Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. U. gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. U. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. lapkričio 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. U. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, t. y. tuo, kad 2012 m. birželio 17 d., nuo 00.00 val. iki 01.00 val., apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai kartu su D. S., tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė taksi vairuotoją M. J. (M. J.) ir pagrobė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Taxi1“ priklausantį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 2012 m. birželio 17 d. 5.30 val., apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas su grupe bendrininkų – D. S. ir T. Š., po to, kai nužudė M. J. ir pagrobė svetimą turtą, nurodytu pagrobtu automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), esančią degalinę (duomenys neskelbtini), kurioje D. S. su T. Š. nupirko benzino, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nuvyko į (duomenys neskelbtini), esantį šalia (duomenys neskelbtini), apipylė benzinu pagrobtą automobilį ir žiebtuvėliu jį padegė, tokiu būdu sunaikindamas UAB „Taxi1“ priklausantį svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu ir padarydamas 2 800 Lt materialinę žalą.

Kaltinamasis M. U. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikinai sulaikytas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Šios kardomosios priemonės terminas vėlesnėmis teismų nutartimis buvo tęsiamas.

Vilniaus apygardos teismas (toliau – ir apygardos teismas, pirmosios instancijos teismas, žemesnysis teismas, teismas), siekdamas užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir kaltinamojo dalyvavimą procese, 2014 m. spalio 28 d. nutartimi kaltinamajam M. U. pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes konstatavo, kad nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindai, o bylos aplinkybių visuma patvirtina, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų.

Kaltinamojo gynėjas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį. Skunde gynėjas nurodo, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino BPK 119, 121, 122 ir 125 straipsnių normas, grindžiama vien tik formaliomis prielaidomis (gresiančios bausmės griežtumu), nesant byloje objektyvių duomenų, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujas nusikalstamas veikas, nors vien nusikaltimo sunkumas ir gręsianti griežta bausmė, nesuteikia pagrindo tęsti suėmimo terminą. Gynėjo nuomone, apygardos teismas be pagrindo neatsižvelgė, kad griežčiausios kardomosios priemonės taikymas niekada neteistam (prieš 9 (devynias) dienas iki 2012 m. birželio 17 d. dar ir gana rimtai sužalotam) jaunam žmogui pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, kurį garantuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstituciją, tiek BPK, nes asmens kaltės klausimas ir įrodymai, sprendžiant klausimą dėl kardomųjų priemonių taikymo (pratęsimo), nenagrinėjami ir nevertinami. Gynėjo įsitikinimu, nekaltam asmeniui suėmimo termino tęsimas 30 (trisdešimt) mėnesių prieštarauja tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų nuostatoms, o teismas net nesvarstė švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybės. Gynėjas taip pat teigia, kad žemesnysis teismas turėjo įvertinti tai, jog kaltinamasis yra jauno amžiaus, nuo vaikystės gyvena su motina ir sesers šeima, turi nuolatinę (pastovią) gyvenamąją vietą, dabartinę sveikatos būklę ir lūžusią ranką prieš 2012 m. birželio 17 d. įvykius, yra tampriais ryšiais susijęs su motina ir sesers šeima. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nukrypo nuo Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotų taisyklių, pagal kurias niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Be kita ko, gynėjas skunde mano, kad pirmosios instancijos teismo teisėja, nagrinėjusi suėmimo termino pratęsimo klausimą turi išankstinį nusistatymą prieš jo ginamąjį, o kaltinamajam suėmimas paskirtas tik dėl to, jog jis morališkai ir fiziškai kankinant Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime (nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis) palūžtų ir pradėtų apkalbėti save.

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė jį atmesti.

Skundas netenkintinas.

Prieš pradėdamas nagrinėti kaltinamojo gynėjo skunde dėstomus argumentus, susijusius su skundžiamos nutarties neteisėtumu bei nepagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas (toliau – ir apeliacinis, aukštesnysis teismas) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė rašymo apsirikimą, klaidingai šios nutarties įžanginėje dalyje nurodydamas nutarties priėmimo datą. Apygardos teismas nurodė, kad nutartis yra priimta 2014 m. spalio 28 d., nors remiantis bylos ir teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis, skundžiama nutartis priimta bei paskelbta 2014 m. spalio 29 d., todėl aptiktas akivaizdus rašymo apsirikimas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ištaisytinas, nurodant, jog kaltinamajam M. U. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. lapkričio 1 d., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartimi.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs kaltinamojo gynėjo skundo argumentus, kuriais jis grindžia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą, kartu su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reguliavimą, aukštesnysis teismas prieina prie išvados, kad, priešingai nei tvirtina kaltinamojo gynėjas skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl suėmimo termino kaltinamajam pratęsimo, nepažeidė nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų, nenukrypo nuo Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotų taisyklių, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir į kurias atsižvelgiama sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (pratęsimo) klausimą. Pastebėtina, kad kaltinamojo gynėjas, prašydamas panaikinti apygardos teismo nutartį, kuria kaltinamajam M. U. pratęstas suėmimo terminas, skunde iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, į kuriuos jau buvo išsamiai atsakyta ankstesnėmis aukštesniojo teismo 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimis, kuriomis buvo atmesti tapatūs savo turiniu skundai (Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys), o bylos duomenimis faktinės aplinkybės nuo anksčiau nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse nustatytų aplinkybių ad hoc nėra pasikeitę.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog kaltinamasis M. U. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią išvadą pagrindžia bylos duomenys, t. y.: iš dalies paties kaltinamojo M. U. prisipažinimas, kitų kaltinamųjų D. S., T. Š., liudytojų F. G., M. R.–A. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros protokolai, akistatos duomenys, specialistų išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Kaip teisingai skunde nurodo ir pats kaltinamojo gynėjas, byloje esantys duomenys dėl asmeniui inkriminuojamų veikų, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (pratęsimo) teisėtumą ir pagrįstumą, vertinami tiek, kiek jie susiję su kardomosios priemonės – suėmimo taikymo (pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu, tačiau suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, todėl ši aplinkybė paneigia kaltinamojo gynėjo skundo argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos principo nepaisymo, pirmosios instancijos teismo teisėjos išankstinio nusistatymo prieš M. U., tuo pačiu suteikia pagrindą aukštesniam teismui nevertinti gynėjo skundo argumentų, susijusių su kaltinamojo sveikatos būkle, buvusia prieš 2012 m. birželio 17 d. įvykius, kuri galbūt gali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl kaltinamojo kaltės. Atsižvelgęs į tai, kas pasakyta, apeliacinis teismas pripažįsta nepagrįstais kaltinamojo gynėjo argumentus, kad apygardos teismas pažeidė BPK 121 straipsnį, o taip pat ir BPK 125 straipsnio nuostatas, nes teismas priėmė nutartį, kurios turinys atitinka BPK 125 straipsnio reikalavimus, joje nurodė bylos duomenis, kuriais pagrindė išvadas.

Aukštesnysis teismas nesutinka su kaltinamojo gynėjo skundo argumentais, kad apygardos teismas rėmėsi formaliomis prielaidomis bei nepagrįstais duomenimis, jog kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindai.

Nustatant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindą (įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo), būtina atsižvelgti į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, jog asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kita vertus, byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindo buvimą, teisingai atsižvelgė į tai, kad M. U. kaltinamas padaręs tris tyčines (labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei; du apysunkius nusikaltimus; teismas klaidingai nurodė, kad viena iš kaltinamajam inkriminuojamų veikų priskirtina prie sunkių nusikaltimų) nusikalstamas veikas, o už labai sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą įstatymų leidėjas yra nustatęs griežtą, su laisvės atėmimu, susijusią terminuotą bausmę arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos, taip pat tinkamai įvertino ir aplinkybes, susijusias su kaltinamojo socialiniais ryšiais, bei pagrįstai nenustatė, jog M. U. būtų susijęs tampriais socialiniais ryšiais su visuomene ir / ar šeima, nes nėra vedęs, iki sulaikymo nedirbo, neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, nors yra jauno amžiaus, darbingas. Bylos duomenimis kaltinamasis iki suėmimo taip pat ir nesimokė. Taigi aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad kaltinamasis M. U. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 2 ir 8 dalys). Kaltinamojo gynėjo skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su kaltinamojo ryšiais su motina, sesers šeima, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu, šio suėmimo pagrindo buvimo nepaneigia. Nors kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kad suėmimo terminas negali būti pratęstas dėl esamos kaltinamojo sveikatos būklės, tačiau aukštesnysis teismas konstatuoja, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad esantys kaltinamojo sveikatos sutrikimai vienaip ar kitaip pašalina aplinkybes, kurias nustačius taikytina pati griežčiausia kardomoji priemonė, iškilus būtinybei medicinos pagalba nebus (nebuvo) suteikta Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir / ar valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu. Teismas, nustatydamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindą (įtariamasis darys naujus nusikaltimus), atsižvelgė į tai, kad jam inkriminuojamos veikos, nustatytos 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, aprėpia nusikalstamas veikas, įtvirtintas BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Be to, kaip minėta, kaltinamasis jam inkriminuotus nusikaltimus galbūt padarė veikdamas kartu su kitais bendrininkais, dėl savanaudiškų paskatų, apsvaigęs nuo alkoholio. Bylos duomenys taip pat rodo, kad nors kaltinamasis anksčiau nėra teistas, tačiau ne kartą baustas administracine tvarka, o tai reiškia, jog jis yra linkęs pažeisti nustatytas elgesio taisykles. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į kaltinamajam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį, sunkumą, apeliacinis teismas sprendžia, kad apygardos teismas inter alia padarė teisingą išvadą, jog nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinis teismas ne tik neturi pagrindo sutikti su kaltinamojo gynėjo skundo argumentais, kad kaltinamajam suėmimas paskirtas tik dėl to, jog jis morališkai ir fiziškai kankinant Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime (nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis) palūžtų ir pradėtų apkalbėti save, tačiau tokius gynėjo argumentus pripažįsta nepagrįstais, prieštaraujančiais bylos medžiagai ir elementarios logikos dėsniams.

Aukštesnis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad be kaltinamajam šiuo metu paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo teises bei laisves, tačiau, nepaisant to, kad iš tiesų kaltinamasis suimtas 2,5 (du su puse) metų, priešingai nei nurodo kaltinamojo gynėjas, nagrinėjamu atveju viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, viešasis interesas išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas, nubausti kaltuosius asmenis yra neabejotinai svarbesnis, suteikiantis pagrindą ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Apeliacinio teismo vertinimu, M. U. teisės bei laisvės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo, proceso teisių, tokio pobūdžio kardomoji priemonė adekvati jo galbūt padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. M. U. yra kaltinamas tikėtinai padaręs smurtinę nusikalstamą veiką, itin visuomenei pavojingu būdu, be to, ši baudžiamoji byla ypatingai sudėtinga ir didelės apimties (kaltinimai pareikšti 4 (keturiems) asmenims, bylą sudaro 9 tomai, teisiamieji posėdžiai paskirti iki 2015 m. sausio 23 d.; Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys) (BPK 127 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas. Kaltinamajam pabėgus ir / ar pasislėpus nuo teismo, užsitęstų (būtų vilkinamas) baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o, kaip žinia, bylą nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas suėmimo pratęsimo klausimą, pagrįstai įvertino ir tai, kad nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir kaltinamojo dalyvavimą procese (BPK 119 straipsnis).

Apibendrinęs nagrinėjamos bylos faktinius bei teisinius apsektus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam suėmimo terminą dar 3 (trims) mėnesiams, kitaip nei nurodo kaltinamojo gynėjas skunde, įvykdė ne formalų (nominalų), o realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumą, teisingai įvertindamas visas kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikydamas ir aiškindamas BPK normas (BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnius). Skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos naikinti kaltinamojo gynėjo skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties įžanginėje dalyje esantį rašymo apsirikimą, t. y. vietoje nurodyto nutarties priėmimo laiko „2014 m. spalio 28 d.“, nurodant, kad nutartis yra priimta „2014 m. spalio 29 d.“.

Kaltinamojo M. U. gynėjo skundą atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.