- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2006-02-23
- Bylos Nr.
- 2-101/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė (pran.), Kazys Kailiūnas, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- Jungtinės Karalystės įmonės Brooklands Management Limited
- Atsakovas
- F. P.
- Kategorijos
- 94.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 119.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Jungtinės Karalystės įmonės Brooklands Management Limited atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu bei panaikinta laikinoji apsaugos priemonė, byloje Nr. 2-2320-51/2005 pagal ieškovo Jungtinės Karalystės įmonės Brooklands Management Limited ieškinį atsakovui F. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas Jungtinės Karalystės įmonė Brooklands Management Limited pareiškė Vilniaus apygardos teisme ieškinį atsakovui F. P., Nyderlandų karalystės (Olandijos) piliečiui, nuolat joje gyvenančiam, prašydamas priteisti iš atsakovo 124 034,20 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidas (1t.,b.l.2-7). Nurodė, kad ieškovas, 1998 m. nusprendęs Lietuvoje įsigyti AB „Ukmergės šilas“ akcijų, susitarė su atsakovu, kad pastarasis už ieškovo pinigus nupirks iš kitų asmenų AB „Ukmergės šilas“ akcijų bei perleis jas ieškovui. 1998 m. rugsėjo – spalio mėn. atsakovui buvo pervesta 228 200 Vokietijos markių (toliau – DEM). Šią sumą pervedė ne pats ieškovas, o su juo susijusios bendrovės: Inter Fashion Limited – 1998 m. rugsėjo 8 d. ir 1998 m. lapkričio 19 d. pavedimais pervedė į atsakovo sąskaitą Lietuvos banke 95 000 ir 24 200 DEM, Trade Innovations International Inc. – 1998 m. rugsėjo 10 d. 90 000 DEM, Grosso Moda Nederland BV – 1998 m. lapkričio 24 d. 19 000 DEM (pagal oficialų valiutų keitimo kursą - 530 504,20 Lt). Įmonė Trade Innovations International Inc. 1999 m. rugsėjo 24 d. sutartimi perleido ieškovui visas teises, kylančias iš 90 000 DEM sumokėjimo atsakovui pagal 1998-09-10 mokėjimo pavedimą. Atsakovas 1998 m. lapkričio 25 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 61 perleido ieškovui 37 902 akcijas už 406 470 Lt, o 1998 m. gruodžio 3 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 66 – 15 731 akcijas už 94 386 Lt. Pastaroji sutartis teismine tvarka 2004 m. rugsėjo 30 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartimi pripažinta negaliojančia, todėl ieškovas, sumokėjęs atsakovui 530 504,20 Lt, iš atsakovo gavo akcijų tik už 406 470 Lt. Taigi, atsakovas be pagrindo yra įgijęs 124 034,20 Lt, kuriuos privalo sugrąžinti (CK 6.237 str. 1 d.). Ieškovas nurodo, kad sprendžiant šį klausimą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos CPK 30 straipsnio pirmos dalies, 787 straipsnio trečios dalies nuostatomis.
Atsakovas, remdamasis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) nuostatomis, ginčijo Lietuvos teismų jurisdikciją, teigdamas, kad ginčas turėtų būti sprendžiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Olandija), o Lietuvoje pareikštas ieškinys paliktinas nenagrinėtas (1t.,b.l.159, 195-196; 2t., b.l.28).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 296 str. 1 d. 12 p., 782 str.). Teismas nurodė, kad šalys yra užsienio valstybių subjektai, o LR CPK 780 straipsnis numato, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. 2004 m. liepos 13 d. LR Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir LR Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymo Nr. IX-2343 LR Konstitucinio akto 2 straipsnyje yra numatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismas konstatavo, kad Reglamentas teismo jurisdikciją iš esmės prioritetiškai sieja su atsakovo gyvenamąja vieta ir jame nėra numatyta, kad ieškininiai reikalavimai dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 str. 1 d.) gali būti nagrinėjami ne pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Olandija). Be to, pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gyvenamąją vietą esant Lietuvoje, todėl, esant kolizijai tarp nacionalinio ir Reglamento nustatyto teismingumo teisinio reguliavimo, nėra pagrindo pripažinti, kad byla teisminga Lietuvos teismams (Reglamento 3 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį ir išspręsti iš esmės teismingumo klausimą. Apeliantas nurodo, kad teismas klaidingai interpretavo ir taikė Reglamento nuostatas, nustatančias specialiąją jurisdikciją (Reglamento preambulės 12 dalis, II skyriaus 2 skirsnio 5 str. 3 d.). Teigia, jog žalą ieškovui sukėlęs įvykis (nepagrįstas atsakovo praturtėjimas ieškovo sąskaita) įvyko Lietuvoje, todėl ieškovo pasirinkimu ieškinys teismingas Lietuvos teismams. Apeliantas nurodo Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktiką, suformuluotą aiškinant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos bei teismų sprendimų civilinėse bylose vykdymo, siekdamas pagrįsti „žalą sukėlusio įvykio vietos“ aiškinimą. Pagal ETT praktiką, vieta, kurioje įvyksta įvykis, dėl kurio gali kilti civilinės teisės pažeidimas, deliktinė ar kvazideliktinė atsakomybė, ir vieta, kurioje dėl šio įvykio atsirado žala, ne visada sutampa, o „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia žalos atsiradimo vietą ir įvykio, dėl kurio atsirado žala, vietą, todėl ieškinys šioje byloje gali būti pareiškiamas ieškovo pasirinkimu. Pažymi, kad pagal byloje esančius įrodymus atsakovui nepriklausančios pinigų sumos, kurių pastarasis negrąžina, buvo pervestos ir įskaitytos į jo vardu LR registruoto banko sąskaitą, todėl žala – nepagrįstas praturtėjimas - atsirado Lietuvos teritorijoje, ir civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovo ieškinį, turi nagrinėti Lietuvos teismai. Be to, nurodo, kad Tiek Reglamento preambulė, tiek ETT praktika patvirtina, kad jurisdikcijos priskirtinumas kitiems nei atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismams yra pateisinamas, jei tarp tokio teismo ir bylos yra glaudus ryšys. Ieškovo ieškinys yra sąlygotas 2004 m. rugsėjo 30 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutarties, kuriais, pripažinus negaliojančia 1998 m. gruodžio 3 d. AB „Ukmergės šilas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 66, ieškovo už akcijas atsakovui sumokėtos piniginės lėšos liko atsakovo sąskaitoje ir nebuvo ieškovui sugrąžintos. Taip pat apeliantas nurodo, jog vienintelis jam žinomas atsakovo turtas yra Lietuvos įmonės – AB „Ukmergės šilas“ - akcijos, kurių areštas skundžiama nutartimi panaikintas. Todėl ieškovo manymu, egzistuoja itin glaudus ryšys tarp šios bylos ir Lietuvos Respublikos teismų, daugelis įrodymų yra Lietuvos Respublikoje, todėl tinkamas ir teisingas bylos išnagrinėjimas yra galimas tik Lietuvos teismuose, vadovaujantis specialiosiomis Reglamento nuostatomis (Reglamento II skyriaus 2 skirsnio 5 str. 3 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą skundžiamą teismo nutartį. Nurodo, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo deliktinę civilinę atsakomybę, o nesant civilinės teisės pažeidimo ir delikto nelogiška kalbėti ir apie žalą sukėlusio įvykio vietą. Pažymi, jog teismai, pripažinę negaliojančia 1998 m. gruodžio 3 d. AB „Ukmergės šilas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 66, pasisakė ir dėl jos negaliojimo pasekmių, t.y. sugrąžino į atsakovo sąskaitą atsakovo už akcijas sumokėtus pinigus, be to, nurodė, kad ieškovo pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog pagal nuginčytą sutartį įvyko tarp ieškovo ir atsakovo atsiskaitymas, todėl ir neįpareigojo atsakovą grąžinti pinigus ieškovui. Be to, CK 1.42 straipsnio antra dalis numato, kad šalių pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš skolininką (atsakovą), jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos teisės. Taip pat ieškovas nėra atsakovo įspėjęs apie reikalavimo perėmimą, kaip to reikalauja Olandijos teisė. Teismas pagrįstai taikė Reglamento I skirsnio 3 straipsnio pirmos dalies nuostatas, nes pagal Reglamento I skirsnio 2 straipsnio pirmą dalį, ši byla teisminga Olandijos, kaip atsakovo gyvenamosios vietos, valstybės teismui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl užsienio šalių subjektų ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (338 str., 320 str., 302 str., 263 str. 1 d.).
Pagal CPK 296 straipsnio pirmos dalies 12 punktą teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą kitais CPK numatytais pagrindais. CPK 782 straipsnis nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams ir, jei po bylos iškėlimo teismas konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
CPK 783 straipsnio trečia dalis nustato, kad ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą, tačiau ši CPK taisyklė taikytina, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, teismų jurisdikcijos klausimo nereglamentuoja kitaip (CPK 780 str.). Nuo Lietuvos Respublikos įstojimo Į Europos Sąjungą dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų ir Europos centrinio banko priimtų aktų nuostatos naujosioms valstybėms narėms, tarpe jų ir Lietuvai, yra privalomos ir privalo būti taikomos tose Sutartyse ir įstojimo akte nustatytomis sąlygomis (Akto dėl Čekijos respublikos, Estijos Respublikos, Kipro respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos respublikos, Vengrijos respublikos, Maltos respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 2 straipsnis). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punkte nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadinasi, Europos Sąjungos teisės taikymas, jos viršenybės užtikrinimas yra vienas iš valstybės tarptautinių įsipareigojimų, kurį valstybė ir jos valdžios institucijos privalo vykdyti.
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris yra tiesiogiai taikytinas Lietuvos Respublikoje, II skyriuje numatytos Europos Sąjungos valstybių narių teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklės. Pagal Reglamento 2 straipsnį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose, o speciali jurisdikcija taikytina tik Reglamento 5-7 straipsniuose nustatytais atvejais, tarpe kurių nėra CPK 783 straipsnio trečioje dalyje nurodytos teismingumo (jurisdikcijos) taisyklės. Kadangi Europos Sąjungos Tarybos reglamentai yra tiesiogiai taikomi teisės aktai valstybėse narėse (ir Lietuvos Respublikoje), kolizijos atveju turintys viršenybę prieš nacionalines teisės normas, apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai jo nuostatomis vadovavosi.
Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisės normų, nustatančių teismingumo taisykles, analizę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog civilinis ginčas neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, nors pagal bylos duomenis atsakovas ir yra įsigijęs AB „Ukmergės šilas“ akcijų, kurios yra vienintelis ieškovui žinomas atsakovo turtas, kadangi Reglamentas tokios specialios jurisdikcijos taisyklės, kaip LR CPK 783 straipsnio trečiojoje dalyje nenumato. Taigi, atsakovui F. P. esant Olandijos piliečiui ir nuolatiniam šios šalies gyventojui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, jam ieškiniai pareiškiami pagal Reglamento 2 straipsnio taisyklę, t.y. jo gyvenamosios vietos valstybės (Nyderlandų karalystės) teismui.
Be to, ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė ne dėl turto (AB „Ukmergės šilas“ akcijų) priteisimo, o dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų, kurios buvo pervestos iš užsienio valstybės kredito įstaigos į atsakovo sąskaitą, priteisimo, prašomos priteisti piniginės lėšos nėra Lietuvos Respublikoje.
Dėl to atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti apygardos teismo nutarties (CPK 338 str., 329 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.