Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, o dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas absoliutus reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

Bylos duomenimis (b. l. 16, 17-18) nustatyta, kad nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo laikomas 2 karantino patalpoje, kurios plotas 36,43 kv. m, joje gyveno 5 asmenys, todėl pareiškėjui teko 7,28 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas buvo 16 kameroje, kurios plotas 7,87 kv. m, laikomas vienas, todėl pareiškėjui teko 7,87 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas 6 kameroje, kurios plotas 16,19 kv. m, kameroje gyveno 3 asmenys, todėl pareiškėjui teko 6,39 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose trūko gryno oro, langai buvo sulūžę, nesandarūs, kamerose nebuvo lango, todėl buvo labai žema temperatūra, sienos apdaužytos, dažai atšokę, buvo pelėsis, spintelės ir lovos surūdijusios, buvo blogas apšvietimas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 35 p.).

Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. kovo 19 d. pažymos (b. l. 17-18) duomenų matyti, kad gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Kamerų tipo patalpose Nr. 6 ir karantino patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kamerų tipo patalpa Nr. 16 vėdinama per langus ir ventiliacines angas, įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Iš Pravieniškių PN-AK 2016 m. liepos 22 d. pažymos Nr. 41-11762 (b. l. 19) duomenų matyti, kad 1-jo sektoriaus uždarosios zonos kamerų tipo patalpų techninė apžiūra atliekama kasdien. Apžiūrų metu tikrinamos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvių tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai. Patikrinama, ar nėra žemės, plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir kitų rengiamo pabėgimo požymių. Apžiūrų metu užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Remiantis Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. kovo 19 d. pažyma Nr. 88-132 (b. l. 17-19), patalpose sumontuoti plastikiniai sandarūs langai. Be to, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl gryno oro trūkumo patalpose, netvarkingų langų, žemos temperatūros, blogos ienų būklės, pelėsio, netinkamo apšvietimo, surūdijusių lovų ir spintelių laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, suoliukų kiemeliuose nebuvimo, nurodė, kad pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per parą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje nurodyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Be to, teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, taip pat nenumato suoliukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad tualetai buvo tik tupimi, todėl pareiškėjui buvo sunku jais naudotis. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad jo naudojimas tupimu tualetu būtų apsunkintas (b. l. 14), todėl pareiškėjo argumentai dėl tupimo tualeto atmetami.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog dušu galima buvo naudotis tik vieną kartą per savaitę, dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. kovo 19 d. pažymos (b. l. 17-18) matyti, kad 1-o sektoriaus dušinėje nėra įrengtos pertvaros. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti dušuose pertvaras. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos bei į tai, kad pareiškėjas dušu per vertinamąjį laikotarpį naudojosi 8 kartus ir tik po 15 min. (b. l. 30), spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D.Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.