Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

MK 29 straipsnio nuostatos, detalizuojamos Komisijos Reglamentu (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančiu Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Nuostatai) bei Nuostatų 23 Priede „Aiškinamosios pastabos dėl muitinės vertės“ nurodytomis aiškinamosiomis pastabomis. Skundžiamuose sprendimuose atsakovai atsisakymą taikyti sandorio vertės metodą iš esmės motyvavo MK 29 straipsnio 1 dalies (b) ir (d) punktais. MK 29 straipsnio 1 dalies (b) punkte kaip viena iš sandorio vertės metodo taikymo prekių muitinei vertei nustatyti sąlyga yra jeigu: „prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti“. Skundžiamuose sprendimuose atsakovai rėmėsi Nuostatų 181 a straipsnio 1 dalimi ir visiškai nekreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus bei kitą patikrinimo metu gautą informaciją kuri buvo pateikta Nuostatų 181 a straipsnio 2 dalies pagrindu. Pagal Nuostatų 23 Priedą MK 29 straipsnio 1 dalies (b) punkto taikymas, nustatant galimą aplinkybių ar sąlygų įtaką prekių pardavimui ar kainai, kurio neįmanoma nustatyti yra tuomet, kai: a) pardavėjas nustato importuojamų prekių kainą su sąlyga, kad pirkėjas nupirks tam tikrą kiekį kitų prekių; ar b) importuojamų prekių kaina priklauso nuo to, už kokią kainą ar kainas importuojamų prekių pirkėjas importuojamų prekių pardavėjui parduoda kitas prekes; arba c) kaina nustatoma naudojant mokėjimo būdą nesusijusį su importuojamomis prekėmis ir pan. Visi Nuostatų Priede Nr. 23 pateikti pavyzdžiai, aiškiai parodo, kad Bendrijos muitų teisės, tai yra MK ir Nuostatų taikymas, nėra susijęs su skundžiamuosiuose sprendimuose nurodytais argumentais, tai yra, kad patikrinimo metu buvo nustatytas žymus skirtumas (beveik penkis kartus) palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis prekių vertėmis ir/ar kai importuotų prekių kaina labai skiriasi nuo PREMI duomenų bazėje esančių tapačių (panašių) prekių kainų.

Nurodė, kad mokesčių administratoriui buvo pateiktas raštas su Lietuvos statistikos departamento informacija apie tai, kad per 2009 m. iš Baltarusijos į Lietuvą iš viso buvo importuota 31287,70 tonų techninės sieros rūgšties, iš kurių pagal muitinei pateiktus duomenis 27481,946 tona, tai yra 86,2 procento, sudarė pareiškėjos importas, o likusieji 13,8 procento importo teko kitoms įmonėms. Ši aplinkybė rodo, kad atsakovai palygindami panašias ar tapačias prekes ir jų kainą visiškai neatsižvelgė į tai, jog MK 30 straipsnyje numatytas tapačių ar panašių prekių vertės metodo taikymas nustatant prekių muitinės vertę pagal Nuostatų 23 Priedo 30 straipsnio 2 dalies (a) ir (b) punktų taikymo paaiškinimas reikalauja lyginti kainas prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu. Ginčijamų sprendimų atvejais yra daugiau nei akivaizdu, kad apyvartos lygiai skiriasi 7 kartus, kas rodo, jos skundžiami sprendimai buvo priimti neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių. Kitas atsakovų argumentas yra susijęs su teismų praktika, kuri suformulavo principą kad muitinės vertės nustatymo tikslas yra realios (dirbtinai nesumažintos) ir rinka pagrįstos importuojamų prekių vertės nustatymas, kuomet naudojama Bendrijoje esanti informacija, tačiau ši informacija yra žymiai platesnio pobūdžio nei Lietuvos muitinės departamento sukaupta PREMI duomenų bazė. Pažymėtina, kad bendrą sandorio vertės metodo taikymo principą suformulavo Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 1990 m. birželio 6 d. byloje C-11/89 Unifert v. Hauptzollamt Muenster ir 2000 m. spalio 19 d. byloje C-15/99 Hans Sommer GmbH v. Hauptzollamt Bremen, kuomet buvo pasisakyta, kad Bendrijos teisės aktais, susijusiais su muitiniu įvertinimu, siekiama įtvirtinti sąžiningą, vieningą ir neutralią sistemą kuri neleistų naudoti pasirenkamų arba fiktyvių muitinės verčių. Minėta teismų praktika suponuoja išvadą kad vien neatitikimas importuojamų prekių vertei, Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje esančioms vertėms, savaime neleidžia netaikyti sandorio vertės metodo, nes siekiant neutralaus muitinio įvertinimo, visų pirma, turi būti naudojami Bendrijos teisės nustatyti teisiniai instrumentai. Be to, taip pat turi būti vertinama ekonominė situacija rinkoje, galimas produktų perteklius eksportuojančios šalies rinkoje, eksportuojančios valstybės eksporto dokumentai ir prekių eksporto kaina, taip pat ypatingai turi būti atsižvelgiama į prekių apyvartos lygį, importo į Bendrijos muitų teritoriją atvejus apskritai, o ne vien į tuos, kurie yra užfiksuoti Muitinės departamento administruojamoje PREMI duomenų bazėje. Kaip rodo Nuostatų Priede Nr. 23 nurodyti pavyzdžiai, jie visiškai nėra susiję nei su PREMI duomenų bazės taikymu, nei su žymiu importuotų prekių kainos skirtumu, kuris aišku turėtų būti nustatomas įvertinus ir prekybos apimtis, tai yra apyvartos lygį, kuris neabejotinai turi didžiulę reikšmę prekių kainai. MK 29 straipsnio 1 dalies (b) punkte įtvirtintas sąlygų ar aplinkybių poveikio prekių kainai neįmanomas nustatymas siejamas su tuo, kad pirkimo pardavimo sutartyse nustatomos vienos iš sutarties šalių pareigos, kaip tai nurodyta Nuostatų 23 Priede, kurios įeina į prekių kainą ir šių pareigų vykdymas susijęs su išlaidomis, kurių kainos ar vertės objektyviai neįmanoma nustatyti. Pavyzdžiui, kaip nurodyta 23 Priede pirkėjas pirks konkrečias prekes už nustatytą kainą tik tada, jei jis tuo pačiu pirks ir kitas prekes, kurios galbūt jam nereikalingos ir pan. Skundžiamų sprendimų atvejais, pareiškėjos importuotų prekių kaina yra labai aiški, ji nustatytina pagal atsakovams pateiktus dokumentus, mokesčių inspekcijos atlikto priešpriešinio patikrinimo pažymą ir kitus objektyvius naftos produktų gamybos technologijos, rinkos ir prekybos teisės dėsnius, kuriuos atsakovai neteisingai interpretuoja.

Skundžiamame sprendime pažymėta, kad pareiškėjas esant importuojamų prekių pardavimui, turėjo nurodyti transportavimo išlaidų sumą tačiau to nepadarė ir todėl pareiškėjas nepateikė objektyviai įvertinamų duomenų. Visų pirma, vietinis mokesčių administratorius pagal SMGS važtaraščius buvo nustatęs prekių transportavimo nuo gamintojo iki Baltarusijos/Lietuvos pasienio kaštus ir tai buvo pažymėta sprendime, todėl atsakovų išvada apie objektyviai įvertinamų duomenų, susijusių su prekių transportavimo išlaidomis, yra nepagrįsta. Kita vertus, atsakovai ir Valstybinė mokesčių inspekcija atlikusi priešpriešinį patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas importuotą į Bendrijos teritoriją techninę sieros rūgštį pirko ne iš gamintojo OAO „Naftan“, o iš UAB „Transchema“. Savo ruožtu UAB „Transchema“ iš OAO „Naftan“ pirko prekes DAF Gudagojus sąlygomis ir akivaizdu, kad gamintojas OAO „Naftan“ prekes pristatė ir UAB „Transchema“ perdavė Gudagojuje, esančiame Baltarusijos/Lietuvos pasienyje, bet Baltarusijos teritorijoje. Čia pat UAB „Transchema“ priėmė sieros rūgštį ir iš karto šią rūgštį perdavė pareiškėjui, tačiau tai buvo daroma jau pagal UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“ techninės sieros rūgšties pirkimo – pardavimo sutartį. Iš to darytina išvada, kad pagal pirkimo – pardavimo sutartį, pardavėjas – UAB „Transchema“ ir pirkėjas – UAB „Fortera“ sudarė prekių, esančių Gudagojuje pirkimo – pardavimo sutartį, DAF Baltarusijos/Lietuvos siena (perėjimas Gudagojus) sąlygomis. Tai reiškia, kad jokių transportavimo išlaidų iki Bendrijos teritorijos pareiškėja nepatyrė, o visos prekių transportavimo nuo gamintojo iki Bendrijos muitų sienos išlaidos buvo įskaitytos į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną prekių kainą todėl atsakovų argumentai, susiję su transportavimo išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikimu, yra nepagrįsti ir prieštarauja MK 32 straipsnio 1 daliai. Aplinkybė, kad už importuotų prekių gabenimą pagal pareiškėjo ir AB „Lifosa“ prekių pirkimo pardavimo sutartį, Lietuvos geležinkeliams sumokėjo AB „Lifosa“, jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl prekių muitinės vertės nustatymo neturi, nes šis vežimas buvo atliekamas Bendrijos muitų teritorijoje ir šios išlaidos, remiantis MK 33 straipsnio 1 dalies (a) punktu į prekių muitinę vertę neįskaitomos. Tuo pat metu, atsakovų argumentas, kad UAB „Transchema“ direktorius paaiškinime neteisingai nurodė mokėtoją už Lietuvos geležinkelio suteiktas transportavimo Bendrijos muitų teritorijoje paslaugas, vertintinas kritiškai, nes minėtas direktorius nebūdamas UAB „Fortera“ ir AB „Lifosa“ techninės sieros rūgšties pirkimo pardavimo sutarties šalimi nežinojo ir neturėjo žinoti, kas turi apmokėti už krovinio transportavimą nuo Baltarusijos/Lietuvos sienos iki AB „Lifosa“ gamyklos. Dėl prekių draudimo išlaidų pažymėtina, kad Incoterms sąlygos – tai tarptautinių prekybos rūmų, t. y. nevyriausybinės organizacijos, apibendrintos, susistemintos prekybos taisyklės, neturinčios nei įstatymo galios, nei imperatyvaus pobūdžio ir kurios sutarties šalių valia gali būti koreguojamos, todėl nesant sutartyse ar kituose dokumentuose nuostatų dėl prekių draudimo, prekių draudimas nėra privalomas, o jo nesant negali būti reikalaujama iš pareiškėjos pateikti duomenis apie tai, ko nebuvo. Dėl šių priežasčių atsakovų argumentai dėl duomenų apie draudimą nepateikimo, yra nepagrįsti.

Manė, kad atsakovų dispozicijoje buvo ir yra visi dokumentai, patvirtinantys importuojamų prekių sandorį, realią šių prekių ekonominę vertę ir visas kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau pagal šiuos dokumentus ir informaciją pagrįstai nėra nustatyta ir objektyviai neegzistuoja jokios aplinkybės ar sąlygos, turinčios įtakos prekių pardavimui ar kainai, kurių neįmanoma nustatyti, todėl atsakovai atsisakydami taikyti prekių muitinei vertei nustatyti sandorio metodą pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) punktą.

Skundžiamuose sprendimuose atsakovai rėmėsi tuo, kad OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ yra tarpusavyje susiję ir jų tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai. Šio fakto pareiškėjas neginčija, tačiau MK 29 straipsnio 1 dalies (d) taikymo sąlyga yra ta, kad sandorio, kurio pagrindu įvyko pardavimas į Bendrijos muitų teritoriją, šalys tai yra pirkėjas ir pardavėjas yra susiję. Šio mokestinio ginčo atveju taip nėra, nes atsakovai netinkamai identifikavo sandorį, kurio pagrindu įvyko prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją bei tuo pagrindu buvo pažeista MK 29 straipsnio 1 dalies (d) ir Nuostatų 143 straipsnio 1 dalies b) punktai. Atsakovų teiginiai, kad dėl OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ prekių pirkimo pardavimo įvyko prekių importas į Bendrijos teritoriją neatitinka tikrovės. Atsakovų turimi dokumentai aiškiai parodo, kad dėl OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ prekių pirkimo pardavimo įvyko prekių tiekimas iki Baltarusijos/Lietuvos sienos, perėjimo punktas Gudagojus, kuris yra Baltarusijos teritorijoje. Pagal nagrinėjamą sutartį prekių pirkėjas UAB „Transchema“ nebuvo jokios muitinės procedūros, tai yra tranzito ar prekių išleidimo į laisvą apyvartą vykdytoju Bendrijos muitų teritorijoje, todėl atsakovų išvada apie tai, jog dėl OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ sandorio įvyko prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją neatitinka tikrovės ir prieštarauja atsakovų turimiems įrodymams. Prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją įvyko dėl prekių pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp pardavėjo UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“, o atsakovų turimoje medžiagoje nėra jokių duomenų ar informacijos, kad minėtos įmonės būtų kaip nors susijusios. UAB „Fortera“ akcininkai yra fiziniai asmenys, jokių ryšių nei UAB „Fortera“, nei jo akcininkai atskirai su Baltarusijos valstybiniais naftos perdirbimo ir pardavimo koncernais, taip pat su OAO „Naftan“ ir/ar UAB „Transchema“ neturi. Taip pat pareiškėja nėra nė vienos įmonės, susijusios su Baltarusijos valstybinėmis naftos perdirbimo įmonėmis, taip pat OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ juridiškai pripažintas verslo partneris, nes pareiškėjas nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs ar minėtomis įmonėmis ir nėra šių įmonių tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamas, todėl atsakovai atsisakydami taikyti prekių muitinei vertei nustatyti sandorio metodą, pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (d) punktą.

Importo pridėtinės vertės mokestis gali būti perskaičiuojamas tada, kai perskaičiuojama importuotų prekių muitinė vertė, tačiau šio mokestinio ginčo atveju, importuotų prekių muitinės vertės nustatymas skundžiamais sprendimais yra neteisėtas ir nepagrįstas panaikinus atsakovų sprendimus dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) ir (d) punktų taikymo pažeidimo, tuo pačiu pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 15 dalį nėra ir nebuvo teisinio pagrindo papildomai už importuotas prekes priskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį, delspinigius baudas, todėl šioje dalyje atsakovų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl turi būti panaikinti.

Skundžiamoje Kauno teritorinės muitinės ataskaitoje konstatuota, jog krovinio siuntėjas OAO „Naftan“ jau SMGS važtaraščiuose krovinio savininku nurodė pareiškėją, kai tuo tarpu pareiškėjas dar negalėjo būti prekių savininku, nes UAB „Transchema“ tik po kelių dienų po krovinio išsiuntimo pareiškėjui pardavė sieros rūgštį pagal PVM sąskaitas faktūras. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjas deklaravo prekių sandorio vertę pagal UAB „Transchema“ pardavimo sąskaitas, tačiau muitinio įforminimo metu bendrovė jau nebuvo šių prekių savininkė, nes minėtas prekes jau buvo pardavusi AB „Lifosa“. Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teisės į importuojamas prekes turėjimas neturi jokios teisinės reikšmės pagal MK 29 straipsnio 1 dalies (b) punktą. Nepaisant to, kad nuosavybės teisės įgijimas gali būti nustatomas ir sutartimis tarp asmenų, manytina, kad prieštaravimai sutartyse gali būti pagrindu konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti. Prieštaravimų neturėtų būti ne tik sutartyse, bet ir kituose muitiniam įvertinimui pateikiamuose dokumentuose (transportavimo, apmokėjimo ir kt.). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigia ir nepaaiškina muitinės sprendimuose nurodytų sandorių sudarymo aplinkybių, tačiau apsiriboja tik teiginiu, jog tai teisinės reikšmės MK 29 straipsnio taikymo prasme neturi.

Rėmėsi Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklėmis, MK 29 ir 32 straipsniais, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1 B-1199 patvirtintų Prekių sandorio vertės patikslinimo jų gabenimo, draudimo, krovimo bei tvarkymo išlaidomis instrukcijos 3 punktu, bei nurodė, kad siekiant pagrįsti abejotiną prekių muitinę vertę, o muitinei įsitikinti tikrąja prekių muitine verte, transportavimo išlaidų sumos nurodymas importuotojo muitinei išlieka, neatsižvelgiant į pristatymo sąlygas ir tik žinant visas pristatymo sąlygas (taip pat ir prastovas ar kt.) galima nustatyti tikrąją importuotų prekių muitinę vertę. Pareiškėjo teiginys, kad „jokių transportavimo išlaidų iki Bendrijos teritorijos pareiškėja nepatyrė, o visos prekių transportavimo nuo gamintojo iki Bendrijos muitų sienos išlaidos buvo įskaitytos į faktiškai sumokėtą arba mokėtina kainą“ neatitinka nustatyto fakto, kadangi kaip nustatyta, transportavimo išlaidos yra ženkliai didesnės nei pati deklaruota prekių muitinė vertė, todėl jos niekaip negali būti įskaitytos.

Teigė, kad Baltarusijos eksporto deklaracijos šiuo atveju negalima laikyti tinkamu dokumentu (įrodymu), pagrindžiančiu, patvirtinančiu į Lietuvos Respubliką importuotų prekių muitinę vertę, kadangi eksporto deklaracijos užpildytos duomenimis(taip pat ir muitinė vertė), kurie yra tarp dviejų susijusių asmenų sudarytų sandorio pasekmė, o tokiu atveju tokie asmenys gali susitarti dėl įvairių sau palankių sąlygų (taip pat ir dėl mažos muitinės vertės). Kad eksportuotojas OAO„Naftan“ ir UAB „Transchema“ tarpusavyje susiję, patvirtina ir pats pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublika nuo 2001 m. gegužės 31d. yra Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – ir PPO) nare, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947) (Žin., 2001-05-31, Nr.46-1620) yra taikytini PPO Muitinio įvertinimo techninio komiteto sprendimai, nurodymai, išvados, paaiškinimai, patarimai, komentarai, atliktų studijų medžiaga ir t. t. Minėtuose dokumentuose aptarti ir sandorio vertės metodo netaikymo prekių muitiniam įvertinimui, įrodinėjimo naštos paskirstymo muitinei ir deklarantui principai. Pagal PPO Muitinio įvertinimo techninio komiteto 6.1 sprendimą muitinės vertės įrodymo pareiga perkeliama importuotojui tais atvejais, kai muitinės administracija pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos muitinės vertės teisingumo ir tikslumo. Be to, pažymėtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-140/2008 yra pažymėjęs, jog „kai muitinės įstaiga pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos prekių muitinės vertės teisingumo ir tikslumo, prekių muitinės vertės įrodymo pareiga perkeliama importuotojui“ (ABTĮ 13 str.). Atsižvelgiant į minėtą MAĮ nuostatą bei nenukrypstant nuo teismines praktikos, teigtina, jog ne muitinė turi įrodyti importuotų prekių deklaruotą muitinę vertę, bet šiuo atveju būtent pareiškėjas privalo pagrįsti importų prekių muitinę vertę bei teikti tai pagrindžiančius įrodymus. Atkreipė dėmesį, kad muitinė savo sprendime nurodydama OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ ryšį, t. y. susiejimą tarpusavyje, nelaikė, kad tai atitinka teisinį pagrindą, numatytą MK 29 straipsnio 1 dalies (d) punkte ir kad būtent šiuo pagrindu nebuvo taikomas sandorio muitinio įvertinimo metodas, kaip skunde nurodo pareiškėjas, tačiau teigė, kad tokį tarpusavio susiejimą galima laikyti sąlygomis ir aplinkybėmis, kurios muitinės nuomone, prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos ir, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti (MK 29 str. 1 d. (b)).

Kauno teritorinė muitinė atliko UAB ,,Fortera” iš Baltarusijos Respublikos importuotų prekių – techninės sieros rūgšties, deklaruotų bendrojo administracinio dokumento importo rinkiniais Nr. 09LTKR1000IM016215 (2009-11-13), Nr. 09LTKR1000IM017295 (2009-11-18), Nr. 09LTKR1000IM017A20 (2009 m. lapkričio 20 d.), Nr. 09LT1CR1000IM018372 (2009-11-20), Nr. 09LTKR1000FM018C81 (2009-11-25), Nr. 09LTKR1OOOIMO199B2 (2009-11-30), Nr. 09LTKR1000IM01 A652 (2009-12-02) ir Nr. 09LTKR1OOOIM01A9D3 (2009-12-03) muitinės vertės patikrinimą, kurio rezultatus išdėstė 2009 m. gruodžio 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 9KM19/21-0834S. Šioje ataskaitoje nuspręsta įregistruoti 5369 Lt muito, 39239 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 104 Lt delspinigių už nesumokėtą pridėtinės vertės mokestį, taip pat bendrovei paskirta 8920 Lt bauda.

Patikrinimo metu nustatyta, kad: pirmasis prekių pardavimas į Bendrijos muitų teritoriją įvyko tarp Baltarusijos įmonės OAO „Naftan” ir UAB „Transchema” už 28,14 Lt/t pagal „DAF Gudogai” pristatymo sąlygas, po to techninė sieros rūgštis buvo parduota UAB „Fortera” už 29,20 Lt/t pagal „DAF Gudogai” pristatymo sąlygas; prekių gabenimo nuo Novopolocko iki Gudogų išlaidų suma yra 1,2 – 1,3 karto didesnė negu deklaruota muitinė vertė (t. y. iš deklaruotos muitinės vertės atėmus transportavimo išlaidas, susidariusias iki Bendrijos muitų teritorijos, susidaro minusinė prekių muitinė vertė); SMGS važtaraščiuose krovinio savininke nurodoma UAB „Fortera”, nors UAB „Fortera” prekių savininke būti negalėjo, nes prekes UAB „Transchema” pagal PVM sąskaitas faktūras jai pardavė tik po kelių dienų po prekių išsiuntimo; UAB ,,Fortera” techninę sieros rūgštį AB ,,Lifosa” pardavė iki tol, kol UAB „Transchema” dar nebuvo pardavusi sieros rūgšties UAB ,,Fortera”, t. y. buvo parduotos prekės, kurių UAB ,,Fortera” nebuvo įsigijusi; UAB ,,Fortera prekių sandorio vertę deklaravo pagal UAB „Transchema” pardavimo sąskaitas, nors muitinio įforminimo metu UAB ,,Fortera” jau buvo pardavusi prekes AB ,,Lifosa”; pirmasis prekių pardavimas į Bendrijos muitų teritoriją įvyko tarp Baltarusijos įmonės OAO „Naftan” ir UAB „Transchema”, kas laikytina pardavimu tarp susijusių asmenų; UAB „Transchema” pagal 2008 m. gruodžio 19 d. sutartį techninę sieros rūgštį UAB „Fortera”, esant krovinio pristatymo sąlygoms „DAF Gudogai”, tiekia po 29,20 Lt/t, kai tuo tarpu kitai Lietuvos Respublikoje registruotai įmonei, taip pat esant krovinio pristatymo sąlygoms „DAF Gudogai”, techninę sieros rūgštį tiekia po 138,00 Lt/t, tai yra 5 kartus didesne kaina. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad UAB „Fortera” importuotos techninės sieros rūgšties sandorio vertė deklaruota žymiai mažesne kaina už kitų importuotojų deklaruotas tapačių ir panašių prekių sandorio vertes, o pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotų prekių muitinės vertės teisingumo, buvo padaryta išvada, kad prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti, o tai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 d. (b) punktu ir Bendrijos muitinės kodekso Įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsniu, Kauno teritorinė muitinė nusprendė netaikyti UAB „Fortera“ importuotų prekių, įformintų aukščiau minėtomis muitinės deklaracijomis, muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo. Kauno teritorinė muitinė taip pat sprendė, kad nėra galimybės prekių muitinės vertės nustatyti vadovaujantis MK 30 straipsnio 2 dalies (a), (b), (c), (d) punktais, prekių muitinę vertę nustatė remiantis MK 31 straipsnio 1 dalimi, remdamasi duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, naudojant Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje (MVR 0909-0911) sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotų tapačių ar panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama, taikant mažiausią vertę iš galimai atrinktų verčių, ir nustatė, kad UAB „Fortera” muitinės deklaracijose deklaruotų prekių (klasifikuojamų TARIC kodu 28070010 00), muitinė vertė yra 0,11 Lt/kg.