- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-23
- Bylos Nr.
- eI3-1147-342/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02914-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.), Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
- Advokatai
- Aleksandras Gogolevas
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),
teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Aleksandrui Gogolevui,
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Andriui Liakui, Rasai Šimkūnaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl reikalavimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. D.(toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Kauno skyriaus 2020-10-15 reikalavimą Nr. 2K-1677 (toliau – ir Reikalavimas); priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo ginčijamo Reikalavimo nurodytus reikalavimus ir nesutinka su juo. Mano, jog Reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nepagrįstai ribojama pareiškėjo nuosavybės teisė, yra priimtas atsakovui viršijant įgaliojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Argumentuoja, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo statinys) nėra kultūros paveldo statinys. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokole Nr. 1 garantuojamą nuosavybės neliečiamumo principą; Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 17 punktus. Teigia, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai numato, kad kultūros pavaldo statinys pirma, turi turėti vertingųjų savybių; antra, turi būti registruotas, kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, o nesant bent vienos iš šių sąlygų statinys negali būti laikomas kultūros paveldo statiniu. Papildomai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 2 straipsnio 20 punktą, kultūros paveldo statinys yra ypatingas statinys, ir toks statinio statusas registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Mano, jog tai, kad ginčo statinys nėra kultūros paveldo statinys, vienareikšmiškai patvirtina registrų duomenys: šis pastatas nėra registruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kaip kultūros paveldo statinys; pastato - gyvenamojo namo statinio kategorija - neypatingas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju, vien šių duomenų pakanka padaryti kategorišką išvadą, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra kultūros paveldo statinys.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tvirtina, jog VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašė yra aiškiai nurodoma, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statinio kategorija - neypatingas. Atkreipia dėmesį, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) atstovai, atvykę prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), spalio 14-15 dienomis nenustatė jokių pažeidimų. Šias aplinkybes patvirtina LRT 2020-10-15 paskelbtame straipsnyje nurodomos aplinkybės: „Leidimas griovimui reikalingas kultūros paveldo objektui, jis turi būti įrašytas unikaliu numeriu ir registruotas kultūros vertybių registre. Šiai dienai nėra tos informacijos, tiesiog laukiam išvados iš atitinkamų institucijų ir tada priimsime sprendimą”, – teigia statybų inspektorius. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), nėra kultūros paveldo statinys (jis nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre; statinio kategorija - neypatingas), daro išvadą, kad Departamento Kauno skyrius neturėjo teisės surašyti Reikalavimą.
Teigia, kad pastatas (duomenys neskelbtini), neturi jokių vertingų savybių; pastatas yra avarinės būklės. Paaiškina, jog pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2015-11 buvo atliktas paveldosauginis vertinimas. Pažymi paveldosauginio vertinimo išvadas. Nurodo, kad remdamasi paveldosauginiu vertinimu Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar 2015-12-17 nutarė, kad pastatas (duomenys neskelbtini), neatitinka Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiajame plane nustatytos Ketvirtosios kultūrinės vertės kategorijos kriterijų, todėl nuspręsta nesiūlyti pastato įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nurodo Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015-12-17 priimto sprendimo motyvus. Daro išvadą, jog neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), laikyti kultūros paveldo statiniu.
Mano, jog Reikalavimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Argumentuoja, jog nėra savavališkos statybos fakto. Paaiškina, jog atskirai stovinčiam neypatingam statiniui, (duomenys neskelbtini), leidimas griauti statinį nereikalingas. Savavališka statyba konstatuota nesant teisinio ir faktinio pagrindo.
Teigia, kad Reikalavimas nėra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis. Paaiškina, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra blanketinė norma, nukreipianti į paveldosaugos reikalavimus, tačiau joje nėra nurodoma ir suformuluojama konkreti taisyklė, draudimai, ribojimai ar pan. Kitaip tariant, Reikalavime nenurodytas joks teisės aktas, kurio reikalavimai buvo pažeisti vykdant statinio, neva esančio kultūros paveldo statiniu, griovimo darbus. Argumentuoja, jog nurodytos priežastys, nei teisinio, nei faktinio Reikalavimo pagrindo nebuvimas ir jo nenurodymas reiškia, kad ginčijamas Reikalavimas yra neteisėtas, nepagrįstas, o nurodymas nevykdyti griovimo darbų nemotyvuotas.
Daro išvadą, jog Privalomasis nurodymas naikintinas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Mano, jog Departamento Kauno skyrius viršijo kompetenciją. Paaiškina, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra kultūros paveldo statinys, todėl vertinti neypatingo statinio griovimo teisėtumą yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, o ne Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kompetencija. Apibendrina, kad ginčijamas Reikalavimas surašytas viršijant administravimo subjekto įgaliojimus, ne pagal kompetenciją, todėl jis naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Viešojo administravimo 3 straipsnio 1, 4 punktų pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pažymi, kad reikalavimai yra tarpusavyje nesuderinami. Paaiškina, kad statinio griovimo darbai buvo nutraukti nedelsiant gavus nurodymą nevykdyti griovimo darbų, tačiau griovimo darbai buvo sustabdyti tokioje griovimo stadijoje, kai likusios statinio konstrukcijos gali kelti pavojų tiek žmonių sveikatai ir gyvybei, tiek greta esančiam trečiųjų asmenų turtui. Tvirtina, jog rangovo teigimu, pakaks vėjo gūsio, kad dalis ginčo statinio konstrukcijų nekontroliuojamai griūtų. Teigia, kad statinio griovimas sustabdytas, todėl dėl Reikalavimo vykdymo jis paliktas pavojingos būklės; dėl likusių nenugriautų ir pavojingos būklės statinio konstrukcijų, pastato neįmanoma uždengti. Daro išvadą, kad Reikalavimas uždengti pastatą ir pastato angas negali būti įgyvendintas dėl grėsmės griūti pavojingoms pastato konstrukcijoms, kurių negalima nugriauti dėl reikalavimo nevykdyti pastato griovimo darbų.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindais.
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad Reikalavimas pareiškėjui surašytas vykdant NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 19 punkte numatytą ir Departamentui įgyvendinti pavestą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkciją. Paaiškina, kad įgyvendindamas šią Departamento funkciją vadovavosi Departamento 2020-09-24 įsakymu Nr. Į-261 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skyrių nuostatų patvirtinimo” patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skyriaus nuostatų 5.4 punktu. Pažymi, kad Departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas, vadovaujantis Departamento Kauno skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 5 punktu turi teisę pagal kompetenciją teikti apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Atkreipia dėmesį, kad Reikalavimas surašytas siekiant apsaugoti NKPAĮ ginamą vertybę kultūros paveldą ir įgyvendinant NKPAĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą šio įstatymo paskirtį.
Argumentuoja, jog pareiškėjas klaidingai nurodo, kad namas (duomenys neskelbtini), nėra kultūros paveldo statinys. Paaiškina, jog namas (duomenys neskelbtini), yra Kauno miesto tarybos 2013-07-18 sprendimu „Dėl paskelbimo savivaldybės saugoma ir specialiojo plano patvirtinimo” Nr. T-444 savivaldybės saugoma paskelbtoje kultūros paveldo vietovėje vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280). Atkreipia dėmesį, jog namo (duomenys neskelbtini), priskyrimą kultūros paveldo statinių kategorijai, kaip tai apibrėžia NKPAĮ 2 straipsnio 17 dalyje, pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismo (toliau – ir LAT) civilinės bylos Nr. 3K-3-255-219/2015 nutartyje pateiktas išaiškinimas. Daro išvadą, kad LAT šioje nutartyje išaiškino, jog kultūros paveldo statiniu turi būti laikomas ir registre neregistruotas statinys, susijęs su kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis, t.y. šie statiniai turi kultūros paveldo vietovės vertingųjų savybių, todėl visiškai atitinka NKPAĮ 2 straipsnio 17 dalies nuostatas. Pažymi, kad namas (duomenys neskelbtini) Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 patvirtintame kultūros paveldo vietovės, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) Specialiajame plane yra pažymėtas kaip vertingas - (duomenys neskelbtini) kategorijos pastatas. Paaiškina, jog visi darbai turi būti vykdomi nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų minėtame specialiajame plane.
Nurodo, kad namo (duomenys neskelbtini), paveldosauginė vertė yra nustatyta įstatymu. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-12-20 nutartį ir mano, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į namą (duomenys neskelbtini), nesuteikė jam teisės vykdyti namo (duomenys neskelbtini), griovimo darbų. Pažymi, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad namas (duomenys neskelbtini), yra saugomas. Paaiškina, jog Departamento Kauno skyrius dar 2015-10-07 sprendimu, atsakydamas į pareiškėjo prašymą leisti nugriauti namą (duomenys neskelbtini), informavo, kad pastatas negali būti griaunamas. Teigia, kad taip pat, apie tai, kad namas (duomenys neskelbtini), negali būti griaunamas namo (duomenys neskelbtini), pareiškėjui buvo paaiškinta 2020-10-15 apie 15:00 val. jam atvykus į Departamento Kauno skyrių.
Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad namas (duomenys neskelbtini) neturėjo jokių vertingųjų savybių ir buvo avarinės būklės, pažymi, jog pastato avarinė būklė yra nustatoma vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija” tvarka. Argumentuoja, kad avarinės būklės ekspertizė pareiškėjo skunde nėra pateikta, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą apie prieš griovimo darbus buvusią namo (duomenys neskelbtini) būklę.
Pabrėžia, kad Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015-12-07 pasitarimo protokole Nr. 55-8-7 aiškiai matyti, kad ši taryba svarstė klausimą dėl šio pastato įtraukimo į Kultūros vertybių registrą reikalingumo – taigi didesnės paveldosauginės apsaugos namui (duomenys neskelbtini) suteikimo. Mano, kad Kauno miesto Vertinimo tarybos protokolinis nutarimas nesuponavo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 patvirtinto kultūros paveldo vietovės, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) Specialaus plano pakeitimų, todėl specialiajame plane pastatui liko galioti nustatyta ketvirtoji kultūrinės vertės kategorija. Akcentuoja, kad pareiškėjo Skundo 15. p., 16. p. pateiktos aplinkybė yra formalaus pobūdžio veiksmai, dėl kurių neatsirado teisinių padarinių galinčių turėti įtakos bylos nagrinėjimui.
Pastebi, kad iš 2015-12-17 Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pasitarimo protokolo Nr. 55-8-7 aiškiai matyti, kad pareiškėjas suprato namo (duomenys neskelbtini) kultūrinę vertę ir kreipėsi į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kad ši įrašytų namą (duomenys neskelbtini) į Kultūros vertybių registrą ir jis taptų saugomas ne kaip vietovės vertingoji savybė, o kaip atskiras kultūros paveldo objektas.
Pažymi, kad ginčijamo Reikalavimo forma yra patvirtinta Departamento direktoriaus 2005-10-24 įsakymu Nr. Į-454 „Dėl reikalavimo, administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje formų patvirtinimo”, o Reikalavimui yra taikytinos administracinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Daro išvadą, kad Reikalavimas turinys ir forma atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei pagrįstas aukščiau nurodytomis teisės normomis.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Departamento Kauno skyrius atliko namo (duomenys neskelbtini) griovimo teisėtumo vertinimą. Pažymi, kad pareiškėjo skunde nėra pateikiama įrodymų, kad Departamento Kauno skyrius būtų atlikęs tokius veiksmus. Atkreipia dėmesį, kad Reikalavimas pareiškėjui buvo įteiktas tuo pagrindu, kad jis nusižengdamas NKPAĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punktui vykdė kultūros paveldo vietovės vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) vertingosios savybės griovimo darbus.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad statinio griovimo darbai buvo nutraukti nedelsiant gavus nurodymą nevykdyti griovimo darbų. Mano, kad pareiškėjas (namo (duomenys neskelbtini) savininkas) sąmoningai delsė stabdyti statinio griovimo darbus, nes Departamento Kauno skyrius griovimo darbus stabdė dar 2020-10-14 (trečiadienį) apie 15:00 – 16:00 val., nuvykęs į griovimo darbų vietą ir apie tai, kad yra stabdomi griovimo darbai žodžiu informavo griovimo darbus vykdžiusios bendrovės darbų vadovu prisistačiusį UAB „Dauriusta” direktorių, kuris tuomet informavo Departamento Kauno skyriaus vyr. specialistą ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėją, kad jis nežinojo, jog namas (duomenys neskelbtini) yra kultūros paveldo statinys ir manė, kad jo griovimui nereikia leidimo. Teigia, kad minėtam asmeniui buvo žodžiu nurodyta stabdyti darbus ir atvykti pačiam arba informuoti namo savininką, kad jis atvyktų į Departamento Kauno skyrių aplinkybių išsiaiškinimui. Atkreipia dėmesį, jog 2020-10-14 buvo nugriauta pastato fasado kolona, nuardyta dalis stogo, demontuotos ir sunaikintos autentiškos pastato durys. Pažymi, kad UAB „Dauriusta” direktorius 2020-10-14 griovimo darbų daugiau nevykdė, tačiau 2020-10-15 UAB „Dauriusta” griovimo darbus pratęsė ir nugriovė didesnę pastato dalį. Paaiškina, kad 2020-10-15 (ketvirtadienis) apie 09:00 – 10:00 val. Departamento Kauno skyriaus vyr. specialistui nuvykus į vietą, kad darbai yra stabdomi dar kartą žodžiu buvo informuotas griovimo darbus vykdžiusios bendrovės darbų vadovas – UAB „Dauriusta” direktorius. UAB „Dauriusta” direktoriaus buvo paprašyta susisiekti su namo savininku ir informuoti jį, kad darbai yra sustabdyti ir jis turi atvykti į Departamento Kauno skyrių. 2020-10-15 apie 15:00 val. į Departamento Kauno skyrių buvo atvykęs pareiškėjas, kuriam pasitarimo metu paaiškinta, kad namas (duomenys neskelbtini) yra kultūros paveldo statinys ir dėl to jo griauti nebuvo ir nėra galima, taip pat buvo nurodyta, kad žodžiu griovimo darbai buvo sustabdyti, o raštiškas reikalavimas sustabdyti jau yra parengtas ir jam bus dabar įteiktas; nurodyta, kad dėl jo veiksmų bus pradėta administracinė teisena. Mano, kad pareiškėjas galimai vengdamas raštiško Reikalavimo įteikimo, pasišalino iš Departamento Kauno skyriaus patalpų; Reikalavimas pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu paštu šio asmens adresu. Teigia, kad didžiausia žala namui (duomenys neskelbtini) buvo padaryta griovimo darbus atnaujinus 2020-10-17 (šeštadienis). Pažymi, kad pareiškėjas žinodamas, jog namas (duomenys neskelbtini) yra kultūros paveldo statinys ir žinodamas, kad jam yra surašytas Reikalavimas stabdyti griovimo darbus vėl juos pratęsdamas (leisdamas) pratęsti UAB „Dauriusta” direktoriui, turėjo suvokti, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsiras neigiami padariniai, tokie kaip namo būklės blogėjimas, žalos kultūros paveldo objektui didėjimas.
Pažymi, kad pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, kad jis gavo Departamento Kauno skyriaus 2020-11-16 reikalavimą Nr. 2K-1677. Akcentuoja, kad ši aplinkybė, svarbi bylai, nes gali būti, kad pareiškėjas griovimo darbus 2020-10-17 stabdė visai ne dėl to, kad jis paštu gavo Departamento Kauno skyriaus 2020-11-16 reikalavimą Nr. 2K-1677, o dėl to, kad griovimo darbus dėl griovimo metu galimai padarytų kitų pažeidimų sustabdė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos pareigūnai UAB „Dauriusta” direktoriui 2020-10-17 įteikdami privalomą nurodymą Nr. PN21. Mano, kad pareiškėjas ir (ar) griovimo darbus vykdęs UAB „Dauriusta” direktorius griovimo darbus privalėjo stabdyti dar iki tada kai pastatas nebuvo pavojingos būklės ir nebuvo grėsmės, kad jis nugrius ar galės kelti pavojų tiek žmonių sveikatai ir gyvybei, tiek greta esančiam trečiųjų asmenų turtui. teigia, kad darbus sustabdžius iki 2020-10-17 09:00 buvo galimybė pareiškėjui įvykdyti visus reikalavimo punktus. Dėl galimai neteisėtai vykdytų darbų metu pabloginus pastato būklę, Departamento Kauno skyriaus Reikalavimas turi būti patikslintas numatant, kad pavojingoms pastato konstrukcijos būtų išramstytos ir tada pastatas apdengtas apsaugant jį nuo neigiamo atmosferos poveikio. Dėl galimai nevykdytų teisėtų reikalavimų atsiradę neigiami padariniai negali būti laikomi priežastimi Reikalavimą laikyti neteisėtu.
Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindais.
Pareiškėjas A.D., kurį teismo posėdyje atstovavo jo atstovas advokatas, į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą, būdą ir laiką pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus 2020-10-15 reikalavimo Nr. 2K-1677 teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjui nuo 2015 metų nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (toliau – ir Išrašas). Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridiniai faktai, jog anksčiau nurodytas pastatas, yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje); įregistravimo pagrindas - Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007-01-18 aktas Nr. KM-RM-02. Nustatyta, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus specialistui patikrinus kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi miesto istorinėje dalyje, vadinamoje Kauno Žaliakalnio 1-oji, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280, adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad nusižengiant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams savavališkai 2020 m. spalio mėn. buvo vykdomi pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), griovimo darbai. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 19 punktu pareiškėjui pateikti reikalavimai: 1) nedelsiant nevykdyti namo (duomenys neskelbtini), griovimo darbų, 2) iki 2020-10-20 uždengti griovimo metu apgadintą pastato (duomenys neskelbtini), dalį ir taip apsaugoti pastatą nuo neigiamo atmosferos poveikio, 3) iki 2020-10-20 uždengti namo (duomenys neskelbtini), atviras langų ir durų angas ir taip apsaugoti pastatą nuo neigiamo atmosferos poveikio ir nuo galimybės į jį patekti pašaliniams asmenims.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Reikalavimu, nurodo, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), nėra kultūros paveldo statinys. Atsakovas iš esmės argumentuoja, kad Reikalavimo surašymo paskirtis - siekis išsaugoti pareiškėjo griautą kultūros paveldo vietovės – Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) vertingąją savybę – (duomenys neskelbtini).
Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnį savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, tačiau nuosavybės teisė nėra absoliuti ir ši išvada išplaukia tiek iš nurodytos teisės normos, tiek iš CK 4.39 straipsnio 1 dalies, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, savininkas gali nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina: nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Konstitucinio Teismo 1993-12-13, 1999-10-06, 2002-09-19 nutarimai).
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. NKPAĮ, be kita ko, įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje (NKPAĮ 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas); nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus (NKPAĮ 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas); saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą (NKPAĮ 1 straipsnio 2 dalies 3 punktas). NKPAĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal sandarą yra pavienis objektas – vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių. Aptariamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai; remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos (NKPAĮ 8 straipsnio 4 dalis). Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Jos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo; Departamento vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nurodyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančiu vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybes teise objektas ar vietovė priklauso. NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalyje konstatuojama, kad kultūros paveldo objektai - pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės - t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktines teises objektai ar gali jais būti. Aptariamo straipsnio 17 dalyje įtvirtinta, kad kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato imperatyvią valdytojo (ginčo atveju – pareiškėjo) pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę - t. y. valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti stalinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; laiku šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius.
Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog ginčo pastatas šiuo metu nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre. Dėl kultūros paveldo vietovėje esančių statinių, neįrašytų į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, statuso ir reikalavimų jų tvarkymo darbams yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-04-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015, kurioje išaiškinta, kad nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamoji kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir tokio statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui privalo būti atlikta paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Priešinga išvada suponuotų, kad kultūros vertybe pripažintoje vietovėje esančių statinių tvarkomieji statybos darbai galėtų būti atliekami netikrinant, ar projekto sprendiniai atitinka paveldosaugos reikalavimus, užtikrinančius kultūros paveldo vietovės autentiškumo išsaugojimą.
Byloje esantys įrodymai ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridiniai faktai patvirtina, kad ginčo pastatas patenka į kultūros paveldo vietovės – Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280), teritoriją. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis namas (duomenys neskelbtini), yra Kauno miesto tarybos 2013-07-18 sprendimu „Dėl paskelbimo savivaldybės saugoma ir specialiojo plano patvirtinimo” Nr. T-444 savivaldybės paskelbtoje saugomoje kultūros paveldo vietovėje, vadinamoje Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280). Šios vietovės vertingąsias savybes nustato Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007-01-18 aktas Nr. KM-RM-02. Aptariamame akte nustatyta, kad vietovės (vertybės) vertingosios savybės, be kita ko, yra: planavimo sprendiniai - gatvių tinklas priderintas prie reljefo ir Kauno tvirtovės komunikacinės sistemos; savitumą formuoja mūriniai ir mediniai sodybinio ir vilų pobūdžio namai, atstovaujantys (duomenys neskelbtini)– Perkūno alėjos, Vaižganto, Fryko; Lelijų, Radastų, Tulpių, Margio, Paparčių ir kitų gatvių išklotinėse (2007; FF- 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 24, 26, 29, 30, 34, 35, 36, 53, 56). Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 „Dėl Kultūros paveldo vietovės – miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1- oji, paskelbimo saugoma savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės 1 – ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio įsteigimo ir jos specialiojo plano patvirtinimo” nuspręsta: 1) paskelbti kultūros paveldo vietovę - miesto istorinę dalį, vad. Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) Kauno miesto savivaldybės saugoma (apsaugos tikslas – viešam pažinimui ir naudojimui; reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis, urbanistinis, želdynų, inžinerinis, istorinis, dailės, kraštovaizdžio) ir įsteigti Kauno miesto savivaldybės 1 – ąjį Žaliakalnio kultūrinį (urbanistinį, architektūrinį) draustinį; 2) patvirtinti Kauno miesto savivaldybės 1- ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio teritorijos specialųjį planą. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 patvirtinto Specialiojo plano matyti, kad namas (duomenys neskelbtini) yra pažymėtas kaip vertingas - (duomenys neskelbtini) kategorijos pastatas, kuriame galimi tvarkybos darbai: taikomieji ir ardomieji tyrimai, remonto darbai, avarijos grėsmės pašalinimo darbai, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbai, šių darbų planavimas ir projektavimas; leidžiami tvarkomieji statybos darbai: remontas, nesudėtingų statinių statyba, menkaverčių pastatų ir statinių, nevertingų elementų griovimas; visi darbai turi būti vykdomi nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų šiame specialiajame plane.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors ginčo pastatas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, tačiau patenka į kultūros paveldo vietovės – Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) teritoriją ir pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 patvirtintą Specialųjį planą yra pažymėtas kaip vertingas pastatas. Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą ir teismų praktiką, pareiškėjo siekiamas nugriauti pastatas pagrįstai atsakovo vertintinas kaip kultūros paveldo statinys, kuriam taikoma apsauga. Tokiu atveju ginčo pastato savavališkas griovimas pažeidė NKPAĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį, jog kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai surašė ginčijamą Reikalavimą.
Vadovaujantis NKPAĮ 5 straipsnio 2 dalimi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras, kuris įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas įstaigas, kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija, atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas. Kultūros paveldo departamentas inter alia (be kita ko): organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 5 punktas); teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas); per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 16 punktas); tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 18 punktas); kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 19 punktas); nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktas); turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 23 punktas); įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašo administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 24 punktas). Iš paminėtų departamento vykdomų funkcijų kyla ir šio viešojo administravimo subjekto teisės, kokiais būdais nutraukti neteisėtus veiksmus ir imtis priemonių sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui nustatyti (žr., pvz., LVAT 2018-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-982-415/2018). Kaip teisingai pažymėjo atsakovas, jis yra teisės aktais įgaliotas atlikti konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas, kartu atsakovas turi teisę teikti NKPAĮ pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas), kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 19 punktas). Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsakovas ginčijamą Reikalavimą priėmė savo kompetencijos ribose.
Dėl pareiškėjo nurodyto 2015-11 atlikto paveldosauginio vertinimo, 2020 m išvados, kuri pateikta Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), griovimo apraše, ir jų išvadų reikšmės teisėjų kolegija pažymi, jog minėti aktai neprilyginami kultūros paveldo statinio tvarkymo darbų projekto ekspertizei. Paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-20 įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintas paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės”. Dėl teisės aktų, numatančių reikalavimus tokiai ekspertizei, yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas anksčiau aptartoje 2015-04-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad leidimas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, jei Nuolatinės statybos komisijos protokolą, rekomenduojantį išduoti šį leidimą, pasirašo Departamento atstovas ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovas. Pagal nurodytų taisyklių 3 punktą paveldosaugos (specialioji) ekspertizė yra privaloma, kai nekilnojamojo kultūros paveldo statinio projekte numatomi šio statinio (jo teritorijos) tvarkomieji statybos darbai arba kartu su jais ir tvarkomieji paveldosaugos darbai; rengiamas tik nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (jo teritorijos) tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas. Taigi, vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčo statinio ekspertizė buvo atlikta ir jo avarinė būklė konstatuota teisės aktų nustatyta tvarka. Sutiktina su atsakovu dėl to, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, jog ginčo statinio būklė buvo avarinė.
Dėl Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015-12-17 pasitarimo protokolo, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog tai nesuponavo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 patvirtinto kultūros paveldo vietovės, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31280) Specialaus plano pakeitimų, pagal kurį ginčo pastatui nustatyta ketvirtoji kultūrinės vertės kategorija.
Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamu Reikalavimu, nereiškia, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019 ir kt.).
Kultūros paveldo departamento direktorius 2005-10-24 įsakymu Nr. Į-454 „Dėl Reikalavimo, Administracinio teisės pažeidimo protokolo ir Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje formų patvirtinimo” patvirtino NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punkte numatyto reikalavimo formą. Nagrinėjamu atveju ginčijamas individualus administracinis aktas atitinka minėtos formos nustatytus reikalavimus. Įvertinus ginčijamo Reikalavimo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjui turėjo būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, šis aktas jam leido suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindinių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą pažeidimų. Apibendrinant konstatuojama, kad, remiantis pareiškėjo skunde nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo Reikalavimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimams individualiam administraciniam aktui. Be kita ko, nenustatyta, kad ginčijamas Reikalavimas pažeistų įstatymą ar kitą teisės aktą, ar kad atsakovas būtų viršijęs kompetenciją, taip pat kad ginčijamas aktas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 91 straipsnyje numatytų skundžiamų teisės aktų (jų dalių) panaikinimo pagrindų.
Kadangi pareiškėjas neįrodė ginčijamo atsakovo priimto akto neteisėtumo bei nepagrįstumo, skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu).
Pareiškėjas prašo priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A.D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.