- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-42/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Albinas Bielskis, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- A. K., A. K. Valstybinės
- Nukentėjusysis
- A. S., O. Ž.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 201 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvylikai metų;
- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;
- pagal BK 201 straipsnio 3 dalį – 10 MGL (1300 litų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiosios A. S. naudai priteista 1500 (tūkstantis penki šimtai) Lt ir nukentėjusiosios O. Ž. naudai 850 (aštuoni šimtai penkiasdešimt) Lt turtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiosios O. Ž. naudai priteista 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo A. K. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 893 Lt 16 cnt (aštuoni šimtai devyniasdešimt trys litai ir šešiolika centų) turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2009 m. kovo 30 d., 17 val. ir 2009 m. kovo 31 d., 9 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius ranka E. J. į galvos sritį, tuo padarydamas kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu dešinėje galvos pusėje, galvos smegenų sumušimą, nuo ko E. J. 2009 m. gegužės 9 d., 22 val. 35 min., Kelmės ligoninėje mirė.
A. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 31 d., apie 11 val., toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą L. M. atžvilgiu, suduodamas kumščiu į smilkinį ir taip atimdamas galimybę jam priešintis, pagrobė mobiliojo ryšio telefono NOKIA 1650, kurio vertė 190 Lt, ir SIM kortelę „Ežys“, kurios vertė 12 Lt.
Taip pat A. K. , neturėdamas tikslo realizuoti, 2009 m. kovo mėnesį iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 55 litrus 46,3-49,5 % stiprumo naminės degtinės ir ją laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnyje 1 dalyje, jis nepadarė.
Nuteistasis nurodo, jog pirmasis konfliktą pradėjo nukentėjusysis E. J. ir pagriebęs ant stalo buvusį virtuvinį peilį, bandė juo suduoti apeliantui. A. K. , norėdamas apsiginti nuo tokių E. J. veiksmų sugriebė už peilio ašmenų ir susižalojo ranką. Tuomet E. J. sudavė kelis smūgius kumščiu apeliantui, o jis nuo suduotų smūgių tik gynėsi. Tuo tarpu kitus smūgius, kuriais ir buvo padaryti mirtini sužalojimai nukentėjusiajam, sudavė kartu buvęs A. G. . Pasak nuteistojo, ikiteisminiame tyrime šių aplinkybių jis nenurodė todėl, kad A. G. buvo pažadėjęs pats papasakoti visą tiesą pareigūnams. Tuo tarpu antrosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu A. K. davė teisingus parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atmetė.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, dėl kokių priežasčių greitosios medicinos pagalbos gydytojai atvyko tik jiems paskambinus antrą kartą, po nusikalstamos veikos padarymo praėjus nemažai laiko. Apelianto nuomone, E. J. galbūt nebūtų miręs, jei jam laiku būtų suteikta medicininė pagalba.
Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, A. K. nurodo, jog mobiliojo ryšio telefoną iš L. M. paėmė ne jis, o A. G. , prieš tai jam sudavęs tris smūgius į veidą. Apeliantui griežtai pareikalavus grąžinti mobiliojo ryšio telefoną, A. G. jį numetė ant stalo. Nuteistasis, paėmęs savo ir L. M. mobiliuosius telefonus, juos nunešė į miegamąjį tam, kad A. G. jų nepasisavintų. L. M. tai matė ir tokiems apelianto veiksmams neprieštaravo. Nukentėjusysis L. M. ir A. G. , duodami apeliantui nepalankius parodymus, jį apkalbėjo. Taip pat nuteistasis nesutinka ir su nuosprendyje nurodyta mobiliojo ryšio telefono ir SIM kortelės verte. Pasak A. K. , L. M. nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių nuosprendyje nurodytą pagrobto turto vertę.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nepripažino jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė neteisingą bausmę.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliaciniame skunde neginčijama nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 3 dalį, todėl dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde neneigia, kad, jo nuomone, esant būtinosios ginties sąlygoms, gindamasis jis sudavė nukentėjusiajam du smūgius į veido sritį, nuo kurių E. J. nukrito ant grindų, tačiau nurodo, jog jo suduoti smūgiai nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Pasak apelianto, A. G. E. J. sudavė daug smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, kuriais ir buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, užfiksuoti byloje esančioje specialisto išvadoje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu dėl E. J. nužudymo, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo L. M. , liudytojų A. G. , E. K. , iš dalies pačio nuteistojo parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, teismo medicinos specialisto išvada bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu padarė teisingas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp apelianto atliktų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties.
Kaip matyti iš byloje esančios 2009 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. M278/09(04), E. J. mirtis įvyko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, galvos smegenų sumušimo, išsivysčius smegeninei komai ir dešinės pusės plaučių uždegimui. Apžiūrint E. J. lavoną buvo rasti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, galvos smegenų sumušimas, nosies kaulų lūžis, kraujosruvos veide, pakaušyje, nubrozdinimas dešinio kelio, abiejų alkūnių srityse, dešinės pusės 6 šonkaulio lūžis, kairės pusės 9-10 šonkaulių lūžiai, daugybinės kraujosruvos visame kūne. Specialistas padarė išvadą, jog šie sužalojimai padaryti kietais bukas daiktais paros bėgyje iki nukentėjusiojo radimo vietoje. Specialistas taip pat pažymėjo, jog kraujosruva pakaušyje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, smegenų sumušimas galėjo gautis nukentėjusiajam griūnant po smūgių aukštielninkam (t.1 b.l.67-71).
Nukentėjusysis L. M. , apklaustas ikiteisminiame tyrime ir teisme, davė iš esmės vienodus parodymus apie jo matytas įvykio aplinkybes. Iš šio nukentėjusiojo parodymų ikiteisminiame tyrime matyti, kad 2009 m. kovo 31 d., apie 9-10 val., jį einantį pro nuteistojo namus, A. K. pakvietė užeiti į vidų. Užlipęs į antrą aukštą, L. M. pamatė ant grindų gulintį sumuštą vyriškį. Jo galva buvo kruvina ir pamėlynavusi, todėl iš pradžių šio vyriškio neatpažino. Vėliau suprato, kad tai E. J. . Virtuvėje ir kambaryje ant grindų matėsi kraujas. Nukentėjusiajam L. M. paklausus, kas čia atsitiko, A. K. paaiškino, jog E. J. užpuolė ir sumušė įsiveržę kaukėti asmenys. L. M. ir nuteistajam begeriant alkoholinius gėrimus, A. K. sugalvojo iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Jis minėjo, kad prieš L. M. ateinant, jau vieną kartą skambino pagalbos telefonu. Tuo metu pas A. K. atėjo A. G. . Maždaug po valandos atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir visi trys – L. M. , A. K. ir A. G. padėjo išnešti E. J. į greitosios medicinos pagalbos automobilį (t.1 b.l.76).
Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir pirmosios instancijos teisme. L. M. patvirtino esmines įvykio aplinkybes, t.y., kad atėjus į nuteistojo namus, juose buvo tik sumuštas E. J. ir A. K. , o A. G. prisijungė vėliau (t.2 b.l.71).
Liudytojas A. G. parodė, jog 2009 m. kovo 30 d., apie 17 val., būdamas gerokai apsvaigęs nuo alkoholio, nuėjo pas pažįstamą A. K. . A. K. namuose liudytojas ir nuteistasis vartojo alkoholinius gėrimus. Nuo išgerto alkoholio kiekio A. G. užmigo prie stalo. Atsibudęs pamatė A. K. namuose, virtuvėje, prie sienos tupintį E. J. , kuris su A. K. vartojo alkoholinius gėrimus. Po kiek laiko A. K. ir E. J. pradėjo konfliktuoti, pirmasis konfliktą pradėjo E. J. . A. K. supykęs atsistojo ir, priėjęs prie tupinčio E. J. , vieną kartą delnu trenkė į petį. Nuo smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės. Tuomet E. J. nusiramino ir toliau visi vartojo alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko E. J. vėl pradėjo priekaištauti A. K. . Tuomet pastarasis atsikėlė ir sugriebęs E. J. už striukės nustūmė jį ant grindų. E. J. nugriuvo, tačiau rankomis atsirėmė į grindis, todėl nesusižalojo. Liudytojui pabandžius A. K. ir E. J. išskirti, nuteistasis liepė jam išeiti iš namų, ką pastarasis ir padarė. 2009 m. kovo 31 d., ryte, A. G. miegantį A. K. daržinėje pažadino E. K. ir liepė išeiti iš kiemo. Nuėjęs į parduotuvę ir nupirkęs dar alkoholinių gėrimų, A. G. po kelių valandų vėl grįžo į A. K. namus. Užlipęs į antrą aukštą, jis pamatė kambaryje gulintį iki pusės nuogą E. J. . Pastarasis gulėjo ant nugaros, matėsi, kad jo veidas sumuštas. Virtuvėje buvo A. K. ir L. M. , kurie vartojo alkoholinius gėrimus. Tuo metu A. K. skambino greitajai medicinos pagalbai ir minėjo, kad skambina nebe pirmą kartą. Po kurio laiko atvyko greitoji medicinos pagalba ir visi – nuteistasis, liudytojas ir L. M. nunešė E. J. į greitosios medicinos pagalbos automobilį (t.1 b.l.94-95).
Tokius savo parodymus liudytojas A. G. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme papildomai nurodydamas, jog A. K. jam ir L. M. aiškino, kad E. J. sumušė į jo namus įsiveržę nepažįstami kaukėti vyriškiai (t.2 b.l.72-73).
Iš pirmiau aptartų nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo A. G. parodymų darytina išvada, jog 2009 m. kovo 30 d., apie 17 val., pas A. K. atėjo A. G. . A. K. namuose A. G. , A. K. bei E. J. vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu A. K. ir E. J. nuolat konfliktavo. Konflikto metu A. K. sudavė nukentėjusiajam E. J. per petį, o vėliau suėmęs už striukės pargriovė ant grindų. A. G. pabandžius įsikišti į E. J. ir A. K. konfliktą, pastarasis A. G. iš namų išvijo. A. G. išėjus, A. K. gyvenamajame name liko tik nuteistasis A. K. ir nukentėjusysis E. J. . 2009 m. kovo 31 d. rytą pas A. K. atėję A. G. ir L. M. pamatė bute ant grindų gulintį sunkiai sužalotą nesąmoningą E. J. . A. K. A. G. ir L. M. paaiškino, kad E. J. sumušė nepažįstami kaukėti vyriškiai, įsibrovę į jo gyvenamąjį namą. Taigi, iš liudytojo A. G. ir nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, kad iš A. K. namų išėjus A. G. , juose liko tik tarpusavyje konfliktuojantys nukentėjusysis E. J. ir A. K. , o kitą rytą ten pat E. J. jau buvo rastas sunkiai sužalotas. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių duoti pagrindą manymui, jog E. J. naktį iš kovo 30 d. į 31 d. būtų galėję sužaloti kiti asmenys.
Tokias liudytojo A. G. ir nukentėjusiojo L. M. parodymais nustatytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytojos E. K. parodymai ikiteisminiame tyrime. Liudytoja parodė, jog 2009 m. kovo 30 d., vakare, apie 23 val., namo dalyje, kurioje gyveno jos brolis A. K. , išgirdo didelį triukšmą. Norėdama jį nuraminti, pabeldė į brolio duris, tačiau niekas jų neatidarė. Maždaug po dešimties minučių A. K. išėjo į laiptinę, o E. K. paliepė baigti triukšmauti. Po kurio laiko triukšmas nurimo. Kiek vėliau liudytoja E. K. ėjo į kiemą parsinešti malkų ir matė, kad namo virtuvėje sėdi kažkoks žmogus, galimai E. J. , o A. K. ir A. G. stovi šalia jo. Kitos dienos rytą, t.y. kovo 31 d., apie 8 val., liudytoja rado daržinėje miegantį A. G. (t.1 b.l.97). Pirmosios instancijos teisme liudytoja E. K. iš dalies pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog 2009 m. kovo 30 d. vakare, eidama atsinešti malkų, per langą matė, kad E. J. sėdi virtuvėje ant grindų galvą užsidengęs rankomis, o A. G. stovi priešais jį užsimojęs ranka (t.2 b.l.74-75). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šiais liudytojos E. K. teisme duotais parodymais, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji yra nuteistojo sesuo, todėl akivaizdu, jog tokiais savo parodymais ji norėjo patvirtinti brolio iškeltą versiją, jog smūgius nukentėjusiajam sudavė ne jis, o A. G. . Be to, apklausta ikiteisminiame tyrime, liudytoja E. K. šios aplinkybės nenurodė ir tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jau po A. K. apklausos, ji nurodė, kad prie E. J. stovėjo vienas A. G. .
Tačiau liudytojo A. G. , nukentėjusiojo L. M. , liudytojos E. K. pirminiai parodymai sutampa su paties A. K. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. A. K. , apklaustas įtariamuoju 2009 m. balandžio 1 d., prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalį, ir nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios sutampa su visais kitais byloje esančiais duomenimis. Iš šių apelianto parodymų matyti, kad 2009 m. kovo 30 d. vakare, apie 23 val., pas jį į namus atėjo kaimynas E. J. . Būdami pas apeliantą namuose, jie gėrė alkoholinius gėrimus, buvo gerokai apsvaigę nuo alkoholio. Po kurio laiko E. J. pradėjo priekaištauti A. K. , išvadino pastarąjį necenzūriniais žodžiais. Vėliau gi, supykęs E. J. kumščiu porą kartų sudavė nuteistajam į krūtinės sritį. Vėliau, E. J. , pagriebęs virtuvinį peilį, bandė A. K. juo įdurti į krūtinę, tačiau nespėjo, kadangi apeliantas jam iš karto sudavė dešinės rankos kumščiu į krūtinę bei į veido sritį. Tiksliai suduotų smūgių skaičiaus nuteistasis neprisimena, tačiau sudavė ne mažiau penkių smūgių kumščiu į galvos sritį. Po suduotų smūgius nukentėjusysis nukrito virtuvėje ant žemės, prarado sąmonę, jo veidas buvo kruvinas. Po kurio laiko nuteistasis E. J. pasiūlė eiti atsigulti į lovą, tačiau jis atsisakė. Apeliantas, matydamas, kad E. J. blogai jaučiasi, pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau nukentėjusysis atsisakė ir visą naktį pragulėjo ant žemės. 2009 m. kovo 31 d., ryte apeliantas pamatė, kad E. J. galva ištinusi, jis nesikėlė, tik kartais atmerkdavo akis. Apie 7-8 val., nuteistasis paskambino greitajai medicinos pagalbai, tačiau medikai neatvažiavo. Po kurio laiko pas A. K. į namus atėjo L. M. ir tuomet apeliantas antrą kartą paskambino pagalbos telefonu. Laukiant medikų, L. M. ir A. K. vartojo alkoholinius gėrimus, prie jų prisijungė ir A. G. . Po valandos atvyko greitoji medicinos pagalba ir išvežė E. J. į ligoninę (t.1 b.l.116-117). Šias nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje (t.1 b.l.107-108). Taigi, iš šių apelianto parodymų matyti, kad jis nors ir savaip interpretuodamas konflikto priežastis, tačiau pripažino esmines E. J. sužalojimo aplinkybes. A. K. pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, kad nukentėjusysis nuo jo suduotų smūgių prarado sąmonę ir jos nebeatgavęs iki kitos dienos ryto gulėjo ant grindų, nukentėjusiojo galva buvo ištinusi, jis blogai jautės. Tokius savo parodymus A. K. ėmė neigti pirmosios instancijos teisme tvirtindamas, jog jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paprašytas paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu prisipažino įvykdęs nusikaltimą, kurio teisme teigia nepadaręs, negalėjo nurodyti įtikinamų ir logiškų parodymų keitimo motyvų. Jis teisme tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl jam inkriminuotos veikos todėl, kad buvo susitaręs su A. G. , kad pastarasis teisėsaugos pareigūnams duos „teisingus“ parodymus ir pats prisipažins sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau A. G. to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo aiškinimus atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktiems duomenims bei įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ne kas kitas, o būtent A. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam ir padarė teismo medicinos specialisto išvadose konstatuotus sužalojimus, nuo kurių visumos E. J. ir mirė. Nuteistojo A. K. parodymų apie tai, kad nukentėjusįjį mušė A. G. , nepatvirtino nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų, išskyrus liudytoją E. K. , dėl kurios parodymų patikimumo teisėjų kolegija pasisakė pirmiau. Taigi, nuteistojo A. K. versija, jog E. J. smūgius, sukėlusius mirtinus padarinius, sudavė A. G. , paneigiama pirmiau aptartais paties liudytojo A. G. , nukentėjusiojo L. M. bei pirminiais nuteistojo parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis.
Ikiteisminiame tyrime, pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė versiją, jog E. J. sudavė kelis nestiprius smūgius esant būtinosios ginties sąlygoms, kadangi nukentėjusysis pirmasis peiliu bandė suduoti A. K. į krūtinę. Pasak apelianto, bandydamas atimti peilį iš nukentėjusiojo, jis stipriai susižalojo ranką, o tai patvirtina likęs randas. Tokią versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš 2009 m. kovo 31 d. A. K. medicininės apžiūros akto, jame nurodyta, jog A. K. kairės rankos delno išorinėje srityje matomas senas įbrėžimas (t.1 b.l.44). Tuo tarpu šiame akte nėra užfiksuota jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog įvykio metu būtų buvęs sužalotas A. K. dešinės rankos delnas. Tokių apelianto parodymų, jog E. J. pirmasis norėjo suduoti smūgį peiliu nuteistajam ir dėl to pastarajam kilo sąlygos būtinajai ginčiai, nepatvirtino ir A. G. bei L. M. . Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, jog nuo pat nusikalstamos veikos padarymo, jis kėlė įvairias versijas siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už E. J. nužudymą. Kaip matyti iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, apeliantas, 2009 m. kovo 31 d., 10.32 val., paskambinęs pagalbos telefonu nurodė, jog į jo namus įsiveržė kaukėti vyrai ir sužalojo nukentėjusįjį. Versiją apie kaukėtus vyrus jis nurodė ir L. M. bei A. G. jiems paklausus, kas atsitiko E. J. . Šią apelianto versiją pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė kaip visiškai nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netyrė bei nesiaiškino aplinkybės, kodėl greitoji medicinos pagalba atvyko tik antrą kartą iškvietus ir po antrojo skambučio praėjus valandai. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kada jis skambino greitajai medicinos pagalbai. Apelianto nuomone, E. J. mirties buvo galima išvengti, jeigu jam laiku būtų suteikta medicinos pagalba. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas ir paneigiamas byloje esančiais duomenimis. Kaip matyti Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, A. K. skambino pagalbos telefonu ir kvietė greitąją pagalbą vieną kartą, tai yra 2009 m. kovo 31 d., 10. 32 val. Tuo tarpu automobilis išvyko netrukus po skambučio, 10. 33 val. ir jau 11.30 val. grįžo atgal. Taigi, akivaizdu, jog A. K. pagalbos telefonu skambino vieną kartą, o po šio skambučio, medikai netrukus išvyko suteikti pirminę medicinos pagalbą. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginį, jog greitąją medicinos pagalbą jis kvietė du kartus, byloje nėra. Iš tiesų, liudytojas A. G. ir nukentėjusysis L. M. parodė, jog A. K. jiems sakė, kad prieš jiems ateinant apeliantas jau skambino pagalbos telefonu, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių A. K. teiginį, byloje nėra. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas (kas šioje byloje ir yra nustatyta), tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos nusikalstamos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šiuo atveju, kaip matyti iš jau minėtos specialisto išvados, E. J. mirties priežastis buvo būtent padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, nuo kurių visumos įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Taigi, šie sužalojimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo mirtimi. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiajam medicininė pagalba buvo suteikta netinkamai ar pavėluotai ir tai turėjo įtakos kilusiems padariniams, t.y. nukentėjusiojo mirčiai.
Taigi, šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog ne kas kitas, o būtent A. K. nukentėjusiajam E. J. sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl A. K. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
A. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 31 d., apie 11 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą L. M. atžvilgiu, suduodamas kumščiu į smilkinį ir taip atimdamas galimybę jam priešintis, pagrobė mobiliojo ryšio telefono NOKIA 1650, kurio vertė 190 Lt, ir SIM kortelę „Ežys“, kurios vertė 12 Lt. Šią A. K. nusikalstamą veiką nuosprendį priėmęs teismas kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde neginčija paėmęs L. M. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau teigia, jog tikslo jį pasisavinti neturėjęs, o telefoną antrame aukšte, miegamajame padėjo tik tam, kad jo nepaimtų ar nesudaužytų A. G. . Tokią apelianto versiją paneigia byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.
Kaip matyti iš papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo, L. M. priklausantis mobilaus ryšio telefonas NOKIA1650 buvo rastas A. K. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), esančiame name, virtuvėje, (t.1 b.l.30-32).
Nukentėjusysis L. M. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus, iš kurių matyti, jog, nunešus sužalotą E. J. į greitosios medicinos pagalbos automobilį, jis, A. K. ir A. G. toliau vartojo alkoholinius gėrimus nuteistojo namuose. Po kurio laiko A. K. nurodė L. M. išvalyti ant grindų buvusį kraują. L. M. atsakius neigiamai, A. K. sudavė stiprų smūgį kumščiu nukentėjusiajam L. M. į smilkinį. Nuo smūgio pastarasis prarado sąmonę ir daugiau nieko neatsimena. Grįžęs namo, jis paklausė sugyventinės I. R. , kur yra jo mobilaus ryšio telefonas. Pastaroji paskambino į L. M. mobilaus ryšio telefoną, kuriuo atsiliepė A. K. ir už telefono grąžinimą pareikalavo sumokėti jam 250 Lt. Po kurio laiko į L. M. mobiliojo ryšio telefoną paskambino nukentėjusiojo sūnus M. M. , juo taip pat atsiliepė A. K. ir nurodė jam atnešti 150 Lt.
Tokius nukentėjusiojo L. M. parodymus patvirtino liudytojai M. M. ir I. R. . Pastaroji pirmosios instancijos teisme parodė, jog ji yra L. M. sugyventinė. 2009 m. kovo 31 d. L. M. grįžo į namus ir pasakė liudytojai, kad jį sumušė ir jam svaigsta galva bei paprašė iš kišenės išimti ir paduoti mobiliojo ryšio telefoną. Tačiau liudytoja kišenėje telefono nerado, todėl paskambino L. M. mobiliuoju telefonu, kuriuo atsiliepė A. K. , kuris pasakė, kad mobilųjį telefoną grąžins tik tada, kai jam bus sumokėti 250 Lt (t.2 b.l.75-76). Iš liudytojo M. M. parodymų matyti, kad 2009 m. kovo 31 d. jis paskambino į savo tėvo mobilųjį telefoną, kuriuo atsiliepė A. K. ir už telefono grąžinimą pareikalavo sumokėti 150 Lt (t.2 b.l.76).
Nusikalstamos veikos padarymo metu kartu buvęs liudytojas A. G. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme teigė buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio todėl neatsimena tos aplinkybės, kad A. K. būtų sudavęs smūgį kumščiu nukentėjusiajam L. M. bei pagrobęs jo mobilųjį telefoną. Tačiau teigia, jog prieš L. M. fizinio smurto jis (A. G. ) nevartojo ir mobilaus ryšio telefono iš jo nepagrobė.
Tuo tarpu nuteistojo A. K. parodymais dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kiekvienos apklausos metu buvo skirtingi. Pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu jis parodė, kad po to, kai visi (jis, L. M. ir A. G. ) padėjo išnešti sužalotą E. J. į greitosios medicinos pagalbos automobilį, jie toliau vartojo alkoholinius gėrimus apelianto namuose. Nuteistasis teigė matęs, kad L. M. buvo išsitraukęs savo mobilaus ryšio telefoną. Po kiek laiko L. M. pareikalo, kad A. K. jam atiduotų jo telefoną. A. K. atsakė, kad jo telefono nepavogė, o padėjo ant kito stalo, ir pasiūlė jam pačiam jį pasiimti. Po kurio laiko į buvusį pas A. K. L. M. mobiliojo ryšio telefoną paskambino jo sugyventinė, tačiau A. K. neatsimena, apie ką su ja kalbėjo. Tuomet L. M. dar kartą pareikalavo grąžinti jo mobilųjį telefoną bei sugriebė A. K. už megztinio. Tuomet A. K. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį. Pasak A. K. , tuo metu jis buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl neatsimena, ar L. M. sudavė vieną kartą, ar daugiau (t.1 b.l.116-117).
Tuo tarpu antrosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu nuteistasis parodė, jog 2009 m. kovo 31 d., ryte, belaukiant greitosios medicinos pagalbos, dėl neaiškių priežasčių A. G. supyko ant L. M. ir trenkė dešinės rankos alkūne L. M. tris kartus į veido sritį. Po šių smūgių L. M. ranka užsidengė veidą. Jo rankoje tuo metu buvo mobilaus ryšio telefonas, todėl apeliantas paėmė iš L. M. telefoną ir nunešė į kitą kambarį tam, kad A. G. jo nesudaužytų. Tuomet A. K. liepė L. M. išeiti iš jo namų ir grįžti vėliau pasiimti savo mobilaus ryšio telefono, kadangi, pasak nuteistojo, jis nenorėjo, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai pamatytų L. M. sumuštą. Po kurio laiko į L. M. mobiliojo ryšio telefoną paskambino jo sugyventinė ir sūnus, tačiau apie ką nuteistasis su jais kalbėjo, nepamena (t.1 b.l.122-123).
Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. K. nurodė dar kitokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apeliantas parodė, kad jam beskambinant greitosios medicinos pagalbos telefonu, A. G. sudavė tris smūgius L. M. alkūne į veidą. L. M. rankoje laikė telefoną, o A. G. iš jo rankų ištraukė telefoną ir numetė ant stalo. A. K. tada paėmė L. M. mobiliojo ryšio telefoną ir savo telefonus bei padėjo juos miegamajame ant stalelio. Į L. M. mobiliojo ryšio telefoną skambino jo sugyventinė ir sūnus, telefonu atsiliepė A. K. ir jiems nurodė, kad jie turi sumokėti 250 Lt ir 150 Lt. Kodėl taip pasakė, neatsimena, buvo supykęs. Pasak apelianto, L. M. sudavė jam į krūtinę, todėl apeliantas taip pat sudavė nukentėjusiajam. Tuomet nuteistasis L. M. iš savo namų išvarė (t.2 b.l.68-69).
Taigi, akivaizdu, kad A. K. , siekdamas pagrįsti, kad L. M. mobiliojo ryšio telefono neteisėtai neužvaldė, kėlė įvairias versijas. Tačiau tokių A. K. versijų nepatvirtino nei vienas apklaustas liudytojas. Tai, jog A. K. , o ne A. G. sudavė smūgius L. M. , visu bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir vienodai tvirtino pats nukentėjusysis. Pats A. G. , nors ir teigė neatsimenantis šios nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau visų apklausų metu neigė sudavęs smūgius L. M. . Tuo tarpu pats nuteistasis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino sudavęs smūgius L. M. , tačiau skirtingai aiškino fizinio smurto pavartojimo motyvus bei aplinkybes, siekdamas priderinti savo parodymus prie kitų byloje surinktų duomenų. Tačiau, apelianto nurodytos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Antai, antrosios apklausos metu ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad konfliktas tarp A. G. ir L. M. kilo dar iki atvykstant greitosios pagalbos medikams, tačiau duodamas parodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, A. K. šių aplinkybių nemini. Taip pat prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms apelianto aiškinimas, kad L. M. sugyventinė bei sūnus į L. M. mobilųjį telefoną skambino dar jam esant pas A. K. namuose, kai tuo tarpu liudytojai M. M. ir I. R. parodė skambinę po to, kai L. M. sugrįžo namo ir pasigedo savo telefono. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pirmiau aptartus byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančius nuteistojo A. K. parodymus.
Tuo tarpu pirmiau paminėti liudytojų I. R. ir M. M. parodymai paneigia ir kitą apelianto iškeltą versiją, jog L. M. mobilaus ryšio telefoną jis padėjo miegamajame ant stalelio siekdamas, kad A. G. jo nesudaužytų. Kadangi, kaip matyti iš liudytojų I. R. ir M. M. parodymų, už mobiliojo ryšio telefono grąžinimą apeliantas reikalavo sumokėti jam 250 Lt ir 150 Lt. Akivaizdu, jog, jei tikėti apelianto parodymais, kad L. M. mobiliojo ryšio telefoną jis padėjo kitame kambaryje turėdamas tikslą apsaugoti nukentėjusiojo turtą nuo A. G. neteisėtų veiksmų, jis nebūtų neteisėtai reikalavęs sumokėti pinigų už telefono grąžinimą. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme neneigė reikalavęs pinigų iš M. M. ir I. R. , tačiau negalėjo logiškai paaiškinti tokių reikalavimų motyvų.
Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog A. K. 2009 m. kovo 31 d., apie 11 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė nukentėjusiajam L. M. vieną smūgį kumščiu į veido sritį, o vėliau pasisavino L. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 1650, kurio vertė 190 Lt, ir SIM kortelę „Ežys“, kurios vertė 12 Lt. Tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendį priėmęs teismas tokią A. K. nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos padarymo būdą – fizinio smurto panaudojimą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti arba kitokį atėmimą galimybės priešintis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarė panaudodamas fizinį smurtą ir tokiu būdu atimdamas galimybę L. M. priešintis. Teisėjų kolegija su tokiomis nuosprendį priėmusio teismo išvadomis nesutinka.
Plėšimui būdinga tai, kad turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Svarbu tai, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Taigi, fiziniu smurtu plėšimo metu kaltininkas siekia įveikti esamą ar galimą pasipriešinimą, atskirti nukentėjusįjį nuo grobiamo turto ar priversti nukentėjusįjį palengvinti turto užvaldymą. Nustatant subjektyviuosiuos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, požymius, būtina nustatyti, kad kaltininkas supranta, kad užvaldo svetimą daiktą, neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavindamas bei panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, numato, kad turto savininkas neteks šio turto ir to nori. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad kaltininkas, jau prieš vartodamas fizinį smurtą ar grasinimus, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, numato, kad tokių būdu palauš nukentėjusiojo valią ir palengvins turto užvaldymą.
Šiuo atveju nukentėjusiojo L. M. parodymais nustatyta, kad A. K. vieną smūgį kumščiu į veido sritį sudavė po to, kai nukentėjusysis atsisakė išvalyti ant grindų buvusį kraują. Po šio apelianto suduoto smūgio, L. M. prarado sąmonę ir daugiau nieko neatsiminė. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat matyti, kad tuo metu, kai A. K. sudavė smūgį L. M. , jo mobiliojo ryšio telefonas buvo striukės kišenėje. Nukentėjusysis nei vienos apklausos metu nenurodė, jog prieš suduodamas smūgį ar iš karto po suduoto smūgio apeliantas būtų pareikalavęs žodžiu ar veiksmais būtų leidęs suprasti, kad siekia užvaldyti L. M. mobiliojo ryšio telefoną. Pats nuteistasis taip pat nei vienos apklausos metu nenurodė, jog jau prieš suduodant smūgį L. M. , turėjo tikslą pagrobti iš jo mobiliojo ryšio telefoną. Taigi, iš šių aplinkybių akivaizdu, jog prieš apeliantui suduodant smūgį L. M. , jo tyčia pagrobti mobiliojo ryšio telefoną dar nebuvo susiformavusi.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimą turtą, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip vagystė.
Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosprendį priėmęs teismas A. K. nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, A. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas skunde taip pat nuteistasis nesutinka ir su nuosprendyje nurodyta mobiliojo ryšio telefono ir SIM kortelės verte. Pasak A. K. , L. M. nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių nuosprendyje nurodytą vertę – 202 Lt. A. K. teisus teigdamas, jog byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių mobiliojo ryšio telefono ir jame buvusios SIM kortelės vertės. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog mobiliojo ryšio telefonas su jame buvusia kortele buvo rastas ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, bus grąžintas L. M. , o nukentėjusiojo pareikštas ieškinys 202 Lt sumai paliktas nenagrinėtas. Taigi, iš nuteistojo L. M. pareikštas civilinis ieškinys 202 Lt sumai nepriteistas.
Dėl bausmių.
Perkvalifikavus A. K. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, nustatytinas ir pagal šį BK straipsnį jam skirtinos bausmės dydis.
Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. K. , atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
Apeliantas padarė nesunkų, baigtą nusikaltimą. Nusikalstamą veiką A. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę, taip pat atsižvelgia į nedidelę pasisavinto turto vertę. A. K. anksčiau teistas nebuvo, tačiau baustas administracine tvarka, nedirbantis. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę apeliantui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, atsižvelgia ir į tai, kad ši nusikalstama veika padaryta praėjus neilgam laiko tarpui po labai sunkaus nusikaltimo padarymo, kas rodo didesnį A. K. asmenybės pavojingumą.
Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. K. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį, nei BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog A. K. nesutinka ir su apygardos teismo jam paskirtomis bausmėmis pagal kitus BK straipsnius. Tačiau kokiu pagrindu A. K. turėtų būti sušvelninta laisvės atėmimo bausmė, apeliaciniame skunde nenurodoma. Didžiausia bausmė, nulėmusi ir subendrintos bausmės dydį, A. K. paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, t.y. už E. J. tyčinį nužudymą. Už šį padarytą nusikaltimą A. K. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo A. K. paskirtųjų bausmių sušvelninti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti.
A. K. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį.
A. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę šešiems (6) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, A. K. paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, BK 201 straipsnio 3 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį subendrinti dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvylikai (12) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.