- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-31
- Bylos Nr.
- eI3-9385-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05996-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- LLC „InterTreideLogistic“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos LLC „InterTreideLogistic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja LLC „InterTreideLogistic“ su skundu kreipėsi į teismą ir prašo: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2023-04-06 sprendimą Nr. 1AE-189 „Dėl LLC „InterTreidLogistic“ skundo“; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą neišleisti prekių, deklaruotų 2023-02-04 importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2. Neišleidimo priežastis: „Pagal pateiktus dokumentus neįmanoma identifikuoti prekių tapatumo nuo jų pakrovimo trečiojoje šalyje iki pateikimo Lietuvos Respublikos muitinei, prekių kilmės dokumentai nepateikti, nenurodytas gamintojas, prekės atvyko iš Baltarusijos, todėl šios prekės laikytinos eksportuotomis iš Baltarusijos, o tai draudžia reglamento 765/2006 10 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktis“. Departamentas 2023-04-06 sprendimu Nr. 1AE-189 nusprendė bendrovės skundą palikti nenagrinėtu.
Pareiškėja nurodo, kad sprendimas grindžiamas skundų pateikimo Departamentui ir jų nagrinėjimo nuostatų, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2016-12-27 įsakymu Nr. 1B-1074 5.1 papunkčiu (toliau – Nuostatai), kad kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir asmeniškai taikomą Departamento, teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimą, susijusį su muitinės įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, taip pat kitų muitinės kompetencijai priskirtų teisės aktų taikymu, bei 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Muitinės kodeksas), 5 straipsnio 15 punkte nuostata, kad deklarantas – asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją arba pranešimą apie reeksportą savo vardu, arba asmuo, kurio vardu tokia deklaracija arba pranešimas yra pateikiamas.
Pareiškėja teigia, kad muitinė nepagrįstai sprendė, kad bendrovė nėra nei deklarantas, nei gavėja, todėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas neišleisti prekių, deklaruotų importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2, pasirinktai muitinės procedūrai nėra tiesiogiai ir asmeniškai taikomas bendrovei. Taip pat nesutinka, kad prekių pardavėjas ir siuntėjas nėra asmuo, kuriam tiesiogiai ir asmeniškai taikomas sprendimas, o juo šio sprendimo kontekste laikytinas tik prekių deklarantas arba gavėjas. Skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, buvo tik formaliai įvertintas skundo subjektas, o skundas paliktas nenagrinėtu be jokio teisinio pagrindo.
Pareiškėja mano, kad Departamentas nusprendė bendrovės skundą palikti nenagrinėtu nepagrįstai, nes neįsigilino į skundo esmę, neprašė šalinti trūkumų.
Nurodo, kad skundo trūkumai paduodant skundą nebuvo nustatyti, klausimų dėl skundą padavusio asmens, t. y. subjekto (bendrovės), jos teisių ir pareigų, tiesioginės ir asmeninės sprendimo įtakos bendrovei, neiškilo, bendrovė buvo laikoma tinkama (Nuostatų 19.2 p), todėl skundas buvo priimtas ir turėjo būti nagrinėjamas iš esmės.
Departamentui kilus abejonių dėl bendrovės teisės paduoti skundą, Departamentas turėjo skundo priėmimo stadijoje, remdamasis Nuostatų 19.2 ir 25 punktais, nurodyti bendrovei trūkumus ir nustatyti terminą jiems pašalinti, o nepašalinus, palikti skundą nenagrinėtu, tačiau šių veiksmų Departamentas neatliko.
Pažymi, kad skundo iš esmės nagrinėjimo metu bendrovei, prieš Departamentui priimant sprendimą, kuris galėtų būti nepalankus asmeniui (-ims), kuriam (-iems) jis skirtas, nebuvo praneštos priežastys, kuriomis Departamentas ketina pagrįsti savo sprendimą atitinkamo (-ų) asmens (-ų) atžvilgiu, ir bendrovei nebuvo suteikta galimybė per nustatytą laikotarpį po tokio pranešimo dienos pareikšti savo nuomonę, kaip tai numatyta Reglamento 16 straipsnio 4 dalyje.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Departamentas nurodė formalią, skundo padavimo metu buvusią priežastį dėl netinkamo skundo subjekto (pareiškėjo), kuriai įvardinti akivaizdžiai nereikėjo atlikti skundo nagrinėjimo. Tai, kad bendrovė nėra nei deklarantas, nei gavėjas nėra abejonės ir ši faktinė aplinkybė buvo akivaizdi skundo priėmimo stadijoje.
Pareiškėja mano, kad buvo pažeista skundo nagrinėjimo procedūra net keletą kartų, pirma, bendrovė negalėjo savo teisių ir interesų apginti skundo priėmimo stadijoje pašalinant trūkumus, antra, bendrovė negalėjo pasinaudoti savo teise pateikti savo nuomonę, kuri tikėtina, galėjo turėti įtakos sprendimo priėmimui, trečia, sprendimas yra nepilnai argumentuotas, neaiškus, nemotyvuotas. Objektyviai vertinant sprendimą, yra akivaizdu, kad šiuo sprendimu yra siekiama bendrovei užkirsti kelią ginti savo teises ir interesus. Departamentas, priėmęs skundą nagrinėti be trūkumų, turėjo išnagrinėti skundą iš esmės, prieš priimdama sprendimą dėl skundo turėjo pareigą pilnai įvertinti skunde nurodytas aplinkybes, o ne tik formaliai nurodyti, kad bendrovė yra netinkamas subjektas. Tokia Departamento, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga išplaukia iš reikalavimo, kad teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, veiktų pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.), vadovautųsi Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) nuostatomis bei poįstatyminiais jų veiklą reglamentuojančiais aktais, šiuo atveju Nuostatais.
Pareiškėja cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką ir teigia, kad sprendimas priimtas nesilaikant VAĮ 10 straipsnio nuostatų.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad tarp jos ir Texforum-Interhandel E.K, mokesčių mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas – (duomenys neskelbtini), buveinės adresas 28259, (duomenys neskelbtini), , 2022-09-21 yra sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurios 1.1 punktą šalys susitarė, kad pardavėjas (pareiškėjas) įsipareigoja tiekti ir parduoti pirkėjo nuosavybėn arba pristatyti pirkėjo nurodytu adresu RUF tipo pjuvenų kuro briketus, pristatymo kiekis asortimentas ir kaina nurodyta prieduose ir specifikacijose, kurios yra neatskiriama Sutarties dalis. Šiuo atveju, esant galiojančiam sprendimui neišleisti krovinio iš Lietuvos ir siūlymas asmeniui išgabenti prekes tranzitu atgal į Baltarusiją arba sunaikinti, taikytinas asmeniškai tik bendrovei, kadangi tik ji turi pareigą vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, kurios 1.1 punkte šalys susitarė, kad pardavėjas (pareiškėjas) įsipareigoja tiekti ir parduoti pirkėjo nuosavybėn arba pristatyti pirkėjo nurodytu adresu RUF tipo pjuvenų kuro briketus, todėl teiginys, kad sprendimas neišleisti prekių nėra tiesiogiai ir asmeniškai taikomas bendrovei, yra nesuprantamas, nepagrįstas ir nemotyvuotas.
Pareiškėja pažymi, kad galiojant sprendimui neišleisti prekių į Vokietiją, būtent tik bendrovei prekės grįš atgal per Baltarusiją arba siunčiamos pagal Sutartį prekės bus sunaikintos, tad bet kuriuo atveju tik bendrovė neįvykdys sutartinių įsipareigojimų, patirs žalą dėl Sutarties nevykdymo, prekės nebus pristatytos pirkėjui ir tai bus tik bendrovės problema dėl Sutarties. Sprendimas aiškiai tiesiogiai ir asmeniškai sukelia bendrovei teisines pasekmes, o skundu bendrovė siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus, nes turi vykdyti susitarimą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad priešingai, nei nurodyta sprendime palikti skundą nenagrinėtu, deklarantui šis sprendimas nesukelia tiesiogiai ir asmeniškai jokių pasekmių, kadangi jam neatsiranda pareiga vežti prekes atgal į Kirgiziją, jis neatsakys už Sutarties nevykdymą. Be kita ko sprendimuose neleisti išvežti prekių į Vokietiją, nebuvo nurodytas konkretus asmuo, nurodant jo pavadinimą ar kitus rekvizitus, kuriam buvo siūlyta išgabenti tranzitu atgal į Baltarusiją arba sunaikinti šias prekes, įvardijant tik „asmuo“, tad iš šio sprendimo liko neaišku, kam jis tiesiogiai ir asmeniškai visgi taikomas ir tai sudarė prielaidas Įstaigai interpretuoti situaciją savaip.
Pareiškėja mano, kad Departamento veiksmai yra tikslingi, kuriais siekiama neteisėtai suvaržyti bendrovės teises ir teisėtus interesus išvežti prekes. Departamentas, priėmęs skundžiamą sprendimą, nenurodė aiškių, konkrečių motyvų ir argumentų, skundo neišnagrinėjo, tik apsiribojo formalia, iš anksto žinoma aplinkybe dėl bendrovės, kaip skundo subjekto, nepagrįstai formaliai nurodydama, kad sprendimas bendrovei tiesiogiai ir asmeniškai netaikomas. Skundžiamas sprendimas priimtas neįsigilinus į situaciją, netinkamai įvertinus dokumentus, nemotyvuotas, neaiškus, todėl jis yra naikintinas, kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad mano, jog pareiškėjos išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, neatitinkantys nustatytų faktinių aplinkybių bei ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad po atlikto muitinio tikrinimo, Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą neišleisti prekių, deklaruotų 2023-02-04 importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2. Neišleidimo priežastis: „Pagal pateiktus dokumentus neįmanoma identifikuoti prekių tapatumo nuo jų pakrovimo trečiojoje šalyje iki pateikimo Lietuvos Respublikos muitinei, prekių kilmės dokumentai nepateikti, nenurodytas gamintojas, prekės atvyko iš Baltarusijos, todėl šios prekės laikytinos eksportuotomis iš Baltarusijos, o tai draudžia reglamento 765/2006 10 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktis. Pagal 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – SMK) 198 straipsnio 1 dalį muitinei suteikta teisė imtis visų būtinų disponavimo prekėms priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą, ar sunaikinimą, jei prekės negali būti išleistos dėl joms taikomų draudimų ir apribojimų (SMK 198 str. 1 d. b) punkto iv) papunktis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, siūloma asmeniui išgabenti prekes tranzitu atgal į Baltarusiją arba sunaikinti šias prekes“.
Atsiliepimas
Atsakovas dėsto faktines aplinkybes ir nurodo, kad vadovaujantis Nuostatų 5.1 papunkčiu, kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir asmeniškai taikomą Departamento, teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimą, susijusį su muitinės įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, taip pat kitų muitinės kompetencijai priskirtų teisės aktų taikymu. SMK 5 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad deklarantas - asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją arba pranešimą apie reeksportą savo vardu, arba asmuo, kurio vardu tokia deklaracija arba pranešimas yra pateikiamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nebuvo nei deklarantas, nei prekės gavėja. Taigi, Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas neišleisti prekių, deklaruotų importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2, pasirinktai muitinės procedūrai nebuvo tiesiogiai ir asmeniškai taikomas pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, skundas paliktas nenagrinėtu.
Atsakovas nurodo, kad Nuostatų 24 straipsnyje nustatyta, kad Departamentas, gavęs skundą, privalo patikrinti, ar skundas atitinka Nuostatų 19-23 punktuose nurodytus reikalavimus. Kadangi pareiškėjos pateiktas skundas atitiko minėtus reikalavimus, pagrindo taikyti Nuostatų 25 punktą ir nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti Departamentas neturėjo.
Atsakovas teigia, kad skundžiamas Departamento 2023-04-06 sprendimas Nr. IAE-189 dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo neišleisti prekių, deklaruotų 2023-02-04 importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0I00IM0235A2 yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023-04-06 sprendimas Nr. IAE-189, kuriuo pareiškėjos skundas paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2023-02-04 Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių postui ,,Centras“ (LTVC0100) Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemos (toliau – MDAS) priemonėmis buvo pateikta importo deklaracija Nr. 23LTVC0100IM0235A2, deklarantas/atstovas – UAB „Vilniaus Bakalėja“, gavėjas UAB „Vilniaus Bakalėja“ – ((duomenys neskelbtini)). Deklaruojamas prekių aprašymas – B/N 23 PK Medienos pjuvenų briketai“, deklaruotos prekės TARIC kodas – 4401 32 00 00, kilmės šalies kodas – KG (Kirgizija).
Po atlikto muitinio tikrinimo, Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą neišleisti prekių, deklaruotų 2023-02-04 importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2. Neišleidimo priežastis: „Pagal pateiktus dokumentus neįmanoma identifikuoti prekių tapatumo nuo jų pakrovimo trečiojoje šalyje iki pateikimo Lietuvos Respublikos muitinei, prekių kilmės dokumentai nepateikti, nenurodytas gamintojas, prekės atvyko iš Baltarusijos, todėl šios prekės laikytinos eksportuotomis iš Baltarusijos, o tai draudžia reglamento 765/2006 10 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktis. Pagal 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau - SMK), 198 straipsnio 1 dalį muitinei suteikta teisė imtis visų būtinų disponavimo prekėms priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą, ar sunaikinimą, jei prekės negali būti išleistos dėl joms taikomų draudimų ir apribojimų (SMK 198 str. 1 d. b) punkto iv) papunktis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, siūloma asmeniui išgabenti prekes tranzitu atgal į Baltarusiją arba sunaikinti šias prekes“.
Importuotojas ir deklarantas UAB „Vilniaus bakalėja“ 2023-02-06 pakartotinai pateikė Vilniaus teritorinei muitinei importo deklaraciją Nr. IE 115LT dėl LLC „InterTreideLogistic“ medienos pjuvenų briketų, prekės kodas 4401320000, kilmės šalis – Kirgizijos Respublika, svoris Bruto – 23 000 kg., Neto – 22 080 Kg.
Vilniaus teritorinė muitinė 2023-02-06 priėmė sprendimą MRN: 23LTVC1011IM025301, kuriame nurodė, kad 2023-02-06 deklaruojant šias prekes Nr. MRN: 23LTVC0100IM0235A2 jau buvo priimtas muitinės sprendimas „pagal pateiktus dokumentus neįmanoma identifikuoti prekių tapatumo nuo jų perdavimo trečioje šalyje iki pateikimo Lietuvos Respublikos muitinei; prekių kilmės dokumentai nepateikti, nenurodytas gamintojas, prekės atvyko iš Baltarusijos, todėl šios prekės laikytinos eksportuojamos iš Baltarusijos, o tai draudžia Reglamento 765/2006 10 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktis“. SMK 198 straipsnio 1 dalis, suteikia muitinei teisę imtis visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, jei prekės negali būti išleistos dėl jos taikomų draudimų ir apribojimų (SMK 198 str. 1d. b) punktas, iv) papunktis. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, Vilniaus teritorinė muitinė pasiūlė asmeniui išgabenti tranzitu atgal į Baltarusiją arba sunaikinti šias prekes.
Pareiškėja LLC „InterTreideLogistic“, nesutikdama su Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu neišleisti prekių, deklaruotų 2023-02-04 importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2, pateikė skundą Departamentui, kuriame nurodo, jog norimos importuoti prekės (medienos pjuvenų briketai (RUF)) 2022-10-18 buvo pakrautos Biškeke, Kirgizijos Respublikoje. 2022-11-04 pareiškėja pateikė muitinei raštą, kuriame nurodyta, kad „pjuvenų briketų krovinys, išsiųstas pagal 2022-10-18 sąskaitą faktūrą Nr. 11, 2022-10-18 CMR Nr. 11 buvo pagamintas derinant malimo procesą su tolesniu apdirbimu BP-420A įranga. Gamybos patalpų adresas – (duomenys neskelbtini), t. y. pjuvenų briketų kilmės šalis yra Kirgizijos Respublika. Pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą neišleisti ginčo prekių ir išleisti deklaruotas prekes eksportui į Vokietiją.
Departamentas 2023-04-06 sprendimu Nr. 1AE-189 „Dėl LLC „InterTreidLogistic“ skundo“, vadovaudamasis Nuostatų 5.1 papunkčiu, kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir asmeniškai taikomą Muitinės departamento, teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimą, susijusį su muitinės įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, taip pat kitų muitinės kompetencijai priskirtų teisės aktų taikymu. SMK 5 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad deklarantas – asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją arba pranešimą apie reeksportą savo vardu, arba asmuo, kurio vardu tokia deklaracija arba pranešimas yra pateikiamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra nei deklarantas, nei gavėjas. Taigi, Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas neišleisti prekių, deklaruotų importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2, pasirinktai muitinės procedūrai nėra tiesiogiai ir asmeniškai taikomas LLC „InterTreidLogistic“, nusprendė LLC „InterTreidLogistic“ skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo neišleisti prekių, deklaruotų 2023-02-04 importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2, pasirinktai muitinės procedūrai panaikinimo, palikti nenagrinėtu.
Pareiškėja nesutinka su Departamento sprendimu, teigia, kad Departamentas neįsigilino į skundo esmę, neprašė pareiškėjos šalinti trūkumų.
Departamentas nesutinka su pareiškėjos skundu, mano, kad pareiškėjos išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, neatitinkantys nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo.
Asmenų skundų, susijusių su muitinės įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, kitų muitinės kompetencijai priskirtų teisės aktų taikymu, pateikimo Departamentui, jų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir apskundimo tvarką, nustato Nuostatai.
Nuostatų 2 punkte aptarta, kad skundas – asmens kreipimasis raštu (pareiškimas, prašymas ir pan.) į Departamentą, nurodant, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, susiję su muitų teisės aktų taikymu, ir prašant juos apginti (Nuostatų 2.1 punktas); pareiškėjas – asmuo, kuris kreipėsi į Departamentą su skundu dėl bet kurio jam tiesiogiai ir asmeniškai taikomo teritorinės muitinės arba specialiosios muitinės įstaigos sprendimo (jo nepriėmimo), siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus (Nuostatų 2.2 punktas).
Pagal Nuostatų 5.1 papunktį, kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir asmeniškai taikomą Departamento, teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimą, susijusį su muitinės įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, taip pat kitų muitinės kompetencijai priskirtų teisės aktų taikymu.
SMK 5 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad deklarantas - asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją arba pranešimą apie reeksportą savo vardu, arba asmuo, kurio vardu tokia deklaracija arba pranešimas yra pateikiamas.
Nuostatų 24 punkte nustatyta, kad Departamentas, gavęs skundą, privalo patikrinti, ar skundas atitinka Nuostatų 19-23 punktuose nurodytus reikalavimus.
Nuostatų 32.7 papunktyje nustatyta, kad skundas gali būti paliktas nenagrinėtu.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pagal Nuostatuose pateiktą apibrėžimą nebuvo nei deklarantas, nei prekės gavėjas. Taigi, Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas neišleisti prekių, deklaruotų importo deklaracijoje Nr. 23LTVC0100IM0235A2, pasirinktai muitinės procedūrai nebuvo tiesiogiai ir asmeniškai taikomas pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, Departamentas pagrįstai skundą paliko nenagrinėtu.
Teismas pažymi, kad Nuostatų VI skyriuje aptartas trūkumų šalinimo institutas taikomas tik pareiškėjams, kurių sąvoka aptarta Nuostatuose. Dėl kitų asmenų, teikiančių skundus Departamentui, trūkumų šalinimas Nuostatuose nėra nustatytas, todėl Departamentas neturėjo pagrindo LLC „InterTreidLogistic“ nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktos Sutarties turinį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad Sutarties turinys paneigtų pareiškėjos statusą apibrėžtą Nuostatuose. Pareiškėjai išaiškintina, kad dėl Departamento sprendimu galimai patirtos žalos ji gali pasinaudoti žalos atlyginimo institutu ir kreiptis į teismą.
Pareiškėja nurodo, kad atsakovės sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl neatitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų.
VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas).
Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020-10-31 VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).
LVAT 2008-04-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, LVAT 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
Taip pat LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019-01-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2565-968/2019). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).
Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju Departamentas sprendime nurodė faktines aplinkybes, teisės aktus, reglamentuojančius importo deklaracijų ir skundų Departamentui pateikimą, pagrindė priimamą sprendimą ne tik faktiniais duomenimis, bet ir teisės aktų normomis, tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, faktinės aplinkybės ir pagrindas, kurios lėmė tokio sprendimo priėmimą, pareiškėja aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad aptariamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Apibendrinus darytina išvada, kad Departamento sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keltus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Pareiškėja skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo įsitikinimu, jie nagrinėjamo ginčo kontekste nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime priimtų išvadų dėl skundžiamo akto teisėtumo, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartis Nr. A-261-3555/2011).
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, Sutartyje aptartas sąlygas, aukščiau išdėstytą LVAT praktiką, daro išvadą, kad Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023-04-06 sprendimu Nr. 1AE-189 „Dėl LLC „InterTreidLogistic“ skundo“ pagrįstai paliko nenagrinėtu pareiškėjos skundą. Ginčijamas sprendimas atitinka keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, todėl darytina išvada, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023-04-06 sprendimas Nr. 1AE-189 „Dėl LLC „InterTreidLogistic“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos LLC „InterTreideLogistic“ skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.