Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla 1A-297-354/2007

1.2.14.1., 2.4.6.3.1., 2.4.6.3.4., 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2007 m. rugsėjo 5 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. R. ir L. N. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš E. S. gyvenamojo namo laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš A. V. G. gyvenamojo namo laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo principu, prie griežtesnės 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį - 3 mėnesius - švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė -laisvės atėmimas 10 mėnesių;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš E. S. gyvenamojo namo laisvės apribojimu 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš A. V. G. gyvenamojo namo laisvės apribojimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo principu, prie griežtesnės 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridedant dalį - 2 mėnesius - švelnesnės laisvės apribojimo bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant tuo laikotarpiu būti savo namuose nuo 24 val. iki 6 val., per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per visą laisvės apribojimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiems padarytą turtinę žalą pradedant ją mokėti antrą mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš V. R. ir L. N. solidariai priteistas 180 Lt civilinis ieškinys nukentėjusiajai E. S. ir 500 Lt civilinis ieškinys nukentėjusiajam A. V. G. .

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. R. ir L. N. nuteisti už tai, kad jie 2006 m. spalio 16 d., tiksliai nenustatytą valandą, ,,duomenys neskelbtini“ kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, būdami E. S. namuose, iš pirmajame namo aukšte kambaryje esančios sekcijos pagrobė 160 Lt grynųjų pinigų, iš virtuvėje esančio šaldytuvo pagrobė butelį brendžio 20 Lt vertės, iš antrame namo aukšte esančio kambario pagrobė auksinį žiedą 300 Lt vertės, priklausantį D. D. , tuo padarydami nukentėjusiajai E. S. 180 Lt turtinę žalą ir D. D. 300 Lt turtinę žalą.

Be to, V. R. ir L. N. nuteisti už tai, kad jie 2007 m. vasario 25 d. apie 17 val. ,,duomenys neskelbtini“ kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, būdami A. V. G. namuose, iš koridoriuje kabančios A. V. G. striukės kišenės pagrobė 500 Lt grynųjų pinigų, tuo padarydami nukentėjusiajam A. V. G. 500 Lt turtinę žalą.

Be to skunde nurodoma, kad teismas negalėjo vertinti jo ir L. N. parodymų, kaip gynybinės taktikos, nes L. N. buvo sulaikyta 2007-02-25, o jis 2007-03-01 ir jie neturėjo jokių galimybių apsitarti ir imtis bendros taktikos.

Skunde teigiama, kad ir šiuo atveju policija darbą atliko nekvalifikuotai ir nenuėmė pirštų atspaudų nuo nukentėjusiojo piniginės, kas būtų įrodę, jog pinigus pavogė iš piniginės, o ne iš kišenės, kaip parodė nukentėjusysis, todėl nebūtų apkaltintas nenuoširdumu prisipažįstant.

Be to, nuteistojo V. R. teigiamu, L. N. ,,nuoširdus prisipažinimas“ buvo surašytas Pakruojo VPK kriminalinės policijos pareigūnams naudojant psichologinį smurtą ir terorą, nedalyvaujant advokatui, o ikiteisminio tyrimo tyrėja liudytoja A. S. tvirtino, kad be jos niekas kitas L. N. neapklausinėjo, apklausą vykdė tik ji areštinės patalpose be jokios prievartos dalyvaujant advokatui, o prisipažinimą L. N. galėjo surašyti pati areštinės kameroje. Areštinės žurnale, yra užfiksuota, kad 2007-02-26 L. N. buvo išvežta iš areštinės apklausai, todėl, apelianto teigimu, A. S. davusi priesaiką melavo. Apie tai, kad naudojant prievartą L. N. surašė ,,nuoširdų prisipažinimą“, apelianto nuomone, byloja ir tai, kad pastaroji prisipažino dėl 50-100 nusikaltimų, o be to tokie pat neteisėti veiksmai buvo naudojami ir jo paties atžvilgiu Kretingos VPK, kai jis buvo priverstas surašyti padiktuotą ,,nuoširdų prisipažinimą“, jog Kretingoje įvykdė vagystę.

Skunde taip pat nurodoma, kad L. N. neturėjo lėšų pasisamdyti advokato, o teisėja advokato neskyrė, teikdama, kad L. N. , būdama laisvėje, tai gali padaryti pati. Be to, apelianto nuomone, Pakruojo rajono apylinkės teismas nesilaikė nuostatos, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o nepašalintos abejonės dėl kaltinamojo kaltės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Skunde taip pat nurodoma, kad apie V. R. padarytas vagystes apeliantė sužinojo tik vėliau, o teismas jos aiškinimą, jog nusikalstamų veikų įvykdymo metu ji buvo ,,šalia“ V. R., įvertino kaip stovėjimą šalia jo, nors tai reiškia tik jos buvimą kartu su V. R. , gyvenimą su juo tuose dviejuose kaimuose.

Nukentėjusiosios E. S. atstovė advokatė V. B. pateikdama atsikirtimą į nuteistojo V. R. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007-06-01 nuosprendį.

Nuteistasis V. R. ir jo gynėja bei nuteistosios L. N. gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. N. ir V. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Iš V. R. ir L. N. apeliacinių skundų matyti, kad abu apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vagystes iš E. S. ir A. V. G. gyvenamųjų namų jie padarė bendrininkų grupėje. Tuo pagrindu V. R. prašo panaikinti apylinkės teismo pripažintą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje su L. N. , nes L. N. jokių daiktų ir pinigų nevogė, o L. N. , motyvuodama tuo pačiu, prašo ją visiškai išteisinti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Baudžiamajame įstatyme taip pat numatyta, kad pagal BK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl kaltinant bendrininkavimu padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 str., 25 str.

Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti pagrindas daryti išvadą, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.

Apeliantų skundžiamame Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad L. N. ir V. R. abu nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupėje ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl įrodymų vertinimo nurodyta, kad teismas atmeta kaltinamųjų V. R. ir L. N. parodymus, įvardindamas juos pasirinkta gynybos taktika, tačiau tuo pačiu konstatuoja, kad L. N. teisme patvirtino savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jog ji suprato, kad buvo nusikaltimų bendrininkė, nes buvo kartu su V. R. , kai jis vogė, be to V. R. jai sakė, kad iš A. V. G. pavogė pinigus, ir pati visą laiką gyveno išlaikoma V. R., nors žinojo, kad pastarasis niekur nedirba, apgaudinėja žmones meluodamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, minėtų bylos duomenų nepakanka pripažinti L. N. V. R. inkriminuotų nusikaltimų bendrininke. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties, konkrečiu atveju – vagysčių, objektyviuosius požymius. Nuteistasis V. R. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1; b. l. 51-53; 55) ir pirmosios instancijos teisme (t. 2; b. l. 75-77) tvirtino, kad pinigus ir daiktus – brendžio butelį (išskyrus auksinį žiedą), iš E. S. , o po to pinigus (500 Lt) iš A. V. G. jis pavogė vienas nežinant L. N.. Nuteistoji L. N. ikiteisminio tyrimo metu neigė vogusi kokius nors daiktus ar pinigus ir teigė nemačiusi, kaip tai darė V. R. , nežinojusi, kokius daiktus ir pinigus V. R. pavogė iš E. S. , o apie tai, kad paėmė pinigus iš A. V. G., V. R. jai pasakė jau išėjus iš A. V. G. namų, tačiau kiek pavogė – nepasakė, pinigų jai nedavė (t. 1; b. l. 33-36, 107-108). L. N. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo parodymus (t. 1; b. l. 33-36), duotus ikiteisminio tyrimo metu, toliau tvirtindama nevogusi jokių daiktų ar pinigų ir nežinojusi, kad tai daro V. R. (t. 2; b. l. 77-79). L. N. taip pat parodė, kad gyveno su V. R. pastarojo išlaikoma kaip sugyventiniai, žinojo, kad V. R. niekur nedirba, matydavo, kad jis turi pinigų, tų pinigų jai neduodavo, iš kur juos gaudavo, jai nesakydavo, o ji ir neklausė.

Tokiu būdu byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad L. N. dalyvavo V. R. vagiant svetimą turtą, o tai, kad ji žinojo, jog V. R. niekur nedirba ir norėdamas apsigyventi pas žmones meluoja apie realią padėtį, nėra inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymis.

Pirmosios instancijos teisme L. N. save įvardino, kaip bendrininkę (t. 2; b. l. 79) ir žadėjo padėti atlyginti žalą (t. 2; b. l. 109). Tuo remiantis buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis L. N. atžvilgiu. Tačiau L. N. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad bendrininkavimą supranta, kaip buvimą šalia, kai daromas nusikaltimas (t. 2; b. l. 79), o apeliaciniame skunde be to nurodė, kad buvimas šalia, jos supratimu, reiškia buvimą kartu su V. R., gyvenimą kartu su juo. Todėl L. N. pareiškimas, kad ji buvo nusikaltimų bendrininkė, kelia pagrįstų abejonių apie jos šio instituto teisingą supratimą baudžiamosios teisės prasme. O atlyginti nusikaltimu padarytą žalą kaltininko prašymu gali ir kitas asmuo.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistosios L. N. pareiškimai negali būti vertinami kaip neginčijami įrodymai, patvirtinantys jos kaltę.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti visi nukentėjusieji, visi nustatyti liudytojai, paskelbti kiti bylos duomenys. Nukentėjusioji E. S. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad brendžio butelį pavogė L. N. (t. 2; b. l. 81), tačiau tuo pat metu paaiškino, kad pasigedusi šaldytuve brendžio butelio, pradžioje teiravosi savo vyro B. S., ar nematė, kur yra butelis brendžio, o pastarajam atsakius, kad nematė, bei vėliau dar pasigedus pinigų, padarė išvadą, kad ją apvogė L. N. ir V. R. . Liudytojas B. S. patvirtino šiuos savo žmonos parodymus (t. 2; b. l. 83-84). Tokie nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai atskleidžia patį nusikaltimo faktą ir susiklosčiusių aplinkybių pasėkoje susiformavusį manymą, kad L. N. pavogė brendžio butelį.

Kitu atveju nukentėjusysis A. V. G. paties įvykio nematė, pinigų pasigedo nuteistiesiems pasišalinus iš namo ir remdamasis susiklosčiusių aplinkybių visuma padarė išvadą, kad V. R. kartu su L. N. pavogė 500 Lt, (t. 2; b. l. 81-83). Liudytojas V. S. , policijos pareigūnas, į kurį pastebėjęs vagystę kreipėsi A. V. G. , parodė, kad kalbantis su taksi vairuotoju priėjo L. N. , kuri pasakojo, kur yra jos vyras (V. R. ), ir jis matė žmogaus siluetą, kuris po kažkurio laiko dingo (t. 2; b. l. 87-88). Liudytojas A. Š. , tuo metu dirbęs taksi vairuotoju, taip pat parodė, kad moteris, kurią vėliau atpažino A. V. G. , paklausus, kur yra jos vyras, pasakė, kad vyras yra už kampo, ir jis matė kažkokio žmogaus siluetą. Be to, minėto liudytojo teigimu, policijos sulaikyta moteris (L. N. ) paprašius susimokėti už iškvietimą pasakė, kad visi pinigai pas vyrą (t. 2; b. l. 89).

Aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai apie nuteistosios L. N. elgesį po įvykio kelia pagrįstų abejonių, ar L. N. žinojo apie padarytą nusikaltimą, nes tuo tarpu, kai V. R. , mėgindamas išvengti sulaikymo, slapstėsi, L. N. atėjo prie taksi automobilio, policijos pareigūnui pasakojo, kur yra jos vyras, o taksi vairuotojui siūlė važiuoti pas V. R.. Byloje taip pat nėra duomenų, kad iš kart po vagystės iš A. V. G. namo sulaikyta L. N. būtų turėjusi pinigų.

Taigi, iš aptartų įrodymų nėra aišku, kokius objektyviuosius požymius L. N. realizavo vykdydama inkriminuotas vagystes bendrai su V. R. , nenustatyti ir subjektyvieji nusikaltimų požymiai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismų išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, remiantis įstatymų reikalavimais surinktais įrodymais. Bylos medžiaga bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl L. N. kaltės kartu su V. R. įvykdžius svetimo, E. S. ir A. V. G. , turto vagystes. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo patikrinta visa bylos medžiaga ir surinkti įrodymai, tačiau nenustatytos naujos aplinkybės ar kiti galimi informacijos šaltiniai, galintys pašalinti iškilusias abejones dėl L. N. kaltės bendrininkų grupėje su V. R. įvykdžius dvi vagystes, numatytas BK 178 str. 1 d. Esant tokiai situacijai abe­jo­nės turi būti aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­sios nau­dai.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. R. ir L. N. vagystes iš E. S. ir A. V. G. namų padarė kartu, nes nėra nustatyta, kokiais veiksmais L. N. realizavo bent dalį šių nusikaltimų sudėties objektyviųjų požymių. Taigi ir nenustatyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl L. N. pripažinimo kalta įvykdžius dvi vagystes – iš E. S. namo ir A. V. G. namo, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. – naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegijai padarius išvadą, kad byloje neįrodyta, jog L. N. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas kartu su V. R., pastarojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje, naikintina pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Nuteistasis V. R. viso bylos proceso metu pripažino, kad pavogė svetimus daiktus iš E. S. namų – pinigus ir brendžio butelį, tačiau visą laiką neigė pavogęs auksinį žiedą (300 Lt vertės). Motyvuodamas tuo, kad jokio auksinio žiedo jis nepavogė, nuteistasis apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 178 str. 1 d. į 178 str. 4 d.

Pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas V. R. ir auksinio žiedo vagystę, skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji E. S. tik po V. R. ir L. N. išėjimo iš jos namų pasigedo dukros auksinio žiedo. Tokia teismo išvada yra klaidinga, prieštaraujanti surinktų įrodymų visetui. Pirmiausia pažymėtina, kad ne E. S. , o jos dukra D. D. praėjus maždaug pusei mėnesio po V. R. ir L. N. išėjimo iš E. S. namų, 2006-11-01 pasigedo savo auksinio žiedo (t. 2; b. l. 99). Tą patį patvirtino ir E. S. apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodydama, kad iš kart po V. R. ir L. N. išėjimo iš jos namų pasigedo pinigų – 160 Lt ir brendžio butelio 20 Lt vertės, o žiedo pasigedo tik atvykus dukrai, lapkričio 1 d. (t. 2; b. l. 80-81). Paminėtina ir tai, kad D. D. ir E. S. , neradusios žiedo, pamanė, kad jį galėjo pavogti L. N. ir V. R. , nors, kaip parodė D. D. , kalbantis telefonu su tėvu apie įvykusią vagystę jokios kalbos apie žiedą nebuvo (t. 2; b. l. 99).

Nukentėjusiosios E. S. ir D. D. parodymai neatskleidžia jokių objektyvių žiedo vagystės požymių ir yra tik subjektyvūs minėtų asmenų manymai, spėjimai, kad auksinį žiedą, kurio buvo pasigesta praėjus pusei mėnesio po vagystės, galėjo pavogti ne kas kitas, o L. N. ir V. R. . Iš esmės E. S. ir D. D. parodymai yra vienodi, jais netikėti nėra pagrindo, tačiau jų negalima vertinti kaip neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių V. R. kaltę dėl auksinio žiedo vagystės. Išanalizavusi bylos duomenis, kolegija nenustatė naujų aplinkybių, padėsiančių pašalinti abejones dėl V. R. kaltės pavogus ir D. D. auksinį žiedą, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija iš kaltinimo V. R. šalina auksinio žiedo, 300 Lt vertės, priklausančio D. D. , vagystę, ir konstatuoja, kad V. R. 2006 m. spalio 16 d., tiksliai nenustatytą valandą, ,,duomenys neskelbtini“ kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Pakruojo rajone, būdamas E. S. namuose, iš pirmame namo aukšte kambaryje esančios sekcijos pagrobė 160 Lt ir iš virtuvėje esančio šaldytuvo pagrobė butelį brendžio, 20 Lt vertės, taip padarydamas E. S. 180 Lt turtinę žalą.

Remiantis išdėstytu, kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad jo nusikalstama veika dėl vagystės iš E. S. namo turi būtų kvalifikuojama pagal BK 178 str. 4 d. Todėl ir V. R. nusikalstama veika perkvalifikuotina iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. į BK 178 str. 4 d., nes pagrobto turto vertė yra didesnė nei 1 MGL (130 Lt), tačiau neviršija 3 MGL, ir nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( (BPK 328 str. 1 p.).

Apeliantas V. R. neginčija savo kaltės dėl 500 Lt vagystės iš nukentėjusiojo A. V. G. namo, tačiau savo skunde, komentuodamas nukentėjusiojo A. V. G. parodymus, išdėstė savitą vertinimą apie įvykį. V. R. išdėstytos aplinkybės iš esmės neprieštarauja įrodymų visetui, todėl kolegija, laikydamasi įrodymų pakankamumo principo, nenagrinės nereikšmingų aplinkybių, neįtakojančių nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nei teisinės apelianto padėties, nei bausmės skyrimo.

Abu apeliantai – V. R. ir L. N. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi vien L. N. ,,nuoširdžiu prisipažinimu“, kuris buvo surašytas L. N. , kriminalinės policijos pareigūnams naudojant prieš ją psichologinį smurtą. Kolegija pažymi, kad teismas priimdamas sprendimą jį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir išdėsto juos procesiniame dokumente. Pirmosios instancijos teisme L. N. ,,nuoširdus prisipažinimas“ nebuvo nagrinėjamas, teismas nevertino jo, kaip įrodymo, ir nenurodė skundžiamame nuosprendyje – t. y. teismas nesivadovavo L. N. ,,nuoširdžiu prisipažinimu“, todėl ankščiau minėtas apeliantų argumentas visiškai nepagrįstas.

Kaip jau buvo minėta, abu apeliantai teigia, kad 2007 m. vasario 26 d. iš L. N. ,,nuoširdus prisipažinimas“ buvo išgautas neprisistačiusiam policijos pareigūnui naudojant psichologinį smurtą Pakruojo rajono PK. L. N. analogiškai teigė ir teisiamojo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas liudytoja apklausė ikiteisminio tyrimo tyrėją A. S. , kuri kategoriškai tvirtino, kad L. N. kitą dieną po sulaikymo apklausė ji dalyvaujant advokatui, kad tuo metu ,,nuoširdus prisipažinimas“ jau buvo, todėl jį L. N. galėjo surašyti areštinėje, ir niekas kitas iki minimos apklausos L. N. neapklausinėjo (t. 2; b. l. 100). Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina liudytojos A. S. parodymus. L. N. buvo sulaikyta 2007 m. vasario 25 d. vėlai vakare, 23 val. 20 min., (t. 1; b. l. 27), sekančią dieną jai buvo pateiktas įtarimas ir ji davė parodymus dalyvaujant advokatui (t. 1; b. l. 31; 33-36). Be to, liudytoja A. S. parodė, kad iki apklausos ji kalbėjosi su L. N. žodžiu, ką patvirtina tarnybinis pranešimas, esantis baudžiamojoje byloje (t. 1; b. l. 37). Todėl kolegija nemato pagrindo abejoti liudytojos A. S. parodymais.

Įvykių (L. N. sulaikymas, apklausa) seka ir dinamika, sekančia dieną vykusios pirmosios apklausos aplinkybės ir liudytojos A. S. nuoseklūs parodymai paneigia L. N. ir V. R. teiginius apie neteisėtų priemonių naudojimą L. N. atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad supažindinta su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga L. N. neturėjo jokių prašymų ar papildymų (t. 1; b. l. 197). Be to parodymus, kurie, kaip teigia L. N. , buvo išgauti prigrasinus policijos pareigūnui, L. N. patvirtino teisiamojo posėdžio metu, kas taip pat patvirtina, kad L. N. buvo apklausiama nepažeidžiant Baudžiamojo įstatymo reikalavimų.

Nuteistasis V. R. apeliaciniame skunde nurodė, kad L. N. neturėjo lėšų pasisamdyti advokato, o pirmosios instancijos teismas jo neskyrė. Baudžiamojo proceso įstatymo 51 str. numatyti atvejai, kada advokato dalyvavimas procese yra būtinas. Konkrečioje byloje L. N. advokato pagalba nebuvo būtina ir turėjo būti užtikrinta tik jai prašant. Teisiamajame posėdyje L. N. pati atsisakė advokato paslaugų (t. 2; b. l. 74), todėl V. R. teiginys nepagrįstas, L. N. teisės į gynybą pažeistos nebuvo.

Apeliaciniame skunde V. R. nurodė, kad policija, tirdama padarytas nusikalstamas veikas – vagystes iš E. S. ir A. V. G. namų, atliko darbą nekvalifikuotai, t. y. nepaėmė pirštų atspaudų. Tačiau susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga apeliantas nepareiškė jokių prašymų ar papildymų dėl ikiteisminio tyrimo. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminiam tyrimui vadovauja, tyrimo taktiką, priemones numato ir organizuoja prokuroras, todėl teismas nėra kompetetingas vertinti ikiteisminio tyrimo strategijos ir tai nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo objektas.

Baudžiamojo proceso įstatymo 177 str., kurį, anot V. R. , galimai pažeidė prokurorė paskelbdama žiniasklaidoje ikiteisminio tyrimo medžiagą (t. 1; b. l. 119), numatyta, kad būtent prokuroras ir sprendžia klausimą dėl ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimo ar neskelbimo. Argumentuodamas tuo, kad žiniasklaidoje buvo paskelbta informacija apie jį, V. R. skunde nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tendencingai, šališkai ir neišsamiai, o iš anksto suformuota neigiama nuomone vadovavosi teismas. Kaip jau buvo minėta, V. R. susipažindamas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl atlikto ikiteisminio tyrimo pretenzijų neturėjo, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistajam nekilo klausimų dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos ar teismo šališkumo. Todėl minėtus V. R. argumentus kolegija vertina kaip nepagrįstus ir deklaratyvius, kilusius iš siekio sušvelninti savo teisinę padėtį ir atsakomybę. Kita vertus, nuteistasis dėl, jo manymu, paskelbtos neteisingos informacijos žiniasklaidoje apie jį, turi teisę savo interesus ginti įstatymuose numatytomis priemonėmis, nes šiuo atveju tai nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Nesant įrodymų dėl V. R. kaltės pavagiant D. D. priklausantį auksinį žiedą iš E. S. namų, yra pagrindas išvadai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką – prisipažino pagrobęs E. S. pinigus ir brendžio butelį. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1; b. l. 51-53), tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje (t. 2; b. l. 75-77) prisipažino dėl esminių aplinkybių įvykdęs abi nusikalstamas veikas – pavogęs pinigus iš A. V. G. namo ir pavogęs turtą iš E. S. namo, atsiprašė nukentėjusiųjų dėl savo nusikalstamo elgesio. Iš V. R. pasakytos baigiamosios kalbos galima susidaryti nuomonę, kad jis supranta savo elgesio priešingumą visuomenėje pripažįstamoms elgesio normoms, smerkia save, supranta, kad turi būti nubaustas (t. 2; b. l. 109).

Esant ankščiau minėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad V. R. dėl vagysčių iš A. V. G. ir E. S. namų prisipažino savanoriškai, gailisi dėl savo nusikalstamo veikimo, todėl yra pagrindas pripažinti dėl abiejų nusikalstamų veikų jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino pagrobęs svetimą turtą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kolegija, skirdama bausmę V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., atsižvelgia į skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į tai, kad jis baudžiamąjį nusižengimą padarė neišnykus teistumui, būdamas ankščiau teistas 3 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei. Be to kolegija, įvertinusi tai, kad ankščiau taikyti jo teisinę padėtį švelninantys institutai (atleidimas nuo bausmės; lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos) V. R. pozityvaus poveikio nedaro, jis vėl pažeidinėja įstatymus, jam skirta griežčiausią iš bausmės rūšių, numatytų BK 178 str. 4 d. – areštą.

Atsižvelgdama į ankščiau išdėstytas aplinkybes kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl V. R. paskirtos bausmės rūšies (terminuoto laisvės atėmimo) už vagystę iš A. V. G. namo.

Spręsdama klausimą dėl bausmių dydžio, kolegija atsižvelgia į tai, kad dėl vagystės iš E. S. namo ir dėl vagystės iš A. V. G. namo nustatyta V. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad administracine tvarka V. R. nebaustas. Kolegija atkreipia dėmesį ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tai yra į tai, kad abiem atvejais V. R. , nekreipdamas dėmesio į svetimų žmonių geranoriškumą ir pasiryžimą jam padėti, juos tiesiog apvogdavo ir pasišalindavo. Tai byloja apie susiformavusią antivisuomeninę asmenybę, vedančią amoralų, netoleruotiną gyvenimo būdą. Todėl kolegija mano, kad bausmės tikslai (BK 41 str.) V. R. atžvilgiu bus pasiekti nekeičiant jam pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės už padarytą vagystę iš A. V. G. namo, nes ji yra ir taip žymiai mažesnė už BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai ir 15 d.), o už vagystę iš E. S. namo paskiriant už baudžiamąjį nusižengimą numatytą arešto bausmę, mažesnę už galimos skirti tokios bausmės vidurkį (BK 49 str. 3 d.).

Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas gali tik jei nustato visas būtinas aplinkybes: yra padaryta žala (turtinė ar neturtinė), kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar nusižengimo požymių ir tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiems E. S. ir A. V. G. civilinių ieškinių sumas solidariai iš L. N. ir V. R. . Pagal CK 6.279 str. 1 d. tik bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bendru žalos padarymu laikomi ir tokie atvejai, kai žala padaroma nusikaltimo bendrininkų bendrais veiksmais. Kolegijai nenustačius, kad L. N. kartu su V. R. dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme, todėl nėra jokio teisinio pagrindo civilinį ieškinį priteisti ir iš L. N. . Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir dalyje dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d. kolegija

nusprendžia:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl L. N. pripažinimo kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš E. S. namo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš A. V. G. namo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš E. S. namo ir pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš A. V. G. namo išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš L. N. solidariai priteista nukentėjusiajai E. S. 180 Lt civilinio ieškinio ir A. V. G. 500 Lt civilinio ieškinio.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį V. R. atžvilgiu pakeisti:

V. R. nusikalstamą veiką dėl vagystės iš E. S. namo perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. ir paskirti V. R. areštą 25 paroms;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p. šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. nuosprendžiu V. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl vagystės iš A. V. G. namo paskirta laisvės atėmimo bausme – laisvės atėmimu 7 mėnesiams, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 mėnesiams;

pripažinti V. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi;

pašalinti V. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje;

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.