Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-16 · Administracinė byla Nr. P-146-58-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-16
Bylos Nr.
P-146-58-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
Pareiškėjas
D. V.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–58/2010 Procesinio sprendimo kategorija 80.11, 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502 – 1090/2009 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija; atsakovas) pirmininkas 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. P1-68 „Dėl D. V. atleidimo iš pareigų” (toliau – ir įsakymas Nr. P1-68) atleido D. V. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) iš Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų nuo 2006 m. rugsėjo 11 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti įsakymą Nr. P1-68 bei sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ištyrimo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Komisijos pirmininkas, piktnaudžiaudamas savo padėtimi, nesilaikydamas įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, veikdamas iš keršto paskatų, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, 2006 m. sausio 3 d. priėmė įsakymą Nr. P1-5, iš esmės apribojantį pareiškėjo galimybes toliau dirbti valstybės tarnyboje, nes staigiai, be jokio pasirengimo priskirtos skirtingos funkcijos iš anksto sudarė prielaidas sunkumams bei neigiamam poveikiui pareiškėjo sveikatai. Teigė, jog, esant sudėtingoms darbo sąlygoms, kai darbas buvo sąmoningai dezorganizuotas, visus dokumentus jis paruošdavo pagal teisės aktų reikalavimus, o tai įrodo, kad jis atliko pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Nurodė, kad jis, kaip profsąjungos narys, darbdavio buvo atleistas neteisėtai, t. y. negavus profesinės sąjungos sutikimo.

Manė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime Komisija teigė, kad pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai yra neargumentuoti, nepagrįsti, be to, nepateikiami įrodymai, pagrindžiantys skunde nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad Komisijos Valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo ir valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) nagrinėjo Komisijos Licencijų skyriaus vedėjo 2006 m. liepos 19 d. motyvuotą pasiūlymą dėl neeilinio šio skyriaus vyresniojo specialisto D. V. tarnybinės veiklos vertinimo. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Vertinimo komisija nenurodė nei vieno pareiškėjui, kaip valstybės tarnautojui, priskirtų pareigų ar funkcijų, nurodytų jo pareigybės aprašyme, nevykdymo. Pažymėjo, jog Vertinimo komisija, siekdama nustatyti, ar tiesioginis vadovas teisingai įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą, aptarė jo tarnybinę veiklą pagal visus Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, (toliau – ir Vertinimo taisyklės) nustatytus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus, taip pat vertino pareiškėjo gebėjimus atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Akcentavo, jog Vertinimo komisija įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą nepatenkinamai ir, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo tarnybinė veikla du kartus iš eilės buvo įvertinta nepatenkinamai, pasiūlė Komisijos pirmininkui, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktu, atleisti pareiškėją iš einamų pareigų. Atkreipė dėmesį į tai, jog, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 9 dalį, Vertinimo komisijos siūlomi sprendimai valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui yra privalomi.

Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo atleistas dėl veiklos profesinėje sąjungoje ar dėl Komisijos pirmininko kerštavimo ar piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, yra nepagrįsti. Nesutiko, jog pareiškėjas, kaip profesinės sąjungos vadovas, buvo atleistas be profesinės sąjungos sutikimo. Paaiškino, jog pareiškėjo atleidimo iš pareigų dieną Komisijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamo organo nariai buvo tik du asmenys, t. y. pareiškėjas ir J. Č., kuris ir vizavo įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų. Nurodė, kad pareiškėjo, kaip veikiančios profesinės sąjungos vadovo, sutikimas dėl jo paties atleidimo iš valstybės tarnybos neturėjo ir negalėjo būti gautas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vertinimo komisija 2006 m. rugsėjo 5 d. atliko neeilinį Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto D. V. tarnybinės veiklos vertinimą ir 2006 m. rugsėjo 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. P7-8 jo tarnybinę veiklą įvertinimo nepatenkinimai. Pažymėjo, jog bylos duomenys rodo, kad valstybės tarnautojo D. V. veikla nepatenkinamai buvo įvertinta du kartus iš eilės.

Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsniu. Nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog Komisijos Licencijų skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 15 dalimi, 2006 m. liepos 19 d. Komisijos pirmininkui pateikė motyvuotą pasiūlymą dėl neeilinio šio skyriaus vyresniojo specialisto D. V. tarnybinės veiklos vertinimo. Komisijos pirmininkas 2006 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 01-25 Vertinimo komisijos pirmininkui nurodė 2006 m. rugpjūčio 17 d. organizuoti neeilinį D. V. tarnybinės veiklos vertinimą bei pavedė vyriausiajai specialistei personalo klausimais apie būsimą neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą ne vėliau kaip prieš 10 dienų įspėti pareiškėją bei apie tai pranešti Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), kuris apie tai buvo informuotas Komisijos 2006 m. liepos 28 d. raštu Nr. R2-966. Pareiškėjas apie neeilinį jo tarnybinės veiklos vertinimą buvo informuotas Komisijos pirmininko 2006 m. liepos 28 d. raštu Nr. P12-6. Pažymėjo, kad iš byloje pateikto nedarbingumo pažymėjimo matyti, jog dėl pareiškėjo ligos neeilinis jo tarnybinės veiklos vertinimas buvo atidėtas 2006 m. rugsėjo 5 d., apie ką pareiškėjas buvo informuotas Komisijos pirmininko 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. P7-7, o Departamentas – Komisijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. R2-1051.

Nurodė, kad iš Vertinimo komisijos 2006 m. rugsėjo 5 d. posėdžio protokolo matyti, jog ji, siekdama nustatyti, ar tiesioginis vadovas teisingai įvertino pareiškėjo tarnybinę veiklą, aptarė ją pagal kiekvieną iš Vertinimo taisyklių nustatytą valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, t. y. buvo pasisakyta dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos krūvio ir kokybės, atliekamų užduočių sudėtingumo, gebėjimo panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, bendravimo ir bendradarbiavimo. Atkreipė dėmesį į tai, jog minėtame protokole buvo konstatuota, jog pareiškėjas, esant nedideliam darbo krūviui ir užduočių apimčiai, daro daug klaidų, nesigilina į užduočių turinį, pateikia klaidinančią informaciją, jame taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nesugeba panaudoti turimų teorinių žinių, nesilaiko raštvedybos ir teisės aktų rengimo taisyklių, nors pagal pareigybės aprašymą privalo jas išmanyti ir jų laikytis. Vertinimo komisijos 2006 m. rugsėjo 5 d. posėdžio protokole taip pat pažymėta, kad pareiškėjas nenori bendrauti su tiesioginiu vadovu, dėl ko yra sukeliama įtampa Komisijos Licencijų skyriuje, o ginčai dėl akivaizdžių klaidų gaišina darbo laiką. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtame protokole nurodyti ir kiti pareiškėjo tarnybinės veiklos trūkumai.

Žemesnės instancijos teismas

Vertino, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių Vertinimo komisijos 2006 m. rugsėjo 5 d. protokole nurodytas aplinkybes, o pačios neeilinio jo tarnybinės veiklos vertinimo procedūros jis neginčija.

Rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 ir 9 punktais ir pažymėjo, jog analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Vertinimo taisyklėse. Nurodė, kad Vertinimo komisijos 2005 m. gruodžio 29 d. protokoliniu sprendimu Nr. 2 D. V. tarnybinė veikla taip pat buvo įvertinta nepatenkinamai, o, vadovaudamasis Vertinimo komisijos 2005 m. gruodžio 29 d. išvadomis Nr. P11-41, Komisijos pirmininkas 2006 m. sausio 3 d. priėmė įsakymą Nr. P1-5, kuriuo pareiškėjas iš Komisijos Vandens skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų buvo perkeltas į Komisijos Licencijų skyriaus A lygio 9 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog minėto Komisijos pirmininko įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Komisijos pirmininkas, įsakymu Nr. Pl-68 atleisdamas pareiškėją iš Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, veikė teisėtai, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų bei vykdydamas jo kompetencijai priskirtas funkcijas. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo argumentas, kad jis buvo atleistas iš pareigų negavus profesinės sąjungos sutikimo, nepagrįstas, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, kad J. Č., kuris pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dieną buvo vienintelis profesinės sąjungos tarybos narys, vizavo įsakymą Nr. P1-68 ir taip sutiko su pareiškėjo atleidimu iš valstybės tarnybos.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimą ir priėmė naują – pareiškėjo D. V. skundą patenkino, panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymą Nr. P1-68 „Dėl D. V. atleidimo iš pareigų” ir pareiškėją D. V. grąžino į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas.

Teismas nustatė, kad apelianto teigimu, priimant ginčijamą sprendimą, nebuvo laikytasi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad šis apelianto teiginys yra nepagrįstas, kadangi Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybos sutikimas dėl apelianto atleidimo iš valstybės tarnybos buvo gautas.

Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad minėtas sutikimas buvo įformintas tokiu būdu: vienas iš Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybos narių (J. Č.) 2006 m. rugsėjo 11 d. ant ginčijamo įsakymo parašė, jog su juo sutinka, ir pasirašė (T. I, b. l. 14). Taigi, apeliacinės instancijos teismo kolegija vertino, jog yra būtina įvertinti, ar tokio pobūdžio įforminimas laikytinas tinkamu Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismas remdamasis teismų praktika pažymėjo, jog išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas yra taikomas darbdaviui iki priimant individualų teisės aktą, kuris sukelia darbuotojui teisines pasekmes (2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009). Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju šio principo nebuvo laikomasi, nes Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybos narys pasirašė ant jau parengto ir galimai Komisijos pirmininko pasirašyto ginčijamo įsakymo. Be to, teismas pažymėjo, kad, kaip ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui, kuris yra ir atitinkamos profesinės sąjungos renkamojo organo narys (pavyzdžiui, 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-545/2009, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-822/2006), dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo turi būti kreipiamasi raštu.

Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, turi būti gautas profesinės sąjungos renkamojo organo, kaip kolegialaus subjekto, išankstinis sutikimas. Tvarką, kurios laikantis priimami Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybos sprendimai, nustato Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos įstatai (T. II, b. l. 74-79). Šių įstatų 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisijos valstybės tarnautojų profesinė sąjunga kontroliuoja, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jos narių teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvinę sutartį ir susitarimus. Pagal Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos įstatų 19 straipsnio 2 dalį ir 32 straipsnio 5 dalį, šios profesinės sąjungos taryba svarsto ir priima sprendimus profesinės sąjungos pagrindinės veiklos klausimais – jos nutarimai yra teisėti, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 tarybos narių ir už jį balsuoja dalyvių dauguma (50 proc. plius vienas). Kaip matyti iš Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos 2004 m. rugsėjo 28 d. susirinkimo protokolo Nr. 2 (T. II, b. l. 73), Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybą sudaro trys nariai. Taigi, pagal pirmiau pacituotas Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos įstatų nuostatas, atitinkamą sprendimą dėl apelianto atleidimo iš valstybės tarnybos turėjo priimti ne mažiau kaip du šios profesinės sąjungos tarybos nariai.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo, kaip tai numatyta Profesinių sąjungų 21 straipsnio 1 dalyje, kreiptasi nebuvo, nes tai, tai kaip buvo įformintas Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybos nario J. Č. sutikimas, negali būti prilyginama išankstiniam profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimui dėl jo nario atleidimo iš valstybės tarnybos. O tai, kolegijos vertinimu, reiškia, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, lėmęs ginčijamo įsakymo neteisėtumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

IV.

2009 m. lapkričio 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos komisijos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502 – 1090/2009, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują, taip pat sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą, kol byla bus iš naujo išnagrinėta.

Prašymą atnaujinti procesą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. LVAT 2006 m. lapkričio 29 d. yra priėmęs nutartį administracinėje byloje Nr. A15-2155/2006 tarp tų pačių šalių, kurioje buvo svarstytas D. V. skirtos tarnybinė nuobaudos – griežto papeikimo – teisėtumas. Minėtoje byloje LVAT inter alia pasisakė ir dėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio taikymo, skiriant D. V. tarnybinę nuobaudą. Tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta Komisijos pirmininko 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. P1-45. Komisijoje veikiančios profesinės sąjungos tarybos nariai J. Č. ir A. B. raštu išreiškė savo sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos D. V. skyrimo. Šioje byloje tiek pirmosios instancijos teismas 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu, tiek LVAT 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi konstatavo, kad tarnybinė nuobauda paskirta teisėtai ir profesinės sąjungos sutikimas buvo gautas tinkamai. Todėl mano, kad nagrinėjamu atveju priimdamas sprendimą LVAT nukrypo nuo savo formuotos praktikos ir esant analogiškoms aplinkybėms, priėmė skirtingus sprendimus.

2. Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių atleidžiant jį iš darbo apsaugos mechanizmas, laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo, reiškiančio žmogaus prigimtinę teisę būti lygiam su kitais asmenimis, nesančiais kokios nors organizacijos, ar susivienijimo nariais, reiškia garantijas profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje. Byloje nėra įrodymų, jog D. V. iš valstybės tarnautojo pareigų atleistas dėl jo veiklos Komisijos profesinėje sąjungoje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis atleistas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 22 straipsnio 8 dalies 4 punktu ir 9 punktu, t. y. du kartus iš eilės įvertinus nepatenkinamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylą šiuo aspektu ir konstatavo, kad D. V. buvo atleistas teisėtai, nes nesugebėjo tinkamai vykdyti pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir pavestų užduočių. Tuo tarpu LVAT apskritai nepasisakė dėl D. V. atleidimo pagrindo teisėtumo, nevertino ar D. V. sugeba tinkamai vykdyti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Mano, kad LVAT neteisingai taikė materialinės teisės normas, dėl formalių priežasčių nuspręsdamas tenkinti D. V. skundą ir nevertindamas, ar Komisija priėmė iš esmės teisingą sprendimą, tuo pažeisdamas ABTĮ 136 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3. LVAT apskritai nevertino, ar yra galimybė grąžinti D. V. į anksčiau eitas pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl struktūrinių pertvarkymų grąžinti D. V. į eitas pareigas nėra galimybės, LVAT neturėjo grąžinti D. V. į tarnybą.

4. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka teismo posėdžio metu dalyvavo Komisijos profesinės sąjungos tarybos narys - J. Č., kuris žodžiu paliudijo, kad Komisija kreipėsi į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti D. V. iš darbo. Toks sutikimas buvo išreikštas pasirašant ant įsakymo projekto, t. y. prieš priimant individualu teisės akta. Jei teismui kilo abejonių dėl to, ar buvo pateiktas jau pasirašytas įsakymas, ar jo projektas – jis galėjo tai ištirti teismo posėdžio metu, pateikdamas atitinkamus klausimus profesinės sąjungos tarybos atstovui. Tačiau teismas to nepadarė ir priėmė skundžiama sprendimą remdamasis prielaida, kad galbūt profesinės sąjungos sutikimas nebuvo išankstinis. Komisijos nuomone, toks sprendimas prieštarauja ABTĮ 57 straipsnyje nustatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms bei LVAT formuojamai teismų praktikai.

5. Apeliacinės instancijos teismas negrįstai vadovaujasi LVAT 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-545/2009. Šioje byloje teismas tik pasisakė, kad atsakovas kreipėsi raštu dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo, tačiau nekonstatavo, kad kreipimasis rašytine tvarka yra būtinas visais atvejais.

6. Nors teismas ir konstatavo, kad Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybą sudaro trys nariai, teismas nevertino, kad vienas iš jos narių - A. B. D. V. atleidimo momentu nebebuvo profesinės sąjungos nariu. Likę du profesinės sąjungos tarybos nariai – D. V. ir J. Č. apie galimą D. V. atleidimą buvo informuoti žodžiu. J. Č. savo sutikimą išreiškė pasirašydamas ant įsakymo projekto, o D. V. tokio sutikimo neišreiškė.

7. Profesinės sąjungos įstatuose nustatytų jos tarybos veiklos procedūrinių reikalavimų laikymasis, jų kontrolė nepriklauso Komisijos kompetencijai. Komisija negali daryti profesinei sąjungai jokios įtakos, nurodyti kokia tvarka ir kokia forma ji turi išreikšti savo nuomonę, todėl Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Komisija padarė esminį procedūrinį pažeidimą, nulėmusį ginčijamo įsakymo neteisėtumą, yra nepagrįsta. Mano, kad jei procedūrinių pažeidimų nagrinėjamu atveju ir būta, tai juos padarė ne Komisija, o profesinės sąjungos tarybos atstovai, nesielgę profesinės sąjungos įstatuose nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai identifikavo priežastinius ryšius ir nepagrįstai konstatavo, kad dėl Komisijos profesinės sąjungos tarybos padarytų procedūrinių pažeidimų naikintinas iš esmės teisėtas ir visapusiškai pagrįstas Komisijos pirmininko įsakymas.

8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog vadovaujasi LVAT 2008 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-878/2008, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1057/2007 ir 2006 m. vasario 21d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A403-822/2006. Mano, kad teismas negalėjo remtis šiais LVAT sprendimais, nes skiriasi bylų ratio decidendi - minėtose bylose nustatyta, kad darbdavys apskritai nesikreipė i profesine sąjunga dėl išankstinio sutikimo, todėl tokio sutikimo jokia forma nebuvo gavęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje, t.y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Darytina išvada, kad procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas nustato abi sąlygas: prašymas pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino (ABTĮ 156 straipsnis); prašymas pateiktas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).

Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo to dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A502 – 1090/2009 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d. Šios administracinės bylos šalies – atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gautas 2009 m. lapkričio 9 d. Taigi prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminas nepraleistas.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors atsakovas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir mano, kad teismas neteisingai taikė Profesinių sąjungų 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, kurias padarė apeliacinės instancijos administracinis teismas įvertinęs įrodymus. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, dėl formalių priežasčių nuspręsdamas tenkinti D. V. skundą ir nevertindamas, ar Komisija priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo, bylą apeliacinio proceso tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos išvados, jog nagrinėjamu atveju dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo, kaip tai numatyta Profesinių sąjungų 21 straipsnio 1 dalyje, kreiptasi nebuvo, nes tai, tai kaip buvo įformintas Komisijos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos tarybos nario J. Č. sutikimas, negali būti prilyginama išankstiniam profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimui dėl jo nario atleidimo iš valstybės tarnybos, pagrįstos šioje konkrečioje byloje ištirtų įrodymų vertinimu. Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui neginčijamus įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčo klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-2155/2006 tarp tų pačių šalių, kurioje buvo ginčijamas D. V. skirtos tarnybinė nuobaudos – griežto papeikimo – teisėtumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad byla buvo tarp tų pačių šalių ir joje buvo nagrinėti panašūs teisiniai santykiai (to paties asmens keltas tarnybinis ginčas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo), negali būti pakankamu pagrindu teigti, jog ši administracinė byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra identiška atsakovo nurodytai bylai bei kad tiesiogiai šiai bylai būtų galima taikyti joje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus argumentus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje byloje, teismas nenagrinėjo Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio tuo aspektu, ar atitinkamu būdu įformintas profesinės sąjungos tarybos sutikimas laikytinas tinkamu Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad teismas minėtoje byloje nebuvo suformulavęs kokios nors vienareikšmiškai teismų praktikoje taikytinos teisės aiškinimo taisyklės, nuo kurios šioje administracinėje byloje galėjo būti aiškiai nukrypta. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2009 m. spalio 22 d. sprendimą, kuriame anot pareiškėjo nukrypstama nuo vieningos teismų praktikos, savo poziciją pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu formuojama praktika (pavyzdžiui, 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1⁴⁶-900/2009, 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-545/2009, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-822/2006, 2008 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-878/2008, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1057/2007, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4⁰³-822/2006). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos ir atnaujinti procesą 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Atsakovas prašyme taip pat nurodo, kad dėl struktūrinių pertvarkymų nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimą ir grąžinti D. V. į eitas pareigas, tačiau pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas kilus sunkumams dėl sprendimo įvykdymo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A502-444/2009 atsisakytina atnaujinti ( ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502 – 1090/2009 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisArūnas Sutkevičius