- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-312-464/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-13951-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- O. M., UADB „Ergo Lietuva“
- Atsakovas
- O. M.
- Trečiasis asmuo
- Z. M.
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui O. M. dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo Z. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ 2009-10-30 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 2-3), prašydamas prašydama priteisti iš atsakovo O. M. 11 075 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas ieškinio nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-19 eismo įvykio Vilniaus mieste metu automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas nenustatyto asmens, nuosavybes teise priklausantis trečiajam asmeniui Z. M. susidūrė ir apgadino automobilį M. G., kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš įvykio vietos nepranešęs policijai. Automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)savininkas tretysis asmuo Z. M. nurodė, kad šia transporto priemone naudojosi atsakovas O. M., kuris VPK eismo priežiūros tarnybai negalėjo nurodyti asmens, 2008-01-19 eismo įvykio metu vairavusio transporto priemonę. Automobiliio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudęs ieškovas UADB „Ergo Lietuva“, draudimo sutartis Nr. 02-0669651. Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ atlygino dėl šio eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas 11 075 Lt dydžio draudimo išmoką. Kadangi atsakovo O. M. valdoma transporto priemonė buvo apdrausta pas ieškovą, o eismo įvykio metu vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino, todėl ieškovui kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. nuostatas. Be to, policija nors ir nenustatė, kas konkrečiai vairavo transporto priemonę, tačiau nubaudė automobilio valdytoją, atsakovą O. M. T. automobilio valdytoju ir pagal ieškovo ieškinį laikytinas atsakovas O. M..
Atsiliepimas
Atsakovas O. M. atsiliepimu (b.l. 27-28) nesutiko su pareikštu ieškiniu. Nurodė, kad įvykusio eismo įvykio metu jis nebuvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, automobilį valdė kitas asmuo, pasinaudojęs automobiliu be jo sutikimo. Atsakovo kaltė dėl eismo įvykio nėra nustatyta, jis nėra pripažintas eismo įvykio kaltininku, todėl neturi prievolės mokėti ieškovo reikalaujamą sumą. Didesnio pavojaus šaltinio savininkas atsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą tik tada, jeigu jis pats vykdo veiklą, susijusią su didesniu pavojumi aplinkiniams, t.y. naudoja transporto priemonę. Kai ankstesnio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla, susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims, buvo neteisėtai nutraukta, jis neatsako už padarytą žalą. Asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį, atsako už jo padarytą žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-05-26 sprendimu (b.l. 47-49) ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovui UADB „ERGO Lietuva“ iš atsakovo O. M. 11 075 Lt žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2009-11-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 332 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovo O. M. valstybės naudai 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2007-10-13 iki 2008-10-12 buvo apdraustas ieškovo bendrovėje UADB „ERGO Lietuva“. 2008-01-19 eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis M. G., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o eismo įvykio vietoje šalia apgadinto automobilio rastas ir valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobilio (duomenys neskelbtini) firminis ženkliukas. Kadangi nebuvo nustatytas kaltininkas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nebuvo pradėta. Automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)valdytojui O. M. už administracinį teisės pažeidimą buvo paskirta 300 Lt bauda. Transporto priemonės apžiūros-defektų akte buvo užfiksuoti automobilio M. G., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)sugadinimai, kurie įvertinti 11 075 Lt. Ieškovas UADB „ERGO Lietuva“ automobilio M. G., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)savininkui R. Š. sumokėjo 11 075 Lt žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar atsakovas O. M. laikytinas valdytoju. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo būtent atsakovas O. M., tačiau šio automobilio savininkas Z. M. jam nuosavybės teise priklausantį automobilį buvo perdavęs naudotis savo broliui, atsakovui O. M., todėl teismas sprendė, kad atsakovas O. M. ir laikytinas automobilio valdytoju. Pažymėjo, kad atsakovas O. M. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad automobilis iš jo buvo pavogtas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas, kaip automobilio, t.y. didesnio pavojaus šaltinio teisėtas valdytojas, netinkamai atliko didesnio rūpestingumo pareigą, todėl jis nuo atsakomybės atlyginti žalą, padarytą jam patikėta transporto priemone, negali būti atleistas.
Šalies argumentai
Atsakovas O. M. apeliaciniu skundu (b.l. 52-53) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-05-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad Vilniaus m. VPK įsiteisėjusiu nutarimu konstatuota, kad atsakovas nebuvo transporto priemonės valdytojas, o administracinėn atsakomybėn jis buvo patrauktas už tai, kad negalėjo nurodyti asmens, vairavusio automobilį, duomenų. Pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad transporto priemonę vairavo pats atsakovas, taigi nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas nevaldė transporto priemonės. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas, saugodamas jam patikėtą transporto priemonę. Tokiu atveju ši atsakomybė tenka transporto priemonės savininkui. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovas, neturėdamas teisėto pagrindo, išmokėjo draudimo išmoką ir todėl nepagrįstai reikalauja šią sumą priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepimu (b.l. 58-59) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pagal įstatymus teisėtu transporto valdytoju tampama nuo to momento, kai iš savininko ar kito teisėtai valdančio transporto priemonę asmens, paimami automobilio rakteliai ir dokumentai. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad tretysis asmuo jam buvo perdavęs naudoti automobilį, todėl teisėtu transporto priemonės valdytoju ir naudotoju nagrinėjamoje byloje yra atsakovas O. M.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė atsakovui neįrodžius, jog jis prarado galimybę valdyti automobilį dėl kitų asmenų kaltų veiksmų. Atsakovas nepagrindė aplinkybės, kodėl po eismo įvykio automobilis atsirado prie jo namų. Atsakovas pats nurodė, kad vartojo alkoholį su nepažįstamais asmenimis, todėl tokiu atsakovo veiksmus galima vertinti, kaip nerūpestingumą ar lengvabūdiškumą. Be to, atsakovas neįvardijo asmenų, kurie valdė transporto priemonę, taigi atsakomybė kyla tik jam pačiam. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas nuturėjo išmokėti draudimo išmokos, kadangi tam, kad būtų išmokėta draudimo išmoka užtenka nustatyta eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo ir atsakovo pareigos atlyginti draudikui šio sumokėtą draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, buvimo ar nebuvimo, tinkamai išaiškino materialines teises normas, tinkamai taikė įrodinėjimo institutą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, teisingai nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad nagrinėjamojoje situacijoje transporto priemonės valdytoju pripažintinas būtent apeliantas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nesudaro.
Ieškovo (draudiko) reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – ieškinyje kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra draudiko subrogacinės teisės (nukentėjusio asmens teisių perėjimo draudikui), esant privalomojo draudimo civiliniams teisiniams santykiams, įgyvendinimo, nukreipiant tokį reikalavimą apeliantui, klausimas. Kadangi apeliantas nekvestionuoja nei žalos padarymo nukentėjusiajam asmeniui nagrinėjamo eismo įvykio metu fakto, nei jos dydžio apskaičiavimo pagrįstumo, o skundas grindžiamas tuo, kad eismo įvykio metu jis pats automobilio nevairavo, todėl ne jam tenka atsakomybė atlyginti žalą, be to, pats draudikas nepagrįstai išmokėjo žalos atlyginimą nukentėjusiajam asmeniui, nenustačius automobilį vairavusio asmens, kolegija pasisako tik dėl šių skundo argumentų.
Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tada, kuomet draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas (CK 6.114 str. 5 p., 6.988 str. 3 d., TPVCAPDĮ 12 str.). TPVCAPDĮ 22 str. pirmojoje bei antrojoje dalyse yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų - atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p.). Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, taip pat bei imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 str. Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 59 p. taip pat įtvirtina draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, šiuo atsakingu asmeniu įvardindamas patį transporto priemonę vairavusį asmenį arba kitą teisės aktų nustatyta tvarka atsakingą už žalos padarymą asmenį, jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos (Taisyklių 59.4 p.). Todėl apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad jis pats asmeniškai nevairavo transporto priemonės, to nenustatė ir policijos pareigūnai, nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingos ir neeliminuoja apelianto, kaip tuometinio transporto priemonės (padidinto pavojaus šaltinio) naudotojo ir valdytojo, atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakomybė jam kyla ir bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nepadaryti žalos, pažeidimu (CK 6.263 str. 1 d. ir 3 d.), juo labiau, kad valdydamas eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę panaudos sutarties pagrindu, byloje neįrodė valdymo teisės kuriuo nors metu praradimo dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taigi savo atsakomybės prezumpcijos nenuginčijo (CK 6.270 str. 2 d., 3 d.). Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės bei rungimosi byloje principas lemia, kad tokias aplinkybės privalu buvo įrodyti būtent apeliantui, grindusiam savo atsikirtimus į ieškinį valdymo teisės praradimu (CPK 12 str., 178 str.). Vien jo paaiškinimai, kad nežino, kas galėjo pasinaudoti automobiliu, nors šis kitą dieną buvo rastas šalia jo gyvenamosios vietos, kitokių išvadų padaryti neleidžia. Kolegija pažymi, kad nors pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir draudiminio įvykio nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, bet toks apdraustojo elgesys suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Taisyklių 60.1. p.), šia teise ieškovas ir pasinaudojo.
Kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir kitą apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas (draudikas) žalą nukentėjusiajam asmeniui atlygino savo iniciatyva, t.y. nesant tam teisto pagrindo. Tokią pareigą draudikui nustato TPVCAPDĮ nuostatos, kurio 13 str. 4 d. leidžia nukentėjusiajam asmeniu pretenziją dėl žalos atlyginimo pateikti ne konkrečios transporto priemonės vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo bendrovei ar įmonei, o draudikų biurui tik tuomet, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ar kaltininko tapatybė nenustatyta, o žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę. Tokios sąlygos nukentėjusiajam asmeniui šioje byloje aptariamo eismo įvykio situacijoje nesusiklostė, kadangi buvo nustatyta eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė, taigi ir jos valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas (ieškovas UADB „Ergo Lietuva“). Sąvokos „transporto priemonė“ ir „kaltininko tapatybė“ šioje teisės normoje vartojamos kaip lygiavertės, vieno ar kito nustatymas padeda pasiekti tą patį tikslą – identifikuoti eismo įvykio dalyvį, pasišalinusį iš eismo įvykio vietos. Toks tikslas šiuo atveju buvo pasiektas ir automobilis, sukėlęs eismo įvykį, identifikuotas (nustatytas).
Apibendrinant tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodomuosius faktus ir pagrįstai pripažino, kad egzistuoja sąlygos bei įstatyminis pagrindas ieškovui reikalauti jo sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo būtent iš apelianto.
Iš apelianto priteistina 8,70 Lt (b.l. 63) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš O. M. 8 (aštuonis) litus 70 centų procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.