Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-01-31 · Administracinė byla Nr. A-143-752-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-01-31
Bylos Nr.
A-143-752-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
Atsakovas
Utenos rajono savivaldybės administracijos, Utenos rajono savivaldybės tarybai
Pareiškėjas
Ž. Š.
Trečiasis asmuo
Utenos apskrities viršininko administracijai, Z. S., R. B., J. R. P., I. Š., J. Š.
Advokatai
Daiva Ušinskaitei-Filas
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A11 – 752/2006Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Daivai Ušinskaitei-Filonovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovams Utenos rajono savivaldybės tarybai, Utenos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Utenos apskrities viršininko administracijai, Z. S., R. B., J. R. P., I. Š., J. Š. dėl sprendimo punktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. Š. su skundu (b. l. 2 – 6, 26 – 30, 102 – 106) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 ,,Dėl visuomenės poreikiams reikalingų ir valstybės išperkamų žemės sklypų Utenos mieste“ 7, 8, 9 punktus ir įpareigoti atsakovą Utenos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos teritorijoje tarp Dauniškio gimnazijos, gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), teritorijoje prie Aušros g. ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), teritorijoje, numatytoje Vyžuonos parkui, teritorijoje tarp pastatų (duomenys neskelbtini) suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Utenos miesto žemėtvarkos skyriui. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas: 100 Lt žyminio mokesčio, 700 Lt už skundo paruošimą ir 1 000 Lt už atstovavimą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo sprendimo 7, 8, 9 punktai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi buvo pažeistos sprendimo priėmimo procedūros, nes jis ir tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo informuoti apie tai, kad 2005 m. balandžio 28 d. vykusiame Utenos rajono savivaldybės tarybos posėdyje bus svarstomas žemės sklypų, į kuriuos jie pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, pripažinimo reikalingais visuomenės poreikiams klausimas. Atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio l dalies 5 punkto bei 14 straipsnio 9 dalies nuostatas. Teigė, kad pripažįstant minėtą teritoriją esant reikalinga visuomenės poreikiams nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, jog šie žemės sklypai yra nenaudojami, teritorijų planavimo dokumentuose šiose teritorijose nėra numatyta jokia veikla. Be to, Utenos rajono savivaldybės taryba nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių visuomenės poreikį šiai teritorijai, o esami faktiniai įrodymai patvirtina priešingai. Visiškai neaišku, kokiam bendram naudojimui reikalingos šios teritorijos, koks yra realus poreikis visuomenės reikmėms. Pažymėjo, kad nors atsakovas sprendime nurodo, jog teritorija, nurodyta schemoje Nr. 3, yra numatyta Vyžuonos parkui, tačiau pagal Utenos rajono tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 364 šie plotai nepatenka į patvirtintą Vyžuonos parko teritoriją. Todėl toks deklaratyvus žemės nusavinimas, nepateikiant jokių įrodymų, jog žemė užstatyta ar jai yra konkretus, realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, aiškiai prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) nuostatoms, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimui.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo Ž. Š. skundą (b. l. 35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Utenos rajono savivaldybės taryba nurodė, kad ginčijamo sprendimo 7 ir 8 punktais bendram visuomenės naudojimui pripažintos teritorijos yra užstatytos Dauniškio gyvenamųjų namų kvartalu. Šis kvartalas suformuotas kaip vientisas objektas su jame esančia mokykla, vaikų darželiu, su apsauginėmis ir poilsio zonomis, pėsčiųjų takais. Jokių naujų statybų ar pakeitimų šioje teritorijoje nenumatoma ir negali būti (tai nustatyta Utenos miesto generaliniame plane). Be to, ginčijamo sprendimo 7 punktu visuomenės poreikiams pripažinta teritorija ne visa patenka į J. L. valdytos žemės sklypą. Skundžiamo sprendimo 9 punkte nurodyta teritorija pagal Utenos rajono tarybos 27-ojo posėdžio 1999 m. kovo 2 d. sprendimu patvirtintą Utenos želdynų schemą priskirta Vyžuonos parkui. Kadangi pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja atkurti nuosavybės teises tik į dalį ginčijamos teritorijos, pareiškėjas neturi subjektinės teisės reikalauti pripažinti neteisėtais visus Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 7 ir 9 punktus.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo Ž. Š. skundą (b. l. 36 – 37) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Utenos rajono savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti ją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti sklypo matavimo darbus turi būti atmestas, nes šio klausimo sprendimui nebuvo taikytos teisės aktų nustatytos procedūros (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p.) ir nėra pagrindo teigti, kad jos yra pažeistos, neįvykdytos ar nebus įvykdytos per nustatytą terminą. Toliau išdėstė tokius pačius argumentus kaip ir Utenos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjo Ž. Š. skundą (b. l. 118 – 119) prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2005 m. liepos 25 d. spendimais pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurta nuosavybės teisė grąžinant natūra dalį J. L. valdytos žemės Utenos mieste. Likusi dalis Utenos rajono savivaldybės tarybos pripažinta reikalinga visuomenės poreikiams ir yra valstybės išperkama žemė.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 135 – 139) pareiškėjo Ž. Š. skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 7 ir 8 punktus bei įpareigojo Utenos rajono savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teritorijoje tarp Dauniškio gimnazijos, gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), teritorijoje prie Aušros g. ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), teritorijoje tarp pastatų (duomenys neskelbtini) suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Utenos miesto žemėtvarkos skyriui. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš Utenos rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui 550 Lt teismo išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į J. L. valdytą žemę Utenos mieste. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais Nr. 13-12744, Nr. 13-12845, Nr. 13-12846, Nr. 13-12850, Nr. 13-12842, Nr. 13-12843, vadovaujantis Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. AĮ-179, pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra, į dalį žemės, o Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 7, 8, 9 punktais kitą dalį žemės nuspręsta pripažinti reikalinga visuomenės poreikiams. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad skundžiamo sprendimo 7, 8 punktai yra nepagrįsti ir naikintini, nes neįrodytas konkretus ir pakankamai svarbus visuomenės poreikis ginčo žemės sklypams (prie daugiabučių namų esanti žalia veja su pėsčiųjų takais, neužstatyta teritorija, per kurią nutiesti pėsčiųjų takai, žalia veja). Tačiau ginčijamo sprendimo 9 punktu Vyžuonos parkui priskirta teritorija turi konkrečiai išreikštą visuomenės poreikį – Utenos miesto bendruomenės poilsiui ir rekreacijai. Teismas pažymėjo, kad įstatymas, be nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra, numato ir kitus nuosavybės atkūrimo būdus. Pareiškėjui pasirinkus kitą būdą į tą žemės dalį, kuri yra valstybės išperkama, nuosavybės teisės gali būti atkurtos, nes jo teisė į nuosavybę neginčijama. Teismas nurodė, jog Utenos rajono savivaldybės taryba nepažeidė pareiškėjo nurodytų norminių aktų nuostatų, nes apie svarstomą klausimą 2005 m. balandžio 23 d. buvo paskelbta vietiniuose laikraščiuose, o tai yra pakankamas ir skaidrus piliečių informavimas. Joks teisės aktas neįpareigoja asmeniškai kiekvienam piliečiui pranešti apie taryboje svarstomus klausimus. Teismas konstatavo, kad patenkinus iš dalies pirmąjį pareiškėjo reikalavimą iš dalies tenkintinas ir antrasis. Nenustačius aplinkybių, kliudančių ginčytinose teritorijose (tarp Dauniškio gimnazijos, gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) bei prie Aušros g. ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) planuoti žemės sklypų, kuriuos būtų galima grąžinti natūra, atsakovas įpareigotinas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir parengti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p.). Be to, kadangi sklypas tarp pastatų (duomenys neskelbtini) yra laisvas, neužstatytas, dėl jo konkretaus panaudojimo žadama spręsti ateityje, neparengtas detalusis planas, teismas padarė išvadą, kad nėra jokių kliūčių formuoti grąžinamo sklypo ir šioje teritorijoje. Nurodė, jog pareiškėjui priteistina įrodymais pagrįstų teismo išlaidų dalis, proporcingai patenkintiems reikalavimams.

Šalies argumentai

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde (b. l. 143 – 144) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 7 ir 8 punktų panaikinimo ir Utenos rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus.

Utenos rajono savivaldybės administracija nurodo, kad teismo įpareigojimas atlikti sprendime nurodytus veiksmus nėra pakankamai pagrįstas, nes šiam klausimui spręsti nebuvo taikytos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte numatytos procedūros, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos yra pažeistos, neįvykdytos ar nebus įvykdytos per nustatytą terminą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 33, 90 straipsniai nustato, kad neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto numatytas klausimo išsprendimo laikas. Pažymi, kad ginčo teritorija yra visiškai suformuotas gyvenamasis kvartalas su visa infrastruktūra. Nėra pakankamo pagrindo teigti, jog teritorija nesuplanuota, reikėtų įvertinti ir tai, kad laisvų žemės plotų yra beveik kiekviename daugiabučių gyvenamųjų namų kvartale, aplink kiekvieną daugiabutį.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Ž. Š. atsiliepime į atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (b. l. 151 – 155) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš Utenos rajono savivaldybės administracijos bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Utenos rajono savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, jog nepagrįstai buvo įpareigota atlikti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte numatytus veiksmus. Taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendimu buvo pašalintos teisinės kliūtys atlikti nurodytus veiksmus, nes atsakovas skundžia ir teismo sprendimo dalį dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 7 ir 8 punktų panaikinimo. Tokia pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (2004 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-875/2004, 2004 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-801/2004, 2004 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-778/2004, 2005 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-352/2005). Atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nenumato galimybės išpirkti žemę ir už ją atlyginti pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jei žemė reikalinga bendroms reikmėms. Atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškina šią teisės normą. Jis nepateikė įrodymų, kad ginčo teritorijos yra laisvos ir neužstatytos. Pabrėžia, kad ginčo žemei nėra realaus visuomenės poreikio. Tik pripažinus, jog konkretus ir aiškus visuomenės poreikis nuosavybės objektui negali būti objektyviai patenkinamas, būtų pagrindas pripažinti Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimą pagrįstu.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (b. l. 148 – 149) prašo patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. sprendimo dalį dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. T-86 7 ir 8 punktų panaikinimo bei Utenos rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus.

Utenos rajono savivaldybės taryba nurodo, kad kol pareiškėjo ginčijamo sprendimo 7 ir 8 punktuose nurodytoms teritorijoms nėra parengtų detaliųjų planų, apie visuomenės poreikį žemės sklypui turėtų būti sprendžiama pagal bendrąjį miesto planą. Ši teritorija yra vientisas kompleksas, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą priskirtas valstybės išperkamai žemei. Teigia, jog teismo įpareigojimas buvo galimas tik tuomet, jei būtų buvę nustatyta, kad Utenos rajono savivaldybės administracija, esant įstatymo numatytoms sąlygoms, neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pagal bylos duomenis, pareiškėjas bei tretieji suinteresuoti asmenys Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindu siekia atkurti J. L. turėtą ir nacionalizuojant neteisėtai panaikintą nuosavybės teisę į žemę Utenos mieste – pareiškėjo skunde nurodytą teritoriją. Dalis šios teritorijos – pareiškėjo skundžiamo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo 7-9 punktuose nurodyta žemė (pažymėta minėto sprendimo prieduose – schemose Nr. 2 ir Nr. 3), apima žemę, kurią pareiškėjas (bei tretieji suinteresuoti asmenys) siekia susigrąžinti natūra. Kaip matyti iš minėto atsakovo sprendimo, minėtuose jo punktuose nurodyta žemė (teritorijos) Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto pagrindu atsakovo pripažinta natūra negrąžintina, t. y. valstybės išperkama žeme. Todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, būtina minėto atsakovo sprendimo (pareiškėjo nurodytos jo dalies) teisėtumo bei pagrįstumo analizė tuo aspektu, ar jis pilnai atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas ir nepažeidžia šio įstatymo nustatytų pareiškėjo teisių bei interesų.

Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, žemė, į kurią atkuriama neteisėtai panaikinta nuosavybės teisė, yra valstybės išperkama (natūra negrąžintina), jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta (šiai bylai aktualiu atveju) savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nurodytas žemės užimtumas ir jos reikalingumas bendram (viešam) naudojimui siejamas su konkrečiai nurodytos (įstatymų leidėjo išvardintos) tikslinės paskirties objektais, kurių eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui ši žemė yra būtina. Tokiu būdu nurodytas žemės reikalingumas bei svarbumas vietos bendruomenei įpareigoja atitinkamos savivaldybės tarybą savo sprendimą pripažinti žemę negrąžintina natūra grįsti ne bendromis nuostatomis, o argumentais, pateisinančiais šioje teisės normoje nurodytus, t. y. konkrečius, tikslus, bei sietinus su konkrečiais šiuos tikslus skirtais įgyvendinti objektais. Todėl sprendžiant atitinkamų savivaldybės tarybų sprendimų pagrįstumo klausimą yra būtina išaiškinti (nustatyti), ar toks sprendimas atitinka nurodytus kriterijus.

Iš bylos matyti, kad atsakovas Utenos rajono savivaldybės taryba iš esmės grindžia savo poziciją nuoroda į tai, kad skundžiamo sprendimo 7 ir 8 punktuose nurodyta teritorija priklauso užstatytam Dauniškio gyvenamųjų namų kvartalui ir šio kvartalo vientisumo bei visiško suformavimo aspektu negali būti skaldoma. Tačiau toks bendro pobūdžio nuostata grindžiamas sprendimas dėl aukščiau pateiktų argumentų negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje nurodytais motyvais ir padarytomis išvadomis. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis (dėl skundžiamo atsakovo 2005-04-28 sprendimo 7 ir 8 p. panaikinimo) yra pagrįsta.

Atsižvelgdama į aukščiau pateiktus argumentus, kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei sprendimu dėl skundžiamo sprendimo 9 punkte nurodytos teritorijos.

Kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto 4 – 10 pastraipas savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmai, numatyti šio punkto 11 -13 pastraipose (veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą atlikti per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) suponuojami žemėtvarkos skyriaus prašymo atlikti šiuos veiksmus pateikimu savivaldybės administracijos direktoriui. Šis prašymas savo ruožtu suponuojamas atitinkamais paruošiamaisiais veiksmais ir analize, kuriuos turi atlikti žemėtvarkos skyrius. Tai reiškia, kad minėti žemėtvarkos skyriaus veiksmai ir prašymas yra būtina teisinė prielaida savivaldybės administracijos direktoriui atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriuos atlikti teismas įpareigojo atsakovą Utenos rajono savivaldybės administraciją savo sprendimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad žemėtvarkos skyrius buvo atlikęs minėtus jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas patenkino pastarąjį pareiškėjo reikalavimą laikydamas jį išvestiniu iš pirmojo reikalavimo panaikinti skundžiamo sprendimo 7, 8 punktus. Taigi toks teismo sprendimas (jo dalis dėl minėto įpareigojimo) Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl ši pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis yra naikintina (ABTĮ 143 str.).

Dėl aukščiau pateiktų išvadų kolegija mažina pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą teismo išlaidų sumą iki 250 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria Utenos rajono savivaldybės administracija įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teritorijoje tarp Dauniškio gimnazijos, gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), teritorijoje prie Aušros g. ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), teritorijoje tarp pastatų (duomenys neskelbtini) suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, atlikti sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, pasiūlyti specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir perduoti patvirtintus žemės sklypų planus kartu su kitais dokumentais Utenos miesto žemėtvarkos skyriui. Sumažinti teismo priteistą Ž. Š. teismo išlaidų sumą nuo 550 Lt iki 250 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius