- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-25
- Bylos Nr.
- A-575-2394-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-828-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Kauno valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. 2010 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Vilniaus VGTPT), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. aktą Nr. 77 (toliau – ir aktas) (b. l. 91-93).
Vilniaus VGTPT 2010 m. vasario 12 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-652-10 pareiškėjo V. S. prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno VGTPT) (b. l. 94).
Kauno VGTPT, išnagrinėjusi pareiškėjo V. S. prašymą, 2010 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-453-660 (toliau – ir Sprendimas) nutarė atsisakyti teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, nurodydama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai, todėl pareiškėjo reikalavimas apskųsti Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. raštą Nr. 77 yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas byloje neperspektyvus (b. l. 136-138).
II.
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 26-34), prašydamas panaikinti atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-453-660, įpareigoti Kauno VGTPT paskirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-3144-653/10, nagrinėjamoje Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, kurioje skundžiamas Lietuvos Respublikos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. aktas Nr. 77, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 2 000,00 Lt turtinę ir 3 000,00 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl Kauno VGTPT neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 m. vasario 8 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Aktą, tačiau Vilniaus VGTPT perdavė šį prašymą nagrinėti Kauno VGTPT. Kauno VGTPT, išnagrinėjusi prašymą, Sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi jo reikalavimai, anot atsakovo, nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Teigė, kad Kauno VGTPT nesivadovavo praktika ir įstatymais, ignoravo protingumo principą. Nurodė, kad jam dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atsirado materialinė ir moralinė žala. Prašė priteisti minimalią materialinės žalos sumą, atsiradusią dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2009 metų, pašto ir skundų vertimo išlaidas. Akcentavo, kad moralinė žala atsirado iš pastovios psichologinės įtampos dėl neturėjimo galimybės panaikinti neteisėtus įgaliojimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo V. S. skundą (b. l. 88-90) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2010 m. vasario 20 d. Kauno VGTPT buvo gautas pareiškėjo 2010 m. vasario 8 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apskundžiant Aktą, kuriuo Lietuvos Respublikos advokatūra išnagrinėjo pareiškėjo pareiškimą dėl advokatės G. R., kuri pagal Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8, sudarytą su Vilniaus VGTPT, teikia antrinę teisinę pagalbą Vilniaus VGTPT, profesinės veiklos (t. y. kad teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui advokatė G. R. buvo neapsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu). Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog advokatė teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal Vilniaus VGTPT priimtą sprendimą bei siekiant užtikrinti, kad pareiškėjui nekiltų abejonių dėl nešališko ir objektyvaus sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pareiškėjo prašymą priėmimo, Vilniaus VGTPT persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Kauno VGTPT. Kauno VGTPT, siekdama išsiaiškinti prašymo pagrįstumą, 2010 m. vasario 24 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, kad šis pateiktų papildomus dokumentus, t. y. skundo, kurio pagrindu priimtas Aktas, kopiją. Kauno VGTPT, išanalizavusi papildomus dokumentus, Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo reikalavimai buvo nepagrįsti, o atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Kauno VGTPT, priimdama Sprendimą, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeisti, nes teismai nustatė, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba suteikta tinkamai ir kvalifikuotai, pareiškėjui nepatiriant jokios žalos. Anot atsakovo, pareiškėjo siekis apskųsti Aktą tik dėl to, kad advokatė G. R. teikdama pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nebuvo apsidraudusi, negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas.
III.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 156-160) pareiškėjo V. S. skundą tenkino iš dalies, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-453-660 panaikino, įpareigojo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal jo 2010 m. vasario 8 d. prašymą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad konstatuoti, ar pareiškėjo teismui pateiktas reikalavimas yra pagrįstas ir ar pareiškėjo teisės yra pažeistos, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme, anot teismo, reiškia tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos jo nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Tuo tarpu atsakovo sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui iš esmės yra grindžiamas materialinių teisės normų aiškinimu. Kadangi materialinės teisės normų aiškinimas bei jų taikymas yra konstitucinė teismo priedermė, sprendimas dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, anot teismo, laikytinas nepagrįstu. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, teismas konstatavo, kad nepaisant to, kad pareiškėjas nurodo, jog jis patyrė pastovią psichologinę įtampą, t. y. jam buvo padaryta moralinė (neturtinė) žala, jis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtų aplinkybių buvimą. Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jam padarytą materialinę (turtinę) žalą. Be to, anot teismo, iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina taip pat ir iš kitų asmenų veiksmų, t. y. advokatės G. R. netinkamo atstovavimo civilinėje byloje.
IV.
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 168-169), nurodydama, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalimi, kurioje nuspręsta panaikinti Kauno VGTPT 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-453-660 ir įpareigoti Kauno VGTPT suteikti pareiškėjui V. S. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. vasario 8 d. prašymą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui V. S. antrinė teisinė pagalba buvo suteikta tinkamai ir kvalifikuotai, jam nepatiriant nei turtinės, nei neturtinės žalos. Pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, ją suteikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra ir tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Kauno VGTPT pažymi, kad pareiškėjo V. S. siekis apskųsti Aktą tik dėl to, kad advokatė G. R. teikdama jam antrinę teisinę pagalbą nebuvo apsidraudusi, negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas. Pažymi, kad VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktas leidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nesuteikti antrinės teisinės pagalbos kai pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ši nuostata, anot atsakovo, leidžia ir kartu įpareigoja atlikti pareiškėjo prašyme keliamo reikalavimo pagrįstumo vertinimą. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2007 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-830-2007.
Pareiškėjas V. S. 2010 m. gruodžio 20 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 173), kuriuo prašo atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą nepakeistą arba pakeisti sumą iki 3 000,00 Lt pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Prašo priimti atskirąją nutartį dėl Kauno VGTPT darbuotojos K. S. veiksmų – pasikartojančio piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kas pasireiškė 500,00 Lt turtine žala Lietuvos valstybei, Lietuvos valstybės reputacijos žeminimu. Prašo, vadovaujanti ABTĮ 109 straipsniu, kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnį.
Nurodo, kad atsakovas Kauno VGTPT apeliacinį skundą pateikė tik siekdamas užvilkinti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą, norėdamas tokiu būdu atkeršyti pareiškėjui. Teigia, kad Kauno VGTPT darbuotoja K. S. tokiu būdu piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-453-660, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S. pagal jo 2010 m. vasario 8 d. prašymą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 punktas) bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 punktas).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui V. S. pagal jo 2010 m. vasario 8 d. prašymą, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalba negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors skundžiamame Kauno VGTPT Sprendime nurodytų VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Be to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.
Įvertinusi nagrinėjamoje byloje analizuojamą situaciją faktiniu ir teisiniu aspektu, atsižvelgusi į pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į atsakovą Kauno VGTPT, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, apskundžiant Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. aktą Nr. 77. Minėtu aktu Lietuvos advokatūra išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl advokatės G. R. profesinės veiklos, nustatė, kad advokatė nebuvo apsidraudusi civilinės atsakomybės, tačiau drausminę bylą atsisakė iškelti. Kauno VGTPT, išnagrinėjusi pareiškėjo V. S. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, sprendė, kad pareiškėjo siekis apskųsti Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. aktą Nr. 77 yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas neperspektyvus, nes konkrečiu atveju pareiškėjo interesai nebuvo pažeisti. Tokią poziciją Kauno VGTPT iš esmės grindė vien tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 79-764/2009 nustatytais faktais. Tačiau, įvertinus Kauno VGTPT nurodytų sprendimų turinį, nematyti, kad minėtose administracinėse bylose buvo vertinami advokatės G. R. veiksmai, išanalizuoti Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. akte Nr. 77. Taigi, Kauno VGTPT nurodytuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyti faktai neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimo Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. akte Nr. 77 išanalizuotų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų kontekste ir yra nesusiję su konkrečiu atveju pareiškėjo siekiamu teisiniu rezultatu. Taip pat atsakovas Kauno VGTPT Sprendime nurodė, jog advokatės G. R. nepasidraudimas civilinės atsakomybės draudimu negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimas, tačiau tokia išvada yra teisiškai neargumentuota. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtu Kauno VGTPT teiginiu, paremtu vien tik subjektyviu įsitikinimu, o ne atlikta savarankiška teisės normų ar teismų praktikos, reikšmingos konkrečioje situacijoje, analize, negali būti grindžiamas atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu. Nesant akivaizdžių pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams. Kauno VGTPT, konstatuodama, kad pareiškėjo interesai nebuvo pažeisti, pasisakė dėl klausimo, kuris turėjo būti sprendžiamas teismo, nagrinėjant jam civilinę bylą dėl Lietuvos advokatūros 2010 m. sausio 26 d. akto Nr. 77 nuginčijimo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Kauno VGTPT Sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, tačiau nenustatė visų sąlygų taikyti civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu atsakovas Kauno VGTPT šios pirmosios instancijos teismas sprendimo dalies nekvestionuoja, o pareiškėjas V. S. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apeliacinio skundo nepateikė, todėl jo atsiliepime išdėstytas prašymas dėl turtinės žalos priteisimo nenagrinėtinas. Taip pat netenkinami pareiškėjo prašymai dėl atskirosios nutarties priėmimo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Kauno VGTPT darbuotojos K. S. atžvilgiu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 108 ir 109 straipsniais, atitinkamų veiksmų turi imtis nustatęs įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus ar nusikalstamos veikos požymių. Konkrečiu atveju, nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka, tokie faktai nebuvo konstatuoti, o pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės nepagrįstos objektyviais įrodymais ir yra iš esmės tik jo subjektyvi nuomonė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.