Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro bei nuteistųjų R.D. ir A.D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

R.D. nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 9 p. laisvės atėmimu 19 (devyniolikai) metų, pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

A.D. nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., šias bausmes ir bausmę, paskirtą Telšių raj. apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu, subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D.V. nuteistas pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R.D., A.D. ir D.V. nuteisti už tai, kad padarė plėšimą įsibrovę į patalpą. A.D. ir D. V. be to nuteisti už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų. R.D. be to nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė du bejėgiškos būklės žmones. Šiuos nusikaltimus jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

2004 m. liepos mėn., naktį iš 20-os į 21-ą dieną, Telšių raj. Degaičių sen. Jonaičių km., R.D., A.D. ir D.V., R.D. ir D.V. būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, nesant susitarimo dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai tyčia nužudyti bejėgiškos būklės žmones, o turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu įsibraunant į patalpą, slėpdami veidus po savadarbėmis kaukėmis, bendrais veiksmais, išlaužiant K. ir D.G. gyvenamojo namo duris, įsibrovė į šias gyvenamąsias patalpas ir reikalavo iš nukentėjusiųjų pinigų. A.D. panaudojo fizinį smurtą prieš K.G., gim. 1925 m. liepos 11 d., ir prieš D.G., gim. 1935 m. gegužės 13 d., viela surišdamas jiems rankas. R.D. sudavė kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas apie 60 smūgių K. G. bei atliko prieš ją apie 20 trauminių veiksmų, sukeldamas jai dideles kančias, atimdamas galimybę priešintis ir padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kaktos dešinėje ir dešiniame žande-skruoste, poodines kraujosruvas kaktos kairėje, tarpuakio srityje-nosyje, lydimas ,,akinių“ tipo poodinių kraujosruvų bei poodinių kraujosruvų dešinėje smilkininėje srityje – ausies kaušelyje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą dešinėje smilkininėje srityje, lydimą kraujosruvos dešiniame smilkininiame raumenyje, poodinę kraujosruvą dešiniame žande – viršutinėje lūpoje, lydimą kraujosruvų veido raumenyse, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste-žande, poodinę kraujosruvą kairiame žande, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio dešinėje ir sukėlė kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės pakaušinės skilties, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekinės sienos dešinėje, kraujosruvas raumenyse, o taip pat krūtinkaulio bei dešiniųjų pirmo-ketvirto, penkto, šešto-devinto šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos užpakalinės sienos dešinėje, mentės ir dešiniųjų pirmo-dvylikto šonkaulių lūžius, dešinio raktikaulio lūžį, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos užpakalinės sienos kairėje pusėje – peties srityje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekinės sienos kairėje, kairiųjų trečio-ketvirto, septinto ir aštunto-dvylikto šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos užpakalinės sienos kairėje ir kairės mentės lūžimus, poodinę kraujosruvą ir kraujosruvą raumenyse dešinėje užpakalinėje krūtinės ląstos sienoje ir pilvo šoniniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą ir kraujosruvą krūtinės ląstos užpakalinės sienos dešinėje – juosmens srities raumenyse, poodinę kraujosruvą ir kraujosruvą krūtinės ląstos užpakalinės sienos raumenyse abipus, poodines kraujosruvas ir kraujosruvas dešinės juosmeninės srities raumenyse, poodines kraujosruvas ir kraujosruvas kairės juosmeninės srities raumenyse, poodines kraujosruvas ir kraujosruvas kairės juosmeninės-kryžmens srities raumenyse, poodinę kraujosruvą kairiame sėdmenyje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniame sėdmenyje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, kraujosruvą dešinio žasto, alkūnės sąnario ir dilbio raumenyse, kraujosruvą dešinės alkūnės sąnario-dilbio raumenyse, kraujosruvą dešinės alkūnės sąnario-dilbio raumenyse, poodinę kraujosruvą kairės alkūnės sąnaryje, poodinę kraujosruvą kairės alkūnės sąnario-dilbio srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairės šlaunies srityje, poodines kraujosruvas dešinio peties srityje, pjautines žaizdas su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis bei kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose kaktos dešinėje ir kairėje momeninėje srityje. To pasekoje K.G. nuo daugybinio kūno sumušimo, pasireiškusio dešinio raktikaulio ir krūtinkaulio lūžiais, daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, daugiaskeveldriniais abiejų menčių lūžiais, galvos sumušimu su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, besikomplikavusio nedideliu galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu bei trauminiu šoku, mirė. Tuo pačiu metu A.D. sudavė D. G. apie 59 smūgius kumščiais, kojomis, odiniu diržu ir jo metaline sagtimi, D.V. sudavė jam apie 4 smūgius rankomis, o R.D. po to ant šio nukentėjusiojo užvertė spintą-sekciją. Bendrais veiksmais nuteistieji D.G. į įvairias kūno vietas sudavė apie 64 smūgius ir atliko 20 trauminių veiksmų, sukeldami nukentėjusiajam dideles kančias, atimdami jam galimybę priešintis ir padarė jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose-antakyje-paakio srityje, kairiame antakyje – viršutiniame voke-akiduobės srityje, odos nubrozdinimą nosyje, lydimą ,,akinių“ tipo poodinių kraujosruvų ir nosies kaulų lūžių, poodines kraujosruvas kairiame žande-skruoste, dešinės akiduobės-smilkininėje srityje, dešiniame antakyje-dešinėje smilkininėje srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kaktos abipus, poodinę kraujosruvą kairėje momeninėje srityje, muštines žaizdas pakaušio kairėje, kraujosruvas dešinės akies obuolio junginėje, galvos minkštuosiuose audiniuose ir kairiame smilkininiame raumenyje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais pakaušio kairėje, kraujosruvas dešinio žando raumenyse, viršutinės lūpos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose ir smakre abipus, poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas kaklo užpakaliniame paviršinėje-krūtinės ląstoje, poodinę kraujosruvą kaklo kairėje-krūtinės ląstos priekinėje sienoje, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos priekinės sienos dešinėje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos priekinės sienos kairėje ir odos nubrozdinimą toje pačioje srityje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos užpakalinės sienos dešinėje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos užpakalinės sienos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas pilvo raumenyse, poodines kraujosruvas dešinėje juosmeninėje srityje, poodines kraujosruvas kairėje juosmeninėje srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus kairės alkūnės sąnario srityje, poodinę kraujosruvą dešinės alkūnės sąnario srityje, poodinę kraujosruvą pilvo kairėje pusėje – klubo srityje, poodinę kraujosruvą dešinio klubo srityje, poodinę kraujosruvą kryžmens-dešinio sėdmens srityje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą dešinio sėdmens srityje, poodinę kraujosruvą gaktos kairės pusėse-kirkšnies srityje-šlaunyje ir kraujosruvą raumenyse, poodinę kraujosruvą kapšelyje ir kraujosruvas sėklidėje bei po jos dangalais, poodinę kraujosruvą kairio kelio sąnario srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, sulaužė antrą dešinį šonkaulį priekinėje pažastinėje linijoje, padarė kairiųjų trečio-penkto šonkaulių tiesioginius bei netiesioginius lūžius, o taip pat pjautinę žaizdą kairiame žande. To pasekoje D.G. nuo kūno sumušimo, besikomplikavusio trauminiu šoku ir nedideliu galvos smegenų bei plaučių pabrinkimu, mirė. Be to, R.D., A.D. ir D.V. plėšimo būdu pagrobė K. ir D.G. priklausantį turtą – apie 360 litų pinigų. Tokiu būdu R.D., A.D. ir D.V. padarė plėšimą įsibrovę į patalpą, A.D. ir D.V. tyčia dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė dėl senatvės bejėgiškos būklės D.G., o R.D. tyčia dėl savanaudiškų paskatų itin žiauriai nužudė du dėl senatvės bejėgiškos būklės žmones – D.G. ir K.G.

Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl aiškiai per švelnių paskirtų bausmių. Teismas be pagrindo nenustatė nuteistojo A.D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – girtumo. Tai, kad šis nuteistasis teisme parodė, jog nesijautė apsvaigęs, nepaneigia fakto, kad iki nusikaltimo padarymo jis kartu su kitais bendrininkais gėrė ir tuo metu aptarinėjo veiksmų planą. Šis alkoholio vartojimas ir jo poveikis neabejotinai įtakojo nusikaltimo padarymą. Todėl tai turėjo būti pripažinta A.D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tuo tarpu kitam nuteistajam D.V. nepagrįstai buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti atsakomybė – nuoširdus gailėjimasis ir prisipažinimas. D.V. jokios nuolaidos negalėjo būti taikomos ir nurodyta aplinkybė negalėjo būti nustatyta, nes šis nuteistasis proceso eigoje nebuvo nuoširdus bei nuoseklus, kaltę iš dalies neigė ir keitė parodymus. Visiems nuteistiesiems skirdamas bausmes, teismas be to netinkamai vadovavosi BK VIII skyriaus nuostatomis ir pažeidė bendruosius bausmių skyrimo principus. Taip pat nebuvo laikomasi BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų, neatsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nusikalstamus ketinimus, nuteistųjų kaltės formą, jų asmenybes ir jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Visi nuteistieji bendrais veiksmais padarė po dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių, o kita – netgi labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Pastarosios veikos pavojingumas yra išskirtinis, sukėlęs negrąžinamas pasekmes, o žala buvo padaryta ne tik nukentėjusiesiems, bet ir visuomenei. Nuteistųjų ketinimas smurtu atimti iš nukentėjusiųjų paskutines pragyvenimo lėšas – pensijas - amoralus ir nepateisinamas jokiomis teisės ir moralės normomis. Nusikaltimo padarymo laikas (naktis), naudotos priemonės (kaukės, diržas ir kt.), smurto pobūdis (smūgių sudavimas rankomis, kojomis, diržo sagtimi ir prispaudžiant spinta), smūgių daugybiškumas siekiant bet kokia kaina įgyvendinti sumanymą atimti pensijas parodo visų nuteistųjų ypatingą žiaurumą ir visišką abuojumą kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. R.D. pripažintas kaltu nužudęs du seno amžiaus bejėgius žmones. Individualizuojant bausmes, buvo būtina atsižvelgti ir į tai, kad R.D. bei A.D. nusikalto turėdami neišnykusius teistumus. Du kartus teistas A.D. laikytinas recidyvistu, o keturis kartus teistas A.D. – pavojingu recidyvistu (BK 27 str. 2 d. 2 p.). Išvardintos aplinkybės nuteistuosius apibūdina kaip itin neigiamas asmenybes ir juos būtina izoliuoti nuo visuomenės ilgam laikui. Įvertinus tai, kad nustatytos tik visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o jų veikos kvalifikuotos pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus, A.D. ir D.V. turėjo būti paskirtos bausmės, didesnės už sankcijos vidurkį, o R.D. – maksimali įstatymo numatyta bausmė. Prašo nuosprendį pakeisti. R.D. pagal BK 180 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 metams ir 6 mėn., pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime. R.D. pripažinti pavojingu recidyvistu. Nuteistojo A.D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio. A.D. pagal BK 180 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 4 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 15 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 2 p., 9 d., šias bausmes ir bausmę, paskirtą Telšių raj. apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 15 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Iš nuosprendžio pašalinti nustatytą nuteistojo D.V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi. D.V. pagal BK 180 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 13 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistasis R.D. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl paskirtos bausmės. Jis supranta, kad padarė labai sunkų nusikaltimą, prisipažįsta kaltu ir dėl to labai gailisi. Tačiau mano, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Teisminio nagrinėjimo metu žuvo trys jo mažamečiai vaikai, dėl to jis patyrė didelį šoką ir yra fiziškai bei morališkai palūžęs. Todėl jam bus labai sunku atlikti paskirtą bausmę. Be to, liko jo žmona, kuriai reikalinga visokeriopa pagalba. Prašo atsižvelgti į šias aplinkybes ir į jo amžių, paskirti jam trumpesnę bausmę nustatant ją atlikti ne pataisos namuose, o kalėjime.

Nuteistasis A.D. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su kai kuriomis nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis ir su jam paskirta bausme. Nesutinka su išvada, kad jis D.G. nužudė tyčia. Suduodamas nukentėjusiajam smūgius, jis nenorėjo jo nužudyti, o tai darė tik ketindamas pats apsiginti. Namo koridoriuje sutiktas D.G. buvo apsiginklavęs kirviu ir jį agresyviai puolė. Be to, jis mano, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nors to ekspertai ir nenustatė. Jis įsitikinęs, kad D.G. turėjo tikslą jį sužeisti, todėl neapgalvojęs savo veiksmų, sudavė smūgius pačiam D.G. Nusikaltimą padarė nesuvokdamas savo veiksmų. Kad jis nenorėjo D.G. atimti gyvybės, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad nukentėjusysis mirė tik po dviejų valandų laiko. Jeigu būtų žinojęs, kad D.G. gali mirti, būtų padaręs viską, kad jį išgelbėtų. Jis davė teisingus pirminius parodymus, bet jį apklausinėję pareigūnai juo nepatikėjo ir darė jam fizinį bei psichologinį spaudimą. Todėl jis turėjo parodymus pakeisti, o apie tai savo advokatui ir prokurorui nepranešė, nes pareigūnai jam buvo uždraudę apie tai kalbėti. Kitus parodymus galėjo duoti tik parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Nusikaltimą jis padarė tik ką sulaukęs pilnametystės, augo be tėvo, turi sunkiai sergančią motiną, kuriai turi padėti namuose. Įkalinimo įstaigoje prabuvęs ilgą laiką, jau suprato savo neteisingą elgesį ir išėjęs į laisvę daugiau nusikaltimų nedarytų. Prašo atsižvelgti į šias aplinkybes, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. į BK 132 str. arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis A.D. nurodo, kad nesutinka su prokuroro reikalavimu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti apsvaigimą nuo alkoholio. Jo girtumas neturėjo įtakos jo veiksmams ir ši aplinkybė jau buvo nustatyta apygardos teisme. Jam paskirta griežta bausmė jį pribloškė, dėl to kenčia ir jam artimi žmonės. Dėl to, ką padarė, jis labai gailisi ir prašo jo pasigailėti.

Teismo posėdyje prokurorė prašo patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistųjų R.D. ir A.D. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis R.D. prašo patenkinti jo apeliacinį skundą, o dėl prokuroro apeliacinio skundo prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra. Nuteistojo R.D. gynėjas prašo nuteistojo R.D. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A.D. ir jo gynėja prašo nuteistojo A.D. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D.V. dėl prokuroro apeliacinio skundo prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra. Nuteistojo D.V. gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, o nuteistųjų R.D. ir A.D. apeliaciniai skundai atmetami. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų – BK bendrosios dalies normų ir dėl neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas nešališkai bei išsamiai išnagrinėjo visas tiek nuteistuosius apkaltinančias, tiek ir juos teisinančias bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino ištirtus įrodymus. Nuosprendyje dėstomos teismo išvados apie pagrindines nustatytas nusikaltimų padarymo aplinkybes atitinka faktines bylos aplinkybes, o nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, tinkamai taikant baudžiamuosius įstatymus.

R.D., A.D. ir D.V. dalyvavimą plėšimo ir kvalifikuotų nužudymų padaryme patvirtina liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymai, tų parodymų patikrinimo vietoje bei įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados ir kiti ištirti bei nuosprendyje aptarti bylos duomenys. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu apklausti R.D., A.D. bei D.V. visi vienodai parodė, kad 2004 m. liepos 20 d. girtavo R.D. namuose. Vienintelis A.D. parodė, kad nuo išgerto alkoholio apsvaigęs nesijautė. Naktį pritrūkus alkoholio jie trise nuėjo į Jonaičių km. esantį vienkiemį žinodami, kad ten gyvena senukai G.. Broliai D. išlaužė namo duris ir jie visi trise įsibrovė į namo vidų. R.D. parodė, kad po to jis iš K.G. pareikalavo pinigų, sudavė jai smūgius rankomis, sugriebęs už rūbų tampė ją po kambarius, po to mušė ją pargriuvusią. Dar po to nutempė K.G. į kitą kambarį ir paliko ją gulinčią prie ten jau gulėjusio D.G. Toliau ieškodamas pinigų dar ir užvertė ant gulinčio D.G. spintą. Krosnyje jis rado paslėptus 360 litų, juo paėmė, o jau grįžus namo tuos pinigus pasidalino su A.D. ir D.V. Nuteistasis A.D. parodė, kad namo viduje pamatė D.G., kuris rankose laikė kirvį. Tada jis ėmė D.G. mušti rankomis, sudavė jam apie 20 smūgių. Nukentėjusiajam pargriuvus, jis metaliniu laidu surišo D.G. rankas, po to jį gulintį surištą ir toliau mušė, taip pat sudavė ir smūgius diržu su metaline sagtimi. Kas dar mušė D.G. ir kas mušė K.G., jis nematė. Einant namo, R.D. pasakė, kad G. namuose rado apie 300 Lt. Jie trise tuos pinigus pasidalino, vėliau jis su savo drauge už tuos pinigus pirko kedus. Nuteistasis D.V. parodė, kad iš D.G. ir pats reikalavo pinigų, o taip pat sudavė jam 4 smūgius rankomis į krūtinę ir sprandą. D.G. taip pat mušė A.D., o iš K.G. pinigų reikalavo ir ją mušė R.D.

Savo parodymus nuteistieji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu vykusių parodymų patikrinimų vietoje metu. Jų parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas bei specialisto išvados. Apžiūros metu G. gyvenamojo namo durys rastos išlaužtos, namo viduje rasta betvarkė, išvartyti baldai ir įvairūs kiti daiktai. Kambario viduryje po užversta spinta rasti D.G. ir K.G. lavonai su ant kūnų ryškiai matomais itin gausiais sužalojimais ir pavartoto smurto požymiais. Abiejų lavonų rankos surištos viela. Įvykio vietoje dar rastas ir diržas bei jo sagtis. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad K.G. mirė nuo daugybinio kūno sumušimo, pasireiškusio dešinio raktikaulio ir krūtinkaulio lūžiais, daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais, daugiaskeveldriniais abiejų menčių lūžiais, galvos sumušimu su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, besikomplikavusio nedideliu galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu ir trauminiu šoku. Iš viso K.G. nustatyti kūno sužalojimai, padaryti ne mažiau kaip 60 smūgių ir ne mažiau kaip 20 kitokių trauminių poveikių. Kitoje specialisto išvadoje nurodoma, kad D.G. mirė nuo kūno sumušimo, besikomplikavusio nedideliu galvos smegenų bei plaučių pabrinkimu ir trauminiu šoku. Jam taip pat įvairiose kūno vietose nustatytos daugybinės kraujosruvos, kaulų lūžiai ir kiti sužalojimai, padaryti ne mažiau kaip 64 smūgiais ir 20 kitokių trauminių poveikių. D.G. kairiųjų trečio-penkto šonkaulių netiesioginiai lūžiai tarp raktikaulio vidurinės ir priekinės pažastinės linijų buvo padaryti ne smūgio, t.y. ne dinaminės, bet statinės (spaudimo) jėgos poveikyje. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad šie sužalojimai D.G. buvo padaryti ant jo užgriovus spintą. Abejose specialisto išvadose taip pat nurodoma, kad abiem nužudytiesiems nustatyti sužalojimai buvo padaryti iš esmės tuo pačiu laiku – K.G. apie 2 val. laikotarpiu iki jos mirties, o D.G. maždaug 2-4 val. iki jo mirties. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad G. nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir nurodytu būdu nužudė nuteistieji R.D., A.D. ir D.V.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas tiksliai bei konkrečiai nustatė ir kiekvieno nuteistojo veiksmus ir konkrečius jų vaidmenis nusikaltimų padaryme. Šios išvados irgi padarytos išsamiai išnagrinėjus visus ištirtus įrodymus, tame tarpe pačių nuteistųjų parodymus teisminio nagrinėjimo metu ir perskaitytus ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose bei akistatose. Nuteistasis R.D. teisme prisipažino, kad nužudė du žmones. Jis parodė, kad reikalavo pinigų iš K.G., tampė ją po namą ir mušė, nors ir nemano, kad galėjo padaryti tiek daug sužalojimų. Tačiau jis pats parodė, kad kiti nuteistieji K.G. nemušė, o visų įvykio aplinkybių neprisimena dėl girtumo. Kiti nuteistieji irgi parodė, kad jie K.G. nemušė, o tai darė tik R.D. Iš to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visus nustatytus kūno sužalojimus K.G. padarė tik vienas R.D. Šis nuteistasis taip pat pripažino, kad ant jau gulinčio kambaryje D.G. būtent jis užvertė spintą. Specialisto išvados patvirtino, kad dalis sužalojimų šiam nukentėjusiajam buvo padaryta būtent spaudimo būdu, t.y. užverčiant spintą. Nuteistasis A.D. teisme pats pripažino, kad mušė D.G., sudavė jam smūgius rankomis ir diržu su metaline sagtimi, be to dar ir surišo jam viela rankas. Nors nuteistasis teigia, kad iš viso galėjo suduoti ne daugiau kaip 20 smūgių, kiti ištirti įrodymai tai paneigia. Pats A.D. visose apklausose vienodai parodė, kad R.D. D.G. nemušė, o teisme parodė, kad to nedarė ir D.V. Tačiau apklausiamas įtariamuoju, taip pat akistatoje su D.V. A.D. buvo parodęs, kad keletą smūgių D.G. sudavė ir D.V. Pats D.V. tos pačios akistatos ir parodymų patikrinimo vietoje metu irgi parodė, kad ir jis sudavė rankomis keletą smūgių D.G. Teisme tai iš pradžių neigęs, vėliau D.V. pats parodė, kad ir jis sudavė D.G. 4 smūgius ranka. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D.G. apie 59 smūgius sudavė A.D., 4 smūgius jam sudavė D.V., o spintą ant šio nukentėjusiojo užvertė R.D., t.y. smurtą prieš šį nukentėjusįjį pavartojo ir sužalojimus jam padarė visi trys nuteistieji. Akistatos su R.D. metu A.D. buvo parodęs ir apie tai, kad surišo rankas ne tik D.G., bet ir K.G. Kad taip buvo iš tikrųjų, patvirtina D.V. parodymai akistatoje su R.D. Tada jis irgi patvirtino, kad abiem senukams rankas surišo būtent A.D. Aptarti bylos duomenys patvirtina nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas apie tai, kokį smurtą prieš kiekvieną nukentėjusįjį vartojo kiekvienas iš nuteistųjų ir apie tai, kiek kiekvienas iš jų sudavė smūgių.

Nuteistieji A.D. ir R.D. teisme parodė, kad iš anksto apiplėšti G. jie nesitarė, jų turto pagrobti tikslo neturėjo, o ėjo atsiimti skolos už kažkada G. parduotą dviratį. Šią šių nuteistųjų versiją teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė kaip mėginimą sušvelninti savo padėtį ir išvengti griežtesnės atsakomybės. Kad nuteistieji ėjo pas G. ne atsiimti skolos, o būdami iš anksto susitarę ir turėdami tikslą pagrobti nukentėjusiųjų pinigus, patvirtina liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymai bei kiti ištirti bylos duomenys. Nuteistasis R.D. apie tariamą tikslą susigrąžinti skolą pirmą kartą pradėjo aiškinti tik teisme. Tuo tarpu iš perskaitytų jo ankstesnių parodymų matosi, kad visų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu jis prisipažino, kad ėjo pas G. juos apiplėšti. Jis parodė, kad pas jį į namus atvykus A.D. ir D.V., girtaujant A.D. pasiūlė eiti pas G. ir atimti iš jų pinigus. Jis su pasiūlymu sutiko ir visi trys, pasigaminę kaukes, naktį nuėjo pas G. Įsibrovę į namą, jie visi ieškojo pinigų, jis pats rado apie 360 Lt, kuriuos po to pasidalino su kitais nuteistaisiais. R.D. aiškinimai, kad jis ankstesnių apklausų protokolus pasirašinėjo jų neskaitęs, visiškai neįtikinami ir teismas juos pagrįstai atmetė. Nuteistasis A.D. apie ketinimus susigrąžinti skolą už parduotą dviratį pirmą kartą parodė tik paskutinės ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu. Perskaitytuose ankstesniuose parodymuose, apklausiamas įtariamuoju, jis irgi prisipažino, kad ėjo G. apiplėšti, tam brolio R.D. namuose specialiai pasidarė kaukes. Ikiteisminio tyrimo metu A.D. be to parodė, kad G. apiplėšti suplanavo iš anksto, apie tai susitarė su D.V. ir abu su juo dėl to specialiai atvyko pas brolį R.D. Apie planą apiplėšti G. jis pasakė broliui ir R.D. su šiuo pasiūlymu sutiko. A.D. dar buvo parodęs, kad Eigirdžių kaime specialiai klausinėjo pažįstamos V.M., ar gyventojams jau išmokėtos pensijos. Šiai pasakius, kad pensijas mokėjo maždaug to mėnesio 15-ą dieną, visi trys naktį nuėjo pas G. turėdami tikslą jų pinigus pagrobti. Jokių įtikinamų argumentų apie tai, kodėl vėliau parodymus pakeitė, A.D. taip pat nenurodė. Savo apeliaciniame skunde šis nuteistasis nurodo, kad davė teisingus pirminius parodymus, tačiau vėliau turėjo juos pakeisti dėl policijos pareigūnų jam daromo fizinio ir moralinio spaudimo. Tokie A.D. argumentai visiškai neatitinka tikrovės. Iš bylos matosi, kad pirmosios apklausos, vykusios 2004 m. liepos 29 d., metu A.D. iš viso neigė savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Vėlesnės apklausos 2004 m. rugpjūčio 2 d. metu jis jau prisipažino, kad apiplėšė G., tačiau padarė tai vienas. Dar vėlesnėse apklausose jis jau parodė, kad G. apiplėšė kartu su R.D. ir D.V. Tuos savo parodymus patvirtino akistatose su kitais nuteistaisiais. Taigi iš pirmųjų apklausų protokolų matosi, kad A.D. savo kaltę neigė arba davė neteisingus parodymus, todėl manyti, kad tai jį vertė padaryti policijos pareigūnai, jokio pagrindo nėra. Apeliaciniame skunde A.D. dar nurodo, kad kitus parodymus laisva valia galėjo duoti tik parodymų patikrinimo vietoje metu. Tačiau iš šio protokolo matosi, kad tuo metu A.D. kaip tik ir nurodė tikrąsias nusikaltimo aplinkybes. Nusikaltimo vietoje jis pats parodė, kaip kartu su R.D. išlaužė G. namo duris, kaip kartu su kitais nuteistaisiais vartojo prieš nukentėjusiuosius smurtą ir kaip pats visame name ieškojo pinigų, reikalavo jų iš D.G. Parodė ir apie tai, kad matė, kur pinigus surado R.D. Iš viso to daroma išvada, kad vėliau A.D. sugalvota versija apie ketinimus susigrąžinti skolą yra išgalvota. Brolių D. versiją apie ėjimą susigrąžinti skolą, paneigė ir nuteistojo D.V. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad tarėsi su kitais nuteistaisiais G. apiplėšti ir ėjo ten būtent tokiu tikslu. Teisminio nagrinėjimo metu D.V. parodymai jau buvo prieštaringi, tačiau galiausiai jis ir vėl patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. R. bei A.D. aiškinimus, kad jie ėjo atsiimti skolos už parduotą dviratį, faktiškai paneigė ir jų motina liudytoja A.D. Ji parodė, kad pažįsta G. ir šie buvo skolingi už jiems paliktą dviratį ir armoniką. Tačiau ji buvo savo sūnums pasakiusi, kad šie prie senukų dėl skolos nelįstų. Kad nuteistieji ėjo ne atsiimti skolos, o plėšimo tikslu, rodo ir faktinės bylos aplinkybės. Pas G. nuteistieji ėjo naktį, į nukentėjusiųjų namus įsibrovė išlaužę duris, ten reikalavo ne skolos arba pačio dviračio, o tiesiog reikalavo pinigų, jų ieškojo visame name vartydami baldus. Tai irgi aiškiai parodo, kad tikrasis nuteistųjų tikslas buvo pagrobti svetimą turtą. Kad jie pagrobė pinigus, nuteistieji faktiškai pripažino patys. Visi nuteistieji parodė, kad R.D. rastus G. pinigus – 360 Lt jie pasidalino ir išleido kiekvienas savo reikmėms. A.D. su savo drauge už tuos pinigus pirko kedus. Iš viso to daroma išvada, kad nusikaltimo motyvus ir tikslus teismas irgi nustatė teisingai. Nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, kad į G. namus nuteistieji įsibrovė būdami iš anksto susitarę pagrobti svetimą turtą ir veikdami bendrininkų grupėje padarė plėšimą. Plėšimo metu jie nukentėjusiuosius nužudė.

Be to, kas jau buvo aptarta, nuteistasis A.D. apeliaciniame skunde nurodo ir kitus nesutikimo su nuosprendžiu argumentus. Skunde jis nurodo, kad įėjus į nukentėjusiųjų namus jis pamatė D.G., kuris rankose laikė kirvį ir jį agresyviai puolė. Jo nuomone, D.G. buvo girtas. Tada jis ėmė gintis, pats sumušė D.G. ir taip jį nužudė. Apeliantas dar nurodo, kad nusikaltimą padarė nesuvokdamas savo veiksmų. Šiuos nuteistojo argumentus kolegija irgi atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Kad nužudytasis D.G. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, aiškiai matosi iš teismo medicinos specialisto išvadų. Apie tai nuteistasis iš viso negalėjo spręsti, nes iš bylos matosi, kad prieš tai pats vartojo alkoholį ir pats buvo girtas. Plačiau tai bus aptarta nagrinėjant prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Apie tai, kad D.G. jį puolė su kirviu, A.D. ėmė aiškinti tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Tačiau nuteistasis pripažįsta, kad nukentėjusysis jokių smūgių jam nesudavė. Jokie sužalojimai A.D. nenustatyti. Kita vertus, šiuo atveju teisę į būtinąją gintį bet kuriuo atveju turėjo ne nuteistasis, o tik pats nukentėjusysis D.G. Pats apeliantas su bendrininkais įsibrovė į nukentėjusiųjų gyvenamąjį namą turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą. Tokiu atveju D.G. turėjo teisę ginti save, savo būsto neliečiamybę ir nuosavybę, tame tarpe ir panaudodamas kirvį. Tuo tarpu darančio nusikaltimą A.D. veika negali būti laikoma nei būtinąja gintimi, nei tokios ginties ribų peržengimu. Kad A.D. nusikaltimo metu nesuvokė savo veiksmų, irgi yra paneigta. Iš bylos matosi, kad jam, kaip ir kitiems nuteistiesiems, teismas paskyrė teismo psichiatrines ekspertizes. Iš šių ekspertizių išvadų matosi, kad visi trys nuteistieji ir nusikaltimų padarymo, ir šiuo metu nesirgo ir neserga jokiomis psichinėmis ligomis, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, galėjo ir gali suvokti savo veiksmus ir juos valdyti.

Kolegijos nuomone, teismas visus tris nuteistuosius pagrįstai pripažino kaltais, jų nusikalstamas veikas kvalifikavo teisingai ir šiuo atveju tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimais. Iš teismo medicinos specialisto išvadų ir eksperto paaiškinimų teisme matosi, kad ir K.G., ir D.G. mirė ne nuo atskirų konkrečių sužalojimų, o nuo jiems padarytų sužalojimų visumos, t.y. nuo bendro kūno sumušimo, besikomplikavusio trauminiu šoku. K.G. kūno sužalojimus padarė tik R.D., todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl šios nukentėjusiosios nužudymo. Tuo tarpu D.G. smūgius sudavė A.D. ir D.V., o R.D. ant jo užvertė spintą. Jie visi šiam nukentėjusiajam padarė kūno sužalojimus, tarp jų visų veikų ir D.G. mirties buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl dėl šio nužudymo kaltais pagrįstai pripažinti visi trys nuteistieji, nes jie visi buvo šio nusikaltimo vykdytojais.

Nuteistasis A.D. apeliaciniame skunde nurodo, kad D.G. nužudyti nenorėjo. Jo nuomone, tai patvirtina tas faktas, kad šis nukentėjusysis mirė ne iš karto, o tik po kelių valandų. Apeliantas dar nurodo, kad jeigu būtų žinojęs, kad D.G. gali netekti gyvybės, tai būtų padaręs viską, kad jį išgelbėtų. Todėl prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. Šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta kaip nepagrįstus. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Todėl tas faktas, kad G. mirė praėjus kelioms valandoms po sužalojimų padarymo nuteistųjų veikų kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Tiek A.D., tiek kitų nuteistųjų kaltės formą bei tyčios rūšį teismas taip pat nustatė teisingai. Nuteistieji prieš nukentėjusiuosius smurtą vartojo ilgą laiko tarpą, sudavė jiems daugybę smūgių ir padarė labai daug kūno sužalojimų. Nors A.D. skunde nurodo, kad būtų ėmęsis priemonių D.G. gyvybės išsaugojimui, tačiau jo konkretūs veiksmai leidžia padaryti kaip tik priešingą išvadą. Ilgą laiką mušęs D.G., A.D. dar ir surišo viela abiem nukentėjusiesiems rankas. Surištus ir sumuštus G., po to R.D. dar ir užverstus spinta, nuteistieji paliko kambaryje ir pasišalino iš nusikaltimo vietos neketindami suteikti jiems jokios pagalbos. Tokioje padėtyje palikę vienkiemyje gyvenančius senukus, jie suprato, kad nukentėjusieji mirs. Visa tai rodo, kad nuteistieji suprato, kad jie savo veika kėsinasi į kitų žmonių gyvybę, numatė, kad gali jiems atimti gyvybę ir tokių pasekmių norėjo. Nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad nužudymus visi nuteistieji padarė veikdami tiesiogine tyčia. A.D. ir kitų nuteistųjų veikas perkvalifikuoti į BK 132 str. nėra jokio pagrindo.

Teismas teisingai nustatė ir nužudymus kvalifikuojančius požymius. 79 metų amžiaus K.G. ir 69 metų amžiaus D.G. dėl senatvės negalėjo apsiginti ar aktyviau pasipriešinti trims jauno amžiaus nuteistiesiems. Tai suprato ir patys nuteistieji, susitarę apiplėšti būtent vienus gyvenančius senukus. Todėl teisinga teismo išvada, kad nuteistieji nužudė bejėgiškos būklės žmones. Daugybė suduotų smūgių, smurto vartojimo laikas ir pati nukentėjusiųjų mirties priežastis patvirtina, kad prieš mirtį abu nukentėjusieji patyrė dideles fizines kančias. Tai, kad abu jie mirė nuo dėl bendro kūno sumušimo kilusio trauminio šoko, reiškia, kad jie kentė ypatingai didelį skausmą. Prieš juos vartoję nuteistieji privalėjo tai suprasti ir suprato, todėl nužudymus teismas pagrįstai pripažino padarytais itin žiauriai. Nužudymai buvo padaryti siekiant užvaldyti svetimą turtą, t.y. siekiant iš to turėti sau turtinę naudą, todėl tuos nužudymus teismas pagrįstai pripažino padarytais dar ir dėl savanaudiškų paskatų. R.D. be to vienu metu nužudė du žmones, todėl jam teismas pagrįstai nustatė ir šį nužudymą kvalifikuojantį požymį. Todėl A.D. ir D.V. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p., o R.D. – pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 9 p. Nužudymai buvo padaryti plėšimo įsibrovus į patalpas metu, nuteistieji dar ir pagrobė svetimą turtą, todėl visus juos teismas pagrįstai pripažino kaltais dar ir pagal BK 180 str. 2 d.

Nuteistieji R.D. ir A.D. savo apeliaciniuose skunduose prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes. Šiuose skunduose dėstomus argumentus kolegija atmeta, nes juos nusveria kaip tik prokuroro apeliaciniame skunde dėstomi priešingi argumentai.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jokių R.D. ir A.D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Tokia išvada teisinga. Nors apeliaciniuose skunduose R.D. nurodo, kad dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi, o A.D. nurodo, kad jau suprato savo neteisingą elgesį ir žada daugiau nenusikalsti, tokie šių apeliantų teiginiai deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės. Abu šie nuteistieji nagrinėjant bylą keitė parodymus, R.D. iki šiol neatsisakė išgalvotos versijos dėl nužudymų motyvo, o A.D. netgi savo apeliaciniame skunde kaltę be jokio pagrindo bando suversti nužudytajam D.G. Tai reiškia, kad jie iki šiol neigia dalį esminių faktinių nusikaltimų padarymo aplinkybių, todėl dėl savo padarytų nusikaltimų nei visiškai prisipažįsta, nei dėl to nuoširdžiai gailisi. Nustatyti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę jiems nėra jokio pagrindo. Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas taip pat pagrįstai pripažino nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupėje, o R.D. ir D.V. – dar ir tai, kad jie nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, nes tai turėjo įtakos tų veikų padarymui. Šią aplinkybę teisme pripažino patys R.D. ir D.V.

Tačiau prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad dėl dalies atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismo išvados yra nepagrįstos ir tais atvejais baudžiamieji įstatymai (BK 59 str., 60 str.) taikyti netinkamai. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas A.D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažino jo apsvaigimo nuo alkoholio. Nuosprendyje tai motyvuota tik tuo, kad A.D., jo paties teigimu, nesijautė girtas. Tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos matosi, kad prieš nusikaltimų padarymą visi trys nuteistieji girtavo kartu, R.D. bei D.V. prisipažino buvę stipriai girti ir parodė, kad kartu su jais alkoholį vartojo ir A.D. Nesuprantama, kodėl šiuo atveju A.D. teismas išskyrė iš kitų nuteistųjų tarpo, nes išvadą apie jo girtumą galima padaryti net iš paties A.D. parodymų. Visų apklausų metu A.D. pats parodė, kad su kitais bendrininkais gėrė degtinę. Kad gėrė mažiau už kitus, jis ėmė aiškinti tik vėliausių apklausų metu. Tačiau kituose ankstesniuose perskaitytuose parodymuose A.D. pats buvo pripažinęs, kad buvo stipriai apsvaigęs. Akistatos su D.V. metu pats A.D. parodė, kad gerai neprisimena, kaip laužė G. namo duris, nes ,,buvo girtas ir buvo suvalgęs tris tabletes ,,Kloneziapam“ raminančių vaistų. Kai šios tabletės susimaišo su alkoholiu, ,,pavažiuoja stogas“. Tokius parodymus A.D. davė savo gynėjo akivaizdoje, be to, tokių parodymų negalėjo iškraipyti ir juos užrašęs pareigūnas. Visa tai įrodo, kad A.D., kaip ir kiti nuteistieji, buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tokios išvados negali pakeisti dabartiniai subjektyvūs šio nuteistojo savo būklės vertinimai arba jo teiginiai apie tai, kad ir visiškai blaivus jis būtų daręs tą patį. Apsvaigimas neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Apie tai galima spręsti dar ir iš to, kad visi nuteistieji daryti nusikaltimų ėjo pritrūkę alkoholio, kurį prieš tai gėrė R.D. namuose. Todėl nusikalstamų veikų padarymų apsvaigus nuo alkoholio kolegija pripažįsta nuteistojo A.D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Prokuroro reikalavimas iš nuosprendžio pašalinti teismo nustatytą nuteistojo D.V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi – taip pat pagrįstas ir tenkintinas. Iš nuosprendžio matosi, kad nustatęs šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę D.V., teismas savo išvados iš viso niekuo nemotyvavo. Tuo pat metu nebuvo įvertinta tai, kad ir šis nuteistasis nagrinėjant bylą savo parodymus irgi dažnai keitė, bandė sušvelninti savo padėtį, be to taip elgėsi ir teisminio nagrinėjimo metu. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje D.V. iš viso neigė bet kokio smurto naudojimą prieš nukentėjusiuosius. Vėliau prisipažinęs, kad sudavė kelis smūgius, dar vėlesnėje apklausoje tai vėl ėmė neigti, be to jau pakeitė parodymus ėmęs aiškinti, kad pas G. ėjo atsiimti skolos. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas, be to, be pagrindo pažymėjo, kad D.V. kaltu prisipažino visiškai, nes tai paneigia teisiamojo posėdžio protokolo turinys. Iš šio protokolo matosi, kad prokurorui teisme perskaičius kaltinamąjį aktą, D.V. pareiškė, jog savo kaltę prisipažįsta tik iš dalies, dėl nužudymo neprisipažįsta, nes niekam smūgių nesudavė. Vėliau vykusios apklausos teisme metu D.V. duoti parodymai labai prieštaringi. Jis neprisipažino kaltu dėl nužudymo, neigė susitarimą padaryti plėšimą ir patvirtino kitų nuteistųjų parodymus apie tariamą ėjimą susigrąžinti skolą. Neigė pats vartojęs smurtą, taip pat aiškino, kad nematė, ką veikė D. Tik perskaičius jo ankstesnius parodymus, D.V. pagaliau pripažino, kad jie yra teisingi. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas papildomai, D.V. vėl paneigė savo pirminius parodymus. Jis vėl ėmė tvirtinti, kad susitarimo padaryti plėšimą nebuvo ir kad kartu su broliais D. jis pas G. ėjo atsiimti skolos. Tokia D.V. pozicija savo padarytų veikų atžvilgiu, parodymų keitimas ir esminių faktinių bylos aplinkybių neigimas jokiu būdu negali būti vertinami nei prisipažinimu, nei nuoširdžiu gailėjimusi. Todėl nuosprendžio dalį dėl šios D.V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 1 d. 2 p.) nustatymo kolegija naikina.

A.D. papildomos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas ir lengvinančios D.V. atsakomybę aplinkybės pašalinimas jau savaime yra pagrindas šiems nuteistiesiems paskirtąsias bausmes pagriežtinti. Tačiau kolegija sutinka ir su prokuroro argumentais apie tai, kad teismas visiems trims nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, nes jos neatitinka nei BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nei kitų bausmės skyrimą reguliuojančių BK bendrosios dalies normų nuostatų. BK 61 str. 1 ir 2 dalyse nurodoma, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir vienų, ir kitų aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Jau paminėto Lietuvos AT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 30 punkte išaiškinta, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str., arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Kolegijos nuomone, skirdamas bausmes šioje byloje nuteistiems asmenims, teismas nesilaikė išdėstytų nuostatų, o taip pat neatsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes. Nors nuosprendyje formaliai pažymėtas ypatingas nusikalstamų veikų pavojingumas, kilusios neatstatomos pasekmės, kaltininkų kaltės forma ir rūšis bei kitos aplinkybės, tačiau šie nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstyti motyvai aiškiai prieštarauja konkrečioms paskirtosioms bausmėms.

Keisdama nuosprendį, kolegija pirmiausia konstatuoja, kad jokių R.D., A.D. ir D.V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nustatytos tik dvi visų jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Taip pat, skiriant bausmes, atsižvelgiama į tai, kad A.D. ir D.V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 str. 2 d. trijuose, o R.D. – net keturiuose punktuose. Vertinant nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, atsižvelgiama ne tik į kvalifikuotų nužudymų priskyrimą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Šiuo atveju būtina įvertinti ir konkrečias nusikaltimų padarymo aplinkybes. Prieš tai girtavę ir pritrūkę svaigalų, nuteistieji susitarė apiplėšti, o po to ir nužudė žmones, iš anksto žinodami, kad šie tikrai nesugebės jiems pasipriešinti. Tam jie specialiai pasirinko vienkiemyje gyvenusius vienišus senukus. Šios aplinkybės ir pats nusikaltimo motyvas bei tikslas – pagrobti vien iš pensijų pragyvenančių senų žmonių pinigus, parodo kaltininkų ne tik jų pavojingumą visuomenei, bet ir jų visišką asmenybių degradaciją. Toliau atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, skiriant bausmes atsižvelgiama į tai, kad abiem nukentėjusiesiems atėmus gyvybes, nusikaltimai buvo pabaigti, dėl to kilo neatstatomos pasekmės, nuteistieji nužudymus padarė veikdami tiesiogine tyčia, be to, jie visi buvo šių nužudymų bendravykdytojais.

Skiriant konkrečias bausmes, kolegija, be jau išvardintų aplinkybių atsižvelgia ir į kaltininkų asmenybes bei jų konkretų vaidmenį nusikaltimų padaryme. Nuteistasis A.D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis jauno amžiaus, kad augo be tėvo ir turi sergančią motiną. Tačiau tai nenusveria kitų aplinkybių, apibūdinančių šį nuteistąjį tik neigiamai. Šį kartą A.D. nusikalto jau būdamas pilnametis. Iš bylos matosi, kad anksčiau jis dar du kartus buvo nuteistas už kitus tyčinius nusikaltimus ir tai parodo, kad jis vėl nusikalto ne atsitiktinai, o jau dėl susiformavusių antiįstatyminių nuostatų bei polinkio daryti naujus nusikaltimus. Šį kartą jis iš anksto planavo padaryti plėšimą, o jo metu nužudė D.G. veikdamas ypatingai aktyviai, sudavė nukentėjusiajam daugybę smūgių, surišo rankas viela, mušė jį diržu su metaline sagtimi. Įvertinus visas šias ir anksčiau jau paminėtas aplinkybes, teismo paskirtą A.D. tik nežymiai viršijančią BK 129 str. 2 d. sankcijos vidurkį terminuoto laisvės atėmimo bausmę kolegija laiko aiškiai per švelnia. Tuo tarpu pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą nuteistam D.V. žymiai švelnesnę už sankcijos vidurkį 8 metų laisvės atėmimo bausmę kolegija laiko aiškiai per švelnia jau vien dėl to, kad ji paskirta nesilaikant BK 61 str. 1 ir 2 dalių nuostatų. D.V. anksčiau neteistas ir jo vaidmuo padarant nužudymą buvo mažiau svarbus negu A.D. Tačiau šis nuteistasis irgi buvo aktyvus nužudymo bendravykdytojas, jis irgi sudavė smūgius D.G., ieškojo nukentėjusiųjų namuose pinigų. Kaip jau minėta, nenustatyta jokių D.V. atsakomybę lengvinančių, o tik jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jo veika kvalifikuota pagal tris BK 129 str. 2 d. punktus. Esant tokioms aplinkybėms, D.V. skirtina švelnesnė negu A.D., tačiau irgi didesnė už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė.

Svarstydama bausmės skyrimo R.D. klausimą, kolegija daro išvadą, kad šiam nuteistajam paskirtoji pagal BK 129 str. 2 d. 2, 5, 6 ir 9 punktus bausmė yra aiškiai per švelni jau ne savo dydžiu, o rūšimi. Nors R.D. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė artima sankcijos viršutinei ribai, tačiau ir ši bausmė yra aiškiai per švelni įvertinus ir padarytų nusikaltimų pobūdį bei konkrečias aplinkybes, ir įvertinus kaltininko asmenybę. Negalima sutikti su 1968 m. gimusio R.D. apeliacinio skundo argumentu, kad jis yra jauno amžiaus. Taip pat, skiriant bausmę, kolegijos nuomone, esminės reikšmės negali turėti ta aplinkybė, kad žuvo šio nuteistojo vaikai. Tai įvyko jau tada, kai R.D. buvo suimtas už G. nužudymą, todėl dabartinė jo emocinė būklė niekaip negali būti siejama su jo padarytomis nusikalstamomis veikomis. Nuteistojo noras rūpintis savo žmona irgi negali įtakoti skiriamos bausmės, nes visus apelianto dėstomus argumentus visiškai nusveria kitos, jau aptartos ir dar papildomos aplinkybės.

Iš visų trijų nuteistųjų R.D. amžiumi yra vyriausias, o jo vaidmuo nusikaltimų padaryme – pats aktyviausias. Jis nužudė du žmones, pats surado paslėptus nužudytųjų pinigus ir juos padalijo sau ir savo bendrininkams. Nors gyvenamosios vietos seniūnija jokių R.D. charakterizuojančių duomenų negalėjo pateikti, iš bylos matosi, kad jis niekur nedirbo ir daug kartų buvo baustas administracinėmis nuobaudomis. R.D. nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu. Iš bylos matosi, kad jis nuteistas jau penktą kartą, o prieš tai jau keletą kartų buvo teistas už kitus tyčinius, taip pat ir sunkius nusikaltimus – išžaginimą ir plėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Visi šie teistumai neišnykę. Iš to nepadaręs jokių išvadų, būdamas neseniai paleistas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, jis vėl padarė du naujus nusikaltimus, šį kartą – sunkų ir labai sunkų. Kaip jau minėta, nėra jokių šio nuteistojo atsakomybę lengvinančių, o yra tik jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. R.D. tyčia itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė du bejėgiškos būklės žmones ir ši jo nusikalstama veika kvalifikuota net pagal keturis BK 129 str. 2 d. punktus. Įvertinusi aptartų bylos aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad R.D. kelia ypatingą pavojų visuomenei, todėl už šį nusikaltimą jis jau turi būti izoliuotas nuo visuomenės neribotam laikui. Pagal BK 129 str. 2 d. 2, 5, 6, 9 punktus jam skirtina pati griežčiausia šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Pilnai tenkindama prokuroro apeliacinį skundą, kolegija daro išvadą, kad šiame skunde siūlomos nuteistiesiems paskirti bausmės atitinka kiekvieno nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei kaltininkų asmenybes. Šios bausmės padės pasiekti BK 41 str. 2 d. apibrėžtus bausmės tikslus, tame tarpe ir užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas pripažinti R.D. pavojingu recidyvistu taip pat tenkinamas. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas šio klausimo iš viso nesvarstė. Tačiau, kaip jau buvo minėta, R.D. anksčiau keletą kartų buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, tie teistumai neišnykę ir nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka. Būdamas recidyvistas, jis vėl padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus. Įvertinusi jau aptartas bylos aplinkybes apie naujų nusikaltimų pobūdį ir kaltininko asmenybę, kolegija daro išvadą, kad R.D. būtina pripažinti pavojingu recidyvistu vadovaujantis BK 27 str. 2 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi.

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2 p.p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam R.D. pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1, 3 p.p., šią bausmę ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę R.D. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę nustatant atlikti kalėjime.

Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., 3 d., R.D. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Nuteistojo A.D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio.

Nuteistajam A.D. pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1, 2 p.p., 9 d., šią bausmę, Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę ir Telšių raj. apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę A.D. paskirti laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nustatyta nuteistojo D.V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis.

Nuteistajam D.V. pagal LR BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p., 9 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., šią bausmę ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę D.V. paskirti laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų R.D. ir A.D. apeliacinius skundus atmesti.