- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-1378-345/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25727-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Ona Gasiulytė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- UAB „GMSM“
- Ieškovas
- P.H.U., “MAGDUSIA”
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ona Gasiulytė ir Aldona Tilindienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „GMSM“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P.H.U. “MAGDUSIA” M. Stawska ieškinį atsakovei UAB “GMSM” dėl skolos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas P.H.U. „MAGDUSIA“ M. Stawska kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „GMSM“ 10 376 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. šalys pasirašė Vežimo sutartį Nr. 2014-054, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui transportavimo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu 21 dienų bėgyje nuo sąskaitos už suteiktas paslaugas pateikimo dienos. Pažymėjo, kad savo sutartinius įsipareigojimus atsakovui įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras su juo neatsiskaitė, todėl liko skolingas 10 376 Eur.Atsakovė UAB „GMSM“ su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad šalis siejo ilgalaikiai krovinių pervežimo teisiniai santykiai, tačiau ieškovas netinkamai paskaičiavo kainą už kilometrą, todėl prašoma priteisti skola turėtų būti mažintina 1556 Eur. Nurodė, kad šalys telefonu buvo susitarę dėl 0,75 euro centų už kilometrą, tačiau ieškovas PVM sąskaitas-faktūras jam išrašė pagal 0,85 euro centus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino.Teismas nustatė, kad pagal tarp šalių sudarytą Vežimo sutartį ieškovė suteikė atsakovei vežimo paslaugas, o atsakovė pagal pateiktas sąskaitas faktūras su ieškovu pilnai neatsiskaitė. Vadovaudamas CPK 268 straipsnio 5 dalimi ir tuo, kad atsakovė iš dalies pripažino ieškinį, teismas laikė, jog yra pagrindas surašyti sutrumpintus motyvus. Teismas nurodė, kad tarp šalių ginčas kilo tik ieškovės paskaičiuotos 0,85 Eur sumos už vieną kilometrą, kadangi atsakovės nuomone, šalys buvo sulygusios dėl 0,75 Eur sumos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog šalys susitarė ne dėl 0,85 Eur centų, bet dėl 0,75 Eur už kilometrą, todėl atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas neįvykdė, todėl CK 6.38 straipsnio, 6.63 straipsnio, 6.200 straipsnio, 6.205 straipsnio, 6.256 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 6.808 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu iš atsakovės priteistina skola.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB “GMSM” prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pakeičiant iš atsakovės priteistinos skolos ir procesinių palūkanų dydį.Nurodo, kad teismas neteisingai aiškina Vežimo sutarties 13.2 punktą, kadangi jis skirtas pakeisti pačią vežimo sutartį, o ne vežimo paslaugų kilometro kainos suderinimui, dėl ko šalių susitarimas dėl 0,75 euro centų už kilometrą neturėjo būti įforminamas raštu kaip to reikalauja sutarties 13.2 punktas. Kainos suderinimui nereikėjo rašytinio susitartiems pakeitimo ir pagal sutarties 3.2 punkto nuostatas. Pažymi, kad ieškovo nustatyta 0,85 euro centų kainą už kilometrą taip pat nėra įforminta raštu. Sąskaitose faktūrose 0,85 Eur už kilometrą yra nustatyta ieškovo iniciatyva, nesuderinus su atsakove. Šį faktą patvirtina ir tai, jog sąskaitose yra tik ieškovo parašas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad šalys susitarė dėl 0,85 euro centų kainą už kilometrą.Teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi CMR konvencijos 27 straipsniu yra nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas P.H.U. „MAGDUSIA“ M. Stawska prašo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad atsakovui išrašytose sąskaitose yra nurodyta šalių suderinta kaina. Nuo sutarties sudarymo iki paskutinės sąskaitos išrašymo dienos atsakovė nesikreipė į ieškovą dėl per didelės kainos už vieną kilometrą paskaičiavimo, bet priimdavo sąskaitas, o galiausiai ieškovui atsiuntė skolų suderinimo aktą. Skolų suderinimo akte nurodyta suma atitinka bendrai neapmokėtų sąskaitų, kuriose buvo nurodyta 0,85 Eur kaina už vieną kilometrą. Pagal apskaitą reglamentuojančių duomenų reikalavimą, asmens parašas kaip sąskaitos faktūros rekvizitas nėra būtinas. Pažymi, kad CMR konvencija nereglamentuoja procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl tokiais atvejais taikoma CK 6.37 ir 6.210 straipsnių taisyklė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės teisingai nustatė esmines bylos faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų nenustatinėja bei pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas vertina byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų visumos kontekste. Dėl atskirų faktinių aplinkybių, reikšmingų bylos teisingam išnagrinėjimui, teisėjų kolegija plačiau pasisakys analizuodama apeliaciniame skunde keliamus argumentus bei vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą jų kontekste.Apeliantas nurodo, kad Vežimo sutarties 13.2 punktas skirtas pakeisti pačią vežimo sutartį, o ne vežimo paslaugų kilometro kainą, todėl šalys neprivalėjo dėl 0,75 Eur už kilometrą įforminti raštu kaip to reikalauja sutarties 13.2 punktas.Kadangi CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, ši sutartis gali būti sudaryta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, pranešimais, ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-159/2013). Šalys 2014-11-04 Vežimo sutartimi susitarė, kad vežimo paslaugas vykdytojas teiks pagal užsakovo pateiktus vežimo užsakymus, kurie bus teikiami vykdytojui faksu, el. paštu, telefonu arba SMS žinute (3.1 p., 3.2 p.); atlyginimą už vežimą šalys įsipareigoja kiekvieną kartą suderinti vežimo užsakyme (4.1 p.); kiekvienas sutarties pakeitimas turi būti įforminamas raštu, kitaip jis bus negaliojantis (13.2 p.). Sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas matyti, kad šalys dėl konkretaus atlygio už vežimo paslaugas nesusitarė, tačiau susitarė, jog atlyginimą už vežimą šalys suderins kiekvieną kartą vežimo užsakyme. Todėl sutiktina su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Vežimo sutarties 13.2 punkto pagrindu kiekvieną kartą derinant vežimo paslaugų kainą privalo turi būti atliekamas rašytinis sutarties pakeitimas. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas nuo sutarties sudarymo atsakovei už vežimo paslaugas teikė sąskaitas faktūras, jose nurodydamas, jog už vežimo paslaugas skaičiuoja 0,85 Eur už kilometrą ir iki 2015-11-30 (paskutinės sąskaitos išrašymo dienos) atsakovė nesikreipė į ieškovą dėl to, jog ieškovė nurodo neteisingą kilometro kainą arba, kad ji nesutinka su paskaičiuota kilometro kaina (b.l. 36-47). Kaip matyti iš atsakovės ieškovui atsiųsto skolų suderinimo akto, pati atsakovė nurodė, kad jos įsiskolinimas sudaro 10375,50 Eur ir ši suma atitinka sąskaitose faktūrose nurodyta sumą, kuriose nurodyta, kad už vežimo paslaugas paskaičiuota 0,85 Eur už kilometrą. Ieškovo byloje pateikti elektroniniai susirašinėjimai su atsakove taip pat patvirtina, jog atsakovė, nepaisant to, kad vežimo užsakymuose nebuvo nurodyta pervežimo kilometro kaina, tačiau prieštaravimo dėl tokio užsakymo pobūdžio nereiškė (b.l.69-73). Duomenų apie tai, kad apeliantas dėjo pastangas susitarti dėl mažesnės pervežimo kainos, apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Taigi esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad tarp šalių nusistovėjo praktika, jog pagal Vežimo sutarties 4.1 punktą vežimo paslaugos bus teikiamos 0,85 Eur už kilometrą. Todėl ieškovui įvykdžius savo prievolę, apeliantei kilo priešpriešinė prievolė - sumokėti vežimo užmokestį, ką šiuo aspektu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.Apeliantas teigia, kad sąskaitose faktūrose 0,85 Eur už kilometrą yra nustatyta ieškovo iniciatyva, nesuderinus su atsakove ir šį faktą patvirtina aplinkybė, jog sąskaitose yra tik ieškovo parašas. Tačiau pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalį sąskaitos faktūros pripažįstamos juridinę galią turinčiais dokumentais be asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti, parašo (-ų), todėl atmestini apelianto argumentai dėl privalomo sąskaitos pasirašymo.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi CMR konvencijos 27 straipsniu yra nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai; palūkanos – 5 proc. metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, – nuo ieškinio pateikimo dienos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad lingvistinis nurodytos CMR konvencijos nuostatos aiškinimas leidžia spręsti, jog ši teisės norma reglamentuoja palūkanas, kurias turi mokėti vežimo sutartį pažeidęs vežėjas. Palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija. Dėl to tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc., palūkanos. Tai atitinka ir formuojamą kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-334/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. įmonė „Inesa“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-9/2012; kt.). Be to, pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį nuostolius patyrusiam pagal sutartį įgaliojimus turinčiam asmeniui (nagrinėjamos bylos atveju – krovinio siuntėjui) yra nustatyta teisė gauti 5 proc. palūkanas, skaičiuotinas ir iki ieškinio pateikimo dienos, kurios priteistinos iš vežėjo tuo atveju, kai šiam raštu buvo pateiktas reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė atsakovei sąskaitas dėl skolos ir reikalauja atlyginti nuostolius. Taigi remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia mokėtinas palūkanas tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties atveju, ir byloje konstatavus atsakovės pareigą atlyginti ieškovui patirtus nuostolius yra pagrindas konstatuoti ieškovo teisę gauti iš atsakovės 5 proc. metines palūkanas nuo reikalavimo atsakovei pareiškimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimus atsakovui, prašė priteisti iš šio 6 proc. palūkanas nuo 2016-07-19, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui priteisti 5 proc. palūkanas iš atsakovo būtent nuo šios datos, mažintinos ieškovui iš atsakovei priteistos 6 proc. procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė palūkanas reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, sumažinant ieškovui iš atsakovės priteistas 6 proc. metines procesines palūkanas iki 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-07-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas).Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos nepriteistinos (CPK 178 str.).Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį dėl 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos (10 376 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
“ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo UAB „GMSM“, į. k.: 302703185, ieškovo P.H.U. „MAGDUSIA“ M. Stawska, į. k.: 140622138, naudai 10 376 EUR (dešimties tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų) skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (10 376 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 715 EUR (septynis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo UAB „GMSM“, į. k.: 302703185, į valstybės biudžetą 3,98 EUR (tris eurus 98 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Įpareigoti atsakovą UAB „GMSM“, į. k.: 302703185, įsiteisėjus teismo sprendimui sumokėti ieškovui P.H.U. „MAGDUSIA“ M. Stawska, į. k.: 140622138, 715 EUR (septynis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų ir 3,98 EUR (tris eurus 98 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Atidėti atsakovui UAB „GMSM“ teismo sprendimo vykdymą dėl 10 376 EUR skolos ir 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (10 376 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 6 (šešių mėnesių) laikotarpiui.”