atsakovui, dirbančiam pagal verslo liudijimą, nebuvo būtina apskaityti visas pajamas ir išlaidas, tačiau tai negalėjo būti pagrindu teismui priimti ieškovui palankų sprendimą. Teismas neįvertino aplinkybės, kodėl, jeigu atsakovas buvo neatsiskaitęs, ieškovas leido atsakovui pirkti iš jo prekių 2011 metais, kas įrodo, jog jokių įsiskolinimų nebuvo. Ieškovas neįrodė, kokiu būdu atsakovui buvo teikiamos prekes ir ar buvo pridedamos parduotuvių išrašytos sąskaitos- faktūros. Teismui nekilo abejonių klausantis ieškovo atstovo nepagrįstų teiginių, kad jis asmeniškai pirkdavo prekes iš savo įmonės ir jas siųsdavo atsakovui kaip fizinis asmuo.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantui sunkiai sekėsi grąžinti susidariusį įsiskolinimą ieškovui, todėl ieškovo direktorius M. T. bandė padėti apeliantui sudarydamas sąlygas gauti pelno iš perparduodamų dažų ir atsiskaityti su ieškovu pagal Skolų išmokėjimo grafiką, susitarė su apeliantu, kad jis avansu į asmeninę M. T. sąskaitą perves tam tikrą sumą už sau užsakytas prekes (daugiausia už dažus), o M. T. už šią sumą nupirks prekių ir išsiųs apeliantui. Apeliantas šio bendradarbiavimo metu neturėjo verslo liudijimo, todėl jam nebuvo reikalingos sąskaitos-faktūros už siunčiamas prekes. Apeliantas asmeniškai M. T. sumokėjo 12339 Lt, taip pat tuo pačiu laikotarpiu dalinai padengė susidariusį įsiskolinimą ieškovui sumokėdamas 8715 Lt. Atsižvelgdamas į apelianto prašymus ir pasižadėjimus sumokėti likusį įsiskolinimą ieškovui 2011-03-17 ieškovas pateikė prekių apeliantui už 2200 Lt sumą išrašydamas PVM sąskaitą-faktūrą DIV Nr. 0001714. Ieškovas neginčija aplinkybės, kad dalį dažų, kuriuos gaudavo apeliantas, jis kaip tarpininkas pasiimdavo iš kurjerių ar autobusų vairuotojų ir perduodavo UAB „Erduva“, UAB „Jontransa“ ir UAB „Arvas“, šioms prekėms ieškovas išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras ir bendrovės atsiskaitydavo su ieškovu bankiniais pavedimais. Ginčo dėl prekių gavimo nėra, todėl teiginiai, kad apeliantas iš ieškovo nebuvo gavęs patvirtintų sąskaitų-faktūrų, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo teismo posėdžio, yra nepagrįsti ir klaidinantys. Apelianto paaiškinimai nebuvo nuoseklūs ir pagrįsti, jis ir toliau laikosi nuomonės, kad ieškovui ir M. T. mokėjimai atlikti pagal Skolų išmokėjimo grafiką, tačiau jis, kaip asmuo kurį laiką dirbęs pagal verslo liudijimą, vadovaudamasis protingumo principu privalėjo žinoti, kad fizinis asmuo - M. T. ir juridinis asmuo - UAB „Divinitus“, kurio direktorius yra M. T., yra du skirtingi asmenys. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atlikti mokėjimai M. T. ir ieškovui pervestos lėšos (21054 Lt (12 339 Lt + 8 715 Lt)) sudaro žymiai didesnę sumą nei atsakovas yra gavęs prekių (skola pagal sąskaitas - faktūras 17 270 Lt), ir permokos suma pakankamai ženkli. Iš pirmos instancijos pateiktų nurodymų pervesti įmokėtus grynuosius matosi, kurias sumas jis pervedinėjo asmeniškai M. T., o kurias ieškovui, todėl konstatuotina, kad atsakovas žinojo, kuriam asmeniui daro mokėjimo pavedimus. Apeliantui anksčiau nekilo klausimų dėl mokėjimo paskirties, kai M. T. avansu pervesdavo atitinkamas sumas už dažus, ir tik pateikęs skundą jis apie tai susimąstė. Teiginys, kad atsakovas dirbo kitoje įmonėje ir dėl to jam nebuvo būtinybės pirkti prekes, nepaneigia to, kad atsakovas galėjo užsiimti kita veikla (pvz. dažų pirkimu savo ar kitoms reikmėms). Tai, kad atsakovas įsigijo dažų iš ieškovo 2011-03-17 patvirtina aplinkybę, kad jis užsiėmė veikla, kurios sėkmingam vykdymui buvo reikalingi ieškovo tiekiami dažai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1d.1 p.).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2007-12-29 ieškovas ir atsakovas, besiverčiantis pagal verslo liudijimą Nr.V0557907, pasirašė Prekybos sutartį Nr.07/09205 (7 b.l.), pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui prekes, o atsakovas - atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Pagal tris PVM sąskaitas – faktūras DIVU: Nr. 0057, Nr.0059 ir Nr.0058 atsakovas gavo prekių už 15 070 Lt (7-13,15 b.l.). Už jas atsakovas turėjo atsiskaityti pagal šalių pasirašyto 2007-12-29 Skolos išmokėjimo grafiko Nr.07-1 sąlygas: mokėti kas mėnesį grafike nustatyto dydžio pinigines sumas ir visiškai atsiskaityti 2009-06-20 (15 b.l.). Pagal 2011-03-17 PVM sąskaitą - faktūrą DIV Nr. 0001714 atsakovas gavo prekių už 2200 Lt (14 b.l.). Viso atsakovas pagal 4 PVM sąskaitas- faktūras gavo prekių už 17.270 Lt.

Atsakovas pervedė ieškovui UAB „Divinitus“ 2008-01-07 mokėjimu - 1040 Lt ir 2009-06-15 mokėjimu -1000 Lt (48-56 b.l.). Ieškovas šią sumą(2400Lt) ir kitas atsakovo ar jo vardu kitų asmenų atliktus mokėjimus (2008-12-03 G. B. sumokėjo 144 Lt- b.l.18), apskaitė atsakovo įsiskolinimo apyvartos žiniaraštyje(16, b.l.). Ieškovo teiginį, jog atsakovas į ieškovo sąskaitą sumokėjo iš viso 8715 Lt , patvirtina ieškovo banko sąskaitų išrašai (77-79 b.l.) ir kasos pajamų orderis(80, b.l.). Šie duomenys sutampa su Pirkėjų įsiskolinimo Apyvartos žiniaraščio duomenimis, kuriose nurodyta atsakovo 8555 Lt skola bei vis atlikti 8715 Lt mokėjimai (b.l.16).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas į M. T. asmeninę sąskaitą pervedė 12 339 Lt. Šią aplinkybę pripažįsta atsakovas.

Šalys Prekybos sutartimi susitarė, kad pirkėjas, laiku neatsiskaitęs PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytais terminais, mokės 0,2 proc. dydžio delspinigius, kurie skaičiuojami nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą mokėti kalendorinę dieną (Prekybos sutarties 4.1. p.). Pagal skolos išmokėjimo grafiką atsiskaitymo pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr.0059, Nr.0058, Nr.0057 termino pabaiga yra 2009-06-20, kuo remdamasis ieškovas paskaičiavo 1000 Lt delspinigių.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Jeigu ieškovas pateikia tvirtinimą, kuriuo atsikerta į atsakovo argumentus, tai ieškovas privalo įrodinėti tvirtinamą aplinkybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CPK 6.305 str.1d.). Pateikiant ieškinį ieškovui pakanka įrodyti, kad jis prekes perdavė, o pirkėjui – kad jis už prekes atsiskaitė. Ginčo dėl prekių perdavimo bei gavimo byloje nėra.

Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad jis yra atsiskaitęs su ieškovu, kadangi dalį įsiskolinimo yra pervedęs į ieškovo UAB „Divinitus“ direktoriaus M. T. asmeninę sąskaitą, netgi yra susidariusi permoka.

Šalys, sudarydamos sutartis, neišeidamos už įstatymų nustatytų ribų, laisvai disponuoja savo teisėmis ir nusprendžia dėl pareigų prisiėmimo. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Kita vertus, sudariusios sutartį ir prisiėmusios tam tikras sutartines teises ir pareigas, šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir tinkamai jas vykdyti, t. y. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju rašytine 2007-12-29 Prekybos sutartimi Nr.07/09205 šalys susitarė, kad pirmam prekių užkrovimui taikomas 18 mėnesių išsimokėjimo terminas, t.y. pirkėjas privalo kas mėnesį pervesti į nurodytą banko sąskaitą tam tikrą pinigų sumą nurodytą skolų išmokėjimo grafike Nr. 07-1(sutarties 2.3 p). Tos pačios dienos Skolų išmokėjimo grafiku Nr.07-1 šalys susitarė dėl skolos mokėjimo terminų(kas mėnesinio mokėjimo) ir mokėtinų sumų. Susitarė dėl galutinės atsiskaitymo dienos- 2009-06-20. Sutarė, kad T. B. grafike nurodytas pinigines sumas mokės į UAB „Divinitus“ banko sąskaitą (b.l.15). Taigi, priešingai atsakovo teiginiui, atsakovas rašytine sutartimi ir jos Priedu- grafiku, įsipareigojo už gautas iš UAB „Divinitus“ prekes pervesti pinigus į bendrovės sąskaitą, o ne į bendrovės vadovo M. T. asmeninę sąskaitą banke. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys vėlesniu susitarimu nustatė atsakovui pareigą ar teisę mokėti už prekes į bendrovės vadovo asmeninę sąskaitą, atsakovas nepateikė. Ieškovas neigia buvus tokio pobūdžio žodinį susitarimą. Darytina išvada, jog atsakovas neįrodė, jog jis už gautas prekes, turėjo teisę ar pareigą mokėti ne pardavėjui UAB „Divinitus“, o jos vadovui į asmeninę banko sąskaitą(CPK 178 str.).

Atsakovas pripažino, kad prekes iš ieškovo įgijo ne asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimui. Jam, kaip verslininkui, keliami aukštesni reikalavimai nei bet kuriam kitam vi­du­ti­niam ap­dai­riam ir rū­pes­tin­gam as­meniui. Todėl jis, kaip asmuo dirbęs pagal verslo liudijimą, užsiimantis verslu asmuo, turėjo elgtis protingai, atidžiai, rūpestingai, ir mokėti įsiskolinimą sudarančias pinigines sumas sutarties šaliai, t.y. ieškovui, kaip buvo įsipareigojęs sutartimi ir jos priedu- grafiku.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo paaiškinimai dėl gautų prekių ir apmokėjimo yra neišsamūs, nepagrįsti įrodymais. Nors atsakovas verslo liudijimo pagrindu vertėsi prekyba dažais, tačiau nevedė tikslios apskaitos ir todėl nėra galimybių patikrinti jo teiginį apie visas gautas prekes ir apmokėjimus. Minėta, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas sumokėjo ieškovui ir M. T. viso 21.054 Lt(12.339 Lt+8.715 Lt) . Tai sudaro žymiai didesnę pinigų sumą nei bylos duomenimis atsakovo gautų prekių suma- 17.270 Lt. Esant šioms aplinkybėms , atsakovo teiginys, jog jis, mokėdamas bendrovei ir jos vadovui už gautas prekes pagal 4 sąskaitas, nepastebėjo ženklios beveik 4.000 Lt permokos , neįtikinamas, neparemtas jokiais įrodymais ir todėl atmestinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne tik nesutampa atsakovo pervestos pinigų sumos į M. T. asmeninę sąskaitą, bet ir mokėjimo terminai , nustatyti bylos šalių pasirašytame skolos grafike(b.l.15, 48,).

Ieškovas pripažino, kad jam siunčiant prekes kitoms įmonėms, tarpininkaudavo atsakovas T. B.: jis(atsakovas) prekes paimdavo iš autobusų vairuotojų ar iš kurjerių ir prekes kartu su PVM sąskaitomis- faktūromis perduodavo gaunančioms prekes bendrovėms, kurių pasirašytas sąskaitas atsakovas grąžindavo ieškovui. Kadangi tarp ieškovo ir kitų įmonių atsiskaitymas vyko tiesiogiai pagal išrašytas sąskaitas bankiniais pavedimais, o ne per atsakovą, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas yra atsiskaitęs.

Vadovaujantis CPK 182 str. 5 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais, todėl byloje nebuvo tikslinga liudytojais apklausti sąskaitas pasirašiusius asmenis. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo apklausti liudytojus, pasirašiusius sąskaitas, nesant sąsajos su bylos pagrindu ir dalyku. Apeliantas pateikė teismui ieškovo išrašytas sąskaitas-faktūras UAB „Erduva“, UAB „Jontransa“ ir UAB „Arvas“, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų šias sąskaitas apmokėjęs ar kad būtų mokėjęs už šioms bendrovėms teikiamas prekes avansu. Šios sąskaitos-faktūros neturi jokios įrodomosios galios nagrinėjamu atveju atsakovui turint pareigą įrodyti, kad jis yra atsiskaitęs su ieškovu už gautas prekes.

Atmestinas apelianto teiginys, kad ieškovas, 2011 metais parduodamas prekes atsakovui, tokiu būdu pripažino, kad jokių įsiskolinimų atsakovas jam neturi. Pastebėtina, kad bendrovė turi teisę spręsti parduoti ar neparduoti prekes įsiskolinusiam asmeniui ir, priimdama tokius ar kitokio pobūdžio sprendimus, veikia savo rizika.

Priešingai apeliantui, pirmosios instancijos teismas vertino visus įrodymus ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas liko skolingas ieškovui. Byloje nėra ir apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Todėl , nesant įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas pilnai atsiskaitęs su ieškovu, atsakovas laikomas pažeidęs prievolę (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, ir pažymi, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.

Atmetus apeliacinį skundą bei esant ieškovo pašymui iš apelianto priteistina 200 Lt turėtų teisinių paslaugų išlaidų apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB ,,Divinitus“, įmonės kodas 300156408, naudai 200 Lt teisinių paslaugų išlaidų.

Teisėjai Margarita DzelzienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė