Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir jo gynėjo advokato Jono Algimanto Pakarklio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį – 7 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmės paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš E. K. priteista: G. B. 130 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; S. K. 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai 92,56 Lt už G. B. gydymą; Valstybinei mokesčių inspekcijai 640 Lt už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nukentėjusiesiems suteikimą.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 4 d. apie 1 val. nakties neteisėtai slapta prieš savininko valią pro rūsio langą įsibrovė į G. B. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Peiliu nupjovęs stacionaraus telefono laidą, nuėjo į miegamąjį, kur gulinčiam lovoje ir ką tik iš miego prabudusiam G. B. iš asmeninių paskatų, t. y. pavydo, savadarbe kapokle sudavė vieną smūgį į veidą, padarydamas pjautinę žaizdą, kairiame skruoste pereinančią į kaklą, taip padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Toliau puldamas nukentėjusįjį, pastarajam priešinantis ir laikant už riešo kaltinamojo ranką su kapokle, E. K. grumtynių metu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip dešimt smūgių į veidą bei kitas kūno vietas. Besigrumiant ant sofos ir iškritus kapoklei, atsisėdęs ant nukentėjusiojo, rankos dilbiu jį smaugė, kita ranka laikydamas jam už lytinių organų. Tokiais veiksmais pasikėsino nužudyti G. B., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes S. K., gindama G. B., sudavė kaltinamajam į galvą medine grūstuve.

Nuteistasis E. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal specialisto išvadą nukentėjusysis neteko 25 procentų bendrojo darbingumo, todėl jo veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Nuteistasis nesiekė G. B. nužudyti. Šiam prabudus, nuteistasis išsigando ir nesitaikydamas vieną kartą sudavė turėta kapokle. Tai, kad jis anksčiau norėjo nukentėjusįjį nuskandinti ar sugadinti jo automobilio stabdžius, yra tik paskalos. Grumtynes pirmasis pradėjo G. B. Apeliantą patį sužalojo, jam surišo rankas.

E. K. gyveno kartu su S. K., turi vaikų, kurie yra vaikų globos namuose. Jis dirbo Vokietijoje, siuntė jai pinigų, kad vaikus paimtų iš globos namų.

S. K. negali būti pripažinta nukentėjusiąja, nes prieš ją nevartotas smurtas, jai nepadaryta jokių sužalojimų ar kitokios žalos. Dėl to jos ieškinys turi būti atmestas.

Nuteistasis E. K. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį; civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo G. B. sumažinti iki 10 000 Lt, o S. K. ieškinį atmesti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo E. K. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. K. kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nuteistasis E. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Dėl to vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teismas, remdamasis specialisto išvadomis Nr. G 869/12 (05) ir Nr. G 1504/12 (05), nustatė, jog G. B. padaryta pjautinė žaizda kairiame skruoste, pereinanti į kaklą. Veide po sužalojimo susidariusio rando pašalinti kosmetinėmis priemonėmis nėra galimybės, abejotinas geresnis rezultatas ir po chirurginio gydymo, todėl šis randas vertintinas kaip ryškus veido pažeidimas, dėl to G. B. neteko 25 procentų nuolatinio bendrojo darbingumo, dėl šios priežasties sveikatos sutrikdymo mastas kvalifikuojamas kaip nesunkus (1 t., 56, 64 b. l.).

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Nuteistasis teigia nesiekęs G. B. nužudyti ir prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal kilusius padarinius, t. y. kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veika negali būti kvalifikuota pagal padarinius, t. y. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai kaltininkas veikia netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia.

Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

Bylos duomenimis nustatyta, jog E. K. nužudyti G. B. ruošėsi iš anksto: pasiėmė atsuktuvą ir reples bei savadarbę kapoklę; naktį, kai žmonės miegojo, pro rūsio langą įsibrovė į nukentėjusiojo namus; nupjovė telefono laidą, kad nebūtų galima iškviesti pagalbos.

Nuteistasis savo veikai pasirinko pavojingą, sunkiai kūną žalojantį įrankį – kapoklę, skirtą krūmams kirsti. Šiuo įrankiu jis smogė prabudusiam iš miego nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą.

Veika nutrūko tik dėl to, jog A. K. medine grūstuve sudavė nuteistajam į galvą ir jį apsvaigino, po to nukentėjusieji surišo jam rankas.

Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad E. K., smurtaudamas prieš G. B., siekė konkretaus rezultato – atimti jam gyvybę, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Dėl to E. K. nusikalstamus veiksmus teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nes jis tiesiogine apibrėžta tyčia kėsinosi nužudyti G. B., tačiau veika nebuvo baigta dėl nuo E. K. valios nepriklausančių aplinkybių.

Nuteistasis ir jo gynėjas neteisūs apeliaciniame skunde teigdami, jog grumtynes pradėjo G. B. Priešingai, nukentėjusysis tik bandė apsiginti po kapokle jam suduoto smūgio į galvą.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistojo ketinimai nukentėjusįjį nuskandinti ar sugadinti jo automobilį buvo tik paskalos.

Liudytojas R. K. teisme patvirtino girdėjęs tokius nuteistojo ketinimus. Aptariamos nusikaltimo padarymo aplinkybės patvirtina, jog tokie nuteistojo ketinimai buvo realūs.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad E. K. neteisėtų veiksmų motyvas buvo asmeninės paskatos (pavydas, kerštas).

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Nuteistasis bei jo gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už pasikėsinimą nužudyti esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, paskirta vos didesnė nei minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Dėl nukentėjusiajam G. B. priteistos neturtinės žalos dydžio

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo E. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo motyvu, kad pirmosios instancijos teismas priteisė atlyginti nukentėjusiajam G. B. per didelę neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams.

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo padarinius, t. y., kad dėl E. K. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis G. B. patyrė ir patiria (neteko 25 procentų darbingumo) dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Tai neabejotinai turi įtakos jo gyvenimo kokybei.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam G. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja nei CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams, nei susiklosčiusiai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64/2012, 2K-624/2012 ir kt.) ir nėra per didelis.

Dėl S. K., kaip nukentėjusiosios, procesinio statuso ir teisės į žalos atlyginimą

Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo E. K. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad S. K. byloje nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja ir neturi teisės reikalauti iš jo žalos atlyginimo, nes jai nepadaryta jokių sužalojimų ar kitokios žalos.

Pagal BPK 28 straipsnio nuostatas nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. BPK 109 straipsnyje numatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi esminė aplinkybė yra ta, ar asmuo dėl kaltininko padaryto nusikaltimo patyrė žalos, todėl BPK 28 straipsnio prasme nukentėjusiaisiais gali būti pripažinti tik asmenys, kurie tiesiogiai patyrė žalos.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad įvykio metu S. K. nukentėjo ne tik pati, t. y. buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė į privatų gyvenimą bei saugią aplinką, bet ir patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, kai naktį įsibrovęs į namus žmogus jos akivaizdoje sumušė sugyventinį G. B. Be to, nukentėjusioji pergyveno, jog įvykio metu patirti išgyvenimai nepakenktų kūdikiui, kurio ji tuo metu laukėsi. Dėl to S. K. ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai pripažinta nukentėjusiąja kaip patyrusi neturtinę žalą dėl pasikėsinimo nužudyti G. B.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nukentėjusiosios statusas S. K. suteiktas pagrįstai, jai priteistas 1 000 litų neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.