Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-109-435/2014 pagal ieškovės A. B. ieškinį bei patikslintą ieškinį atsakovams R. B. ir Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys –N. B., I. B. ir išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos VTAS dėl nuomos sutarties pakeitimo padalijant butą ir atsakovo R. B. priešieškinį atsakovei A. B. dėl pripažinimo netekus teisių į gyvenamąjį plotą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

CK 6.589 str. 2 dalis nurodo, kad tam, jog buvę šeimos nariai turėtų tokias pat teises kaip nuomininkas ir jo šeimos nariai, jie turi gyventi kartu su nuomininku nuomojamoje patalpoje. LR CK 6.599 str. 1 d. nustato, kad pilnametis nuomininko šeimos narys ir buvęs šeimos narys turi teisę sudaryti atskirą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (padalyti butą), jeigu su tuo sutinka nuomotojas, nuomininkas ir kiti pilnamečiai šeimos nariai. Ta aplinkybė, jog asmuo deklaravo gyvenamąją vietą, nebūtinai turi reikšti, kad jis ten gyvena. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais įrodyta, kad ieškovė A. B. jau daugiau nei 10 metų negyvena ginčo bute kartu su nuomininku - atsakovu R. B.. Kiti rašytiniai įrodymai neginčytinai patvirtina, kad nei A. B., nei trečiasis asmuo N. B. ginčo bute negyvena nuo 2003 metų, o gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ilinojaus Valstijoje. Todėl ieškovė, kaip buvusi nuomininko šeimos narė, bet gyvenanti atskirai nuo nuomininko - atsakovo, neturi teisės reikalauti padalinti ginčo butą.Buto padalinimui prieštaravo ir trečiasis asmuo I. B., kadangi padalinus butą atsakovo šeima su dviem mažamečiais vaikais turėtų gyventi vos 7,5 kv.m. kambaryje. Jau nekartojant aukščiau išdėstytų motyvų, kad teismas nepagrįstai pripažino ginčo bute negyvenančiai ieškovei teisę reikalauti buto padalijimo ir sutarties pakeitimo, teismas nesiaiškino ir nenustatė, kaip ieškovė apskaičiavo jai neva tenkančią buto dalį, ir priskyrė ieškovei, kurios šeimą sudaro 2 asmenys, žymiai didesnį kambarį, nei atsakovui, kurio šeimą sudaro 4 asmenys.Nustačius, kad ieškovė ginčo bute negyvena, teismas turėjo aiškintis, ar ieškovė iš ginčo buto išvyko nuolat gyventi kitur, ar laikinai išvyko gyventi kitur, t.y. ar ieškovė neprarado teisės į ginčo butą. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai nustatė, kad ieškovė iš ginčo buto laikinai išvyko gyventi kitur, ir kad ji neprarado teisės į ginčo butą.Sistemiškai taikant LR CK 6.590, 6.589, 6.591 ir 6.609 str., daroma išvada, kad buvę nuomininkai šeimos nariai, išvykę nuolat gyventi kitur, praranda teisę į gyvenamąją patalpą. Todėl šioje byloje būtina išsiaiškinti, kada konkrečiai, kokiam laikui ir kokiu tikslu iš gyvenamųjų patalpų išvyko ieškovė A. B. ir jos sūnus N. B. - buvę pagrindinio nuomininko R. B. šeimos nariai, kur yra A. B. ir N. B. asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai nustatė šias esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčias aplinkybes, netinkamai teisiškai kvalifikavo ginčo santykį. Tam, kad teisingai pritaikyti LR CK 6.591 str. 2 d. 4 punktą svarbu teisingai šią normą išaiškinti, nustatyti kas šios normos prasme laikomas laikinai išvykusiu mokytis.Bylos šalių sūnus N. B. yra nepilnametis, o nepilnamečių vaikų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta, o ne atvirkščiai (LR CK 2.14 str.). Ieškovė A. B. išvyko nuolat gyventi į JAV, kartu su ja išvyko ir sūnus N. B., o kadangi 2003 metais vaikas sulaukė mokyklinio amžiaus, tai natūralu, kad pradėjo mokytis JAV esančiose mokyklose, tačiau tai nebuvo ieškovės ir jos sūnaus išvykimo iš Lietuvos tikslas. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad nepilnametis vaikas keičia mokyklas, priklausomai nuo jo motinos, su kuria nustatyta jo gyvenamoji vieta, gyvenimo vietos pakeitimo. Jam negali būti taikomas LR CK 6.591 str. 2 d. 4 punktas, o ieškovė A. B. neįrodė, kad yra nors viena LR CK 6.591 str. 2 d. nurodyta aplinkybė, dėl kurios ji gali būti laikoma laikinai išvykusi iš ginčo buto ir nepraradusi teisės į ginčo patalpas, o teismo argumentas, kad atsakovė laikinai išvyko gyventi į JAV, kol sūnus įgis išsilavinimą, neatitinka LR CK 6.591 str. dispozicijoje nurodytų aplinkybių.Nepagrįstas teismo argumentas, kad ta aplinkybė, jog mokesčių už ginčo butą mokėjimas suteikia ieškovei teisę į ginčo patalpą. Trečiojo asmens paaiškinimais nustatyta, kad mokesčius už ginčo butą moka atsakovo šeima, visi mokesčiai mokami ne pagal gyventojų skaičių, o vadovaujantis LR CK 4 knygos normos pagal buto plotą, todėl negalima laikyti, kad mokesčiai buvo mokami už ieškovę A. B..Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra nustatyta, jog ieškovės A. B. nuolatinio gyventojo kortelė, išduota 2001 m. liepos 21 dieną, yra pasibaigusi 2011 m. spalio 24 dieną (I tomas, b.l. 15-16). Todėl net tuo atveju, jeigu būtų laikytina, kad A. B. išvyko iš ginčo buto laikinai, ji turėjo grįžti į ginčo butą per 6 mėnesius nuo jos teisėto gyvenimo JAV pabaigos - t.y. per 6 mėnesius nuo 2011 m. spalio 24 dienos, tačiau ieškovė į ginčo butą negrįžo. Tokiu būdu, remiantis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai galima teigti, kad JAV tapo ieškovės A. B. ir N. B. asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, ir, kad ieškovė išvyko nuolat gyventi iš ginčo buto į JAV Ilinojaus valstiją.Atkreiptinas teismo dėmesys, kad ieškovės paaiškinimas, jog neva ji neturi ir negali pateikti galiojančio dokumento, patvirtinančio jos teisę teisėtai gyventi JAV, vertintini labiau, nei kritiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad su ja užsienyje gyvena nepilnametis vaikas, kuriam ji turi užtikrinti visas sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas, ko negalėtų padaryti nelegaliai šalyje gyvenantis užsienietis. Todėl atsižvelgiant į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad iš sūnaus N. B. jis sužinojo, jog ieškovė A. B. turi JAV pilietybę, teismas turėjo būti aktyvus aiškinantis šias aplinkybės, nes galimai buvo pažeistas LR pilietybės įstatymas. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje vienas iš reikalavimų yra padalinti savivaldybei priklausantį butą ir suteikti nuomos pagrindais galimai tokios teisės neturinčiam asmeniui, teismas turėjo būti aktyvus renkant įrodymus, kadangi viešas interesas yra užtikrinti valstybės ir savivaldybių turto racionalų valdymą ir naudojimą.Teismas, atmesdamas atsakovo prašymą išreikalauti įrodymus, atėmė iš atsakovo teisę įrodyti, kad ieškovė išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas gyventi nuolat. Kadangi tokių įrodymų nepavyko gauti nei teismui, nei atsakovui, teismas turėjo įpareigoti ieškovę A. B. pateikti JAV kompetentingų institucijų duomenis apie tai, ar A. B. turi JAV pilietybę ar galiojantį leidimą nuolat gyventi JAV, ar ji apdrausta valstybiniu socialinių draudimu, pateikti duomenis apie gaunamas pajamas ar socialines pašalpas ir sumokėtus mokesčius per 2003-2014 metus. Todėl prašo šiuos įrodymus išreikalauti iš ieškovės.

Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis Pramonės pr. 73-91, Kaune. 1999-12-16 tarp SĮ „Panemunės butų ūkis“ ir R. B. buvo pasirašyta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų ūkio fondo namuose nuomos tipinė sutartis. Ginčo bute savo gyvenamąją vietą yra deklaravę: N. B., R. B. ir A. B.. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė neprieštarauja, buto (duomenys neskelbtini), padalijimui pagal priimtą Kauno apylinkės teismo sprendimą.Pažymėtina, kad CK 6.591 straipsnis leidžia pripažinti asmenį praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą tik nustačius šios normos dispozicijoje įtvirtintas faktines aplinkybes. Kadangi byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, jog ieškovės ir atsakovo sūnus N. B. mokosi JAV bei įrodymai apie ginčo laikotarpiu mokėtus mokesčius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. B. praradusios teisės į gyvenamąją patalpą Pramonės pr. 73-91, Kaune.2003-04-28 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-6855/2003 nepilnamečio vaiko N. B. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina A. B., todėl apeliacinį skundą tenkinus ir pripažinus, jog atsakovė neteko teisių į Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias patalpas (duomenys neskelbtini), kartu teisių į šias patalpas neteku ir sūnus N. B..

Apeliantas ignoruoja CK 6.599 str. 2 d. nuostatas, kad ginčai, kylantys dėl buto padalinimo sprendžiami teismo tvarka. Nemini ir tos aplinkybės, kad nuomotojas - Kauno miesto savivaldybė neprieštarauja dėl ginčo buto padalinimo. Taigi, tik nuomininkui R. B. nesutinkant su buto padalinimu ginčas ir sprendžiamas teismine tvarka. Beje, teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, ištyrė aplinkybę, kad 2009-11-24 R. B. pats kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Gyvenamojo fondo administravimo skyrių su prašymu pakeisti ginčo buto nuomos sutartį, t.y. sutiko su ieškovės reikalavimu padalyti ginčo butą ir tik praėjus porai dienų dėl nežinomų priežasčių tokį prašymą-sutikimą atšaukė. Tačiau ši aplinkybė byloje yra labai svarbi, nes ji įrodo, kad R. B. pripažino ieškovės bei N. B. teises į buto nuomą, tuo pačiu išvestinai pripažino, jog ieškovė yra išvykusi į JAV laikinai, o ginčo butas yra ieškovės ir sūnaus N. B. gyvenamoji vieta.Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinio skundo nuoroda į gyvenimą kartu su nuomininku būtų ir taip neįmanomas, nes R. B., turėdamas savo pastovią darbo vietą JAV, kuri yra jo vienintelis pragyvenimo šaltinis, retai būna savo nuomojamame bute Lietuvoje, ši aplinkybė nurodyta ir teismo sprendime.Atsakovas, patikslinęs ieškinį, trečiajam asmeniui N. B. nereiškia jokio reikalavimo, kai tuo tarpu tik dėl jo mokslų ir dėl to, kad N. B. yra nepilnametis, ieškovė ir gyvena JAV. Rašytiniais įrodymais, kuriems atsakovas neprieštarauja, įrodyta, kad N. B. gyvenamoji vieta nustatyta su motina A. B. bei, kad N. B. mokosi JAV. Mokytis JAV trečiasis asmuo N. B. turi teisę, nes Lietuvoje galiojantys įstatymai neriboja teisės įgyti išsilavinimą kitose šalyse. Įstatymai neriboja ir mokymosi laiko bei lygio. Apeliantas pageidautų, kad mokymosi laikas (nors įstatymas to nenumato) būtų suprantamas kaip aukštasis, profesinis, specialus mokslas. Tuo tarpu ši įstatyminė norma išskiria tik mokymosi laiką ir studijų laiką, o aiškinant šią normą ieškovo supratimu būtų pažeistos trečiojo asmens teisės į mokslą.Apeliantas, apskųsdamas teismo sprendimą, remiasi tais pačiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, kuriais remiasi ir teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, tačiau jų vertinimas iš esmės skiriasi.Nei atsakovo, tuo labiau turinčios kitą deklaruotą ir gyvenamąją vietą I. B. teisės į buto nuomą nepažeistos. I. B. teisės, kaip ir R. B., nėra ir negali būti aukščiau nei ieškovės ir trečiojo asmens N. B. teisės į ginčo buto nuomą. Byloje nėra kitokių duomenų, nei tų, kurie patvirtina, kad ieškovės bei trečiojo asmens N. B. vienintelė turima gyvenamoji vieta Lietuvoje yra ginčo gyvenamoji patalpa, į kurią jie turi teisę grįsti. Tuo tarpu apsigyvenusi ginčo bute I. B. turi kitą gyvenamąją vietą, nepateikti ir įrodymai apie turimą nekilnojamąjį turtą.Teismas išnagrinėjo, ištyrė visas aplinkybes, turinčias reikšmės pagrįsto ir teisėto sprendimo priėmimui. Nustatė, išanalizavo aplinkybes, susijusias su ieškovės asmeniniais, socialiniais ir ekonominiais interesais užsienyje bei Lietuvoje, jos statusu JAV. Teismas teisingai nurodė, kas atitinka rašytinius įrodymus, kad ieškovė yra Lietuvos pilietė, JAV gyventojo kortelės nėra prasitęsusi. Tačiau nežiūrint to, apeliantas. siekdamas ir toliau vilkinti bylą,vėl nurodo į būtinumą nustatyti A. B. socialinį statusą JAV. Kitokių duomenų nei yra byloje ieškovė pateikti neturi galimybės, nes jų nėra. Ieškovė neginčijamai yra Lietuvos pilietė (l t. b.l. 43, II t. b.l. 128, 129), jos teisės, kaip ir kitų Lietuvos piliečių, yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Todėl ir jos teisės į ginčo buto nuomą yra tolygios su atsakovu. Atsakovo prašomi išreikalauti įrodymai yra nesusiję su byla, todėl apelianto prašymas negali būti tenkinamas. Taip pat prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Spręsdamas šį prašymą teismas visų pirma pažymi, kad 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra ekstraordinarinė (išimtinė forma). Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo šia forma savo procesiniuose dokumentuose gali teikti motyvuotus prašymus (CPK 322 str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje prašyme dėl skundo žodinio nagrinėjimo apeliantas konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą nagrinėjant skundą rašytinio proceso tvarka. Apeliantas nekonkretizavo, kokius svarbius klausimus apeliacinės instancijos teismas gali išsiaiškinti būtent žodinio nagrinėjimo būdu, apsiribodami abstrakčiu nurodymu, jog apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantas neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Priešingai, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, neturi būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad SĮ „Panemunės butų ūkis“ ir atsakovo R. B., remiantis 1999-10-06 Gyvenamosios patalpos orderiu Nr.10, pasirašė Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), valstybinio ir visuomeninio butų ūkio fondo namuose nuomos tipinę sutartį (1 t., b. l. 8–11). Šios sutarties pasirašymo metu apelianto šeimą sudarė sutuoktinė ieškovė A. B. bei jų sūnus N. B., todėl ginčo bute visi šie asmenys deklaravo savo gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 20). Ieškovės ir apelianto santuoka nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 28 d. sprendimu, sūnaus N. B. gyvenamoji vieta nustatyta su motina A. B. (1 t., b. l. 12–14).

Pagal CK 6.598 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Pagal nuomos sutartį gyvenamojoje patalpoje turi teisę apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ir buvę šeimos nariai, kurie yra įvardyti sutartyje. Jei šie asmenys per šešis mėnesius nuo sutarties sudarymo gyvenamojoje patalpoje neapsigyvena, teisę apsigyventi joje praranda. Laikinai išvykusiems šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso 6.591 straipsnyje nustatyto laiko pasibaigimo, o jei šie asmenys sugrįžo anksčiau, – nuo jų sugrįžimo dienos (CK 6.590 str. 1 d.).

Apeliantas nurodo, jog ieškovė prarado teisę į savivaldybės nuomojamą patalpą, kadangi ji jau 11 metų ginčo bute negyvena, nes yra išvykusi į JAV, ten dirba, gauna pajamas, o sūnus N. B. mokosi JAV mokyklose. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas, ar ieškovė į JAV yra išvykusi tik laikinai, t.y. kol sūnus N. B. baigs mokslus, ar j išvykusi gyventi į JAV visam laikui ir neplanuoja grįžti į Lietuvą, dėl ko, apelianto teigimu, yra praradusi teisę į nuomojamą patalpą.

CK 6.591 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas. Taip pat CK 6.591 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kada paliekama laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į savivaldybės gyvenamąją patalpą. Vienas iš tokių atvejų yra kai nuomininkas, jo šeimos narys ar buvęs šeimos narys laikinai išvyko mokytis, tai teisė į savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama visą mokymosi, studijų laiką (CK 6.591 str. 2 d. 2 p.). Pažymėtina, kad CK 6.591 straipsnis leidžia pripažinti asmenį praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą tik nustačius šios normos dispozicijoje įtvirtintas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2004).

Apelianto pagrindiniai argumentai yra dėl neteisingo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, kurie, apelianto manymu, įrodo priešingą nei teismo nustatyta išvadą, t.y. jog ieškovė su sūnumi į JAV išvyko gyventi nuolatinai ir neplanuoja grįžti, todėl ieškovė ir šalių nepilnametis sūnus prarado teisę į savivaldybės nuomojamą ginčo patalpą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakove šioje byloje patraukta Kauno miesto savivaldybė, kuri yra ginčo nekilnojamojo turto savininkė, palaiko ne apelianto, bet ieškovės poziciją ir sutinka su skundžiamu teismo sprendimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovei ir šalių sūnui N. B. nuo 2001 m. liepos 12 d. iki 2011 m. spalio 24 d. buvo suteikta teisė gyventi ir dirbti JAV (1 t., b. l. 15–18). Duomenų apie nuolatinio JAV gyventojo kortelės pratęsimą byloje nėra. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2008 m. liepos 22 d. rašto (1 t., b. l. 35) matyti, jog ieškovės ir šalių sūnaus registracija ginčo bute 2007 m. gruodžio 11 d. buvo panaikinta (1 t., b. l. 19), tačiau apeliantas nuo savivaldybės nuslėpė aplinkybę, jog N. B. mokosi užsienyje. Savivaldybė šiame rašte informavo apeliantą, jog N. B. pagal CK 6.591 str. turi teisę gyventi ginčo bute visą mokymosi laikotarpį. Savivaldybė ištaisė klaidą ir, atsižvelgdama į tai, kad šalių santuoka nutraukta 2003 m., bet sūnaus N. B. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, nuo 2008 m. spalio 15 d. ieškovę vėl įregistravo ginčo bute (1 t., b. l. 20, 38). Taip pat nustatyta, kad ieškovė visą laiką buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietė ir turi galiojantį asmens dokumentą, bei jos deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, ginčo bute (3 t., b. l. 20, 1 t., b. l. 43). Aplinkybę, kad N. B. mokosi JAV patvirtina byloje esančios pažymos (1 t., b. l. 48–54, 2 t., b. l. 130, 136, 3 t., b. l. 33–37, 4 t., b. l. 26–28), t.y. 2007 m. 2007-2008 mokslo metais jis buvo Lace pradinės mokyklos 5 klasės mokinys, 2008-2009, 2009-2010 metais mokslo buvo Ilinojaus valstijoje esančios O. P. mokyklos mokinys, nuo 2011 m. iki dabar mokosi Š. A. Vidurinėje mokykloje Nr. 99. Be to, nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad A. B. 2008 metais keletą kartų sumokėjo nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas už butą. Duomenų, jog būtų įsiskolinimų už butą, nėra, mokesčiai yra mokami.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovei nutraukus santuoką su apeliantu ir šalių sūnaus N. B. gyvenamąją vietą nustačius su motina, jie kartu išvyko į JAV, kur N. B. mokosi vidurinėje mokykloje ir siekia ten įgyti vidurinį išsilavinimą, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nėra praradusi teisės į nuomojamą gyvenamąją patalpą, nes CK 6.591 str. 2 d. 2 p. prasme ieškovė, kaip buvusi šeimos narė, yra išvykusi laikinai gyventi į JAV, kol šalių sūnus įgis išsilavinimą, todėl jie turi teisę į nuomojamą Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą. Tai reiškia, kad ieškovė turėdama teisę į nuomojamą butą, ji taip pat turi teisę sudaryti atskirą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (padalyti butą) (CK 6.599 str.).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, neesant ginčo dėl konkrečių kambarių priskyrimo, nebuvo jokio teisinio pagrindo netenkinti ieškovės patikslinto ieškinio LR CK 6.599 str. pagrindu. Apelianto argumentai, jog taip padalinus ginčo patalpą yra pažeisti apelianto dabartinės šeimos interesai, atmestini, kadangi byloje nėra duomenų, jog dabartinė apelianto sutuoktinė I. B. būtent ginčo bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Tai reiškia, jog nėra objektyvių duomenų, kad apelianto šeima gyvena ginčo bute, be to, byloje yra duomenys, jog pats apeliantas turi nuolatinio JAV gyventojo kortelę, dažnai važinėja į JAV, nes ten dirba (1 t., b. l. 156–157).

Dėl apelianto prašymo išreikalauti naujus rašytinius įrodymus.

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovę pateikti JAV kompetentingų institucijų duomenis apie tai, ar A. B. turi JAV pilietybę ar galiojantį leidimą nuolat gyventi JAV, ar ji apdrausta JAV socialiniu draudimu, taip pat įpareigoti pateikti duomenis apie jos gaunamas pajamas ar socialines pašalpas, sumokėtus mokesčius.

Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis ir kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pateikti teismui tuos įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme toks prašymas taip pat buvo pateiktas, tačiau Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi atsakovo R. B. prašymą atmetė ir nurodė, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog ji yra būtent Lietuvos Respublikos pilietė, o galiojančio nuolatinio leidimo gyventi JAV neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė, kaip prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai turi ryšį su nagrinėjamu ginču, juo labiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė su sūnumi N. B. yra išvykusi į JAV laikinai, kol sūnus ten įgis vidurinį išsilavinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašomi išreikalauti įrodymai yra pertekliniai ir jie nėra susiję su nagrinėjamu ginču, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti tokį atsakovo prašymą, todėl apelianto prašymas dėl įrodymų išreikalavimo atmestinas (CPK 314 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo R. B. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. D. bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 1 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 800 Lt teisinės pagalbos išlaidų (4 t., b. l. 97–98), todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu, 98 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini),) 800,00 Lt (aštuonis šimtus litų 00 ct) išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovės A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.