Kauno apygardos teismo nuosprendis

2009-06-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-245-383-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-06-25
Bylos Nr.
1A-245-383-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas (pirm.), Gytis Večerskas, Egidijus Jonas Grigaravičius
Nukentėjusysis
Š. M.
Nuteistasis
R. V.
Advokatai
Ramūnas Gudašius, Danius Svirinavičius, Danius Svirinavičiausir
Kategorijos
Nr.1A - 245 - 383/2009
Proceso Nr.PK-90Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.6.4.1. Pranešėjas V. VitunskasTeisėja D. Jankauskienė(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiajam Š. M., nukentėjusiojo atstovui advokatui Ramūnui Gudašiui, nuteistajam R. V., gynėjams advokatams Daniui Svirinavičiui, Linai Svirinavičienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo Š. M. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su Š. M.. Š. M. iš R. V. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis 2007-06-30 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), dešine ranka smogė Š. M. į veidą, prakirsdamas viršutinę ir apatinę lūpas kairėje pusėje tuo padarydamas odos nubrozdinimus lūpų odoje, abiejų lūpų gleivinėje, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas fizinį skausmą.

Apeliacine tvarka nuteistojo R. V. advokatas Danius Svirinavičius skundžia Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl ko turi būti panaikintas. Nuteistasis R. V. savo kaltės nepripažino. Skunde nurodoma, jog kilus konfliktui tarp R. V. ir Š. M., Š. M. pradėjo šaudyti. R. V. atsitraukus, Š. M. šovė du šūvius ir pataikė nuteistajam į kojas, dėl ko jis nukrito. Atvykus policijos pareigūnams, Š. M. šaudė vėl. R. V. Š. M. į veidą nesudavė, kai buvo prie jo priėjęs, jis tikrai sužalotas nebuvo, dėl ko, nuteistojo manymu, jį galėjo sužaloti policija arba jis galėjo susižaloti pats, bėgiojant po brūzgynus. Skunde nurodoma, jog nei vienas iš nuosprendyje išdėstytų įrodymų nepatvirtina R. V. pareikšto kaltinimo. Bylos aplinkybės patvirtina, jog teismo specialisto išvadoje konstatuotas Š. M. padarytas lūpos sužalojimas galėjo būti padarytas tuo metu, kai pastarasis, būdamas ginkluotas koviniu šaunamuoju ginklu, buvo sulaikomas po įvykio policijos pareigūnų, pavartojusių jo atžvilgiu prievartos priemones – paguldžius Š. M. veidu į žemę. Pastaroji abejonė buvo konstatuota ir prokuroro 2008-07-16 nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-315-07. Policijos pareigūnai – liudytojai A. Č. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu nepaneigė, kad vartojo prievartos priemones, sulaikant Š. M., jis buvo paguldytas ant žemės veidu į žemę, prispaustas prie žemės, jam buvo dedami antrankiai. Liudytojų manymu, negalima atmesti galimybės, jog sužalojimas galėjo atsirasti prispaudus vyriškį prie žemės, dedant antrankius. Šiuos savo parodymus paminėti liudytojai patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis nežymų sužalojimą lūpoje patyrė būtent tuo metu, kai nukentėjusįjį sulaikant policijos pareigūnai pavartojo prievartos priemones. Tuo tarpu teismas, papildomai nemotyvuodamas, padarė kategorišką išvadą, kuri yra paremta tik teismo padaryta prielaida. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis. Nuosprendyje išdėstyti prieštaravimai tarp liudytojų V. V., E. V. ir A. V. parodymų negali būti vertinami kaip esminiai. Dėl nurodytųjų nukentėjusiojo Š. M. sulaikymo aplinkybių, kurias patvirtino ir liudytojai A. Č. bei A. B., teismo specialisto išvada šioje byloje nesudaro pagrindo pripažinti R. V. kaltu. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Dėl to, manytina, jog yra neįrodytas tyčinio nežymaus sveikatos sutrukdymo Š. M. faktas, dėl ko nuteistasis R. V. turi būti išteisintas.

Apeliacine tvarka nukentėjusysis Š. M. skundžia Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendį ir prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria R. V. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su Š. M., ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose; iš R. V. priteisto civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo padidinti iki 35000 litų; iš R. V. priteisti 1000 Lt nukentėjusiojo turėtų išlaidų, susijusių su advokato pagalba. Skunde nurodoma, jog R. V. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, tačiau neteisingai R. V. paskirta bausmė ir netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. Privatus kaltintojas Š. M. prašė R. V. skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau teismas paskyrė tik laisvės apribojimą. R. V. viso proceso metu neigė savo kaltę, padarytos žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė. Teismas teisingai pripažino R. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Dėl to teismas, apelianto manymu, nepagrįstai skyrė nuteistajam pačią švelniausią bausmę – laisvės apribojimą. Tokiu būdu liko neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Be to, teismas nurodė civilinės teisės normą, reglamentuojančią civilinės atsakomybės klausimą, teisingai išvardina įstatyme numatytus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, tačiau nuosprendyje konkrečiai neįvardijo, dėl ko sumažintas neturtinės žalos dydis nuo 35000 Lt iki 1000 Lt. Teismas nevertino R. V. turtinės padėties. Nukentėjusysis nurodo, jog dėl patirto sužalojimo jis pergyveno didelį fizinį skausmą bei gilų emocinį šoką, dvasinį diskomfortą bei nervinį sukrėtimą. R. V. savo elgesiu pažemino nukentėjusįjį įvykio vietoje buvusių suaugusių žmonių ir vaikų akivaizdoje. Šeima taip pat patyrė didelį emocinį šoką bei dvasinį diskomfortą. Dėl paminėtų aplinkybių, teismas neturėjo pagrindo mažinti neturtinės žalos dydžio iki priteisto dydžio. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, jį vertina teismas, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis CK 6.250 str., bet ir 6.282 str. bei 6.283 str. nurodytais kriterijais. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. R. V. padarytą veiką teismas teisingai kvalifikavo kaip tyčinę, ir neteisingai pritaikė įstatymus, reglamentuojančius neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį iki neteisingos ribos, dėl ko nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos turi būti keistina.

Atsikirtimu į nukentėjusiojo apeliacinį skundą nuteistojo R. V. gynėjas advokatas prašo atmesti nukentėjusiojo Š. M. apeliacinį skundą, patenkinti nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2009-03-09 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. V. išteisinti. Atsikirtime nurodoma, jog nukentėjusiojo Š. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas. R. V. kaltės nepripažino. Nei vienas nuosprendyje nurodytų įrodymų šaltinių nepatvirtina suinteresuoto asmens šios bylos baigtimi – Š. M. pareikšto kaltinimo R. V.. Bylos aplinkybės patvirtina, kad teismo specialisto išvadoje konstatuotas Š. M. lūpos sužalojimas galėjo būti padarytas tuo metu, kai pastarasis, būdamas ginkluotas koviniu šaunamuoju ginklu, buvo sulaikomas po įvykio policijos pareigūnų, pavartojusių jo atžvilgiu prievartos priemones – paguldžius Š. M. veidu į žemę. Tai patvirtina ir liudytojų– A. Č. ir A. B. duoti parodymai teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusiojo apeliacinis skundas, kuriame keliami bausmės nuteistajam ir civilinio ieškinio dydžio klausimai, yra nepagrįstas iš esmės. Ta aplinkybė, jog savo privataus kaltinimo skunde nukentėjusysis prašė R. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d. ir skirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nesudaro pagrindo teigti, jog teismui nukentėjusiojo prašymas yra privalomas. Bausmės paskyrimas yra teismo prerogatyva. Tai, kad nuteistasis tariamai padarytos žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė, šioje privataus kaltinimo byloje reiškia tik tai, kad nukentėjusysis su kaltinamuoju nesusitaikė ir ši byla tuo pagrindu nebuvo nutraukta. Net ir pripažįstant R. V. kaltu, apsvaigimas nuo alkoholio nesudarytų pagrindo taikyti nuteistajam griežčiausią bausmės rūšį. Be to, atsižvelgtina į tai, kad R. V. praeityje neteistas, turi šeimą, darbą. Pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Net ir esant pagrindui R. V. nuteisti, apylinkės teismo paskirtoji bausmė visiškai atitiktų BK 54,55 str. reikalavimus. Be to, nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos dydžio yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys apylinkės teismo nuosprendžio išvadų. Nuosprendyje nurodyta, kodėl apylinkės teismas neturtinės žalos atlyginimą sumažino, neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam priteisė, be to, motyvavo neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nukentėjusiojo reikalavimas priteisti už tariamai nuteistojo jam padarytą nežymų sveiktos sutrikdymą 35000 Lt prieštarauja LAT suformuotai teisminei praktikai, pagal kurią tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas galimas tik esant sunkiam sveikatos sutrikdymui. Be to, teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl kitų, nei apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusysis, priežasčių ir turi būti panaikintas. R. V. turi būti išteisintas.

Prokuroras, nuteistasis ir jo advokatas prašė nuteistojo advokato apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis ir jo advokatas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o nuteistojo ir jo advokato skundas pagrįstas, nuosprendis naikintinas, nuteistasis išteisintinas nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.), padarymo. Apeliacinio teismo kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais teismas grindžia nuteistojo kaltę.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltumo klausimą ir priimdamas sprendimą pripažinti nuteistąjį kaltu, rėmėsi į bylą surinktais duomenimis – paties nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų turiniu, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, juos vertino kaip įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo R. V. veiksmuose dėl Š. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kaip duomenų visumos vertinimas iš tikrųjų nepagrindžia nuosprendyje nurodytos veikos objektyviosios pusės realumo, kita vertus, kai kurių duomenų vertinimas yra prieštaringas, t. y. padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių.

Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, kaltinimas R. V. grindžiamas tokiais teismo išnagrinėtais įrodymais: nukentėjusiojo Š. M. parodymais, liudytojų A. Č., A. B., G. N., V. T. – S., E. V., V. V., A. V., D. K. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir kt. įrodymais. Teismo išvada, jog ištyrus ir įvertinus visus įrodymus teisiamajame posėdyje, teismas nusprendė, jog neginčijamai nustatyta, kad Š. M. buvo sužalotas 2007-06-30 naktį, prie karjero Vaišvydavoje, po konflikto su R. V. ir A. V., šią aplinkybę patvirtina R. V., A. V. ir E. bei V. V. parodymai, jog tuo metu, kai R. V. kalbėjo su Š. M. dėl skolos, Š. M. veidas sužalotas nebuvo, neatitinka tikrovės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei vienas nuosprendyje nurodytų įrodymų šaltinių atskirai ar tų įrodymų visuma nepatvirtina nukentėjusiojo Š. M. pareikšto kaltinimo R. V.. Privataus kaltintojo pareiškime nurodoma, jog įvykio metu R. V. smogė Š. M. į veidą, prakirto viršutinę ir apatinę lūpas, dėl ko nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, kitus nepatogumus.

Iš byloje esančio akistatos protokolo matyti, jog nukentėjusysis Š. M. nurodo, kad R. V. jam smogė į veidą, tačiau R. V. neigė turėjęs fizinį kontaktą su Š. M., nurodo, jog jie tik apsižodžiavo, o vėliau Š. M. rėkavo, jog turi ginklą ir šaus (t. 1, b. l. 110). R. V. nežino, kiek kartų į jį buvo šauta. Po kojos sužeidimo R. V. iš karto parkrito ir negalėjo eiti. Jis nurodė, jog konfliktas buvo žodinis, jis kilo dėl to, kad R. V. priminė Š. M., jog pastarasis yra skolingas pažįstamam apie 1000 eurų ir būtų gerai, jei jis skolą tam žmogui grąžintų. R. V. nei kumščiu, nei kitu kokiu daiktu Š. M. nesudavė. Tik po to, kai jį sužeidė iš nugaros, jis iš skausmo suriko, kad „dabar tau Š. bus blogai, garaže ir palaidosiu“. Tuo tarpu Š. M. akistatos metu parodė, kad jis atsakė R. V., jog niekam nėra skolingas, įvyko susistumdymas, kurio metu nukentėjusysis pajuto smūgį į kairę veido pusę, pataikė į lūpą, kuo trenkė – kumščiu ar kokiu daiktu, jis pasakyti negali. Tik po to Š. M. išsitraukė savigynai turėtą kovinį ginklą, užtaisė jį ir perspėjo, kad šaus. R. V. ėjo nukentėjusiojo link, tuomet nukentėjusysis iššovė apie 4-5 kartus į orą, tačiau R. V. tai nesustabdė, jis vis tiek ėjo Š. M. link. Š. M. kovinį ginklą panaudojo, norėdamas sustabdyti R. V. (t. 1, b. l. 109-111). Byloje yra R. V. skundas, kuriame jis nurodo, jog buvo sužalotas Š. M., peršautas, ir nurodo, kad jis jokio turto iš Š. M. neprievartavo. Skunde nurodoma, jog R. V. dėl Š. M. veiksmų patyrė didelį fizinį skausmą, moralinę traumą dėl to, jog Š. M. ginklą pavartojo neteisėtai, nesant tam jokio pagrindo (t. 1, b. l. 115).

Kauno miesto apylinkės prokuratūra dėl Š. M. turto prievartavimo atliko ikiteisminį tyrimą, 2008-07-16 priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti, nesant šios nusikalstamos veikos požymių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškinamos įvykio aplinkybės, apklausti liudytojai A. V., D. K., E. V., V. V., ir nustatyta, kad R. V. jokios fizinės ar psichinės prievartos nenaudojo, Š. M. padaryti sužalojimai negali būti vienareikšmiškai traktuojami, kaip padaryti R. V., nes baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00549-07 yra nustatyta, kad policijos pareigūnai A. B. ir A. Č., naudodami prieš Š. M. kovinius veiksmus, galėjo jam padaryti sužalojimus (t. 1, b. l. 135). Šis procesinis dokumentas yra galiojantis ir yra vienas iš įrodymų šaltinių.

Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00549-07 metu parodė, kad jis panaudojo prievartinius veiksmus, sulaikant Š. M., kurių metu prispaudė Š. M. galvą prie žemės, už nugaros uždėjo jam antrankius. Pakėlus vyriškį su antrankiais nuo žemės, liudytojas pamatė kraujo dėmelę ant sulaikytojo lūpos dešinėje ar kairėje, tiksliai neprisimena. A. B. galimybės, jog sužalojimas galėjo atsirasti prispaudus vyriškį prie žemės, dedant antrankius (t. 1, b. l. 142). Teisme A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino, kad sulaikant Š. M., koja jį prispaudė prie žemės, uždėjo antrankius, nuo ko Š. M. galėjo būti padarytas sužalojimas. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Č. parodė, kad Š. M. būtų sužalotas, jis nematė, tik iš lūpos jam truputį bėgo kraujas. Bet galimybės, jog sužalojimas galėjo atsirasti jį prispaudus prie žemės, kai buvo naudojamos spec. priemonės – antrankiai – neatmetė (t. 1, b. l. 145). Apie tai, jog Š. M. galėjo būti sužalotas sulaikymo metu, kuomet jis buvo paguldytas ant žemės, dedant antrankius, jis patvirtino teismo posėdyje. Nors teisme liudytojai A. Č. ir A. B. aiškino, kad jie sulaikomojo nesužalojo, tačiau ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-315-07 (dėl turto prievartavimo) metu jie nepaneigė, kad prievartos priemones taikant Š. M. galėjo būti nežymiai sužalotas pastarojo asmens veidas.

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, jog Š. M. odos nubrozdinimai lūpų odoje bei abiejų lūpų gleivinėje padaryti kietu buku daiktu, kurio formos, dydžio detalizuoti negalima.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad teismo specialisto išvadoje konstatuotas Š. M. lūpos sužalojimas galėjo būti padarytas tuo metu, kai pastarasis, būdamas ginkluotas koviniu šaunamuoju ginklu, buvo sulaikomas po nagrinėjamo įvykio policijos pareigūnų, pavartojusių jo atžvilgiu prievartos priemones – paguldžius R. V. veidu į žemę. Pastaroji nepaneigta abejonė buvo konstatuota ir prokuroro 2008-07-16 nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-315-07.

Tokiu būdu dėl jau nurodytų nukentėjusiojo Š. M. sulaikymo aplinkybių, kurias patvirtino ir liudytojai A. Č. bei A. B., teismo specialisto išvada šioje byloje nesudaro pagrindo pripažinti R. V. kaltu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais liudytojų parodymais, nepašalino juose esančių esminių prieštaravimų ir tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, o nukentėjusiojo parodymus vertino tendencingai.

Taigi aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog apylinkės teismas, neištyręs visų bylos aplinkybių, tiek kaltinančių, tiek teisinančių, pripažino R. V. padarius nusikaltimą. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad nuteistojo R. V. kaltė tyčia nežymiai sužalojus Š. M. neįrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o nukentėjusiojo Š. M. civilinis ieškinys dėl 35000 Lt atmestinas.

Dėl to, jog R. V. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, Š. M. apeliacinis skundas dėl R. V. paskirtos pernelyg švelnios bausmės ir nepagrįstai sumažinto neturtinės žalos atlyginimo dydžio atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 metų kovo 9 dienos nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. V. pagal LR BK 140 str. 1 d. išteisinti, nenustačius, kad jis padarė jam inkriminuojamą veiką.

Nukentėjusiojo Š. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas VitunskasTeisėjai Egidijus Jonas GrigaravičiusGytis Večerskas