- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-02
- Bylos Nr.
- I1-345-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01807-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovės atstovas), priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-08-30 atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose. Paaiškino, kad jam vieną kartą į dieną priklauso 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas kiemelyje. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN esantys pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, sienos aptrupėjusios, krenta tinkas, grindys nelygios, juose vaikščioti buvo nesaugu, kiemeliuose sportinis inventorius įrengtas netinkamai, blogos lygiagretės ir skersinis. Nurodė, kad nėra suoliuko atsisėsti. Pažymėjo, kad kiemelio plotas yra per mažas. Maži stogeliai neapsaugo nuo lietaus. Teigė, jog jam turėjo būti skiriama ne viena valanda į dieną, o 8 pasivaikščiojimo valandos. Mano, kad dėl atsakovo neveikimo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, taip sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas – Alytaus PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6-9). Atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistieji atliekantys bausmę kamerų tipo patalpose, kaip numato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), turi pasivaikščioti gryname ore. Paaiškino, kad Alytaus PN yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai. Pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemelių ploto, sporto inventoriaus Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nereglamentuoja. Kiemeliuose švarą nuolatos palaiko tvarkinys, kuris išvalo uždarosios zonos pasivaikščiojimų kiemelius pagal poreikį. Teigia, kad nuteistieji nuolatos gadina pataisos namų inventorių, taip pat ir pasivaikščiojimo kiemelius, todėl jie remontuojami pagal poreikį. Pasivaikščiojimų kiemelių būklė yra gera, atitinkanti higienos normų reikalavimus, nuolatos palaikoma švara, dėl gamtinių veiksnių (kritulių, temperatūrų skirtumo) sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas. Sienos bei grindys nėra sutrupėjusios, lygios. Pažymi, kad pareiškėjas kasdien buvo išvedamas pasivaikščioti. Nurodė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų, nesudarant jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-08-30 pareiškėjui kalint uždarosios zonos kamerų tipo patalpose.
Byloje esantys duomenys (b. l. 6-7) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpose.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus PN) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių ir jų įrenginių technine būkle, tvirtino, kad kiemelių sienos aptrupėjusios, krenta tinkas, grindys nelygios, duobėtos, sportinis inventorius įrengtas netinkamai, nėra suoliukų, stogelis per mažas, taip pat mažas kiemelio plotas.
Nurodo, jog jis turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT, ir Komitetas) išaiškinimui. Jam turėjo būti skiriamos 8 valandos kiekvieną dieną pasivaikščiojimui.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.
Kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reglamentuojančios ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose, kurių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).
Pažymėtina, kad Taisyklėse nėra reglamentuotas privalomas suoliukų įrengimas, taip pat vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma.
Higienos normos HN 134:2015 pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pagal minėtą reglamentavimą, sporto įrangos įrengimas pataisos namų pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra privalomas.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiemeliai remontuojami pagal poreikį, kad kiemeliuose nuolatos palaikoma švara, dėl gamtinių veiksnių (kritulių, temperatūrų skirtumo) sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas. Atsakovės atstovas į bylą pateikė pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukas (b. l. 16-22), iš kurių spręstina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra švarūs, tvarkingi, sienos bei grindys yra lygios, nesutrupėjusios.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais bei pateiktais įrodymais, nes priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė, į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nesikreipė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis, jausdamas, kad pasivaikščiojimo kiemuose sumontuota sporto įranga ir inventorius kelia pavojų jo sveikatai ir (ar) saugumui, būtų kreipęsis dėl galimai nesaugios Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemuose sumontuotos mankštinimuisi skirtos įrangos ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nustatyti įrodymai pareiškėjo argumentų dėl netinkamų sąlygų pasivaikščiojimo kiemuose nepatvirtina, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
BVK 145 straipsnyje nustatytos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, pagal kurias kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą.
Iš pareiškėjo skundo darytina išvada, kad pareiškėjas neginčija, jog būnant kamerų tipo patalpoje, jam buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neva per trumpo pasivaikščiojimo laiko kreipėsi į Alytaus PN administraciją prašydamas suteikti galimybę pratęsti pasivaikščiojimo laiką arba teikė skundus dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą ribojimo. Be to, pareiškėjas pats skunde teigė, kad jam buvo leista 1 valandas pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų analizuojamu aspektu nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (1992)3) 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pažymėtina, kad Komitetas tos Antrosios bendrosios ataskaitos 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 -04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.