Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-438-628/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-10-20
Bylos Nr.: 1A-438-628/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-85-1-00278-2014-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Sigita Bieliauskienė, Viktoras Kažys
Nuteistasis: R. P.
Advokatai: Piotras Orlovas, Piotras Orolovas

Kategorijos

1.2.6.2.1Prekyba žmonėmis (BK 147 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-438-628/2017Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00278-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.1.;

2.4.2.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kęstučio Jucio ir Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nuteistajai R. P., jos gynėjui advokatui Piotrui Orlovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. gynėjo advokato Piotro Orolovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija) ir nuteista laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. P. nuteista už tai, kad verbavo ir gabeno žmogų, pasinaudodama nukentėjusiojo pažeidžiamumu, siekdama suteikti naudą kitam asmeniui, kuris faktiškai kontroliuotų nukentėjusį, žinodama ir siekdama, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas kitiems tikslams (fiktyviai santuokai):

1.1. R. P. 2013 m. rudenį, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, internetu socialiniame tinklalapyje „Facebook“, įkalbinėdama ir žadėdama J. G., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), 8 000 Lt materialinį atlygį, verbavo ją sudaryti fiktyvią santuoką Jungtinėje Karalystėje, tačiau J. G. atsisakė. 2014 m. kovo mėnesį, tikslesnė data tyrimo metu nenustatyta, sužinojusi, kad J. G. neteko darbo ir taip pasinaudodama jos socialiniu pažeidžiamumu, dar kartą internetu pasiūlė sudaryti fiktyvią santuoką už pinigus Jungtinėje Karalystėje. J. G. dėl savo pažeidžiamumo neturinti kito priimtino pasirinkimo, sutiko būti išnaudojama fiktyviai santuokai, taip ji buvo užverbuota tam, kad būtų suteikta nauda M. W. B. (M. W. B.), kuris, būdamas (duomenys neskelbtini) pilietis, po fiktyvios santuokos sudarymo gautų nuolatinį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, o iki fiktyvios santuokos sudarymo faktiškai kontroliuotų nukentėjusiąją, t. y. pasinaudodamas jos finansiniu priklausomumu dėl to, kad pastaroji neturės pinigų grįžti į Lietuvą, neturės kitos gyvenamosios vietos, išskyrus tą, kuri jai bus nurodyta, ribos jos judėjimo ir pasirinkimo laisvę. Po to R. P. 2014 m. balandžio mėnesį, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, užsakė lėktuvo bilietą J. G. iš Vilniaus oro uosto į Jungtinę Karalystę, jį atsisiuntė į savo asmeninį elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) ir pasakiusi prisijungimo prie elektroninio pašto duomenis J. G., nurodė jai šį bilietą atsispausdinti. Vykdydama R. P. nurodymus, J. G. atsispausdino lėktuvo bilietą ir 2014 m. balandžio 26 d. iš Vilniaus oro uosto išskrido į Jungtinę Karalystę, kur oro uoste ją pasitiko R. P.. Iš oro uosto pastaroji parsivežė J. G. į savo namus Jungtinėje Karalystėje, (duomenys neskelbtini) mieste, tikslesnis adresas tyrimo metu nenustatytas, o po poros dienų supažindino ją su būsimu jos fiktyviu sutuoktiniu M. W. B., nurodė, kokius melagingus duomenis turės pateikti Migracijos tarnybai, kuri suteiks leidimą sudaryti santuoką. Kadangi J. G. neturėjo LR piliečio paso, todėl R. P. 2014 m. gegužės 12 d. pargabeno J. G. į Lietuvą, kad ši kreiptųsi dėl LR piliečio paso išdavimo. Tą pačią dieną J. G. su R. P. atvyko į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių užsakyti nukentėjusiajai asmens paso. Po asmens paso užsakymo J. G. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), po to ji atsisakė vykti į Jungtinę Karalystę ir sudaryti fiktyvią santuoką.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistosios R. P. gynėjas advokatas Piotras Orlovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį R. P. atžvilgiu, ir priimti naują nuosprendį, padarant išvadą, kad R. P. nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje ir ją išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistoji pirmosios instancijos teisme, savo kaltės nepripažino aiškindama, kad ji neverbavo, negabeno ir nieko nevertė sudaryti fiktyvią santuoką, taip pat jokio spaudimo ar prievartos prieš nukentėjusiąją J. G., nenaudojo. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, visą tai pripažino priešingai. Nors teismas aiškino, jog verbavimas pripažįstamas jos ir nukentėjusiosios susirašinėjimas socialiniame tinklapyje „Facebook“, tačiau nuosprendyje nenurodė, kokiais savo veiksmais, t. y. kokiais konkrečiais žodžiais, ji (R. P.) įtikinėjo nukentėjusiąją atvykti į (duomenys neskelbtini) ar sudaryti santuoką. Pažymima, kad verbavimu laikomi aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Gi jos (R. P.) susirašinėjimas su nukentėjusiąja J. G. rodo, kad nebuvo siekiama palaužti pastarosios valios ar kitaip ją priversti atvykti į Angliją. Kartu pažymima ir tai, kad dėl analogiško pobūdžio susirašinėjimo socialiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini), dėl kurio R. P. taip pat buvo kaltinama, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tuo pačiu tvirtinama, kad R. P. ir nukentėjusiosios susirašinėjimo turinys rodo, kad ji neverbavo ir nesiekė kontroliuoti ar kaip nors kitaip apgauti J. G.. Nukentėjusiajai buvo siūloma atvykti paviešėti, žadama padėti susirasti darbą. Pastarasis pažadas buvo įvykdytas, kadangi J. G. buvo pasiūlytas oficialus darbas, vienok ji pati jo atsisakė. Nepavykus rasti kito darbo, kartu su J. G. į Lietuvą grįžo ir R. P., kadangi pastaroji turėjo pasikeisti asmens dokumentą. Apie dokumentų keitimą sužinojusi J. G., taip pat išreiškė norą sau gauti asmens dokumentą, o ji (R. P.), kaip draugė sutiko sumokėti už asmens dokumento padarymą. Tvirtinama, kad J. G. pati apsisprendė dėl asmens dokumento gavimo, tai buvo jos asmeninė iniciatyva, tačiau ar pastaroji būtų grįžusi į Angliją ir toliau ieškojusi darbo, R. P. nežinojo ir jos nevertė vykti atgal kartu. Šių aplinkybių, anot gynėjo, teismas nevertino, rėmėsi išimtinai kaltinamuoju aktu ir nukentėjusiosios bei jos šeimos narių parodymais.

2.2. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad R. P. pasinaudojo J. G. pažeidžiamumu, t. y. tuo, jog pastaroji buvo netekusi darbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Tačiau toks teismo aiškinimas nepatenka į teismų suformuluotą „pasinaudojimo pažeidžiamumu“ sąvoką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014. 2K-432/2014, 2K-43-942/2016). Pasak apelianto, šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, teismui buvo pateikti dokumentai, kurie patvirtino, kad J. G. iš darbo buvo atleista savo noru, ji pati nusprendė, kad paskutinėje darbovietėje dirbti nebenori, nors tai ir buvo darbas užtikrinantis nuolatines pajamas. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad ji į darbo biržą ar kitas įstaigas, kurios padeda įsidarbinti, nesikreipė, kas rodo, kad pastarajai nebuvo poreikio ieškotis darbo. Be kita ko, minėtos aplinkybės, taip pat Sodros duomenys, patvirtina faktą, jog nukentėjusioji turėjo nuolatines pajamas, turėjo visas galimybes įsidarbinti ir gebėjo nuolat susirasti darbą. Dėl to tvirtinama, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės iš esmės neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, vadovautasi išimtinai tik J. G. parodymais duotais bylos teisminio nagrinėjimo metu, nurodant, kad jei nukentėjusioji būtų turėjusi darbą, nebūtų vykusi į Angliją. Mano, kad nukentėjusiosios savanoriškas atvykimas į (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas asmens neturėjimas kitos išeities ar siekis ištrūkti iš skurdo, nes nuolatinių pajamų turėjimas rodo, kad asmuo gebėjo savimi pasirūpinti, jos socialinė padėtis buvo stabili, o J. G. asmeninės naudos siekimas negali būti įvardinamas kvalifikuojančiu požymiu dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo R. P. atžvilgiu. Kartu pažymima, kad pasinaudojimo nukentėjusiojo asmens pažeidžiamumu laikomi tie atvejai, kada asmuo dėl įvairių priežasčių komplekso (blogos materialinės padėties, didelių turtinių įsipareigojimų, socialinės atskirties, prastos sveikatos, nelegalaus teisinio statuso) neturi kitos realios ir jam priimtinos išeities, kaip tik paklusti kaltininko reikalavimams. Gi, šiuo atveju, anot gynėjo, J. G. neturėjo nei didelių įsipareigojimų, nei sveikatos sutrikimų ar kitų jos padėtį sunkinančių aplinkybių. Todėl, vien aplinkybė, kad J. G. buvo nutraukusi darbo sutartį savo noru, negali buti laikoma pasinaudojimu asmens pažeidžiamumu, nes priešingu atveju, kiekvienas asmuo Lietuvoje laikinai netekęs darbo, turėtų būti laikomas pažeidžiamu.

2.3. Taip pat nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje buvo itin plačiai pasisakyta apie nukentėjusiosios šeimą, socialines problemas dėl pastarosios motinos. Tačiau, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, J. G. gyvenamoji vieta buvo nustatyta pas tėvą, todėl nesupranta, kaip asmens pažeidžiamumas gali būti siejamas su asmeniu – mama, su kuriuo nukentėjusioji negyveno. Be to, šiuo atveju, teismas nevertino ir kitų įrodymų, kurie patvirtina, kad pati J. G. vedė visiškai kitokį gyvenimo būdą – asmuo, su trumpomis pertraukomis, buvo nuolat dirbantis, savo noru, atskirai nuo mamos pradėjo savarankišką gyvenimą, dėl ko teigiama, kad nukentėjusioji negali būti tapatinama su savo mamos naujai sukurta šeima, kuri yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Be kita ko, teismas grįsdamas nukentėjusiosios priklausomumą, socialinį pažeidžiamumą, akcentavo nukentėjusiosios gyvenimišką supratimą, patirtį, jos aplinką. Tačiau tokie teismo argumentai laikomi nesuprantamais, kadangi teisiamojo posėdžio metu nesiaiškinta koks būdavo vidutinis nukentėjusiosios darbo užmokestis, dėl to mano, jog teiginys, kad nukentėjusiajai 8000 Lt suma galėjo būti didelė yra nepagrįstas. Kartu akcentuojant ir aplinkybę, kad J. G. 2014 m. sausio 10 d. darbo sutartyje buvo įtvirtintas sutartas darbo užmokestis – 1000 Lt, dėl ko akivaizdu, kad 8000 Lt negalėjo būti laikomi itin svarbia aplinkybe ar vieninteliu būdu pagerinti savo finansinę padėtį.

2.4. Be šių aplinkybių, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK (2014 m. kovo 13 d. Nr. XII-776 redakcija) straipsnio dispozicijoje nebuvo įtvirtintas objektyvusis požymis – fiktyvi santuoka. Fiktyvi santuoka, kaip kriminalizuota veika, BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinta tik 2016 m. gegužės 12 d., dėl to mano, kad fiktyvi santuoka negali būti laikoma nusikalstamos veikos požymiu, kurį teismas turi nustatyti, siekdamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį minėto straipsnio pagrindu, nes kaltinime nurodyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2014 m. kovo mėn.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. P. kaltė yra įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei kitų ištirtų įrodymų visuma, tačiau teisme apklausti buvo tik nukentėjusiosios šeimos nariai, kurių parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Tuo pačiu pažymima, kad būtent patys nukentėjusiosios šeimos nariai, pastarąją, savo aktyviais veiksmais skatino vykti į užsienį, t. y. nukentėjusiosios sesuo atspausdino bilietus, o brolis – savo transportu nuvežė į oro uostą. Be to, anot apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių, jog būtų apklausti kiti liudytojai, kaip antai M. W. B., kadangi pagal kaltinimą, būtent šiam asmeniui buvo siekiama suteikti naudos, t. y. būtent pastarasis turėjo sudaryti fiktyvią santuoką su nukentėjusiąja. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad byloje yra duomenų, jog M. W. B. šiuo metu yra sudaręs santuoką su D. B. (dėl kurios verbavimo fiktyviai santuokai taip pat buvo kaltinama R. P.) ir net susilaukė vaiko. Tokiu būdu tvirtinama, kad M. W. B. nesiekė sudaryti fiktyvios santuokos, o priešingai, ieškojo sau tinkamos žmonos, tam, kad galėtų sukurti šeimą, ką iš esmės ir padarė. Taip pat byloje yra duomenys, kad M. W. B. buvo atvykęs į Lietuvą su sutuoktine D. B., tačiau jokių priemonių, siekiant apklausti šį asmenį, imtasi nebuvo. Tokiu būdu, neapklausus pastarojo, liko neatskleistas ar kitaip patvirtintas svarbiausias fiktyvios santuokos elementas – tai, jog nebuvo siekiama sukurti santuokos teisinių pasekmių. Tuo pačiu teigiama, kad R. P. atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiosios ir jos šeimos narių parodymais. Tuo tarpu, paties M. W. B. veiksmai patvirtina, kad pastarasis siekė sudaryti santuoką bei sukurti iš santuokos kylančias teisines pasekmes. Dėl to, nepaneigus šios aplinkybės, atsakomybė už neva vertimą sudaryti fiktyvią santuoką negali būti taikoma šiuo atveju. Be to, taip pat nebuvo įvertintas ir nukentėjusiosios siekis sudaryti santuoką. Pažymima, kad pačios J. G. būdas, t. y. 2014 m. susilaukė vaiko, rodo, kad ji taip pat siekė sukurti šeimą. Be to, mano, kad šioje situacijoje turėjo būti apklausta ir D. B.. Neapklausus šios liudytojos, liko nepatikrinti nukentėjusiosios J. G. parodymai dėl siekio sudaryti fiktyvią santuoką. Tuo pačiu akcentuojama, kad D. B. motina patvirtino, kad jos dukra yra sudariusi santuoką su M. W. B., jog pastarieji sutaria gerai ir jų santuoka yra reali. Visos šios nurodytos aplinkybės, apelianto vertinimu, paneigia fiktyvios santuokos versiją.

2.6. Nukentėjusiosios gynėjo nurodoma, kad viso šios bylos proceso metu R. P. nuosekliai nurodė, kad J. G. su M. W. B. buvo susitikusi tik du kartus – restorane ir klube. Šiuos parodymus galėjo patvirtinti ir pats M. W. B., jeigu būtų apklaustas. Tokiu būdu teigiama, kad šios aplinkybės rodo, jog J. G. savo noru ir niekieno neverčiama bendravo su M. W. B.. Jos valia nebuvo palaužta, o laikotarpiu kol buvo atvykusi pas R. P. į svečius, vykdavo į klubus, restoranus, parduotuves. Be to, J. G. R. P. vos kelis kartus buvo nupirkusi smulkmenas, kurių jį pati prašė. Tačiau pastarosios R. P. niekaip neišlaikė ir nesiekė, jog ji taptų finansiškai priklausoma nuo jos. Laikotarpiu, kuriuo J. G. svečiavosi pas R. P., galėjo savo pasirinkimu vykti kur panorėjusi, jos laisvė nebuvo varžoma ar kitaip kontroliuojama. Be to, teismas nevertino aplinkybių, kad R. P. neturėjo finansinių galimybių aprūpinti, išlaikyti ar kitaip finansiškai kontroliuoti J. G., kadangi pastarosios finansinė padėtis nėra gera.

2.7. Skunde taip pat pažymima, kad pati J. G. parodė, kad ne kas kitas, o R. P. nupirko kelionės bilietus atgal į Lietuvą, todėl nukentėjusioji nepatirdama jokio spaudimo, prievartos ar valios palaužimo, 2014 m. gegužės 12 d. parvyko į Lietuvą. Tuo pačiu akcentuojama, kad R. P. kaltinimas inkriminuojamas nepagrįstai, nors ji ir nesiūlė sudaryti J. G. fiktyvios santuokos, kadangi 2016 m. rugpjūčio 23 d. liudytojo papildomos apklausos metu, J. G. nurodė supratusi, jog fiktyvios santuokos yra nelegalios ir atsisakė važiuoti. Taigi, tokie pastarosios parodymai patvirtina, kad jos valia nebuvo palaužta ir į Angliją ji vyko savo noru, niekieno neverčiama. Tokie pastarosios parodymai, patvirtina, jog R. P. inkriminuota veika neatitinka nusikalstamos veikos sudėties. Gi sprendžiant iš skundžiamo teismo nuosprendžio argumentų, tam kad būtų galima inkriminuoti BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, būtina nustatyti bent vieną asmens valią palenkiančių būdų. Šiuo atveju matyti, kad J. G. valia nebuvo pažeista. Ji turėjo visas galimybes laisvai judėti, išvykti iš gyvenamosios vietos Anglijoje, grįžti į Lietuvą, taip pat nebuvo verčiama atlikti veiksmų, kurie galėtų patvirtinti siekį sudaryti fiktyvią santuoką. Čia pažymima ir tai, kad pati J. G. R. P. buvo minėjusi, jog policijos pareigūnų ji buvo iškviesta į apklausą dėl pastarosios padaryto nusikaltimo, o teisme ji (J. G.) minėjo, kad ji pareigūnų buvo iškviesta tam, jog būtų išaiškinta, kad fiktyvios santuokos ji sudaryti negalinti. Ši, J. G. nurodyta versija, liko nepatikrinta, kadangi nebuvo apklausti policijos pareigūnai, kurie 2014 m. gegužės mėn. apklausė pastarąją. Tokiu būdu, atsižvelgus į pirmiau išdėstytą, nenustačius valios palaužimo fakto, negalima priimti ir apkaltinamojo nuosprendžio BK 147 straipsnio 1 dalies pagrindu.

2.8. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad R. P. siekė ir žinojo, jog nukentėjusioji būtų išnaudojama kitiems tikslams (fiktyviai santuokai). Tačiau su tokiu kaltinimu taip pat nesutinkama, nurodant, kad J. G. su M. W. B. susipažino klube. Nepaisant to, kad minėtą asmenį pažinojo ir R. P., visgi ji nukentėjusiajai, priešingai nei pastaroji nurodė bylos nagrinėjimo metu, neliepė su juo bendrauti ar palaikyti kokį nors ryšį. Tuo pačiu akcentuojama, kad šis asmuo yra sudaręs santuoką su lietuve, turi vaiką, kas paneigia fiktyvios santuokos versiją.

2.9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi itin kritiškai vertinamais įrodymais. Antai, teismas rėmėsi T. G. pateiktu CD disku, kuriame buvo patalpinta informacija iš R. P. elektroninio pašto. Šiuo atveju pastebima, kad kaltinamajame akte buvo nurodoma apie tai, jog nukentėjusioji apklausos metu policijos pareigūnams pateikė CD laikmeną su išrašu iš svetainės (duomenys neskelbtini), kur matosi R. P. susirašinėjimas su kitais asmenimis. Tačiau 2017 m. gegužės 9 d. T. G. apklausos protokole nurodoma, kad ji policijos pareigūnams pateikė R. P. asmeninius prisijungimo duomenis prie elektroninio pašto. Pati nukentėjusioji, apklausiama policijoje, papasakojo apie sužinotą informaciją, galimybę prisijungti prie R. P. elektroninio pašto. Jog šiuos duomenis nurodžius pareigūnams, jie prisijungė ir atspausdino visą elektroniniame pašte buvusį susirašinėjimą. Tačiau, tokio veiksmo atlikimas, turi būti tvirtinamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 154 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas galimas ir tais atvejais, kai kaupiami arba sisteminami nukentėjusiojo, liudytojo ar kito proceso dalyvio prašymu ar jų sutikimu. Šiuo atveju, T. G. savo iniciatyva kaupė, sistemino duomenis iš R. P. elektroninio pašto, kitų asmenų susirašinėjimą, savo ruožtu ikiteisminio tyrimo pareigūnai, iš pastarosios gavę R. P. prisijungimo duomenis prie elektroninio pašto, prisijungė ir atspausdino esamus pokalbius, t. y. kaupė ir sistemino elektroniniame pašte esančią informaciją neturėdami ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Dėl to mano, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikta CD laikmena ir atspausdinti duomenys iš R. P. elektroninio pašto negali būti laikomi teisėtais būdais gautais įrodymais ir teismas šiais įrodymais negalėjo remtis.

2.10. Priimant skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas taip pat įvardino ir R. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. veikos padarymą iš savanaudiškų paskatų. Tačiau, pasak apelianto, viso šios bylos proceso metu nebuvo pateikta įrodymų, kad R. P. gavo ar turėjo gauti atlygį už neva J. G. fiktyvios santuokos sudarymą. Pats teismas, konstatuodamas šią R. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, išimtinai rėmėsi J. G. parodymais, kurių metu, pastaroji užsiminė apie galimai gautą finansinę naudą. Tuo tarpu, bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusios pasiteiravus iš kur pastarajai žinoma apie neva R. P. gautą finansinę naudą, J. G. atsakyti taip ir negalėjo, parodydama tik tai, kad jai taip atrodo. Kadangi nuosprendžio priėmimo metu negali būti vadovaujamasi prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, mano, kad tokia sunkinanti aplinkybė R. P. turėtų būti panaikinta.

2.11. Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pačios R. P. parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringi, pažymint, kad pastaroji neva pripažino kaltinimo faktines aplinkybes, jog kvietė nukentėjusiąją į Angliją sudaryti fiktyvią santuoką. Šioje skundo dalyje akcentuojama, kad R. P. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad J. G. ji pasikvietė į svečius, kaip pažįstamą asmenį, iš draugiškumo. Ne kartą akcentavo, kad pastarosios nevertė atvykti, nenaudojo prievartos ir kitaip nesiekė palaužti jos valios, nesiūlė sudaryti fiktyvios santuokos, o apie tai, kad ši gavo pasiūlymą sudaryti fiktyvią santuoką, nieko nežinojo. Taip pat pažymima, kad visas kaltinimas grindžiamas socialiniame tinklapyje esančiais susirašinėjimais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patvirtinta, kad socialinio tinklapio paskyros priklauso būtent R. P.. Nebuvo nustatyti IP adresai, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti konkretų prietaisą iš kurio buvo siųsti pranešimai ir taip nustatyti prietaiso savininką. Kartu nurodoma, kad R. P. elektroniniu paštu galėjo naudotis labai platus ratas asmenų, ką patvirtina ir pačios J. G. veiksmai, nes ji gavusi prisijungimo duomenis, perdavė juos savo sesei T. G., o pastaroji policijos pareigūnams, kurie taip pat buvo prisijungę prie šio elektroninio pašto. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad subjektų ratas galėjo būti dar platesnis, nes nebuvo užtikrinta prisijungimo prie elektroninio pašto apsauga.

2.12. Be nurodytų aplinkybių, skunde taip pat pažymima, kad R. P. atžvilgiu, inkriminuojamas nusikaltimas dėl susirašinėjimo internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos sudėties. Nors ikiteisminio tyrimo metu R. P. buvo kaltinama dėl daugelio merginų verbavimo, tačiau nenustačius nusikalstamos veikos požymių, jai inkriminuojamas kaltinimas liko tik dėl J. G., nors dėl kitų merginų, esant analogiškiems kaltinimams, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad R. P. verbavo kitas merginas fiktyviai santuokai sudaryti, įrodo būtent pastarosios susirašinėjimas minėtoje svetainėje su kitomis merginomis. Tokiu būdu matyti, jog teismas priimdamas nuosprendį, vadovavosi aplinkybėmis – susirašinėjimais internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) – dėl kurių nebuvo pareikštas kaltinimas, t. y. tomis aplinkybėmis, kurios neatitinka nusikalstamos veikos sudėties. Be to, teismas išdėstydamas savo poziciją, konstatavo, kad R. P. verbavo kitas merginas fiktyviai santuokai sudaryti, nors dėl kitų asmenų nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl teismas, šiuo atveju pasisakė ir dėl kitų veikų, kurios nepatenka į pareikšto kaltinimo apimtį. Taigi, teismas dėl tokios išreikštos pozicijos tarsi konstatavo R. P. kaltę dėl ikiteisminio tyrimo, kuris buvo nutrauktas nesant nusikalstamos veikos sudėties.

2.13. Taip pat nurodoma, kad susipažįstant su skundžiamu nuosprendžiu buvo pastebėta, jog į nuosprendį buvo perkeltas kaltinamasis aktas, juo perkeliant ne tik faktines aplinkybes, bet ir tas aplinkybes dėl kurių R. P. atžvilgiu nebuvo pareikštas kaltinimas. Mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įstatymo nuostatą, jog teismas nagrinėdamas bylą, tiesiogiai privalo ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) bei BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Anot apelianto, nurodytos aplinkybės rodo, jog baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Skunde taip pat cituojamos įstatymų normos, jog baudžiamojoje teisėje galiojanti nekaltumo prezumpcija įpareigoja neginčytinai įrodyti kiekvieną inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybę, o esančios abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžio nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios R. P. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliaciniu skundu kritikuojamas žemesnės instancijos teismo priimtas sprendimas dėl R. P. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl R. P. kaltės, nesutinkama su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytų išvadų atitiktimi nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinio skundo autorius, aptardamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, taip pat teigia, kad teismas priimdamas procesinį sprendimą, šios nuostatos nesilaikė ir ją pažeidė, dėl ko buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudę priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Pagal nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantės ir jos gynėjo išsakytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apygardos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatuoja, kad priešingai nei aiškinama, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl R. P. padarytų konkrečių veiksmų ir šių veiksmų juridinės kvalifikacijos. Visi byloje surinkti duomenys, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Ir nors apeliantų (nuteistosios ir jos gynėjo) su tuo nesutinkama, ginčijant padarytos veikos kvalifikaciją iš esmės bandant kvestionuoti byloje atliktus procesinius veiksmus, surinktų duomenų pakankamumą ir kiek kitaip, iš esmės sau palankia prasme, interpretuojant bylos įrodymus, tačiau visos aplinkybės turinčios reikšmės ištirtos tinkamai, o nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisingi ir pagrįsti. Pagrindo nesutikti su nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis ir abejoti nuteistosios R. P. nusikalstamos veikos kvalifikacija, nėra.

Žemesnės instancijos teismas

5.2. Prekyba žmonėmis yra tyčinis nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į žmogaus laisvę. Nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Atsakomybę pagal BK 147 straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų alternatyvių veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių valios palenkimo būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį, nebūtina, kad būtų nustatyti padariniai. Be to, sutikimas, duotas dėl bet kurio iš BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens valios palenkimo būdų poveikio, nelaikomas savanorišku ir duodant suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes, t. y. neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis.

5.3. Byloje, R. P. buvo nuteista pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, už tai, kad siekdama suteikti naudą asmeniui, kuris būdamas trečiosios šalies piliečiu, gautų nuolatinį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, pasinaudodama nukentėjusiosios J. G. pažeidžiamumu, verbavo (įkalbėdama ir žadėdama 8000 Lt materialinį atlygį) ir gabeno pastarąją, kad ši būtų išnaudojama kitiems tikslams – fiktyviai santuokai. Viso bylos proceso metu, nuteistoji R. P. neginčijo fakto, kad bendravo su nukentėjusiąją per „Facebook“, pastarąją kvietė atvykti į Jungtinę Karalystę, taip pat pinigų pervedimą kelionei į oro uostą, lėktuvo bilietų nupirkimą, sumokėjimą už Lietuvos Respublikos piliečio paso pagaminimą skubos tvarka, tačiau neigė tokiu būdu verbavusi, vertusi ir gabenusi J. G. sudaryti fiktyvią santuoką. Aiškino, kad J. G. siūliusi atvykti į Angliją dirbti. O šiai atvykus ir nesugebėjus įsitvirtinti (nemokėjo kalbos, todėl įsidarbinti nenorėjo, nepatiko Jungtinėje Karalystėje), padėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kelionei (į Angliją ir iš jos į Lietuvą) bilietus pirkusi ir už J. G. paso pagaminimą pinigus sumokėjusi, nes ši (nukentėjusioji) neturėjo pinigų. Taip pat tai, kad kiek anksčiau, pastarajai buvo užsiminusi apie galimybę sukurti šeimą su trečiosios šalies piliečiu, kuris ieškojo šeimyniškos draugės, norėjo šeimos, siūlė išlaikymą. Visgi, tokiais R. P. parodymais remiamasi tik tiek, kiek juos patvirtina ar paneigia kiti byloje esantys duomenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistoji neigia savo kaltę jai inkriminuotos veikos padaryme, pateikė paaiškinimus dėl savo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu (pinigų pervedimo, bilietų nupirkimo, sumokėjimo už dokumento padarymą, M. W. B. siūlyto išlaikymo bei kt.), tačiau, jos parodymai atmestini, kaip prieštaraujantys nukentėjusiosios parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams.

5.4. Aptariamos veikos kontekste, verbavimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį yra specifinė nukentėjusiojo asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Pastebėtina, kad būtent ši veika seka pirmiausia iš visų kitų būdingų prekybai žmonėmis. Paprastai, kaltininko aktyvūs veiksmai laikomi asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir išnaudoti. Verbavimas fiktyviai santuokai, iš esmės pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti teisei priešingą veiksmą, t. y. būti išnaudojamam. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad pati terpė nusikalstamam verbavimui, jo būdų įvairovė kinta sutinkamai su visuomenėje atsirandančiomis naujomis paslaugų sferomis, technologijų vystymusi, populiariais socialiniais reiškiniais (kaip šiuo atveju, santuokos su užsieniečiais) ir kitais faktoriais. Be to, svarbu ir tai, kad asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas.

5.4.1. Šioje byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. G. buvo verbuojama R. P. vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką. Nukentėjusioji viso bylos proceso metu, duodama nuoseklius parodymus, parodė apie tai, kad R. P. jai buvo siūliusi sudaryti fiktyvią santuoką du kartus. Nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis nustatyta, jog su nuteistąja buvo pažįstamos jau kurį laiką, o šiai išvykus į Jungtinę Karalystę, su pastarąja pabendraudavo per „Facebook“. Pirmą kartą sudaryti fiktyvią santuoką už materialinį atlygį, R. P. siūlė dar 2013 m., vieno iš jų susirašinėjimo metu, tačiau ji atsisakė, kadangi tuo metu turėjo darbą. Vėliau, 2014 m. tęsiant susirašinėjimą, R. P. sužinojus apie tai, kad ji neteko darbo, dar kartą pasiūlė už 8000 Lt atlygį sudaryti fiktyvią santuoką, paaiškinant tokios santuokos sudarymo aplinkybes, taip pat tai, jog tokia santuoka reikalinga, jog asmuo gautų nuolatinį leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Kadangi niekur nedirbo, reikėjo pinigų, su tokiu pasiūlymu nukentėjusioji sutiko. Iš esmės buvo nurodoma, kad jei sudarys fiktyvią santuoką, jai (J. G.) nieko rūpintis nereikės, ji bus išlaikoma iki ir po santuokos. Kelionės išlaidomis jai taip pat rūpintis nereikėjo. Nuskridusi į Angliją buvo apgyvendinta nuteistosios namuose, supažindinta su būsimu sutuoktiniu – M. W. B., su kuriuo matėsi keletą kartų. Taip pat jai buvo nupirkti drabužiai, ji vyko prie jūros, ėjo į klubą, restoranus, už nieką nemokėjo, buvo išlaikoma visiškai. Kadangi santuokos sudarymui jai reikėjo paso, todėl grįžo į Lietuvą, kad jį pasidarytų. Už jo išdavimą skubos tvarka taip pat nieko nemokėjo, tuo rūpinosi pati R. P.. Būtų ištekėjusi už M. W. B., jei nebūtų pabendravusi su pareigūnais.

5.4.2. Netikėti šiais nuosekliais R. P. parodymais, teisėjų kolegijai nėra pagrindo, juolab, kad byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nustatant faktines nusikaltimo aplinkybes J. G. būtų buvusi suinteresuota duoti neteisingus parodymus. Tokių iš esmės nenurodė ir apeliantai. Be to, dalį nukentėjusiosios parodytų aplinkybių iš esmės patvirtino ir pati nuteistoji R. P. (kvietimą į Angliją, apgyvendinimą, daiktų nupirkimą, pinigų sumokėjimą už asmens dokumento padarymą, supažindinimą su M. W. B. ir pan.), t. y. nustatyti ir nuteistosios R. P. pripažįstami veiksmai nukentėjusiojo J. G. atžvilgiu, nors pačios parodymai dėl tam tikrų aplinkybių proceso metu ir buvo prieštaringi – viena vertus teigė nesiūliusi J. G. sudaryti fiktyvios santuokos už atlygį, kita vertus tuo pačiu pripažino apie tai, kad nukentėjusiajai dar 2013 m. buvo rašiusi dėl fiktyvios santuokos, tačiau jau nurodant, jog buvo turima omenyje, kad pinigai bus skirti ne už santuoką, o už atvažiavimą ir buvimą, kadangi M. W. B. ieškojo draugės šeimai sukurti, kuri gyvendama su juo iki santuokos bus aprūpinta ir išlaikoma, taip pat iš pradžių tvirtino, jog M. W. B. paprašius kreipėsi į nukentėjusiąją, o vėliau jau aiškino, kad iki J. G. atvykimo į Angliją, jokio tarimosi dėl santuokos su M. W. B. nebuvo, kadangi su pastaruoju nuteistoji iš esmės nebendravo, jį prisiminė tik atvažiavus J. G., kartu ėjo į klubą, kad būtų saugiau (t. 5, b. l. 157, 158). Į tai, taip pat atsižvelgtina vertinant ir pačios R. P. duotų parodymų teisingumą bei nuoširdumą. Ir nors nuteistosios verbavimas, aptariamos veikos kontekste, kritikuojamas nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstydamas įrodytas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes nenurodė būtent kaip, kokiais žodžiais R. P. susirašinėdama su J. G. įtikinėjo pastarąją atvykti į Jungtinę Karalystę, juo labiau sudaryti fiktyvią santuoką, tačiau pažymėtina, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, bei tiek, kiek jos (aplinkybės) buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, iš kurių ir sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Dėl to, nagrinėjamu atveju, toks faktinių aplinkybių išdėstymas, kaip tai akcentuojama apeliaciniame skunde, nėra ydingas. Kita vertus, kaip matyti iš šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, ne tik nukentėjusioji nurodė, bet ir pati nuteistoji pripažino (patvirtino) jų vykusį susirašinėjimą per „Facebook“ dėl siūlymo atvykti į Jungtinę Karalystę, be to, jog buvo toks susirašinėjimas, iš esmės atsispindi ir iš apeliacinio skundo autoriaus nurodomų argumentų nesutinkant su nuteistosios veiksmų kvalifikacija. Tuo tarpu, teisė nuspręsti dėl nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pagrįstumo, inkriminuojamos nusikalstamos veikos (kaltinimo) teisingumo turi bylą nagrinėjantis teismas. Kas, pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuojamas pats įrodymų vertinimo procesas nėra nustatyta. Tai – subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų nustatytų ribų. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo bei kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Šiuo konkrečiu atveju, darytina išvada, kad apygardos teismas šių reikalavimų nepažeidė, o nuteistosios veiksmai, žadant materialinį atlygį, išlaikymą, apgyvendinimą, daiktų nupirkimą, teisingai įvertinti kaip nukentėjusiosios verbavimas.

5.4.3 Be pirmiau nurodytų aplinkybių, tai, kad nukentėjusioji buvo verbuojama nuteistosios vykti ir vyko į užsienį fiktyviai santuokai sudaryti, parodo ir kiti bylos duomenys. Antai, liudytojos T. G. parodymais nustatyta, jog prisijungusi prie R. P. elektroninio pašto, iš kurio buvo atspausdintas J. G. lėktuvo bilietas kelionei į Jungtinę Karalystę, jame matė žinutes, kuriomis merginos buvo kviečiamos sudaryti fiktyvias santuokas, kelionės bilietus kitų merginų vardu. Taip pat ši liudytoja parodė, kad pati sesuo jai buvo minėjusi apie tai, kad pasas buvo reikalingas tam, kad ji Anglijoje susituoktų su užsienio piliečiu (t. 5, b. l. 173-174). Liudytojas R. G. taip pat parodė, kad nors iš pradžių sesuo buvo nurodžiusi, kad į užsienį vyko dirbti, tačiau vėliau sužinojo, kad važiavo ištekėti už užsieniečio (t. 5, b. l. 174). 2014 m. gegužės 9 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu fiksuota, kad T. G. pateikė CD laikmeną su duomenimis iš R. P. elektroninio pašto, kur iš išrašo nustatyta apie R. P. siunčiamas žinutes su kvietimais sudaryti fiktyvias santuokas už pinigus kitoms merginoms, nurodant tokios santuokos sąlygas, taip pat lėktuvo bilietai skrydžiams iš Lietuvos į Angliją (t. 1, b. l. 59). Tarnybiniame pranešime dėl gautos informacijos fiksuota, kad V. B. pranešė, jog R. P. norėjo, jog ji sudarytų fiktyvią santuoką už pinigus, bei pateikė susirašinėjimus su kitomis merginomis sudariusiomis fiktyvias santuokas (t. 4, b. l. 37-45).

5.5. Nuteistosios veiksmuose pagrįstai konstatuota ir kita BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta veika – gabenimas. Pažymėtina, kad asmens gabenimas suprantamas kaip asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Be to, gabenimu laikomi ir tie atvejai, kai asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai sutikus su nuteistosios pasiūlymu, t. y. sudaryti fiktyvią santuoką su trečiosios šalies piliečiu, R. P. nupirkusi lėktuvo bilietą, persiuntė J. G. savo elektroninio pašto prisijungimo kodą, kad ši galėtų jį atsispausdinti, taip pat per „Western union“ pervedė tam tikrą pinigų sumą kelionei į oro uostą, o pastarajai atskridus į (duomenys neskelbtini), ją pasitiko ir automobiliu parsivežė pas save į namus. Tai, kad J. G. vardu buvo nupirktas lėktuvo bilietas į Jungtinę Karalystę, patvirtina ir 2014 m. lapkričio 10 d. apžiūros protokole fiksuoti duomenys, susipažinus su R. P. elektroniniame pašte esančiais laiškais (t. 3, b. 163-164; t. 4, b. l. 1-2). Be to, kaip minėta pirmiau, iš esmės šių aplinkybių neginčijo ir pati nuteistoji. Tokiu būdu, šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad J. G., R. P. nurodymu, atsispausdino savo vardu nuteistosios nupirktą lėktuvo bilietą, iš pastarosios gavusi piniginę perlaidą, vyko į oro uostą, lėktuvu atvyko į Jungtinę Karalystę, bei atskridusi nuteistosios buvo nugabenta pas pastarąją į namus, rodo, jog nukentėjusiosios judėjimas (atvykimas į Jungtinę Karalystę) iš esmės buvo suplanuotas nuteistosios. Aiškinimus, kad nukentėjusiajai tokiu būdu nuteistoji norėjo padėti įsidarbinti užsienio valstybėje iš draugiškumo, teisėjų kolegija laiko neįtikinamais. Be kita ko, nepaisant to, kad nuteistoji nukentėjusiajai buvo nupirkusi bilietą atgal į Lietuvą, kaip nurodoma gynėjo, tokiu būdu parodant, kad nebuvo imtasi jokių veiksmų, jog ši grįžtų atgal į Angliją, nėra nuteistosios R. P. nurodomą poziciją patvirtinantis bei jos dalyvavimą nusikalstamoje veikoje paneigiantis argumentas, įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad nuteistosios neišvykimą iš esmės lėmė jos sužinojimas apie tokių veiksmų neteisėtumą, o nuteistosios – apie neva nukentėjusiosios turimus nemalonumus su teisėsauga. Kitą vertus, nagrinėjamu atveju, taip pat buvo nustatyta ir tai, kad toks J. G. grįžimas į Lietuvą buvo sąlygotas (suplanuotas) tikslu pasidaryti asmens dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą, jog Jungtinėje Karalystėje galėtų ištekėti už užsieniečio. Tarnybiniame pranešime fiksuota, kad J. G. 2014 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą išduoti (pakeisti) pasą, kuris jai skubos tvarka buvo išduotas 2014 m. gegužės 13 d. (t. 1, b. l. 84). Byloje neginčijamai nustatyta, kad už asmens dokumento padarymą sumokėjo būtent nuteistoji R. P.. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo pastebėta, pati veika savo esme yra formali, todėl gabenimas laikomas baigtu, pradėjus asmens perkėlimą ar transportavimą. Gi, įvertinus pirmiau išdėstytą, tokios aplinkybės (nuteistosios suplanuotas nukentusiosios atvykimas į užsienio valstybę) šioje byloje ir buvo nustatytos.

5.6. Nagrinėjamu atveju, be jau aptartų aplinkybių, taip pat juridiškai svarbus ne tik pats verbavimo ir gabenimo procesas, bet ir jo metu panaudota nukentėjusiosios valios palenkimo forma. Įvertinus šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų duomenų visumą, teisėjų kolegijai, nekyla abejonių, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji J. G. buvo pažeidžiama ir tokiu jos pažeidžiamumu buvo pasinaudota.

5.6.1. Pastebėtina, kad pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu suprantamas, kaip piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis pasiduoda piktnaudžiavimui, iš esmės neturėdamas realaus ar jam priimtino pasirinkimo. Teismų praktikoje asmens pažeidžiamumas paprastai siejamas su nukentėjusiojo socialine aplinka, jo paties asmeninėmis savybėmis, materialine padėtimi. Aukos pažeidžiamumą gali rodyti tokie požymiai, kaip neturėjimas darbo ar pastovių pajamų, prasti santykiai su tėvais, globėjais ar kitais asmenimis, patiriamas smurtas šeimoje, mažamečių vaikų išlaikymas ir pan. Neretai aukos pripažįstamos pažeidžiamos dėl menko išsilavinimo, intelekto, perdėto patiklumo, naivumo. Be to, būtent šis požymis leidžia veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ir įrodyti asmens laisvės varžymo faktą, tais atvejais, kai aukos pačios sutinka būti išnaudojamos.

5.6.2. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog J. G. buvo pažeidžiama dėl savo socialinės padėties. Kaip matyti, nukentėjusioji buvo jauno amžiaus, tuo metu nedirbo, pajamų kelionei ir asmens dokumento padarymui neturėjo. Be šių aplinkybių apie nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą galima spręsti ir iš bylos duomenų, kuriais atitinkamai nustatyta, kad J. G. tvirtų ryšių (santykių) tiek su tėvais, tiek broliu ir seserimis iš esmės neturėjo, nuo vaikystės buvo perkeliama gyventi iš vienų namų į kitus. Pačios J. G. aiškinimu, pabaigus 10 klasių, persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), įgijo profesinį išsilavinimą ((duomenys neskelbtini) profesiją), nors tėvai buvo išsituokę, tačiau daugiausiai gyveno su mama, kuri piktnaudžiavo alkoholiu. Realios šeimos ir pastovios gyvenamosios vietos neturėjo. Nukentėjusiosios aiškinimu, jeigu ji tuo metu būtų turėjusi darbą, nebūtų sutikusi su R. P. pasiūlymu už materialinį atlygį sudaryti fiktyvią santuoką. Sutiko, nes reikėjo pinigų. Santuoką sudaryti atsisakė pabendravusi su pareigūnais, t. y. šiems išaiškinus tokių veiksmų neteisėtumą (t. 5, b. l. 174-175). Liudytojų T. G. ir R. G. (sesers ir brolio) parodymais, mama piktnaudžiavo alkoholiu, visi vaikai (brolis ir šešios seserys) buvo išskirstyti, gyveno skirtingose vietose. Pati J. G. nuo vaikystės buvo mėtoma, iš pradžių gyveno pas tetą, tuomet pas mamą, kol jai nebuvo apribotos teisės, tada laikinuose globos namuose ir vėliau pas tėvą. Sulaukusi pilnametystės, persikėlė gyventi į kitur (t. 5, b. l. 173-174). (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateikta informacija nustatyta, kad J. G. tėvo ir motinos šeima iširo dėl motinos piktnaudžiavimo alkoholiu. Vaikai, išskyrus J. G., liko gyventi su tėvu. 2004 m. J. G. gyvenamoji vieta taip pat buvo nustatyta su tėvu, nes pastaroji kartu su kitais motinos vaikais buvo patalpinta į globos namus. Nors santuoka buvo nutraukta dar 2001 m., tačiau J. G. tėvai faktiškai nebegyveno nuo 1993 m., bei iki santuokos nutraukimo motina jau gyveno su kitu vyru su kuriuo susilaukė dar keturių vaikų, iš kurių vienas dėl nepriežiūros mirė. J. G. motinos šeima dėl nepriežiūros ir piktnaudžiavimo alkoholiu buvo įtraukta į socialinės rizikos asmenų apskaitą, taip pat motinai teismo sprendimu neterminuotai buvo apribota tėvų valdžia. Pastovaus darbo neturi ir neturėjo (t. 1, b. l. 102-103). Motina, ne kartą buvo bausta už tėvų valdžios nepanaudojimą vaikams, girto pasirodymą viešojoje vietoje ir rimties sutrikdymą, nedidelį chuliganizmą (t. 1, b. l. 104-109). Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistoji pripažino tuo metu žinojusi, jog nukentėjusioji neturėjo darbo, jo ieškojo. Nekyla ir abejonių, kad R. P. buvo žinoma apie J. G. materialinę padėtį, kadangi būtent ji pirko kelionės bilietus, siuntė pinigus kelionei, sumokėjo už asmens dokumento padarymą, išlaikę ją Jungtinėje Karalystėje, pirko daiktus, pati parodydama, kad tuo metu nukentėjusioji pinigų neturėjo.

5.6.3. Visos šios aukščiau aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą iš esmės dėl jos materialinės padėties, gyvenimiško supratimo, patirties ir aplinkos. Esminė aplinkybė nukentėjusiajai vykti į užsienį buvo darbo neturėjimas ir už fiktyvios santuokos sudarymą žadėta uždirbti pinigų suma – 8000 Lt, kuri teismo nuomone, nukentėjusiajai tuo metu būtų buvusi ženkli. Ir nors apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismo nebuvo aiškintasi ar tokia suma J. G. buvo ženkli, atsižvelgiant į tai, kad ši anksčiau dirbo, gaudavo legalias pajamas, iš paskutinės darbovietės buvo atleista savo noru, į darbo biržą nesikreipė, gyveno savarankišką gyvenimą, tačiau kolegijos nuomone, gynėjas nurodydamas tokius motyvus, iš esmės neteisingai interpretuoja pažeidžiamumo sąvoką, visiškai nevertindamas konkrečių, individualių savybių lėmusių nukentėjusiosios pažeidžiamumą. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiu pažeidžiamumo sampratos traktavimu, pagal kurį J. G. socialinė padėtis vertinama atsižvelgus vien tik į tai, kad ši neturėjo didelių turtinių įsipareigojimų, sveikatos sutrikimų, ar ankstesnę darbinę padėtį ir gautas pajamas. Pažymėtina, kad tam tikrų požymių nebuvimas, nepaneigia pažeidžiamumo buvimo. Kaltininko pasinaudojimu asmens pažeidžiamumu laikomi atvejai, kada asmuo dėl įvairių priežasčių (ne vien tik sveikatos, darbinės patirties, turėtų pajamų) komplekso neturi kitos realios ir jam priimtinos išeities, kaip tik sutikti su kaltininko reikalavimas. O tokių priežasčių kompleksas šioje byloje nustatytas pagrįstai. Be to, priešingai nei argumentuojama apeliaciniame skunde, duomenys apie J. G. socialinę padėtį, šeimą, socialines problemas dėl jos motinos taip pat yra charakterizuojantys duomenys, leidžiantys daryti atitinkamas išvadas dėl nuteistosios pažeidžiamumo buvimo, todėl šie duomenys pagrįstai buvo vertinami nagrinėjamos veikos kontekste.

5.7. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad J. G. laisvė nebuvo varžoma ar kaip nors kitaip kontroliuojama, kad ji į Angliją vyko savo noru, niekieno neverčiama, būdama užsienio valstybėje galėjo vykti kur panorėjusi ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad būdama Anglijoje, nukentėjusioji vyko aplankyti savo sesers, taip pat tai, kad pastarajai buvo nupirktas lėktuvo bilietas grįžimui atgal į Lietuvą, tačiau akcentuotina tai, kad sutikimas būti išnaudojamam (šiuo atveju fiktyviai santuokai sudaryti), duotas pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, ar bet kuria kita valios palenkimo forma, negali būti laikomas savanorišku. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, buvo nustatyta, kad nukentėjusioji sutiko vykti į užsienį ir sudaryti fiktyvią santuoką dėl jai žadėto materialinio atlygio, kadangi tuo metu nedirbo ir neturėjo pajamų (buvo socialiai pažeidžiama), t. y. iš esmės žinodama, kokiems tikslams ji bus išnaudojama. Todėl tokių aplinkybių nurodymas nuteistosios baudžiamosios atsakomybės nešalina. Pasinaudojimas nukentėjusiosios pažeidimu nedaro aukos išnaudojimo teisėtu.

5.8. Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad šioje byloje liudytojų T. G. ir R. G. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, kadangi pastarieji yra nukentėjusiosios šeimos nariai. Kaip matyti, šių liudytojų parodymai byloje buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Taip pat, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad nebuvo nustatyta jokių pagrindų, kodėl šių liudytojų parodymais nebūtų galima vadovautis byloje, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Baudžiamojo įstatymo nuostatos taip pat nedraudžia remtis tokių liudytojų parodymais, juolab atsižvelgus į aptariamos veikos rūšį, jos specifiką. Be to, kaip matyti, šių liudytojų duotais parodymais, buvo nustatyti tarpiniai faktai, kurie buvo vertinami su kitais bylos duomenimis, jų visuma. Todėl pagrindo abejoti šiais parodymais ar vertinti juos kaip tendencingus, nėra. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog nukentėjusiosios sesuo T. G. atspausdino pastarajai lėktuvo bilietus kelionei į Jungtinę Karalystę, o brolis R. G. nuvežė į oro uostą (tokie J. G. artimųjų atlikti veiksmai), įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, negali būti vertinami kaip aktyvūs veiksmai, kurie skatino nukentėjusiąją išvykti į užsienį, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde.

5.9. Apeliaciniame skunde, taip pat be pagrindo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kaip įrodymu byloje negalėjo remtis liudytojos T. G. pateikta CD laikmena su duomenimis iš nuteistosios elektroninio pašto, bei informacija gauta pareigūnams prisijungus prie nuteistosios elektroninio pašto, nes tokia informacija buvo kaupiama ir sisteminama neturint ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausiama nukentėjusiosios sesuo kartu pateikė ir CD laikmeną su joje buvusiais duomenimis iš R. P. elektroninio pašto (išrašu iš svetainės (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti apie nuteistosios siūlymą kitoms merginoms sudaryti fiktyvią santuoką, lėktuvo bilietus skrydžiams iš Lietuvos į Angliją, darbo grafikus), taip pat pareigūnams nurodė nuteistosios prisijungimo prie elektroninio pašto duomenis, kuriuos jai buvo nurodžiusi J. G. (nukentėjusioji), o šiai savo ruožtu – pati R. P., kad būtų atspausdinti lėktuvo bilietai (t. 1, b. l. 58, 59). Iškilus būtinybei susipažinti su liudytojos T. G. pateikta informacija apie tai, kad nuteistosios elektroniniame pašte yra daugiau bilietų skrydžiams į Jungtinę Karalystę, darbuotojų grafikai, nuotraukos, nuorodos į socialinius tinklapius, kur R. P. siūlo jaunoms merginoms sudaryti fiktyvias santuokas už piniginį atlygį, prašymu buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės atlikti slaptus tyrimo veiksmus, t. y. prisijungti prie R. P. pašto ir jos naudojamų pažinčių svetainių turint tikslą gauti duomenis apie jos galimai vykdomą nusikalstamą veiką, susijusią su prekyba žmonėmis. 2014 m. gegužės 15 d. Tauragės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi leidimas buvo suteiktas. Remiantis šia nutartimi, pareigūnams prisijungus prie R. P. elektroninio pašto adreso, socialinio tinklo, buvo išimti tyrimui reikšmingi duomenys, atklikta jų apžiūra, bei gautos informacijos pagrindu tęsiami kiti procesiniai tyrimo veiksmai (teikiamos įvairios užklausos, nustatomos asmenybės, vykdomos liudytojų apklausos ir pan.). Tokiu būdu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojos pateikti duomenys laikytini tinkamu informacijos šaltiniu, o pareigūnų, esant teisiniam pagrindui išimti duomenys, leistinu įrodymu byloje.

5.10. Kritikuojant pirmosios instancijos teismo išvadas, akcentuojama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių, jog būtų apklaustas M. W. B. ir jo žmona D. B., tikslu parodyti, kad nebuvo siekiama sudaryti fiktyvios santuokos, o pats M. W. B. ieškojo sau tinkamos žmonos. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kokią tyrimo taktiką, eigą ir kryptį pasirinkti yra šių veiksmų atlikimą koordinuojančios institucijos kompetencija. Bylos tyrimą atliekantys pareigūnai ir jam vadovaujantis prokuroras, įvertinę bylos medžiagą, patys sprendžia kokie veiksmai turi būti atlikti ir, ar jų atlikimas būtų reikšmingas. Kaip matyti iš šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, tam tikri veiksmai, siekiant gauti tyrimui reikšmingų duomenų, priešingai nei teigiama, buvo atlikti, t. y. teikiamos užklausos, pavedimai, atliktos G. B. apklausos, vykdytas susirašinėjimas su pačia D. B., analizuojama kita gauta informacija. Tokiu būdu matyti, kad dėl būtinumo apklausti minėtus asmenis ir kiek tokia apklausa būtų buvusi reikšminga spręsta įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą. Kartu pastebėtina ir tai, jog šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl R. P. veiksmų nukentėjusiosios J. G. atžvilgiu, t. y. buvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su nuteistosios veiksmais, nukentėjusiosios išdėstyta pozicija ir jos atžvilgiu padaryta nusikalstama veika. Todėl aplinkybės, kad M. W. B. šiuo metu yra sudaręs santuoką su D. B., turi vaiką, nėra susijusios su nuteistosios veiksmais, kuriuos ji yra atlikusi, kaip nurodoma kaltinime ir nėra tas argumentas, kuris šalintų nuteistosios atsakomybę. Bandymas įrodinėti, ar būtų buvusi nukentėjusiosios santuoka su M. W. B. ir koks pastarojo statusas būtų tada ir yra dabar, atsižvelgus į šioje byloje surinktų ir patikrintų duomenų visumą, padarytos veikos pobūdį, nebūtų esminis.

5.10. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama, kad neapklausus policijos pareigūnų atlikusių nukentėjusios pirminę apklausą, liko nepatikrinta J. G. versija apie tai, ar į pirminę apklausą ji buvo iškviesta dėl jos pačios padarytos nusikalstamos veikos, ar tam, kad būtų pastarajai išaiškinta, jog ji negali sudaryti tokio pobūdžio santuokos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pareigūnų apklausa byloje būtų netikslinga, kadangi tiek bylos duomenimis, tiek pačios nukentėjusios aiškinimu nustatyta, kad J. G. apklausa buvo vykdoma tikslu išsiaiškinti būtent aplinkybes dėl nukentėjusiajai siūlyto neteisėto sandorio – fiktyvios santuokos. Be kita ko, baudžiamojoje byloje nėra pateikta ir jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima kalbėti apie pačios nukentėjusios atžvilgiu pradėtus kokius nors tyrimus, būtent dėl jos pačios galimai atliktų neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu aplinkybės, kad nukentėjusiajai buvo žinoma (ji suprato) kokiu tikslu ji vyko į Jungtinę Karalystę, kaip jau minėta pirmiau, atsižvelgus į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nėra nuteistosios baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

5.11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo pareikštas kaltinimas, t. y. nurodė, kad tai, jog R. P. verbavo kitas merginas fiktyviai santuokai sudaryti įrodo buvęs susirašinėjimas svetainėje (duomenys neskelbtini), nors ikiteisminis tyrimas dėl to buvo nutrauktas. Teisėjų kolegija sutinka, kad skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas išdėstydamas įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvus, kuriais vadovaudamasis buvo atmesta gynybos išreikšta pozicija, pasisakė ir dėl nuteistosios R. P. veiksmų, o būtent verbavimo sudaryti fiktyvią santuoką buvimo, kitų merginų atžvilgiu, nors kaltinimas dėl to šioje baudžiamojoje byloje jai ir nebuvo pareikštas. Iš tiesų, tokio konstatavimo, ypač dėl aplinkybių dėl kurių byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti. Baudžiamoji byla yra ir turi būti nagrinėjama pareikšto kaltinimo ribose (BPK 255 straipsnis). Ir nors duomenys, susiję su konstatuotu faktu, buvo paminėti pirmosios instancijos teisme atliekant bylos dokumentų tyrimą, visgi šiuo atveju, šių minėtų aplinkybių tyrimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat akivaizdu, kad nors apygardos teismas ir konstatavo, jog nuteistoji verbavo kitas merginas naudodamasi socialiniu tinklu, tačiau šiuos duomenis iš esmės naudojo, kaip R. P. charakterizuojančią medžiagą, kartu akcentuodamas tai, kad tyrimo metu nors buvo nustatytas verbavimas nuteistosios veiksmuose, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas nepavykus nustatyti valios palenkimo būdo, kas yra būtina norint veiką kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnį, t. y. dėl šių veiksmų R. P. teisiama nebuvo. Tokiu būdu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks teismo konstatavimas, šiuo konkrečiu atveju, nelaikytinas esminiu pažeidimu, sutrukdžiusiu ne tik baudžiamojoje byloje priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, bet ir lėmęs nuteistosios teisės į tinkamą teismo procesą, gynybą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus. Aptartos situacijos kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo autoriaus nurodoma aplinkybė dėl IP adresų nustatymo, jog būtų galima identifikuoti konkretų įrenginį iš kurio buvo siųsti pranešimai socialiniame tinkle, taip pat nustatyti įrenginio savininką, siekiant įrodyti, kad socialinio tinklapio paskyros per kurias vyko susirašinėjimas su kitomis merginomis, priklausė būtent nuteistajai, tuo pačiu pažymint ir tai, kad R. P. elektroniniu paštu taip pat galėjo naudotis platus asmenų ratas, taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nors baudžiamosios bylos medžiaga ir patvirtina faktą, kad tokie duomenys buvo tiriami ir tam tikrų rezultatų, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados, gauta (t. 1, b. l. 117-121; 124; t. 5, b. l. 40-42; 60-61; 62). Kaip jau minėta, R. P. nebuvo inkriminuotas kitų merginų verbavimas naudojantis socialiniu tinklu, fiktyviai santuokai sudaryti, todėl tokie teiginiai viršija BPK 255 straipsnyje nustatytas nagrinėjimo teisme ribas ir teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Kita vertus, J. G. atveju, abejonių, kad nukentėjusioji ir nuteistoji bendravo per socialinį tinklapį „Facebook“, taip pat tai, kad būtent iš R. P. priklausančio elektroninio pašto, kurio sukūrimo pastaroji iš esmės neneigė, buvo atspausdinti lėktuvo bilietai kelionei į Jungtinę Karalystę, nekyla. Viso bylos proceso metu, tiek nukentėjusioji, tiek nuteistoji, šių faktų neginčijo ir tokio buvusio savo bendravimo neneigė. Todėl pagrindo manyti, kad tokių duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, nėra.

5.13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes konstatuoja, kad šioje byloje surinkti ir patikrinti duomenys sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, kuri leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl R. P. konkrečių veiksmų, jų juridinės kvalifikacijos jai inkriminuotos veikos kontekste. Byloje teisingai nustatyta, kad R. P., verbavo ir gabeno J. G. pasinaudodama jos pažeidžiamumu, žadėdama 8000 Lt materialinį atlygį, tam kad ji būtų išnaudojama kitoms paslaugoms – fiktyviai santuokai, siekdama suteikti naudą kitam asmeniui, kuris būdamas trečiosios šalies piliečiu, po fiktyvios santuokos sudarymo gautų nuolatinį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, o iki fiktyvios santuokos faktiškai kontroliuotų nukentėjusiąją pasinaudojant jos finansiniu priklausomumu dėl to, kad pastaroji neturės pinigų grįžimui į Lietuvą, neturės kitos gyvenamosios vietos išskyrus tą, kuri jai bus nurodyta, ribos jos judėjimo ir pasirinkimo laisvę. Ir nors R. P., bylą nagrinėjant apeliacinės tvarka, neigia atlikusi teisei priešingus veiksmus, tačiau byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizė rodo, jog tokie parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistosios R. P. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais motyvais. Ir nors gynybos bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniame skunde pateiktas savitas objektyvių duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. R. P., skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 147 straipsnio 1 dalį.

6. Nesutinkant su apygardos teismo priimtu procesiniu sprendimu (nuteistosios veiksmų teisiniu vertinimu) taip pat apeliuojama, jog veikos padarymo metu (2014 m. kovo mėn.) BK 147 straipsnio 1 dalies (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija) dispozicijoje nebuvo įtvirtintas objektyvusis požymis – fiktyvi santuoka (kriminalizuota tik 2016 m. gegužės 12 d.), todėl manoma, kad šiuo atveju fiktyvi santuoka negali būti laikoma nusikalstamos veikos požymiu, kurį teismas turi nustatyti, siekdamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija tokį skundo argumentą laiko nepagrįstu.

6.1. Iš tiesų, šioje baudžiamojoje byloje nustatomoji nuosprendžio dalis suformuluota vadovaujantis BK 147 straipsnio 1 dalies (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija) dispozicijoje išdėstytu prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties apibrėžimu. Pagal šią BK 147 straipsnio 1 dalies redakciją atsakomybė už prekybą žmonėmis kilo tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Taigi, kaip matyti, fiktyvi santuoka, kaip išnaudojimo būdas, nebuvo detalizuota, priešingai nei šiuo metu galiojančioje BK 147 straipsnio 1 dalies (2016 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 (nuo 2016 m. gegužės 25 d.)) redakcijos dispozicijoje. Visgi, šioje baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už prekybą žmonėmis, redakcijoje buvo kalbama ir apie kitokius išnaudojimo būdus, kurie savo esme pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžiant žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Nors, visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas, tačiau BK 147 straipsnyje pateikta prekybos žmonėmis definicija palieka galimybę pripažinti išnaudojimu ir kitas, mažiau žinomas arba anksčiau nepasitaikiusias formas, kurios savo esme taip pat turi būti suderintos su sunkaus nusikaltimo bendra teisine samprata, t. y. patenka į bet kokio žmogaus išnaudojimo formą, esant kitiems sudėties požymiams. Taigi, nors šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija buvo papildyta nauja išnaudojimo sritimi – priverstinė ar fiktyvi santuoka, t. y. detalizavo tam tikras kriminalizavimo ribas, tačiau negalima teigti, jog anksčiau suformuluota prekybos žmonėmis samprata jos neapėmė. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinus projekto derinimo, aiškinamojo rašto argumentus, priimant 2016 m. įstatymo pakeitimus. Kaip matyti, įstatymo pakeitimu buvo siekiama detalizuoti nusikalstamos veikos formą – prekybos žmonėmis fiktyvios ar priverstinės santuokos sudarymo tikslu, tokiu būdu norint sustiprinti prevenciją, siekiant užkardyti prekybą žmonėmis, kad nusikalstamą veiką planuojantys asmenys aiškiai suvoktų, jog tokiai veikai taikytina griežta atsakomybė, kaip numatyta BK 147 straipsnyje, be kita ko, lengviau padėtų pareigūnams atpažinti nusikalstamą veiką. Taigi baudžiamojo įstatymo normos teisinis reguliavimas nebuvo keičiamas iš esmės, o detalizuotu atsakomybės įvedimu buvo siekiama prevencinės atgrasymo priemonėmis nutraukti arba nepradėti tokio pobūdžio nusikalstamos veikos.

6.2. Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, jog 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio redakcijoje, fiktyvios santuokos požymis prekybos žmonėmis sudėtyje pateko į išnaudojimą kitais tikslais terminą, o naujojoje straipsnio redakcijoje ši išnaudojimo sritis (forma) buvo iš esmės tik detalizuota. Taigi, nuteistosios veiksmai atitinka tiek ankstesnės, tiek naujos BK 147 straipsnio redakcijos prekybos žmonėmis objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Todėl nepaisant to, kad veikos padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje fiktyvi santuoka, kaip išnaudojimo forma detalizuota nebuvo, R. P. veika vis tiek kvalifikuotina kaip prekyba žmonėmis šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

7. Apeliaciniame skunde pasisakoma ir dėl skundžiamu nuosprendžiu konstatuotos nuteistosios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte – veikos padarymo dėl savanaudiškų paskatų – panaikinimo, argumentuojant tuo, kad baudžiamojoje byloje jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apie nuteistosios gautą ar turėtą finansinę naudą, nėra.

7.1. Pasisakydama dėl šio skundo argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konstatuodamas šią nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apygardos teismas iš esmės jos niekaip neargumentavo. Tuo tarpu, nusikalstamos veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstamas tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininkas tą veiką padarė siekdamas turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims arba siekė išvengti materialinių išlaidų. Kaip nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, R. P. buvo nuteista už tai, kad ji verbavo ir gabeno J. G. pasinaudodama jos pažeidžiamumu tam, kad ji būtų išnaudojama kitoms paslaugoms – fiktyviai santuokai, siekdama suteikti naudą asmeniui – M. W. B., kuris būdamas trečiosios šalies piliečiu, po fiktyvios santuokos sudarymo gautų tam tikrą naudą – nuolatinį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, o iki fiktyvios santuokos sudarymo faktiškai kontroliuotų nukentėjusiąją pasinaudodamas jos finansiniu priklausomumu, dėl to, kad pastaroji neturės pinigų grįžti į Lietuvą, neturės kitos gyvenamosios vietos, išskyrus tą, kuri jai bus nurodyta, ribos jos judėjimo ir pasirinkimo laisvę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jau pripažino, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistosios R. P. pripažinimo kalta pagal BK 147 straipsnio 1 dalį yra teisinga ir pagrįsta. Tačiau, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad savanaudiškos paskatos, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) nuteistajai R. P. buvo konstatuota nepagrįstai. Byloje apklausta J. G. parodė tik tai, kad jai būnant Anglijoje ir bendraujant su nuteistąja bei jos draugu, buvo užsiminta, jog už nuotakos suradimą mokami pinigai, tačiau nieko konkretaus apie tai nukentėjusioji parodyti negalėjo. Be to, ji pažymėjo, kad su pačia R. P. kalbos, kiek šiai (nuteistajai) už tai bus sumokėta, nebuvo (t. 5, b. l. 175). Kitų duomenų apie finansinę naudą už nuotakos suradimą, byloje nėra. Taigi, byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų (įrodymų) apie R. P. galimai gautą finansinę naudą (už surastą nuotaką fiktyviai santuokai). Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti nuteistajai jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Pašalinus nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teisėjų kolegija pasisako ir dėl R. P. skirtos bausmės. Be to, kaip matyti, pagrindinis nuteistosios R. P. gynėjo advokato P. Orlovo apeliacinio skundo prašymas buvo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti priešingą sprendimą. O toks apelianto prašymas kartu apibrėžia ir pačias plačiausias bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, kas reiškia, kad tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos taip pat įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taigi ir tai, ar bausmė paskirta laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje.

8.1. Pažymėtina, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Tai reiškia, kad teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Taigi, kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

8.2. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, užtikrindamas teisingumo principo įgyvendinimą ir individualizuodamas nuteistajai skirtiną bausmę, nors R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau įvertino tai, jog pastaroji nepripažindama kaltės, savo parodymuose pripažino kaltinimo faktines aplinkybes (nukentėjusiosios kvietimą į Angliją fiktyviai santuokai sudaryti, lėktuvo bilietų nupirkimą, pinigų pervedimą kelionei, nukentėjusiosios sutikimą, supažindinimą su M. W. B., daiktų nupirkimą bei pinigų sumokėjimą už paso padarymą), taip pat jos asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteista, dirbanti), padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (padarė tyčinę sunkią nusikalstamą veiką). Tačiau, kaip jau konstatuota pirmiau, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų ir ši teismo klaida turėjo įtakos parenkant nuteistajai teisingą bausmės dydį. Tokiu būdu, nepaisant to, kad R. P. padarytas nusikaltimas, nustatytas BK 147 straipsnio 1 dalyje, iš tiesų priskirtinas prie sunkių nusikaltimų, teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad paskirta bausme turi būti realizuoti BK 41 straipsnyje nustatyti tikslai, byloje nėra nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinusi pirmiau ištirtas aplinkybes, tiek nustatytas apygardos teismo, tiek šiame procesiniame sprendime, tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas R. P. paskirti už BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumą didesnę, bet nežymiai mažesnę, nei buvo skirta skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu, bausmę, t. y. trejų metų laisvės atėmimą (BK 54 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, kolegija pažymi, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Šiuo atveju, nuteistosios R. P. padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginti su rūšiniu tokio nusikaltimo pavojingumu, atsižvelgiant į nuteistosios padarytų veiksmų pobūdį, nukentėjusiosios parodytas aplinkybes, laikytinas žymiai mažesniu. Kolegijos nuomone, nuteistosios veika, laikytina nulemta lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, padaryta neįvertinus pačios veikos pavojingumo ir iš jos kylančios baudžiamosios atsakomybės griežtumo. Atsižvelgtina ir į bylos duomenis švelninančius nuteistosios asmenybės vertinimą (yra jauno amžiaus, teisiama pirmą kartą, turi vieną galiojančią nuobaudą už administracinio nusižengimo, susijusio su nešiurkščiu kelių eismo taisyklių pažeidimu, padarymą, dirba), taip pat, kad nusikalstama veika buvo padaryta kiek daugiau nei prieš trejus metus. Šių išdėstytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad nors R. P. padarė pagal savo pobūdį sunkią nusikalstamą veiką ir laisvės atėmimo bausmės skyrimas šiuo atveju neprieštarauja teisingumo principui, visgi teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas manyti, kad R. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios šiuo atveju leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, tačiau taikant bausmės vykdymo atidėjimą maksimaliam įstatyme numatytam terminui, t. y. trejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę (ar priemones). Įvertinus tai, kad nuteistoji gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), nagrinėjamu atveju, skirti jai BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas nebūtų prasmės. Kolegijos vertinimu, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistoji bus pakankamai nubausta, jai skirta baudžiamojo poveikio priemonė (ar priemonės), jos teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, taigi yra pagrindas manyti, kad ji laikysis įstatymų, nenusikals, o tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins ir teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija galiojusi nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) redakcija leido atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems ir už sunkius nusikaltimus, kuriems paskirta ne didesnė kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ši minėto įstatymo redakcija R. P. gali būti taikoma, nes dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo yra taikomos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes tokia įstatymo redakcija palengvina nuteistosios padėtį, todėl turi grįžtamąją galią.

9. Esant pirmiau išdėstytam, skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktas ir 2 punktas,

nusprendė:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti nuteistosios R. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika, nustatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, padaryta dėl savanaudiškų paskatų.

R. P., nuteistai pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, paskirtą bausmę sumažinti iki 3 metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsniu, R. P. paskirtos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ir paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (vieną MGL prilyginus 37,66 eurų), t. y. 941,50 eurų (devynis šimtų keturiasdešimt vieno euro 50 euro ct) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus.

Vadovaujantis BK 70 straipsniu, R. P. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai Kęstutis JucysViktoras Kažys