Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-12-20 · Administracinė byla Nr. A-415-2282-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-12-20
Bylos Nr.
A-415-2282-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius (pran.)
Pareiškėjas
UAB „Bitas“, UAB „Statovita“, UAB „Akirema“
Atsakovas
Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Administracinė byla Nr. A7-2282-06Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjų atstovams advokatams K. R. ir Z. P. ,UAB „Akirema“ atstovei G. P. ,atsakovų atstovams:Kultūros ministerijos – I. S. ,

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos – A. V.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal UAB „Bitas“, UAB „Statovita“, UAB „Akirema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Bitas“, UAB „Statovita“, UAB „Akirema“ skundą atsakovui Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai UAB „Bitas“, UAB „Statovita“, UAB „Akirema“ kreipėsi į administracinį teismą prašydami panaikinti Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. Į-139 dalį, kuria pastatas, esantis S. K. g. 35A, Vilniuje, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą, kodu S1050 (palivarko namas); panaikinti Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 dalį, pagal kurią pastatas, esantis S. K. g. 35A, Vilniuje, buvo pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre dienos bei nustatyta saugoti šį pastatą viešajam pažinimui ir naudojimui. Skunde (t. l, b. l. 1-12) nurodė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento (šiuo metu - Kultūros paveldo departamentas) direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-139 (toliau - Direktoriaus įsakymas) į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą, kodu S1050 (palivarko namas), buvo įrašytas S. K. g. 35A, Vilniuje, esantis pastatas (toliau - Pastatas), kuris priklauso pareiškėjams nuosavybės teise. Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 (toliau - Ministro įsakymas) pastatas buvo pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre, t. y. nuo 2005 m. balandžio 18 d., bei nustatyta saugoti pastatą viešajam pažinimui ir naudojimui, t. y. sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis (Ministro įsakymo 1.3 punktas).

Mano, kad įsakymai dalyse dėl pastato įrašymo į kultūros vertybių registrą bei pripažinimo saugomu yra neteisėti, nes priimti pažeidžiant įstatymuose nustatytas jų priėmimo procedūras. Be to, dalyse dėl pastato įrašymo į kultūros vertybių registrą bei pripažinimo saugomu, nepagrįsti, nes pastatas neatitinka kultūros vertybėms taikomų kriterijų, nustatytų objektų įrašymui į Kultūros vertybių registrą bei pripažinimui saugomu bei pažeidžia teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principus.

Nekilnojamojo turto pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe bei tokio turto apsaugą iki 2005 m. balandžio 20 d. reglamentavo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (toliau - įstatymo redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.). Minėtos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nekilnojamosios kultūros vertybės dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turi specialų, jų vertę atitinkantį, šio įstatymo nustatytą valstybinės apsaugos rėžimą, o 2 dalyje buvo išvardinti objektai, kurie turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir yra registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Kiti objektai galėjo būti įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės tik tuo atveju, jei jie turėjo kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę (įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 3 straipsnio 3 dalis). Kadangi pastatas nepateko į 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą objektų sąrašą, pastatas galėjo būti įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau - Registras) tik nustačius, kad jis turi kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę ir tik įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, priimant skundžiamą direktoriaus įsakymą nebuvo laikomasi procedūrinių reikalavimų. Apie pastato įrašymą į Registrą Kultūros vertybių apsaugos departamentas privalėjo pranešti pareiškėjams, kaip pastato savininkams, tačiau jie apie pastato įrašymą į Registrą nėra informuoti. Vadovaujantis įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 35 straipsniu, ginčai dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos tarp Kultūros vertybių departamento ir šių vertybių savininkų ar valdytojų sprendžiami teismine tvarka. Mano, jog jų neinformavimas apie pastato įrašymą į Registrą vertintinas kaip esminis pareiškėjų teisių pažeidimas.

Skundžiamas ministro įsakymas buvo priimtas 2005 m. balandžio 29 d., t. y. įsigaliojus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymui, galiojant naujai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijai (toliau - įstatymo redakcija nuo 2005 m. balandžio 20 d.). Ši redakcija nustato kitokią nei iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusią objektų pripažinimo kultūros vertybe bei jai taikomos apsaugos tvarką, t. y. pirma, nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai, kuri nustato nekilnojamųjų vertybių reikšmingumą kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes, nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga (redakcijos nuo 2005 m. balandžio 20 d. 8 straipsnio 8 dalis). Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį nustato kultūros ministras. Jeigu nustatoma, kad dėl Registre registruoto objekto planuojama atlikti darbus, kurie galėtų pažeisti objekto vertingąsias savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu. Sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priima departamentas, o savivaldybės saugomu - savivaldybės paveldosaugos padalinys (Įstatymo redakcijos nuo 2005 m. balandžio 20 d. 9 straipsnio 1, 2 dalys). Departamentas ar savivaldybės paveldosaugos padalinys sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu privalo registruoti Kultūros vertybių registre ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre (redakcijos nuo 2005 m. balandžio 20 d. 10 straipsnio 1 dalis). Visuomenė ir kultūros paveldo objekto valdytojai su sprendimo kultūros paveldo objektą paskelbti saugomu ir šio objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais supažindinami Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka (redakcijos nuo 2005 m. balandžio 20 d. 10 straipsnio 2 dalis). Priimamas sprendimas kultūros paveldo objektą skelbti saugomu valstybės. Pareiškėjų teigimu, nurodytos tvarkos inicijuoti pastatą paskelbti saugomu bei pripažinti jį saugomu nebuvo laikomasi.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, Kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos, tačiau inicijavimo skelbti objektą saugomu, skelbimo tvarkos turėjo būti laikomasi, nes Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas numato vienintelę išimtį - iki įstatymo įsigaliojimo Registre įregistruotus objektus pripažinti saugomais nuo jų įrašymo Registre dienos, t. y. pripažinti saugomu atgaline data. Be to, skundžiamo Ministro įsakymo 1 punkte nurodoma, kad pripažįstamos saugomomis nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtais „Valstybės žiniose“, nuo jų įregistravimo dienos. Tuo tarpu skundžiamas Direktoriaus įsakymas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas tik 2005 m. gegužės 17 d., o skundžiamas Ministro įsakymas 2005 m. gegužės 7 d., t. y. priimant skundžiamą Ministro įsakymą, Direktoriaus įsakymas įrašyti pastatą į Registrą nebuvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Vadovaujantis Įstatymo redakcijos nuo 2005 m. balandžio 20 d. 10 straipsnio 6 dalimi, teisės akte, kuris kultūros paveldo objektą skelbia saugomu, turi būti nurodomas apsaugos tikslas ar tikslai, reikšmingumą lemiančių savybių pobūdis ar jų derinys, patvirtinamos teritorijos ar jų apsaugos zonos ribos. Skundžiamame ministro įsakyme nėra nurodyta nei reikšmingumą lemiančių savybių pobūdis, nei apsaugos teritorijos ribos.

Vadovaujantis įstatymo nuo 2005 m. balandžio 20 d. redakcijos 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valdytojas turi teisę teikti pasiūlymus, pastabas, pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Registre, paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu, o taip pat kreiptis į teismą, jeigu kultūros paveldo objektas paskelbtas saugomu ir veiklos sąlygos ar apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsižvelgus į jo pretenzijas arba jei jo netenkina kompensacijos už veiklos apribojimus dydis (Įstatymo redakcijos nuo 2005 m. balandžio 20 d. redakcijos 14 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pareiškėjai apie jiems priklausančio pastato įrašymą į Registrą, jo paskelbimą saugomu, jam skiriamą kompensaciją apskritai nebuvo informuoti, dėl ko jų įstatymu garantuotos teisės reikšti pastabas ir pretenzijas buvo neteisėtai paneigtos. Pareiškėjai, Ministro įsakymu paskelbus pastatą saugomu, nebuvo informuoti kaip turėtų naudotis pastatu, nors vadovaujantis Įstatymo redakcijos 19 straipsnio 1 dalimi, valdytojas gali naudotis nekilnojamojo kultūros paveldo objektu tik nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais. Atsakovai apskritai pareiškėjų neinformavo apie skundžiamų įsakymų priėmimą.

Vadovaujantis Įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 3 straipsnio 3 dalimi, pastatas galėjo būti įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, jeigu jis turi kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Pastatas yra vietinės reikšmės urbanistikos paminklo UV 70 reguliuojamo užstatymo (apsaugos) "A" zonoje (Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. 28 ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. birželio 16 d. potvarkis Nr. 1156V). Pareiškėjų manymu, jis nepasižymi architektūrinės bei istorinės vertės savybėmis, neatitinka pagrindinių vertės kriterijų. Nepakankamas jo autentiškumas - pastatas tarybiniu laikotarpiu yra esmingai rekonstruotas ir pritaikytas kitokiai nei buvusi jo pirminė paskirčiai (funkcijai). Buvęs priemiesčio dvarelio gyvenamasis namas perstatytas į visuomeninį (kompiuterių centras), o vėliau pertvarkytas į komercinį-administracinį pastatą. Nors pastato išorėje bendrais bruožais yra išlikę jo tūris bei vaizdas, bet tik centrinės dviaukštės dalies, portiko architektūra yra išlaikiusi pirminius bruožus ir autentiškumą. Vienaaukščiai pastato sparnai (korpusai), ypač jų dekoro elementai - karnizai, langų apvadai - nuo remontų bei rekonstrukcijų yra praradę savo autentišką pavidalą ir bet kokius stiliaus bruožus. Nepilnai išlikęs ir pastato tūris - tarybiniu laikotarpiu nugriautas iš vakarų pusės stovėjęs nedidelis priestatas. Pakitusi, ir tik iš dalies teišliko pati pastato medžiaga, jo konstrukcijos. Vidaus laikančiųjų sienų dalys taip pat yra naujai sumūrytos. Nėra išlikę jokių autentiškų, buvusių medinių perdengimų, o taip pat stogo konstrukcijų. Pastatas nebeturi jokių autentiškų vidaus erdvių, o taip pat tuo pačiu ir interjerų įrangos, dekoro elementų ar bent mažų jų fragmentų. Autentiška pastato aplinka nėra išlikusi, pastato sklypas buvo sumažintas, greta jo pastatant 3-4 aukštų pastatus. Nėra išlikę jokių priklausinių ir teritorijos tvarkymo elementų, o taip pat nėra žinoma ikonografinė medžiaga, kuri sudarytų prielaidas aplinką bent iš dalies atkurti. Pastatas dabartiniu metu stovi kvartalo gilumoje ir nėra šios miesto dalies urbanistinė - architektūrinė formante. Savo neilgoje istorijoje jis nėra susijęs su kokiais nors svarbesniais istorijos įvykiais, tradicijomis ar žymiais žmonėmis, neturi ir pastebimos mokslinės vertės jo statybos laikotarpio tokio tipo pastatų architektūrai bei statybos technologijai pažinti. Dėl to pastatas kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės kriterijų neatitinka ir į Registrą negalėjo būti įrašytas, o įrašymo į Registrą pagrindu - paskelbtas saugomu (nes jokie papildomi tyrimai nebuvo atlikti). Tai patvirtina 2004 m. vasario 3 d. surašytas Pastato paminklosauginės ekspertizės aktas, kuriame nurodoma, kad 1986 m. rekonstrukcijos metu buvo panaikinta dar likusi pirminė istorinė medžiaga, pakeisti perdengimai, patalpos perplanuotos, pakeistos visos medinės dalys, pristatyti keli priestatai. Po šių darbų pastatas prarado ne tik savo istorinį įvaizdį, bet ir proporcijas. Ekspertai konstatavo, kad pastatas stovi radikaliai pasikeitusioje urbanistinėje aplinkoje, išliekamosios architektūrinės vertės neturi, pastatas rekonstruotas, jo tūris ir vidaus struktūra pasikeitusi, paminklosauginiu požiūriu pastatas nevertingas. Dėl šių priežasčių, pastato nesiūloma įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir į Vilniaus savivaldybės nekilnojamųjų vertybių registrą.

Pažeistas teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas, nes pastatą įsigyjant 1995 metais, jis nebuvo įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą jam nebuvo suteikta apsauga. Nuo to laiko pastato kultūrinė ir visuomeninė reikšmė nepasikeitė. 2004 m. vasario 3 d. paminklosauginės ekspertizės aktas patvirtino, kad pastatas neturi kultūrinės ir visuomeninės reikšmės, o Kultūros paveldo centro 2004 m. kovo 15 d. raštu Nr. (7.8)-2-264 ir 2004 m. spalio 13 d. raštu Nr. (7.8)-2-932 pareiškėjas UAB „Bitas“ buvo patikintas, kad pastatas nebus siūlomas įrašyti į registrą. Pradėtas rengti nuomojamo žemės sklypo detalusis planas, tuo tikslu jau investuotos lėšos.

Atsiliepimas

Atsakovas Kultūros ministerija su skundu dalyje dėl Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. PV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (toliau - įsakymas) neteisėtumo nesutiko. Atsiliepime į skundą (t. l, b. l. 127-128) nurodė, kad įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Kadangi dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo keitėsi ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentavimas, minėtas įsakymas buvo priimtas siekiant užtikrinti šių vertybių apsaugą. Kadangi įsakymas buvo priimtas vadovaujantis įstatymų numatytais įgaliojimais nustatant taisykles individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, jis atitinka norminio administracinio akto sąvoką pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalies 17 punkto reikalavimus. Mano, kad įsakymas neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 6 dalies reikalavimams, kadangi įsakymo 1 punktas nurodo nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos tikslus, įsakymo 2 punktas daro nuorodą į šių vertybių apskaitos dokumentus, kurie nustato vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas.

Šalies argumentai

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad Kultūros ministerijos įsakymas, priimtas remiantis pakeitimo įstatymu, buvo nurodytas apsaugos tikslas. Procedūra užbaigta. Paskelbimas „Valstybės žiniose“ yra momentas reikalauti pradėti procedūrą.

Atsiliepimas

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (t. l, b. l. 167-169) nurodė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-139 „Dėl objektų įrašymo į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ į registrą įrašytas palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir jam suteiktas kodas S1050. Šiame įsakyme taip pat buvo nurodyta ir šio objekto kultūrinė vertė - tipologinė, istorinė ir visuomeninė reikšmė bei teritorijos plotas - 0,37 ha. Kaip nustatė iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo centro ekspertų specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdyje palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo apsvarstytas ir nutarta jį, kaip kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę turintį pastatą, siūlyti įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal Kultūros paveldo centro nuostatus, patvirtintus Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208, Kultūros paveldo centras nustatė kultūros vertybių sudėtį ir apimtį, jų kultūrinės vertės bei visuomeninės reikšmės požymius ir teritorijas, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonas, rengė kultūros vertybių apskaitos dokumentus, tvarkė Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrus, teikė siūlymus Kultūros vertybių apsaugos departamentui dėl objektų, turinčių kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, įrašymo į Registrus, todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad namas S. K. 35A, Vilniuje, įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą nepagrįstai ir neteisėtai, taip pat, kad pastatas neatitinka kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės kriterijų. Kultūrinės pastato vertė ir visuomeninė reikšmė apibūdinta palivarko namo S1050 pagrindiniame dosjė, parengtame Kultūros paveldo centro ekspertų.

Pagal minėtų Kultūros paveldo centro nuostatų 10.7 punktą, Kultūros paveldo centras privalėjo informuoti apie objektų įrašymą į Registrus ar išbraukimą iš jų valstybinių registrų tvarkytojus, savivaldybes, savininkus (valdytojus). Pareiškėjai apie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje įrašymą į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo informuoti, paskelbus Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. Į-139 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ „Valstybės žiniose“ (Žin., 2005, Nr. 62-2222). Pareiškėjams buvo galimybė susipažinti su šio įsakymo turiniu. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojusio Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūra šiuo atveju negali būti taikoma, nes palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, galiojant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymui. Palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo paskelbtas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, nes šis objektas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas dar iki Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įsigaliojimo (2005 m. balandžio 20 d.), o paskelbtas saugomu taip pat nuo įrašymo į šį registrą dienos, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos, remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. Todėl pareiškėjų tvirtinimas, kad skundžiamame Kultūros ministro įsakyme nėra nurodyta nei reikšmingumą lemiančių savybių pobūdis, nei apsaugos teritorijos ribos, yra nepagrįstas, nes visa ši informacija yra šio kultūros ministro įsakymo 2 punkte nurodytuose apskaitos dokumentuose. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes nustato nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, todėl pareiškėjai nėra įstatymo įgalioti spręsti apie kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes.

Šalies argumentai

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas papildomai paaiškino, kad pastatas įrašytas į registrą pagal anksčiau galiojantį įstatymą, todėl procedūros nebuvo pažeistos. Pastatas buvo įvertintas ir paskelbtas saugoma vertybe. Įsigaliojęs įstatymas leidžia pripažinti saugotinu pastatu atgaline data, t. y. saugotinu nuo įregistravimo datos. Vertinimo taryba gali svarstyti objekto reikšmingumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-139 pastatas, esantis S. K. g. 35A, Vilniuje, pareiškėjams priklausantis nuosavybės teise, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą kodu S1050 (palivarko namas) (t. l, b. l. 134-165), kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 šis pastatas pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre dienos bei nustatyta saugoti šį pastatą viešajam pažinimui ir naudojimui (t. 1., b. l. 129-131).

Teismas nurodė, jog nekilnojamojo turto pripažinimo nekilnojamąja kultūros vertybe bei tokio turto apsaugą iki 2005 m. balandžio 20 d. reglamentavo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (toliau - įstatymo redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.), nes skundžiamas 2005 m. balandžio 18 d. Direktoriaus įsakymas buvo priimtas galiojant įstatymo redakcijai iki 2005 m. balandžio 20 d., kurios 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nekilnojamosios kultūros vertybės dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turi specialų, jų vertę atitinkantį, šio įstatymo nustatytą valstybinės apsaugos rėžimą. To paties straipsnio 2 dalyje buvo išvardinti objektai, kurie turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir yra registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Kiti objektai galėjo būti įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės tik tuo atveju, jei jie turėjo kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę (įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 3 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatė, kad ginčo pastatas nepateko į minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą objektų sąrašą. Jis galėjo būti įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau - Registras) tik nustačius, kad turi kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę.

Teismas nurodė, jog pagal įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 35 straipsnį, ginčai dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos tarp Kultūros vertybių departamento ir šių vertybių savininkų ar valdytojų sprendžiami teismine tvarka. Apie pastato įrašymą į Registrą Kultūros vertybių apsaugos departamentas privalėjo pranešti pareiškėjams, kaip pastato savininkams (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis (redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.), tačiau pareiškėjai apie pastato įrašymą į Registrą nėra informuoti. Tokiu būdu jų teisės suvaržytos. Teismas nurodė, jog skundas priimtas nagrinėti ir dėl minėto neinformavimo jiems neigiamų pasekmių ginčijant aktus nėra. Aktų teisėtumui šis pažeidimas įtakos neturi.

Dėl pareiškėjų teiginio, kad pažeistas teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas, kolegija nepasisakė, nutarusi, kad tai tiesiogiai neliečia ginčo dalyko ir neturi įtakos ginčijamų aktų teisėtumui.

Kolegija nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad įsakymai dalyse dėl šio pastato įrašymo į Registrą bei pripažinimo saugomu nepagrįsti, nes pastatas tariamai neatitinka kultūros vertybėms taikomų kriterijų, nustatytų objektų įrašymui į Kultūros vertybių registrą bei pripažinimui saugomu.

Nurodė, jog pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pastatas galėjo būti įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, jeigu jis turi kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Pareiškėjų teigimu, 2004 m. vasario 3 d. Pastato paminklosauginės ekspertizės akte ekspertai padarė išvadas pastato nesiūlyti įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir į Vilniaus savivaldybės nekilnojamųjų vertybių registrą. R. Ž. tyrimų ir projektavimo įmonė, atlikusi pastato tyrimą, siūlo vertingomis savybėmis laikyti XIX šimtmečio rūsius, prie vertingų savybių priskirti taip pat ir portiką, o likusias pastato savybes laikyti nevertingomis. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas R. Ž. , kurio įmonė atliko architektūrinius tyrimus, parodė, kad su šia situacija susidūrė, kai prieš metus buvo pateikti savivaldybės vertinimo tarybai duomenys apie pastatą, dėl kurio dabar vyksta ginčas, ir svarstoma dėl jo vertės. Komisija nutarė, kad nuspręsti galima tik padarius natūrinius tyrimus. Žiemą UAB „Bitas“ užsakė atlikti natūrinius tyrimus, kuriuos jis atliko pastato sienas zonduodamas ir kurių metu buvo nustatyta, kad dalis pastato rūsio - 19 a., mūras iškyla vietomis iki cokolio, o antžeminė dalis perstatyta. Kolonada betoninė - 20 a. pradžios. Didžioji antžeminė dalis jau pastatyta po karo. Tai sutapo su istoriniais duomenimis, nes pastatas buvo medinis. Yra 1988 m. projektas, iš kurio matyti, kad pastatas buvo perstatytas. Visi šie tyrimai buvo pateikti savivaldybės kultūros paveldo vertinimo komisijai, kuri pripažino, kad rūsio liekanos ir morfotipas yra vertingi. Kadangi objektas įtrauktas į registrą, šis sprendimas turi tik patariamąją reikšmę, o galutinį sprendimą priima Kultūros paveldo departamentas. Pastate yra išlikę autentikos, t. y. pirmapradžio rūsio dalis autento mažiau nei 1/3, portika yra vėlyvesnis autentas, tai dar mažiau nei pirmapradis autentas. Liudytojas tvirtino, kad pirminio autentiškumo pastatas turi ne daugiau 1/5, tačiau tokių skaičiavimų neatlikęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdyje priimtu nutarimu, kurį priimant dalyvavo dešimt ekspertų, specialistų - architektūros istorikų, architektų. Pripažinta, kad dėl tokio plataus atstovavimo ir kompetencijos priimtas pagrįstas nutarimas kaip kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę turintį pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje siūlyti įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (t. 2., b. l. 41-43). Kitų specialistų išvadas, iš esmės pastato kultūrinę - visuomeninę vertę neigiančias, teismas atmetė kaip nepagrįstas, paneigtas plačiau atstovaujamos Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų. Nutarimas priimtas kultūros vertybės pagrindiniu dosjė pagrindu. Statinys buvo tiriamas. Dosjė nurodoma, kad remiamasi Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų punktais: 16.3 (autentiškumas), 23 (tipiškumas), taip pat atsižvelgiant į Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo visuomeninės reikšmės apibūdinimą -visuomenės poreikis išsaugoti kultūrinę vertę turinčius statinius, jų priklausinius bei kompleksus, ansamblius ir vietoves, kaip tautos savastį ir tęstinumą. Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų ir tvarkos (t. l, b. l. 19-24) 16.3 punkte nustatyta: iš dalies išlikę, kai autento dalis objekte sudaro nuo 1/3 iki 2/3 konstrukcijų, plano struktūros ir dekoro; 23 punkte nustatyta: tipiškumas (būdingumas) yra kokybinis požymis, kuriuo objektas apibūdinamas, kaip turintis dažnai pasikartojančius išraiškos požymius. Dosjė (t. l, b. l. 172-189) nurodyta, kad pastatas apžiūrėtas vietoje, minima tyrimui naudota ir kita medžiaga, nurodoma, kad architektūriniai tyrimai neatlikti. Pareiškėjai ginčija aplinkybę, kad autento dalis pastate sudaro nuo 1/3 iki 2/3. Tačiau ne vien autento dalis šiame pastate, bet ir pastato tipiškumas, kiti kriterijai, nustatyti Kultūros paveldo centro atliktame tyrime lėmė komisijos sprendimą siūlyti pastatą įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo centras rėmėsi pastato požymių visuma. Liudytoju apklaustas R. Ž. , kurio įmonė atliko pastato architektūrinius tyrimus, teismo posėdžio metu tvirtino, kad autentiško pastato išlikę ne daugiau, kaip 1/5 dalis. Siūlomų įrašyti į registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų ir tvarkos 16.3 punkte nustatyta, kad pastatai mažai išlikę, kai autento dalis objekte sudaro mažiau nei 1/3 konstrukcijų, plano struktūros, vidaus įrangos ir dekoro. Vadinasi, net ir mažai išlikę statiniai gali būti įrašomi į nekilnojamųjų kultūros vertybių statinių registrą. Todėl teismas nesiėmė priemonių, kad būtų dar kartą nustatinėjama išlikusi autentiška pastato dalis.

Pareiškėjai tvirtina, jog Kultūros paveldo departamentas išsprendė klausimą dėl pastato įtraukimo į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą be Kultūros paveldo centro siūlymo, nes ši institucija tik nusiuntė Kultūros paveldo departamentui ekspertų ir specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolą. Teismas nurodė, jog byloje yra Kultūros paveldo centro 2006 m. kovo 16 d. raštas Nr. (7.4)-2-172, adresuotas Kultūros paveldo departamentui, kuriame nurodoma, kad siunčiamas Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolas (t. l, b. l. 40). Pripažino, kad šiame protokole ir yra Kultūros paveldo centro pozicija dėl pastato kultūrinės - visuomeninės vertės.

Teismas nurodė, jog ginčijamame 2005 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. Į-139 nurodyta, kad palivarko namas (duomenys neskelbtini)kultūrinė vertė - tipologinė, istorinė ir visuomeninė reikšmė bei teritorijos plotas - 0,37 ha. Kaip numatė iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal Kultūros paveldo centro nuostatus, patvirtintus Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208, Kultūros paveldo centras nustatė kultūros vertybės sudėtį, apimtį, kultūrinę vertę bei visuomeninės reikšmės požymius ir teritoriją kultūros vertybės apsaugos zoną teikė siūlymą Kultūros vertybių apsaugos departamentui dėl objekto, turinčio kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, įrašymo į Registrą. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojusio Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūra negali būti taikoma, nes palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą dar iki šio įstatymo įsigaliojimo. Palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo paskelbtas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, nes šis objektas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas dar iki Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įsigaliojimo (2005 m. balandžio 20 d.), o paskelbtas saugomu taip pat nuo įrašymo į šį registrą dienos, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Pastatą paskelbus saugomu, buvo teisėtai baigta jo apsaugos įforminimo procedūra, pradėta galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai. Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos, remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjų tvirtinimas, jog skundžiamame Kultūros ministro įsakyme nėra nurodyta nei reikšmingumą lemiančių savybių pobūdis, nei apsaugos teritorijos ribos, yra nepagrįstas, nes visa ši informacija yra ginčijamo Kultūros ministro įsakymo 2 punkte nurodytuose apskaitos dokumentuose.

Skundžiamas Kultūros ministro įsakymas priimtas, vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Skundžiamu Kultūros ministro įsakymu taip ir buvo padaryta. Naujomis teisės normomis numatytų procedūrų nereikėjo laikytis. Šiuo įsakymu baigta pastato apsaugos teisinė procedūra, pradėta galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai (įstatymo redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.).

Teismas nurodė, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalis norminį aktą apibrėžia kaip teisės aktą nustatantį elgesio taisykles, skirtą individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Skundžiami aktai nėra norminio pobūdžio - jie liečia apibrėžtą asmenų ratą, juose nėra įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai. Skundžiamų aktų teisėtumui tirti neturi būti taikoma speciali aktų teisėtumo tyrimo tvarka.

Teismas nustatė, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 skelbtas „Valstybės žiniose“ 2005 m. gegužės 17 d. Ginčijamas Kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-190 priimtas 2005 m. balandžio 29 d., t. y. ginčijamo Kultūros vertybių apsaugos direktoriaus įsakymo dar nepaskelbus minėtame oficialiame leidinyje. Teismas pripažino, kad tokiu būdu, nesilaikyta įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos pakeitimo įstatymo“ 11 straipsnio 1 dalies. Kolegija nurodė, kad iš esmės teisingo Kultūros ministro įsakymo nėra pagrindo naikinti vien formaliais pagrindais.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjų manymu, jų neinformavimas apie pastato įrašymą į Registrą Įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. nustatyta tvarka vertintinas kaip esminis pareiškėjų teisių pažeidimas, sutrukdęs jiems pasinaudoti teise į gynybą, įskaitant ir prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - ginčijamo akto sustabdymą. Departamentui pažeidus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.) imperatyvią 12 straipsnio 2 dalies nuostatą pareiškėjams buvo atimta galimybės ginčyti nepagrįstą Direktoriaus įsakymą šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka, dėl ko buvo priimtas ginčijamas Ministro įsakymas.

Nesutinkama su teismo argumentu, jog teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimas tiesiogiai neliečia ginčo dalyko ir neturi įtakos ginčijamų aktų teisėtumui. Pastato kultūrinė vertė bei visuomeninė reikšmė nuo to laiko, kai jį įsigijo pareiškėjai, nepasikeitė. Be to, 2004 m. vasario 3 d. paminklosauginės ekspertizės aktas patvirtino, kad pastatas neturi kultūrinės vertės bei visuomeninės reikšmės, o Kultūros paveldo centro 2004 m. kovo 15 d. raštu Nr. (7.8)-2-264 ir 2004 m. spalio 13 d. raštu Nr. (7.8)-2-932 Pareiškėjas UAB „Bitas“ buvo informuotas, kad pastatas nebus siūlomas įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartyje (adm. byla Nr. P(l)-25-200) yra nurodęs, kad vertinant ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų turi būti panaikinamas.

Dėl pastato įrašymo į Registrą, pripažinimo saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe pagrįstumo bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų pažeidimo pareiškėjai nurodo, jog teismas rėmėsi Kultūros paveldo centro ekspertų specialistų 2005 m. kovo 10 d. pasėdyje priimtu nutarimu, o kitų specialistų išvadas, nors jos buvo padarytos atlikus pastato tyrimus, teismas atmetė kaip nepagrįstas tuo pagrindų, jog jos paneigtos plačiau atstovaujamos Kultūros paveldo centro ekspertų specialistų. Su šiais teismo argumentais nesutinka, kadangi kultūros paveldo centro ekspertų specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolas (o ne jo išrašas) į bylą buvo pateiktas tik 2006 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio metu, nors teismas 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi buvo įpareigojęs atsakovus pateikti visą medžiagą iki 2005 m. gruodžio 22 d., todėl teismas neturėjo vertinti ne laiku pateikto įrodymo. 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolas paneigia teismo išvadas dėl to, jog kitų ekspertų išvados atmetamos, nes jos yra paneigiamos plačiau atstovaujamos Kultūros paveldo centro ekspertų specialistų. Du iš dalyvavusių posėdyje ekspertų išreiškė atskirąją nuomonę dėl siūlymo įrašyti pastatą į registrą, o net 5 ekspertų nuomone reikalingi papildomi tyrimai. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi teismas nepagrįstai rėmėsi Kultūros paveldo centro ekspertų specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdyje priimtu nutarimu.

Pareiškėjų manymu, 2004 m. vasario 3 d. ekspertizės aktas, Vilniaus m. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2005 m. vasario 11 d. posėdžio protokolas, R. Ž. parengti architektūriniai tyrimai patvirtina teismo išvadų nepagrįstumą. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostatas:

- teismas, pažeisdamas įrodymų sąsajumo ir pakankamumo principus, nurodė, jog kitų specialistų išvados, iš esmės neigiančios pastato kultūrinę visuomeninę vertę, atmetamos kaip nepagrįstos, nes paneigtos plačiau atstovaujamos Kultūros paveldo centro specialistų, nors jokių kitų specialistų išvadų neteisingumo, nepagrįstumo neįvardino.

- teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog Kultūros paveldo centro ekspertai, specialistai nebuvo atlikę jokių natūrinių tyrimų, kurie leistų daryti išvadas dėl Pastato autentiškumo, nors pagal Kultūros paveldo centro patvirtintus Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų ir tvarkos 27.4 p., į Registrą įrašomas visas statinys tik tuo atveju, jei autentiškų jo dalių ar konstrukcijų yra išlikę ne mažiau nei pusė. Tuo tarpu Pastato dosjė nurodyta, jog Pastato autento dalis sudaro nuo 1/3 iki 2/3, t. y. su tokia paklaida, kuri neleidžia daryti išvados, jog Pastato autententiškos dalys sudaro ne mažiau nei pusė;

- teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. nutarimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis;

- tiek 2005 m. kovo 10 d. protokole, tiek pastato dosjė kaip pagrindiniai informacijos apie pastatą šaltiniai, kuriais vadovavosi Kultūros paveldo centro ekspertai, priimdami 2005 m. kovo 10 d. nutarimą, yra nurodomos ekspertų išvados, paneigiančios pastato vertingumą, o rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą pagrįstumą, atsakovai nepateikė, todėl pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų pakankamumo principą;

- teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad 2006 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio metu atsakovo Kultūros ministerijos atstovė prašė atlikti pastato vertingumo nustatymo ekspertizę, taip patvirtindama, jog Kultūros paveldo centro ekspertų išvados siūlyti pastatą įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą nėra pagrįstos jokiais įrodymais.

Dėl kultūros vertybės dosjė ir mažai išlikusių statinių įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą pareiškėjai pažymi, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad 2005 m. kovo 10 d. nutarimas priimtas kultūros vertybės dosjė pagrindu, nes pastato, kaip kultūros vertybės dosjė, nutarimo priėmimo metu neegzistavo. Pastato dosjė nurodyta, kad jis pradėtas tik 2005 m. kovo mėnesį, o dosjė nurodoma pagrindinė informacija įrašyta po 2005 m. kovo 10 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog net ir mažai išlikę statiniai gali būti įrašomi į nekilnojamųjų Registrą, todėl nesiėmė priemonių, kad būtų dar kartą nustatinėjama išlikusi pastato autentiška dalis. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog buvo atlikti kokie nors tyrimai dėl pastato autentiškumo nustatymo. Pastato dosjė statinio aprašo III dalies „Istoriniai duomenys“ 10 punkte nurodyti pagrindiniai informacijos šaltiniai, prie kurių nėra nurodyti jokie pastato vertingumą ir/ar autentiškumą patvirtinantys tyrimai.

Nors Pastato dosjė statinio aprašo IV dalyje „Kiti duomenys“ nurodyta, jog kultūrinė vertė pagrindžiama Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų punktais : 16.3 (autentiškumas), tačiau jokių duomenų, patvirtinančių tai, jog Pastato autento dalis sudaro nuo 1/3 iki 2/3 konstrukcijų, plano struktūros, vidaus įrangos ar dekoro, byloje nėra pateikta. Be to, teismo argumentas, jog net ir mažai išlikę statiniai gali būti įrašomi į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų 16.4 punktas ), t. y. kai autento dalis sudaro mažiau nei 1/3, yra nepagrįstas, nes pagal minėtų kriterijų 27.4 punktą, į Registrą įrašomas visas statinys, jei autentiškų jo dalių ar konstrukcijų yra išlikę ne mažiau nei pusė.

Dėl Direktoriaus įsakymo priėmimo, Kultūros paveldo centrui nepateikus siūlymo įrašyti Pastatą į Registrą pažymi, jog jie nurodė, kad Direktoriaus įsakymas buvo priimtas nesant Kultūros paveldo centro siūlymo įrašyti Pastatą į Registrą. Vadovaujantis Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintų Kultūros paveldo centro nuostatų 10.6.1. punktu, Kultūros paveldo centras teikia siūlymus Departamentui dėl objektų, turinčių kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, įrašymo į Kultūros vertybių registrus. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių tokio siūlymo pateikimą, todėl teismo išvada, jog tokį siūlymą Kultūros paveldo centras teikė, nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismo nurodytas Kultūros paveldo centro 2006 m. kovo 16 d. raštas Nr. (7.4)-2-172 buvo parengtas tik 2006 m. kovo 16 d., t. y. jau bylos nagrinėjimo metu, o ne iki prašomo pripažinti negaliojančiu direktoriaus įsakymo priėmimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, jog ministro įsakymui netaikytinos Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo nuostatos (redakcija nuo 2005 m. balandžio 20 d.), nes Pastatas paskelbtas saugomu pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, todėl naujomis teisės normomis numatytų procedūrų nereikėjo laikytis, o ministro įsakymu buvo baigta pastato apsaugos teisinė procedūra, pradėta galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.).

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos.

Ministro įsakymo 1 punkte nurodoma, kad pripažįstamos saugomomis nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtais „Valstybės žiniose“ nuo jų įregistravimo dienos, tačiau direktoriaus įsakymas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas tik 2005 gegužės 17 d. Priimant 2005 m. gegužės 7 d. ministro įsakymą, direktoriaus įsakymas įrašyti Pastatą į Registrą nebuvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyta tvarka Pastatui paskelbti saugoma kultūros vertybe turėjo būti taikoma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos pakeitimo įstatymo“ 11 straipsnio 1 dalies pažeidimo nėra pagrindo naikinti ministro įsakymo vien formaliais pagrindais.

Vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.) 9 straipsnio 4 dalimi, sprendimai dėl objektų įrašymo į Registrą skelbiami „Valstybės žiniose“. Prašomas pripažinti neteisėtu direktoriaus įsakymas „Valstybės žiniose“ nebuvo paskelbtas ministro įsakymo priėmimo dieną, t. y. 2005 m. balandžio 29 d. Kultūros paveldo apsaugos įstatymas (redakcija nuo 2005 m. blandžio 20 d.) nustato kitokią, nei iki tol galiojusią objektų pripažinimo kultūros vertybe bei jai taikomos apsaugos tvarką, kurios nebuvo laikomasi. Todėl pareiškėjų įstatymu garantuota teisė būti informuotiems raštu apie sprendimą inicijuoti pripažinti saugomu jam priklausantį pastatą, susipažinti su sprendimo paskelbti pastatą saugomu projektu, pareikšti savo argumentus bei pateikti atliktus tyrimus buvo atimta. Dėl šios priežasties, neteisėtas ir nepagrįstas ministro įsakymas buvo priimtas ne tik pažeidžiant formalumus, nes pastatas buvo pripažintas saugoma kultūros vertybe, nors jokie pastato autentiškumą patvirtinantys tyrimai nebuvo atlikti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą Kultūros paveldo departamentas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Nesutinka, jog pareiškėjų neinformavimas apie pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrašymą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau - Registras) vertintinas kaip esminis Pareiškėjų teisių pažeidimas. Pareiškėjui UAB „Bitas“ buvo žinoma ta aplinkybė, kad remiantis Kultūros paveldo centro direktoriaus 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. Į-98 pradėta pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrašymo į Registrą procedūra (Kultūros paveldo centro 2004 m. spalio 13 d. raštas Nr. (7.8)-2-932). Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ buvo oficialiai skelbtas leidinyje „Valstybės žinios“. Pareiškėjams buvo galimybė susipažinti su šio įsakymo turiniu. Tas pat pažymėtina ir dėl kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“. Priimdamas pareiškėjų skundą nagrinėti, teismas suteikė pareiškėjams galimybę ginti savo teises, todėl jų argumentai dėl pažeistų jų teisių atmestini.

Remiantis protingumo, bendruoju teisės principu, asmuo turi elgtis apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal atidaus, rūpestingo, apdairaus, t. y. racionalaus, protingo asmens elgesio etaloną. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, siektų išsiaiškinti. Pareiškėjai, žinodami apie pradėtą pastato S. K. g. 35A, Vilniuje, įrašymo į Registrą procedūra, bei žinodami apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotas specialiąsias nuosavybės naudojimo sąlygas, remiantis protingumo kriterijumi, turėjo būti atidus, rūpestingas ir apdairus, domėtis savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumams, kreiptis į departamentą.

Nesutinka, kad teismas neturėjo vertinti Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo. Kultūros vertybės (Palivarko namas, (duomenys neskelbtini)) pagrindiniame dosjė, kurio kopija buvo pateikta Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2005 m. gruodžio 22 d. kartu su atsiliepimu į pareiškėjų skundą buvo Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo išrašas. Nagrinėjant bylą, siekiant visapusiškai įvertinti visas aplinkybes, Kultūros paveldo departamentas prašė Kultūros paveldo centro pateikti viso ekspertų, specialistų 2005 kovo 10 d. posėdžio protokolo kopiją, kuri Departamente gauta 2006 m. kovo 16 d., registracijos Nr. 1-788 (Kultūros paveldo centro 2006 kovo 16 d. raštas Nr. (7.4)-2-172) ir pateikta teismui.

Aplinkybė, kad kai kurie Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio dalyviai (V. S. ir E. Ž. ) pareiškė atskirą nuomonę, nepaneigia teismo motyvų dėl platesnio atstovavimo. Pažymi, kad tie patys ekspertai, specialistai - V. S. ir E. Ž. , pasirašė pastato S. K. g. 35A paminklosauginės ekspertizės aktą, o architektūrinius tyrimus atliko R. Ž. (R. Ž. tyrimų ir projektavimo įmonė). Tai leidžia teikti, kad pareiškėjai remiasi jiems palankiomis atskirų asmenų nuomonėmis, tuo pačiu ginčydami Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdyje priimtą nutarimą.

Atkreipia dėmesį, kad Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokole nurodoma (10 punktas), kad „pastatą ruošiamasi griauti, o jo vietoje statyti daugiaaukštį gyvenamąjį namą“.

Pareiškėjų minimu Kultūros paveldo centro 2006 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.4)-2-172 buvo pateikta Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolo kopija, kuri tiesiogiai susijusi su bylos dalyku.

Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojusio Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta objektų įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūra negali būti taikoma, nes palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo įrašytas į Registrą dar iki šio įstatymo įsigaliojimo. Palivarko namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo paskelbtas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, nes šis objektas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas dar iki Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2005 m. balandžio 20 d.), o paskelbtas saugomu taip pat nuo įrašymo į šį registrą dienos.

Vienintelė institucija, kuriai įstatymais suteikta teisė nustatyti nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir apibrėžti teritorijų ribas yra sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalis). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006 m. vasario 21 d. posėdyje patvirtino, kad pastatas S. K. g. 35A Vilniuje (S1050) turi kultūrinę vertę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Kultūros ministerija prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Atsakovas pažymi, jog pastato paskirtis nuo to laiko, kai pastatą įsigijo pareiškėjai (t. y. nuo 1995 m.), nepasikeitė. Tokiu būdu negalima teigti apie teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nurodė, kad teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai neliečia ginčo dalyko.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl kultūros ministro bei Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymų teisingumo pasirėmė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (redakcijos iki 2005 balandžio 20 d.) 3 straipsnio 3 dalimi bei Kultūros paveldo centro ekspertų 2005 m. kovo 10 d. išvada, nurodant, kad ji buvo priimta kompetentingų ir plačiai atstovaujamų specialistų. Pažymi, kad kultūros objekto kultūrinės ir visuomeninės reikšmės nustatymas yra viešojo administravimo sritis, todėl teismas vertino ne pastato kultūrinę bei visuomeninę vertę, bet šios vertės nustatymo teisingumą. Apeliacinio skundo nuostata, kad teismas turėtų įvertinti ir atskirų, nesutinkančių su daugumos kvalifikuotų ekspertų, specialistų nuomone, viršytų teismo kompetencijos ribas.

Kultūros objekto dosjė yra tęstinio pobūdžio dokumentas, į kurį pastoviai įrašoma informacija apie kultūros objekto būklę bei statusą. Mano, kad teismas teisingai interpretavo kultūros paveldo centro 2005 m. kovo 16 d. raštą Nr. (7.4.)-2-172, kuriuo Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo išsiųsta informacija dėl pastato įrašymo į Kultūros vertybių registrą kaip siūlymą dėl pastato įtraukimo į šį registrą. Todėl pareiškėjų teiginiai vertintini kaip bandymas savaip interpretuoti viešojo administravimo procedūras.

Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-190 buvo priimtas vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Kadangi dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimu keitėsi ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentavimas, minėtas kultūros ministro įsakymas buvo priimtas siekiant užtikrinti šių vertybių apsaugą. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 buvo pasirašytas įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojimo metu. Tokiu būdu buvo užbaigta pastato apsaugos teisinė procedūra, kaip ir nurodė savo sprendime teismas. Teisės aktų skelbimas „Valstybės žiniose" reiškia šių aktų įsigaliojimo momentą bet nepaneigia šių aktų priėmimo teisėtumo.

Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-190 buvo priimtas iki Kultūros vertybių apsaugos departamento 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. Į-139 paskelbimo „Valstybės žiniose“, tačiau vien nepaskelbimas „Valstybės žiniose“ šiuo atveju yra formalus pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teisės aktą. Taip pat pažymi, kad kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 bei kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. Į-139 dalyje panaikinimas sudarytų precedentą panaikinti teisinę apsaugą dar 75 vertingiems kultūros objektams, kurie minėtu kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Pareiškėjų atstovai advokatai K. J. ir Z. P. , palaikydami apeliacinį skundą, prašo jį patenkinti. Jie išdėstė skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo argumentus.

Pareiškėjo UAB „Akirema“ atstovė prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsakovų atstovai prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsiliepimuose į jį nurodytų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-139 pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjams priklausantis nuosavybės teise, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą kodu S1050 (palivarko namas) (t. l, b. l. 134-165), kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 šis pastatas pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre dienos bei nustatyta saugoti šį pastatą viešajam pažinimui ir naudojimui (t. 1., b. l. 129-131).

Nekilnojamųjų kultūros vertybių nuosavybės teise priklausančių valstybei, savivaldybėms, religinėms organizacijoms bei kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, apsaugos teisinis reglamentavimas nustatytas iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusiame Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (toliau – Įstatymas, galiojęs iki 2005 m. balandžio 20 d.), bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, įsigaliojusiame 2005 m. balandžio 20 d. (toliau – Paveldo apsaugos įstatymas).

Dėl Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. Į-139

Skundžiamas Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 priimtas galiojant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijai iki 2005 m. balandžio 20 d., kurios 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nekilnojamosios kultūros vertybės dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turi specialų, jų vertę atitinkantį, šio įstatymo nustatytą valstybinės apsaugos rėžimą. To paties straipsnio 2 dalyje buvo išvardinti objektai, kurie turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir yra registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Kiti objektai galėjo būti įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės tik tuo atveju, jei jie turėjo kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę (įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 3 straipsnio 3 dalis). Ginčo pastatas nepateko į minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą objektų sąrašą. Jis galėjo būti įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau - Registras) tik nustačius, kad turi kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Visus objektus į Registrą įrašo Kultūros vertybių apsaugos departamentas, o sprendimai dėl objektų įrašymo į Registrą skelbiami „Valstybės žiniose“ (Įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 3, 4 dalys). Apie pastato įrašymą į Registrą Kultūros vertybių apsaugos departamentas privalėjo pranešti pareiškėjams, kaip pastato savininkams (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis (redakcija iki 2005 m. balandžio 20 d.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjai apie pastato įrašymą į Registrą nebuvo informuoti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šis departamento neveikimas, nors ir pažeidžia įstatymo reikalavimus, tačiau pareiškėjų teisių realiai nesuvaržė – jie kreipėsi į teismą ginčydami tokį viešojo administravimo subjekto priimtą teisės aktą ir teismas šį jų reikalavimą ėmėsi nagrinėti iš esmės. Kitų teisių, nesusijusių su teisės į teisminę pažeistos teisės gynybą įgyvendinimu, informavimas apie priimtą sprendimą nesukuria, jų nekonkretizavo ir pareiškėjai, todėl toks įstatymo pažeidimas negali būti kvalifikuojamas kaip akto panaikinimo pagrindas, numatytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Šis departamento direktoriaus įsakymas ginčijamas ir kitu pagrindu – teigiama, jog nėra teisinių pagrindų pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje įrašyti į Kultūros vertybių registrą, nes jis neatitinka kultūros vertybės teisinio statuso.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnyje „Nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos sudėtinės dalys“ nustatyta:

„Nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą sudaro šių vertybių paieška, nustatymas, įvertinimas, inventorizavimas ir registravimas.

Paieška yra informacijos surinkimas apie objektus, kurie gali turėti kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Tokios informacijos paieškas atlieka, ją kaupia ir saugo Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Nustatymo ir įvertinimo metu turi būti nustatoma objektų sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė bei teritorijos.

Nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau - Registras)“.

Pareiškėjai nurodo, kad pastatas yra vietinės reikšmės urbanistikos paminklo UV 70 reguliuojamo užstatymo (apsaugos) "A" zonoje (Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. 28 ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. birželio 16 d. potvarkis Nr. 1156V). Pareiškėjų manymu, jis nepasižymi architektūrinės bei istorinės vertės savybėmis, neatitinka pagrindinių vertės kriterijų, nepakankamas jo autentiškumas - pastatas tarybiniu laikotarpiu yra esmingai rekonstruotas ir pritaikytas kitokiai nei buvusi jo pirminė paskirčiai (funkcijai).

Remiantis Kultūros paveldo centro (toliau – Centras) nuostatų, patvirtintų Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 208, Centras organizuoja ir vykdo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių (išskyrus archyvinių dokumentų), nesančių valstybinėse saugyklose (toliau - kultūros vertybės), tyrimą ir apskaitą (Nuostatų 9.1 p.); nustato kultūros vertybių sudėtį ir apimtį, jų kultūrinės vertės bei visuomeninės reikšmės požymius ir teritorijas (Nuostatų 10.3 p.); teikia siūlymus departamentui dėl objektų, turinčių kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, įrašymo į Registrus (Nuostatų 10.6 p.). Centras, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, turi teisę sudaryti komisijas kultūros vertybių apskaitos problemoms nagrinėti (Nuostatų 11 p.).

Vykdydamas paminėtas funkcijas ir pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis, Centro ekspertų, specialistų komisija 2005 m. kovo 10 d. nutarimu pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje pasiūlė įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą dėl jo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės. Šios ekspertų, specialistų komisijos išvados pagrįstos protokole išdėstyta informacija apie statinį, kurią teisė architektūros istorikai tarnybiniuose raštuose, bei surinktais ir ištirtais dokumentais (t. 1. b. l. 172 – 189). Kaip matyti iš 2004 m. vasario 3 d. paminklosauginės ekspertizės akto, kuriame konstatuota, kad pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje nesiūloma įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, šią ekspertizę atliko A. R. , V. S. bei E. Z. , t. y. specialistai, du iš kurių dalyvavo Centro ekspertų, specialistų komisijai 2005 m. kovo 10 d. sprendžiant klausimą dėl siūlymo pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir šiam pasiūlymui nepritarė, tačiau daugumos komisijoje dirbusių specialistų buvo nutarta siūlyti pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taigi, matome, jog platesnio atstovavimo pagrindu sukurta architektūros istorikų, kultūros paveldo specialistų darbo grupė priėjo priešingos išvados, nei paminėtieji trys ekspertai, ir tai šiuo atveju yra reikšminga teisiniams išvadų vertinimams – tos pačios srities specialistų išvados apie objekto kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę skyrėsi dėl kitokio tų pačių faktų bei aplinkybių vertinimo, todėl daugumos specialių mokslo žinių reikalaujančios srities ekspertų pozicijos pagrindu priimti sprendimai kolegijos laikytini atspindinčiais tikrąsias faktines aplinkybes ir jais vadovaujamasi darant išvadas dėl jų teisinio kvalifikavimo.

Dėl pareiškėjų minimos Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą statinių, jų kompleksų ir ansamblių vertinimo laikinųjų kriterijų ir tvarkos (t. l, b. l. 19-24) teisinės reikšmės kolegija pažymi, jog tai nėra norminis teisės aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 10 straipsnis, įstatymo 1993 m. balandžio 6 d. Nr. I-119 redakcija), todėl šiame dokumente nurodytų kriterijų nesilaikymas negali būti pripažįstamas kaip pagrindas panaikinti kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. Į-139 dėl pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

Pareiškėjai nurodo, jog Kultūros paveldo departamentas išsprendė klausimą dėl pastato įtraukimo į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą be Kultūros paveldo centro siūlymo, nes ši institucija tik nusiuntė Kultūros paveldo departamentui ekspertų ir specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje yra Kultūros paveldo centro 2006 m. kovo 16 d. raštas Nr. (7.4)-2-172, adresuotas Kultūros paveldo departamentui, kuriame nurodoma, kad siunčiamas Kultūros paveldo centro ekspertų, specialistų 2005 m. kovo 10 d. posėdžio protokolas (t. 2, b. l. 40), ir šiame protokole yra Kultūros paveldo centro pozicija dėl pastato kultūrinės - visuomeninės vertės.

Pagal Kultūros paveldo centro nuostatus Centras įgaliotas teikti siūlymus departamentui dėl objektų, turinčių kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, įrašymo į Registrus (Nuostatų 10.6 p.). Vertinant viešojo administravimo procedūrų teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog formaliųjų privalomo siūlymo atlikti registravimo veiksmą perdavimo reikalavimų nesilaikyta, t. y. nepateiktas siūlymą formuluojantis raštas, tačiau tai nėra pagrindas naikinti įsakymą dėl objekto įrašymo į Registrą, nes Centro valią atitiko komisijos posėdžio protokole fiksuotasis nutarimas, taigi konstatuoti esminį procedūrų pažeidimą pagrindo nėra.

Dėl kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 dalies, kuria pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažintas saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre dienos bei nustatyta saugoti šį pastatą viešajam pažinimui ir naudojimui

Kaip jau minėta, 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, priimtas 2004 m. rugsėjo 28 d. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2452, kurio 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo" 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis.

2. Nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos“.

Remdamasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2452 3 straipsnio 2 dalimi, kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje pripažino saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre dienos bei nustatė saugoti šį pastatą viešajam pažinimui ir naudojimui.

Įvertindama tai, jog pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-139 buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą iki Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo įsigaliojimo, kolegija prieina prie išvados, kad kultūros ministras turėjo teisinį pagrindą pastatą pripažinti saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe nuo jo įregistravimo Kultūros vertybių registre dienos. Pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. Į-139 priėmimo metu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, sprendimai dėl objektų įrašymo į Registrą turėjo būti skelbiami „Valstybės žiniose“. Teisės aktas, kuriuo objektas įrašomas į Kultūros vertybių registrą, yra individualus teisės aktas (teisės taikymo aktas), todėl tokie įsakymai pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 17 straipsnį skelbtini „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Šiuo atveju įsakymas paskelbtas 2005 m. gegužės 17 d. „Valstybės žiniose“ Nr.: 62, VIII skyriuje „Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų norminiai teisės aktai“; publikacijos Nr.: 2222. Tačiau ne panaudota paskelbimo tvarka, o akto turinys lemia jo priskirtinumą norminiams ar individualiems teisės aktams. Kadangi individulių teisės aktų įsigaliojimas nesietinas su jų paskelbimu „Valstybės žiniose“, toks įsakymas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos arba dienos, kuri nurodoma įsakyme, todėl faktas, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 priėmimo metu nebuvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, nėra pagrindu šį ministro įsakymą vertinti kaip neteisėtą iš esmės. Įsakymo dalis – tekstas „bei paskelbtais „Valstybės žiniose“ kiek tai susiję su Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. Į-139 paskelbimu neatitiko faktinės padėties, tačiau formalus įsakymo turinio dalies netikslumas nėra teisiniu pagrindu ginčijamą ministro įsakymo dalį panaikinti nei remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nei 1 dalies 3 punktu.

Pareiškėjų teigia, kad ginčijamais teisės aktais yra pažeidžiami teisinio apibrėžtumo ir pareiškėjų teisėtų lūkesčių principai.

Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi. Konstituciniai teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai darniai koreliuoja su kitais principais, tarp jų ir proporcingumo principu. Šiuo požiūriu Lietuvos kultūros vertybių apsaugos, gausinimo ir perdavimo ateities kartoms tikslai ir priemonės, taikomos ginčijamais teisės aktais imantis kultūros vertybių apsaugos, yra adekvačios vykdant valstybei tenkančias konstitucines pareigas, o pareiškėjų teisės neįtakojamos daugiau nei to reikia šiai konstitucinei priedermei įgyvendinti, todėl konstatuoti teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

UAB „Bitas“, UAB „Statovita“, UAB „Akirema“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai: Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusSigita Rudėnaitė