Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjui M. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai aiškina ir taiko teisės aktus, nusišalina nuo jo prašyme nurodytų reikalavimų išaiškinimo, ignoruoja socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymus. 2002 m. kovo 5 d. išduotame invalidumo pažymėjime nurodyta, kad jam suteikta 2-a invalidumo grupė ir jis pripažintas nedarbingu neterminuotam laikotarpiui. 2008 m. vasario 14 d. išduotame neįgaliojo pažymėjime jo 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui vadovaujantis 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A1-343 1.1, 1.1.2 p. Neįgaliojo pažymėjimo antroje pusėje nenurodytas darbingumo lygis, nors turi būti nurodyta, kad jis yra nedarbingas.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. Nr. IX-2228) 20 str. 7 d. nurodyta, kad darbingumas įvertinamas procentais, t. y. jei asmeniui nustatomas iki 25 proc. darbingumas, asmuo laikomas nedarbingu. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 str. (1998 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. VIII-904 redakcija, sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 285 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtintos ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos 26-33 p.) invalidumo grupės nebuvo siejamos su netekto darbingumo procentais, o netektas darbingumas buvo nustatinėjamas individualiai. Taip pasisakė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. nutartyje.

Daro išvadą, kad jo invalidumo pažymėjime nurodyta 2-a grupė su nuoroda, kad yra nedarbingas, turi būti prilyginta didelių specialiųjų poreikių lygiui. Esant šiuo metu prilygintam vidutinių specialiųjų poreikių lygiui, būdamas nedarbingu, praranda garantijas ir lengvatas, kuriomis turėjo teisę naudotis, nustatytomis iki 2005 m. birželio 30 d. Tai reglamentuoja įstatymo 31 str. 2 d., nes jį be gydytojų ekspertizės iš nedarbingo asmens padarė „darbingu“, nepagrįstai nustatydami 30-55 proc. darbingumo lygį, t. y. pripažindami iš dalies darbingu, nors iki Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo, asmenims, kuriems neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Tai pereinamuoju laikotarpiu įtvirtino Darbingumo lygio nustatymo taisyklių, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. A1-285, 3 p.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilęs dėl to, ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, gavusi atitinkamą prašymą, privalėjo pakeisti pareiškėjui 2008 m. vasario 14 d. išduotą neįgaliojo pažymėjimą, kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prilyginant ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui, t. y. ar atsakovas, kaip administravimo subjektas, veikė savo kompetencijos ribose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (2 d.). Todėl reikšminga nustatyti, ar atsakovo veika nagrinėjant pareiškėjo prašymą atitiko teisės aktų reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui, gimusiam 1939 m., t. y. sukakusiam senatvės pensijos amžių, 2008 m. vasario 14 d. 2-a invalidumo grupė buvo prilyginta vidutinių specialiųjų poreikių lygiui ir išduotas neįgaliojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) (neterminuotam laikui). M. B. 2008 m. rugpjūčio mėn. su prašymu (b. l. 47-48) kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją nurodydamas, kad neįgaliojo pažymėjimo antroje pusėje turėtų būti nurodomas darbingumo arba neįgalumo lygis ir asmens darbingumas. Kreipdamasis į ministeriją, pareiškėjas iš esmės siekė, kad jam būtų pakeistas 2008 m. vasario 14 d. jam išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prašė prilyginti ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui. Ministerijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (1.25-74)-SD-7502 (b. l. 46-47) pareiškėjo parašymas netenkintas.

Pareiškėjas mano, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. (1.25-74)-SD-7502 yra neteisėtas bei nepagrįstas, tačiau su tokia jo nuomone teisėjų kolegija nesutinka.

Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašas, patvirtintas socialinės pasaugos ir darbo ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-333, reglamentuoja neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo tvarką asmenims, kuriems nustatytas didelių, vidutinių ar nedidelių specialiųjų poreikių lygis (1 p.). Tvarkos aprašo 2 p. numato, kad pažymėjimus išduoda ir keičia savivaldybių administracijų socialinės paramos skyriai. Pagal minėtos tvarkos aprašo 5 p. už pažymėjimų blankų gavimo, išdavimo, naudojimo, sunaikinimo apskaitą bei saugojimą atsako savivaldybių administracijų socialinės paramos skyrių vedėjai ar jų įgalioti socialinės paramos skyrių darbuotojai (tarnautojai). Aprašo 9 p. nustato, kad asmuo (jo įgaliotas atstovas, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), globėjas, rūpintojas) arba asmens gyvenamosios vietos savivaldybės (seniūnijos) socialinis darbuotojas, gavęs asmens raštišką prašymą, kuriame nurodytos priežastys, dėl kurių asmuo pats to padaryti negali, norėdamas gauti pažymėjimą, savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriui pateikia tam tikrus dokumentus.

Sistemiškai analizuojant paminėtas nuostatas, akivaizdu, kad asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, neįgaliojo pažymėjimą išduoda ir keičia būtent savivaldybių administracijų socialinės paramos skyriai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nėra teisės aktais pavesta vykdyti minėtų pažymėjimų išdavimo ir keitimo funkcijas. Todėl, kolegijos nuomone, ministerijai nebuvo pareigos tenkinti M. B. 2008 m. rugpjūčio 4 d. prašymą ir pakeisti 2008 m. vasario 14 d. jam išduotą neįgaliojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prilyginant ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui.

Be to, Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo 11 p. nustatytas baigtinis sąrašas duomenų, kurie nurodomi pažymėjimo antroje pusėje: 11.1. pažymėjimo gavėjo vardas (vardai) ir pavardė; 11.2. pažymėjimo gavėjo asmens kodas; 11.3. specialiųjų poreikių lygis; 11.4. pažymėjimo išdavimo data; 11.5. pažymėjimo galiojimo data. Nurodant pažymėjimo galiojimo datą, reikia vadovautis specialiųjų poreikių nustatymo terminais. Esant skirtingiems specialiųjų poreikių nustatymo terminams, reikia vadovautis ilgiausiu specialiųjų poreikių nustatymo terminu; 11.6. pažymėjimą išdavusio asmens vardo raidė (vardų raidės), pavardė ir pareigos; 11.7. pažymėjimo antrojoje pusėje turi būti priklijuota pažymėjimą gaunančio asmens nuotrauka, uždėtas savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus antspaudas, pažymėjimas laminuojamas ir atiduodamas asmeniui.

Neįgaliojo pažymėjimo išdavimo ir keitimo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos apraše nenustatyta, kad neįgaliojo pažymėjimo, išduodamo asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, antroje pusėje turi būti nurodomas ir neįgalumo lygis ar asmens darbingumas. Taigi, pareiškėjo prašymas, adresuotas ministerijai, buvo nepagrįstas ir dėl šios priežasties.

Pareiškėjo skunde minima teisminė praktika nagrinėtinu atveju nėra aktuali ir skundo pagrįstumo neįrodo, kadangi iš esmės skiriasi nagrinėjami ginčai: šioje byloje ginčas kilęs dėl neįgaliojo pažymėjimo keitimo, o pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje ginčas buvo kilęs dėl teisinės pagalbos suteikimo.

Kitos M. B. nurodomos aplinkybės (dėl lengvatų praradimo ir kt.) taip pat neįrodo jo skundo pagrįstumo, nes, kaip jau buvo minėta, atsakovui nėra teisės aktais pavesta vykdyti neįgaliųjų pažymėjimų išdavimo ir keitimo funkcijas.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra juridinio pagrindo naikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (1.25-74)-SD-7502, o tuo pačiu ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovą pakeisti 2008 m. vasario 14 d. pareiškėjui išduotą neįgaliojo pažymėjimą, kuriame 2-a invalidumo grupė prilyginta vidutinių specialiųjų poreikiui lygiui, prilyginant ją didelių specialiųjų poreikiui lygiui.

M. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nuspre n d ė:

pareiškėjo M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.