Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-14 · Administracinė byla Nr. I-3900-208/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-11-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-14
Bylos Nr.
I-3900-208/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02447-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3900-208/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02447-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–18), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d. buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) netinkamomis gyvenimo sąlygomis, neužtikrinant jo orumo. Kalint Vilniaus pataisos namuose, visų pirma, nebuvo užtikrintas gyvenamosios patalpos plotas tenkantis vienam asmeniui, nes kalinčių asmenų skaičius vienoje patalpoje buvo viršijamas net kelis kartus. Kameroje nebuvo galimybės pasinaudoti išsikviesti budinčio pareigūno, nes neveikė signalizacijos mygtukas, todėl nebuvo užtikrintas jo saugumas. Taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti dušu, nes dušuose nebuvo pertvarų. Sanitariniai mazgai buvo nehigieniški. Buvo apribota judėjimo laisvė, nes galimybė pasivaikščioti 4 valandas kiemelyje yra nepakankamas užimtumas. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, visada pilna kalinių, todėl sąlygos pasivaikščioti gryname ore prastos. Taip pat pareiškėjas reiškia nepasitenkinimą tuo, kad langai yra su grotomis. Bendraujant su artimaisiais telefonu yra neužtikrinamas privatumas (prie taksofono susirenka apie 30 asmenų). Trūksta ilgalaikių pasimatymų ir laisvalaikio kambarių. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi psichologinės pagalbos, gėrė vaistus nuo depresijos, pasidarė dirglus, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 100 000,00 Eur.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–31).

Atsiliepimas

Nurodo, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga ir pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu patalpose, kurioje gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Pareiškėjo atžvilgiu šis reikalavimas nebuvo pažeistas. Vilniaus PN neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Be to, gyvenamojoje patalpoje privalu būti tik naktį. Pareiškėjas buvo laikomas pataisos įstaigoje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Vilniaus PN eksploatuoti perduoti 2006 m. ir visiškai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus. Dėl socialinės reabilitacijos paaiškino, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo pataisos socialinės reabilitacijos programose, tačiau socialinės reabilitacijos tikslai gali būti pasiekti tik paties nuteistojo pastangų ir aktyvaus dalyvavimo dėka. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Bendrabučio tipo patalpose toks mygtukų įrengimas nenumatytas. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra erdvūs, įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi ir nuolatos tvarkomi. Dušinės taip pat pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Naudojimosi dušu yra nustatytas grafikas. Teisės aktai nenumato jokių papildomų reikalavimų taksofonų įrengimui. Vilniaus PN yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat įrengtas poilsio kambarys. Nuteistiesiems yra įrengti laisvalaikio kambariai.

Visi pareiškėjo skunde teiginiai yra paremti tik manymu, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų. Vilniaus PN administracija jokios žalos pareiškėjui nepadarė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK ) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Vilniaus PN kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis kalinamas Vilniaus PN nuo 2016 m. gegužės 1 d., tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2016 m. gegužės 5 d. (b. l. 33, 35). Taigi laikytina, kad ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. liepos 16 d.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. gegužės 5 d. karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108, o 2016 m. gegužės 9 d. pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 7-161 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 9-308-04 (b. l. 36). Nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 5-308 ir Nr. 5-301 (b. l. 37, 40). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat atliko jam paskirtą nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 4K (b. l. 38–39).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m, joje yra įrengtos 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos); bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-308 plotas yra 29,30 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos; bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-301 plotas yra 35,26 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų; kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 4K plotas yra 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos (b. l. 41–43). Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, kadangi tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, akivaizdu, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei karantino, nei bendrabučio, nei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti.

Teismas, spręsdamas dėl minimalaus ploto pažeidimų, atsižvelgia į nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką (2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjas nors skunde ir teigia, kad su juo gyvenusių asmenų skaičius buvo viršytas, tačiau nedetalizuoja, kokioje gyvenamojoje patalpoje bei kuriuo metu jam teko gyventi ir su kiek asmenų, tuo tarpu atsakovės atstovas bei byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl minimalaus ploto pažeidimų yra atmestini kaip nepagrįsti. Be to, LVAT yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kalinimo įstaigoje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, jog naudojantis dušais nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, be to, pateikė fotonuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 50–53). Pažymėtina, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų. Dėl to darytina išvada, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktais jai įtvirtintos pareigos įrengti tinkamas, teisės aktus atitinkančias sanitarinių mazgų bei dušo patalpas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose jam trūkdavo vietos vaikščioti bei sportuoti; buvo apribota judėjimo laisvė.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30x15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Iš byloje esančių fotolentelių akivaizdu, kad Vilniaus PN I-ojo ir II-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems yra įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemelis (b. l. 60–61). Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme yra įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nesukonkretizavo, kuriuo metu, kokiomis aplinkybėmis jam trūko vietos pasivaikščioti ar mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus PN nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl signalizacijos mygtukų pasakytina, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 13.10 ir 16.11 papunkčiais drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiami prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Tokia sistema tam, kad būtų užtikrintas nuteistojo saugumas, Vilniaus PN įrengta ir tai patvirtina į bylą pateiktos fotolentelės (b. l. 46–47). Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Taigi pareiškėjo teiginys dėl neįrengtų signalizacijos (aliarmo) mygtukų atmestinas kaip neįrodytas.

Skunde pareiškėjas taip pat išreiškia nepasitenkinimą tuo, kad langai yra su grotomis. Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo teiginio, teismas atkreipia dėmesį, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 11.5 papunktis numato, jog gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Atsakovės atstovas pateikė informaciją, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, grotų įrengimas ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų yra numatytas minėtose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Taigi iš esmės teismas sutinka su Vilniaus PN pozicija, kad jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus, tuo pačiu nėra jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad bendraujant su artimaisiais telefonu yra neužtikrinamas jo privatumas. Teisės aktai nenumato jokių reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Kaip patvirtina byloje esančios fotolentelės, I-ajame gyvenamajame korpuse yra įrengti taksofonai (b. l. 48–49), taigi pareiškėjui, kaip ir kitiems kalintiems asmenims, yra sudaryta galimybė paskambinti. Pareiškėjas nedetalizavo savo teiginio, kada jam buvo nesudarytos sąlygos paskambinti (trukdoma susikalbėti) ir pan. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN veikė pažeisdama teisės aktus. Pripažintina, kad Vilniaus PN administracija nėra ir negali būti atsakinga už skambinančiųjų ar šalia stovinčiųjų prie taksofono asmenų elgesį, kitiems asmenims naudojantis taksofonu.

Pareiškėjo teiginys dėl ilgalaikių pasimatymų ir laisvalaikio kambarių yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek ilgalaikių pasimatymų, tiek laisvalaikio kambariai yra įrengti tinkamai ir tvarkingi, juose yra visa būtina technika ir baldai (b. l. 54–59), taigi iš esmės atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 keliamiems reikalavimams (29 punktas).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad sanitariniai mazgai buvo nehigieniški, teismas pažymi, kad pareiškėjui nesukonkretizavus šio teiginio, taip pat nepateikus detalesnio paaiškinimo (kada sanitariniai mazgai buvo nehigieniški ir pan.) teismas tokius argumentus laiko abstrakčiais. Be to, pareiškėjui jo laikymo Vilniaus PN metu šiais pažeidimais nesiskundus, šiuo metu atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu ir pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad ne kartą kreipėsi psichologinės pagalbos, gėrė vaistus nuo depresijos, tačiau byloje nėra pateikta jokių pareiškėjo šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 100 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Pareiškėjo skunde taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius