Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais (kameros plotas, dušo vietos įrengimas, mitybos ir higienos reikalavimų laikymasis ir t.t.) atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad žalą patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d., atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas Lukiškėse kalėjo nuo 2016 m. sausio 14 d. iki sausio 21 d. ir nuo kovo 3 d. iki 2016 m. birželio 29 d. Lukiškių TI-K teismui pateikė suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelę (b. l. 184–186). Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 5 dienos papildomame paaiškinime po atsakovo gauto atsiliepimo nepateikė prieštaravimo dėl atsakovo nurodyto laikotarpio, taip pat dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K patikslinta informacija, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2016 metais kalėjo laikotarpiais: nuo sausio 14 d. iki sausio 21 d. (išvyko į Marijampolės pataisos namus), nuo kovo 3 d. iki birželio 29 d. (išvyko į Marijampolės pataisos namus), Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytose kamerose. Šis laikotarpis laikytinas ginčo laikotarpiu.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjui įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Tam reikšmingas ir kuo operatyvias savo pažeistų teisių gynimas kreipiantis į teismą dėl pažeistų teisių ar teisėtų intereso gynimo nedelsiant, kadangi praėjus ilgesniam laikui objektyviai apsunkinamas įrodymų už senesnius laikotarpius bylose pateikimo, rinkimo procesai. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi terminuotos laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų 2016 m. sausio 14 - birželio 29 d. imtinai laikotarpiui Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Atsakovo argumentai, kad kamerų duryse esančios riboto matymo akutės būtinos užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas irt ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, nepaneigia nustatyto privatumo pažeidimo ir sanitarinių mazgų įrengimo negerbiant elementarios asmens teisės nebūti stebimam bent asmens higienos procedūrų atlikimo metu.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo nepakankamai vėdinamos. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Atsakovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus, tame tarpe ir ginčo laikotarpio, taip pat kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad pateikti neaktualūs ginčui patikrinimo aktai. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. kamerose Nr. 117, Nr. 256, 386, Nr. 258, Nr. 256, Nr. 113, patikrinimo metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (žr. patikrinimo aktus, b.l. 66–68, 84–89, 115–120, 123–124, 125–127). Kameroje Nr. 115 iš atsakovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akto (b.l. 101–102) matyti, kad būtent pareiškėjo ginčo laikotarpiu kamera Nr. 115 buvo patikrinta ir nustatyta, kad ji neatitinka galiojančių higienos normų reikalavimų dėl oro temperatūros režimo nesilaikymo, pažeidimą įpareigota pašalinti iki 2016 m. sausio 29 d., pažeidimas buvo pašalintas (b. l. 103) ir o 2016 m. kovo 15 d. patikrinimo akte kameroje Nr. 115 higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 104–106). Remiantis šiomis aplinkybėmis pareiškėjo skunde dėstomi argumentai apie tai, kad kamerose drėgna ir šalta jos blogos būklės, apšvietimas kamerose blogas atmestini, kaip neįrodyti.

Be to pažymėtina, jog Lukiškių TI-K 2005 – 2018 m. atliekami remonto darbai kamerose skirtingais grafikais. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas skirtingais laikotarpiais buvo atliktas remontas: 2012 m. kamerose Nr. 386, Nr. 264, 2013 m. remontas atliktas kamerose Nr. 107, 113, 115, 117, Nr. 255, Nr. 256, Nr. 258, 2014 m. kameroje Nr. 361, 2015 m. kameroje Nr. 117.

Visgi iš prie atsiliepimo pateiktų visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad bendrai Lukiškių TI-K yra pelėsio ir perteklinės drėgmės problema, nes ne kartą konstatuotas vizualiai matomas pelėsis (b.l. 61-63, 93-98, 107-112). Lukiškių TI-K visų kamerų ginčo laikotarpiu patikrinimų aktų nepateikė, todėl, taikant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, laikytina, jog atsakovas neįrodė visų kamerų atitikties higienos normų reikalavimams pelėsio, drėgmės aspektais. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo skunde dėstomas faktines aplinkybes apie tai, kad dalyje kamerų drėgna ir ant lubų ir sienų yra pelėsių požymių, jos blogos būklės, teismas vertina, kaip įrodytas.

Pareiškėjas teigia, kad jam kalinimo laikotarpiu nebuvo išduoti būtini asmens higienos reikmenys. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo lūkestis būti nemokamai aprūpintu visais buities ir/ar higienos reikmenimis. Vien tai, kad asmuo nedirba kalinimo įstaigoje, taip pat neduoda pagrindo turėti jam tokį lūkestį ar daryti išvadą apie ribotas pareiškėjo galimybes pačiam apsirūpinti buities dalykais. Iš parduotuvės išklotinės 2016 metais tai matyti (b.l.37-38). R. B. nenurodė, kad negaudavo pagal normas priklausančių priemonių, daiktų, tačiau mano, kad turėjo būti didesnis skiriamų nemokamai priemonių ar daiktų, reikmenų kiekiai. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kuo grindžia savo reikalavimą iš esmės visas asmens higienos ir buities priemones gauti nemokamai. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (ginčui aktuali redakcija galiojo nuo 2010 m. kovo 3 d.), laisvės atėmimo bausmę atliekantiems kalėjimuose (taip pat asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriuose, nuteistiems arešto bausme) vyrams buvo išduodami skalbiamasis ir tualetinis muilas, tualetinis popierius. Taip pat numatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodamas minkštas inventorius ir patalynės komplektas, nuteistieji, kurie neturėjo savo drabužių ir avalynės, nemokamai buvo aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. galiojančios redakcijos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo apraše, patvirtintame minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu, nebėra diferencijuojamas aprūpinimas asmens higienos reikmenimis priklausomai nuo to, ar asmuo yra suimtasis ar nuteistasis. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 5 punkte nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Taigi, pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., skyrėsi reikalavimai dėl nuteistųjų ir suimtųjų asmenų aprūpinimo higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėlis, vienkartiniai skustuvai buvo išduodami tik suimtiesiems asmenims, šių priemonių išdavimas nuteistiesiems nebuvo numatytas. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad neturtinės žalos atsiradimą jis sieja su aplinkybėmis, kad nebuvo aprūpinamas nurodytomis higienos priemonėmis, taip pat drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Savo ruožtu Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 148–149) teigiama, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo suteikiama tiek ir tokių higienos priemonių, kiek buvo nurodyta tuo metu galiojusiuose teisės aktuose. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 136–137) pažymėta, kad pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje turėjo pinigų, todėl drabužių, avalynės ir higienos priemonių galėjo įsigyti Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje, taip pat jo pateikti prašymai išduoti jam reikalingas higienos priemones, kai kuriais atvejais buvo tenkinami, tačiau teismas šiais duomenimis negali remtis, nes pateikta informacija apie 2018 metus buvusią pareiškėjo padėtį, o ne ginčo laikotarpiu, t. y. 2016 metais. Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad nors nustatytas ginčo laikotarpiu teisinis reguliavimas nebuvo proporcingas, nepagrįstai išskyrė suimtųjų grupę ap(si)rūpinant dalimi higienos priemonių, tačiau pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis muilas ir tualetinis popierius (dalis asmens higienos priemonių), taip pat suteikta galimybė įsigyti priemonių iš asmeninių lėšų įkalinimo įstaigos parduotuvėje, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į ap(si)rūpinimą higienos ir buities reikmenimis buvo apskritai paneigta. Jokių duomenų apie skundų ar prašymų kalinimo įstaigai pateikimą dėl aprūpinimo higienos reikmenimis tvarkos, dėl dalies higienos priemonių kaip nuteistajam nesuteikimo pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu buvusi aprūpinimo higienos reikmenimis tvarka pareiškėją tenkino. Apsipirkimo įkalinimo įstaigoje išklotinė patvirtina šią aplinkybę. Juolab, kad ir galiojanti šiuo metu tvarka nenumato visiško nuteistųjų (suimtųjų) aprūpinimo pilnai visais asmens higienos reikmenimis. Aprūpinimas garantuojamas tik finansiškai ir materialiai neapsirūpinusiems kaliniams, pateikusiems prašymą administracijai (tai patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 136–137)). Be to, pats pareiškėjas turi realizuoti savo teisę į aprūpinimą, t. y. pateikti prašymus ar skundus tam, kad būtų konstatuoti pažeidimai dėl aprūpinimo, Kitu atveju administracija gali nežinoti apie individualią nuteistojo sunkią turtinę padėtį.

Pažymėtina, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose esamus pinigus įsigyti neribotą kiekį rašomųjų reikmenų (BVK 93 str. 1 d.). Vien ta aplinkybė, kad nuteistieji, neatitinkantys kriterijų jas gauti nemokamai ar išnaudoję skirtas kvotas) turi priemones įsigyti kalinimo įstaigos parduotuvėje, neduoda pagrindo konstatuoti neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų, kadangi iš laisvės patenkančių daiktų patekimo į laisvės atėmimo vietą ribojimas pateikiamas kalėjimo režimo užtikrinimu, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą ir apyvartos tarp nuteistųjų draudimu, elgesio kontrole ir t.t. Be to, nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės, avalynės siuntinį. Pažymėtina, kad pagal; pataisos namų vidaus tvarkos taisykles (83 p.) nuteistiesiems siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Tad neįrodyti administracijos neteisėti veiksmai šiuo aspektu, kurie sudarytų pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal teisės aktų nuostatas buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis suteikė galimybę asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė. Ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu gali būti įvertinta kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr. Lietuvos administracinio teismo 2016-10-07 nutartį byloje Nr. A-1456-602/2016) konstatavus ypač prastas kalinimo sąlygas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo ir/ar trukmės pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją (žr. Lietuvos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį byloje Nr. A-4468-520/2018). Ypač prastų kalinimo sąlygų byloje nenustatyta.

Atsakovas konkrečiai nurodė maitinimo tvarką ir maisto patikrinimo prieš išdavimą kaliniams tvarką. Remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 149) nustatyta, kad Lukiškių TI-K esantiems asmenims tiekiamas maistas yra subalansuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Išduoti pagamintą maistą leidžia Lukiškių TI-K direktoriaus budintis padėjėjas, vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be sveikatos priežiūros darbuotojo juslinio patikrinimo ir įkalinimo įstaigos direktoriaus budinčio padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama, taigi, visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti. Termiškai apdorotas maistas yra laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems jis yra išduodamas šiltas. Ginčo laikotarpiu maitinimo organizavimas Lukiškių TI-K vyko maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų direktoriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-7. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu valgiaraščius, patvirtintus kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Jie galiojo nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

Įvertinus aukščiau išdėstytą reglamentavimą, darytina išvada, kad nepasitvirtino pareiškėjo teiginiai, kad jam trūko maisto. Pažymėtina, kad įpareigojimų nustatyti maisto davinio energetinę vertę pagal pareiškėjo fiziologinius poreikius, ūgį minėti teisės aktai nenustato. Pareiškėjas nenurodė faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė būtų buvusi deficitinė, t. y. mažesnė nei 2 298 kcal per parą, ar negaudavo tam tikrų maisto produktų. Nekonkretizavus šių aplinkybių, negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog būtų laikomasi nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Dėl to darytina išvada, kad nepasitvirtino skundo argumentai dėl netinkamo pareiškėjo maitinimo ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, be to pasivaikščiojimų kiemelis labai mažas, trūko vietos mankštai ir sportui. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. BVK 85 straipsnio nuostatos, galiojusios ginčo laikotarpiu, t. y. 2015 m. birželio 23 d. redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., reglamentuojančios paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas 1 dalies 4 punkte numatyta teisė gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas ne mažiau 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nevykdant įstatymuose nustatytų pareigų nenustatyta.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių naudojimo tvarkos ir dydžio pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema (22 p.). Taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 1 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punktas numato, jog teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Tačiau nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016). Tai, kad pareiškėjas remiasi nurodytomis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis ar savo nepatvirtintais paskaičiavimais, neduoda pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo aspektu. Valstybė nėra prisiėmusi įsipareigojimo garantuoti ilgesnės trukmės ar dažnesnio pasivaikščiojimų laiko. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodo, kad turėjo galimybę kasdien judėti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau ir vykdamas į užsiėmimus, sportuodamas. Be to, už gerą elgesį nuteistasis turi galimybę gauti papildomai pasivaikščiojimo laiko (BVK 85 str.1 d. 4 p.).

BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai nuostatos, numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose, specialiai įrengtose patalpose. Ši tvarka detalizuota Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos apraše, patvirtintame Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 „Dėl giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (galiojęs iki 2016 m. balandžio 28 d.). Taigi, pagal BVK 85 straipsnį apskritai pareiškėjui atliekant bausmės dalį kalėjimo sąlygomis nėra numatyta teisė turėti ilgalaikius pasimatymus (kaip nuteistajam). Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius. Skunde nedetalizuota, kaip (su)trukdė socialinius ryšius palaikyti įstatymo garantuojami trumpalaikiai pasimatymai ir kodėl būtent tik ilgalaikių pasimatymų suteikimas būtų užtikrinęs socialinių ryšių aptariamu šešių mėnesių laikotarpiu (su pertrauka) palaikymą su nekonkretizuotais asmenimis. Pažymėtina, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta pataisos įstaigos atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018) yra pripažinęs ir tai, jog BVK nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose (paprastojoje grupėje), nenumato teisės gauti ilgalaikius pasimatymus (BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta tik teisė į trumpalaikius pasimatymus), tad šiuo aspektu būtų tiesiogiai taikytina Konvencija (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad, vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame, kaip minėta, praktika suformuota iš esmės bylose, kuriose asmenys yra suimtieji, o ne nuteistieji, net ir kalėjime laikomiems nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai turėtų būti suteikiami.

Be to, Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo trumpą laikotarpį, po kurio grįžo į pataisos namus, kuriuose atliko bausmę ir kuriuose turėjo galimybę gauti ir ilgalaikius pasimatymus. Be ilgalaikių pasimatymų, Bausmių vykdymo kodekse (73, 74, 75 ir kituose straipsniuose) yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista nuteistojo teisės palaikyti šeimos ryšius esmė arba neproporcingai varžomas nuteistojo privatus ir šeimos gyvenimas.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos 2016 metais ir dėl to, kad jam nemokamai nebuvo teikiami medikamentai, kurių įsigyti jis neišgalėjo, taip pat blogai kalinimo įstaigoje buvo organizuota sveikatos apsauga. Pareiškėjas nedetalizavo, kokie medikamentai 2016 metais jam buvo būtini, priskirti gydytojų, kokiomis ligomis jis sirgo ir t.t. Taip pat nėra detalizuota, kuo pasireiškė prastas sveikatos apsaugos kalinimo įstaigoje organizavimas.