Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. K. (O. K.) gynėjos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., ir 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės, subendrinta bausmė O. K. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo O. K. priteista 1 720,57 Eur nukentėjusiojo P. P. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nuteistojo O. K. gynėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, nuteistojo O. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 8 p. į BK 135 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę, mažesnę negu skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo, kad kvalifikuodamas O. K. nusikalstamą veiką teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o dėl to ir paskyrė neteisingą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes juos paneigia teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Be to, į daugelį apeliantės argumentų faktiškai jau yra motyvuotai atsakyta pačiame skundžiamame nuosprendyje.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija primiausia konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes teisiamajame posėdyje, ir teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas patvirtina, kad 2015 m. spalio 25 d. O. K. nustatytas 1,75 promilių neblaivumas (2 t., 185 b.l.).

Visie šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamo nuosprendžio aprašojojoje dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos aplinkybių

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstyti įrodymai patvirtina, kad teismo išvados dėl faktinių nukentėjusiojo P. P. sužalojimo peiliu ir sunkaus sveikatos sutrikdymo nustatytos teisingai. Daugelio šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis O. K..

Išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis O. K., būdamas girtas (1,75 prom. alkoholio), pasiėmęs savadarbį peilį, X pataisos namuose iš savo G skyriaus nuėjo į Y skyriaus patalpas ir ten bendravo su savo pažįstamu nuteistuoju A. B.. Patalpoje buvo keletas nuteistųjų, netoli O. K. už užuolaidos sėdėjo ir nukentėjusysis P. P., jis bendravo su kitu nuteistuoju S. G.. Apie tai, kad toje patalpoje O. K. ir P. P. būtų asmeniškai bendravę, tarp jų būtų vykęs kažkoks konkretus pokalbis, dėl kokių nors priežasčių peraugęs į tarpusavio konfliktą, byloje nėra jokių duomenų. Apie tai neparodė nei vienas iš šioje byloje apklaustų asmenų. Nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai apie tai gana prieštaringi, tačiau akivaizdu, kad tuo metu nuteistasis ir nukentėjusysis vienas kitam pasakė tik po kelis žodžius ar frazes. Pats O. K. teisme apie tai, kad būtų girdėjęs P. P. pasakius apie jį ką nors įžeidžiančio, nieko neparodė. Iš nuteistojo parodymų galima suprasti tik tai, kad jis suprato, jog P. P. reiškia nepasitenkinimą tuo, kad jis nekreipia į jį dėmesio. Tuo tarpu pats P. P. teisme parodė, kad sėdėdamas už užuolaidos su S. G. matė netoliese girtą O. K., matėsi, kad šis „norėjo kažkur eiti ir tvarką daryti“. O. K. dėl kažko bandė jį kalbinti, o jis atsakė „tu pasistenk manęs nekalbinti, užsitrauk tą užuolaidą ir manęs nematyk“. Po to jis atsistojo ir iš būrio patalpos išėjo į koridorių, pamatė, kad O. K. eina jam iš paskos.

Apie tai, kas įvyko koridoriuje, nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai irgi gana prieštaringi, tačiau smūgių peiliu sudavimo P. P. aplinkybes teismas irgi nustatė teisingai. Nuteistasis teisme parodė, kad koridoriuje pamatė veidu į jį stovintį P. P., kuris, jo manymu, norėjo suduoti jam į veidą. Tada jis P. P. pastūmė, o kaip sudavė peiliu, neprisimena, bet kadangi tikrai peilį turėjo kairėje rankoje, tai pripažįsta, kad galėjo suduoti tuo peiliu nukentėjusiajam. Antro smūgio, nuteistojo nuomone, jis nesudavė. O. K. teisme parodė, kad viskas įvyko netikėtai, jis P. P. nenorėjo nei nužudyti, nei sužaloti. Paskui išgirdo, jog P. P. šaukia, kad „jį papjovė“, išsigando ir pabėgo. Kur dingo jo turėtas peilis, jis nežino, jį iš jo paėmė kažkas iš kitų nuteistųjų. Grižęs į savo būrį atsigulė ir iš karto užmigo, buvo pažadintas atėjusių pareigūnų. Tuo tarpu nukentėjusiojo P. P. parodumai apie jo sužalojimo aplinkybes daug tikslesni ir nuoseklesni. Nukentėjusysis teisme parodė, kad išėjus į koridorių atsigręžė atgal ir pamatė iš paskos prie jo priėjusį O. K., šis laikė ranką kišenėje ir matėsi, kad kažką iš jos traukė. Jis O. K. jokių smūgių nesudavė ir staiga pajuto smūgį į krūtinę. Kuo jam buvo suduota nematė, bet suprato, kad buvo smūgis peiliu. Netoliese buvę kiti nuteistieji išsilakstė, jis išgirdo sušaukiant „peilis“. Tada pamatė, kad O. K., atrodo, dešine ranka, peiliu smogia jam dar kartą, bet nuo šio smūgio jis jau spėjo užsidengti ranka, kuri tuo smūgiu irgi buvo perpjauta. Matė, kad peilio, kuriuo O. K. jam sudavė, geležtė buvo maždaug „tušinuko“ ilgio. Po smūgių peiliu sudavimo jis jau nematė, ką toliau darė O. K.. Jam akyse aptemo, jis dar spėjo pats nueiti į už kelių metrų esančią būrio patalpą ir ten prarado sąmonę. Nukentėjusiojo P. P. apklausos teisme metu buvo perskaityti ir jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet P. P. buvo papildomai nurodęs, kad išėjęs į koridorių įtarė, kad O. K. gali jį vytis, todėl atsigręžė. Pamatė, kad O. K. greitai priėjo, dešinę ranką laikė kišenėje ir jau traukė ją. Tuo metu, bandydamas gintis, pats sudavė ranka O. K. kažkur į veidą, bet O. K. tuo metu staigiu judesiu smogė jam į krūtinę. Iš pradžių manė, kad sudavė ranka, bet paskui pamatė peilį, jis buvo savadarbis, maždaug 20 cm ilgio. O. K. vėl užsimojo peiliu ir vėl smogė juo, bet nuo šio smūgio jis jau suspėjo užsidengti kaire ranka, kurią peilis perpjovė. Pamatė, kad iš krūtinės bėga kraujas, spėjo nueiti į gyvenamąją patalpą ir ten neteko sąmonės (1 t., 19 b.l.). Teisme perskaičius šiuos parodymus, nukentėjusysis pripažino, kad tos apklausos metu galėjo geriau prisiminti įvykio aplinkybes ir galėjo būti taip, kaip nurodyta perskaitytame jo apklausos protokole.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai tėmėsi būtent nukentėjusiojo parodymais, nes jie, skirtingai negu nuteistojo parodymai, žymiai konkretesni ir nuoseklesni. Be to, būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo parodymus patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti liudytojų parodymai. Nors kiti nuteistieji matė ne visas įvykio koridoriuje detales, dalis tų parodymų nėra labai informatyvūs, vid dėlto jie patvirtina P. P. sužalojimo peiliu aplinkybes, apie kurias nurodo pats nukentėjusysis. Pažymėtina dar ir tai, kad nukentėjusysis P. P. apie tai, kaip O. K. jį sužalojo peiliu, nuosekliai ir iš esmės vienodai parodė visų savo apklausų metu. Tuo tarpu nuteistasis, ikiteisminio tyrimo metu apskritai atsisakęs duoti parodymus, teisme nurodė apie tokias įvykio aplinkybes, kurios paneigtos kitais įrodymais. Be to, teisme O. K. dalies įvykio aplinkybių, taip pat ir smūgių sudavimo peiliu, apskritai negalėjo nurodyti. Todėl vertinant jo parodymus galima padaryti išvadą, kad nuteistasis arba neprisimena tų aplinkybių dėl girtumo, arba sąmoningai vengia apie tai duoti parodymus ir taip mėgina sušvelninti savo padėtį.

Iš bylos matosi, kad nusikaltimo įrankis, t. y. peilis, kuriuo buvo sužalotas P. P., nebuvo surastas. Nuteistasis nurodo, kad tai buvo nedidelis, į delną telpantis savadarbis peiliukas, tuo tarpu nukentėjusysis ir liudytojai parodė, kad tas peilis buvo ženkliai didesnis. Šioje dalyje, ypač įvertinus P. P. padarytus sužalojimus, irgi įtikinamesni nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės nusikalstamos veikos įvertinimui bei kvalifikavimui neturi. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad P. P. buvo padaryta durtinė – pjautinė žaizda krūtinės ląstos kairėje pusėje su širdies ir plaučio sužalojimais bei pjautinė žaizda kairiame žaste. Šie sužalojimai padaryti kietu plokščiu aštriabriauniu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu, t. y. tai galėjo būti peilis. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviem poveikiais, nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Ši specialisto išvada dar kartą visiškai paneigia nuteistojo aiškinimus, kad jis peiliu galėjo suduoti P. P. tik vieną kartą.

Tai, kas dabar buvo išdėstyta šioje nutartyje, faktiškai jau buvo nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju atkreipia dėmesį į tas nustatytų bylos aplinkybių detales, apie kurias nurodoma gynėjos apeliaciniame skunde, ir, kolegijos nuomone, tuos skundo argumentus paneigia. Apeliaciniame skunde gynėja nurodo, kad iki sužalojimų peiliu, dar Y būrio patalpoje tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas, kurio kilimui reikšmės turėjo ir iki tol buvę asmeninio pobūdžio konfliktai. Šiuos apeliantės argumentus paneigia nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės, taip pat ir šioje nutartyje jau aptarti paties nuteistojo O. K. parodymai teisiamajame posėdyje. Nustatyta, kad nei jokio tarpusavio pokalbio, nei dėl asmeninių paskatų tarp O. K. ir P. P. kilusio konflikto Y būrio patalpose nebuvo. Buvo vienas kito atžvilgiu pasakytos kažkokios netgi tiksliai nenustatytos frazės, kurias netgi nėra pagrindo pavadinti ženkliais įžeidimais. Netgi iš paties O. K. parodymų matosi, kad jis pats negali tiksliai nurodyti, kokie nukentėjusiojo žodžiai ar veiksmai galėjo sukelti jo pyktį arba išprovokuoti jo agresiją.

Jau aptarti įrodymai paneigia ir apeliacinio skundo argumentus dėl konkrečių smūgių nukentėjusiajam, sudavimo ir jo sužalojimo aplinkybių. Skunde įvykius koridoriuje bandoma pavaizduoti kaip abipusį konfliktą, kurio metu aktyvius smurto veiksmus atliko ir P. P., ir O. K.. Apeliantė nurodo, kad pirmasis smūgį ranka nuteistajam sudavė pats nukentėjusysis, todėl O. K. veiksmai bandomi vertinti kaip atsakomieji. Tačiau jau aptartais įrodymais ir įvykių koridoriuje aplinkybės nustatytos visai kitokios. Nors teisme nukentėjusysis P. P. parodė, kad jis pats jokių smūgių O. K. nesudavė, tačiau po to pripažino, kad galėjo suduoti jam ranka kažkur į veidą. Tačiau net ir darant prielaidą, kad toks smūgis O. K. buvo suduotas, tai nekeičia situacijos esmės ir daryti išvadą apie abipusį konfliktą ir aktyvų dviejų asmenų dalyvavimą jame nėra jokio pagrindo. Pirmiausia pažymėtina, kad pačiam O. K. jokie sužalojimai nebuvo nustatyti ir apie tai O. K. nieko neparodė. Be to, jis apskritai neparodė, kad P. P. sudavė jam kokį nors smūgį, o nurodo tik apie kažkokį mėginimą suduoti ranka. Tuo tarpu visi kiti įrodymai leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad P. P. į koridorių išėjo neturėdamas jokio tikslo ten su O. K. aiškintis santykius ar, juo labiau, ten su juo muštis. Nustatyta, kad pamatęs iš būrio patalpos išeinantį P. P. į koridorių, O. K., laikydamas kišenėje arba, kaip pats nurodo – rankoje peilį, specialiai išėjo nukentėjusiajam iš paskos, ten priėjo prie jo iš už nugaros, o P. P. atsisukus iš karto sudavė jam du smūgius peiliu. Pirmuoju smūgiu sudavė peiliu į krūtinę, po to smogė dar kartą, tačiau, nukentėjusiajam užsidengus, peiliu sužalojo jam ranką. Visos šios nustatytos bylos aplinkybės visiškai paneigia dėl to dėstomis apeliacinio skundo argumentus ir jos yra svarbios nusikalstamos veikos įvertinimui bei kvalifikavimui.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą arba sunkų sveikatos sutrikdymą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties arba sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 str. arba BK 135 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama arba sunkiai sutrikdoma sveikata veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Duodamas parodymus teisme nuteistasis O. K. nurodė, kad jis nenorėjo P. P. nei nužudyti, nei jį sužaloti. Nepaisant to, jis pripažįsta, kad sudavė ar galėjo suduoti smūgį (ar smūgius) peiliu, o paduotame apeliaciniame skunde iš viso neneigiama nuteistojo tyčia ir prašoma tik kvalifikuoti kaltininko veiksmus pagal kilusius padarinius pagal BK 135 str. 1 d. Bet kuriuo atveju išnagrinėti įrodymaipatvirtina, kad du smūgius peiliu P. P. nuteistasis sudavė tyčia ir dėl to jokių abejonių nekyla. Apeliaciniame skunde nesutinkama tik su teismo išvada, kad O. K. siekė atimti P. P. gyvybę ir nužudymo nebaigė tik dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Tuo pačiu nesutinkama ir su baudžiamojo įstatymo taikymu ir O. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str.

Dėl to dėstomus apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija irgi atmeta. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi jau galiojančia teismine praktika nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, išvadas dėl nuteistojo kaltės nuosprendyje pagrindė išsamiais motyvais ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Pagal BK 22 str. 1 d. pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pagal galiojančią teismų praktiką veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. Taip pat kvalifikuojama ir veika, nesukėlusi jokių padarinių, jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Šių tyčios rūšių nustatymas, kaip jau buvo nurodyta, ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių. Be to, pagal jau galiojančią teisminę praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, jau atsižvelgęs į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad suduodamas smūgius peiliu O. K. siekė atimti P. P. gyvybę, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta, o apeliacinio skundo argumentus dėl O. K. tyčios rūšies paneigia nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai.

Gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad jau būdamas sužalotas peiliu nukentėjusysis pats nuėjo į savo gyvenamąją patalpą. Tuo tarpu nuteistasis nuėjo į savo būrio gyvenamąsias patalpas. Apeliantė nurodo, kad O. K. turėjo galimybę sulaikyti P. P. ir suduoti jam daugiau smūgių, tačiau to nepadarė. Tai, kad sudavęs smūgius peiliu, nuteistasis pats nutraukė smurto veiksmus, pasak apeliantės, paneigia jo siekimą atimti nukentėjusiajam gyvybę, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama tik pagal kilusius padarinius. Galima sutikti su skundo argumentu dėl to, kad O. K., turėdamas galimybę, nesudavė daugiau smūgių peiliu, jis nebuvo jėga atitrauktas nuo nukentėjusiojo, o sudavęs du smūgius peiliu, tiesiog pabėgo. Tačiau tai nenusveria kitų labai svarbių šio nusikaltimo padarymo aplinkybių. Kolegijos nuomone, nėra įrodyta, kad atsinešdamas į Y būrio patalpas peilį O. K. jau iš anksto planavo P. P. nužudyti. Tačiau įrodyta, kad iš Y būrio patalpos į koridorių jis nusekė nukentėjusiajam iš paskos nešdamasis peilį. Nustatyta, kad jis pasivijo koridoriuje P. P. ir iš karto sudavė jam smūgius peiliu. Jau pats savadarbio peilio panaudojimas atskleidžia kaltininko tyčios turinį, tačiau svarbu atsižvelgti ir į papildomas aplinkybes. Pirmąjį smūgį peiliu O. K. P. P. sudavė į krūtinę, tai jis turėjo matyti ir suprasti, kad jau vien tuo smūgiu padarė nukentėjusiajam pavojingus gyvybei sužalojimus. Nepaisant to, nuteistasis smurto veiksmų nenutraukė, o smogė peiliu ir dar vieną smūgį, tačiau pataikė į apsigynimui pakeltą ranką. Negalima sutikti ir su apeliantės nuomone, kad pasišalinęs iš įvykio vietos nuteistasis tai padarė tik dėl to, kad neketino toliau tęsti smurto veiksmų. Nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad O. K. iš nusikalstamos vietos ne nuėjo, o pabėgo, pasislėpė savo būrio patalpoje ir dar spėjo kažkur paslėpti ar perduoti kitiems asmenims peilį. Be to, nors O. K. ir nesudavė P. P. dar daugiau smūgių, tačiau jis neatliko ir jokių veiksmų, kurie rodytų, kad jis bandė išvengti sunkių savo veikos padarinių. Jis nebandė suteikti nukentėjusiajam jokios pagalbos, o pabėgęs iš nusikaltimo vietos tiesiog nuėjo miegoti. Apie tai pats parodė teisme. Be to, apie kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo galima spręsti ne tik iš šių aplinkybių, bet ir iš BPK nustatyta tvarka vėliau atlikto slapto sekimo metu gautų duomenų. Skundžiamame nuosprendyje labai išsamiai aptarti įrašyti O. K. ir kitų asmenų pokalbiai, iš kurių matosi, kad O. K. norėjo P. P. nužudyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tie pokalbių įrašai gali reikšti tik tai, kad O. K. dėl P. P. sužalojimo nesigaili. Su tokia apeliantės nuomone sutikti irgi negalima. Nuosprendžio 5 lape išsamiai aprašyti slapto sekimo metu įrašyti pokalbiai, kurių metu O. K., būdamas blaivus ir po įvykio praėjus nemažam laikotarpiui, kitam asmeniui sako, jog gailisi, kad P. P. nemirė, aiškina, kad tokie žmonės kaip P. P. neturi gyventi, kad jis nesigaili jį sužalojęs ir kt. Šie bylos duomenys kartu su kitomis jau aptartomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina teismo išvadą, kad suduodamas smūgius peiliu ir padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą O. K. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia siekdamas būtent atimti nukentėjusiajam gyvybę. Tačiau šio nusikaltimo jis nebaigė tik dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nuo antro smūgio peiliu nukentėjusysis apsigynė ranka ir svarbiausia, P. P. gyvybė buvo išgelbėta tik dėl skubiai suteiktos kvalifikuotos medicininės pagalbos. Todėl teismas O. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti nužudymą.

Nužudymą kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas pirmosios instancijos teismas irgi nustatė pagrįstai. Pagal galiojančią teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str.2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruojant niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Nesutikdama su šio nužudymą kvalifikuojančio požymio nustatymu gynėja apeliaciniame skunde dėsto tuos pačius jau aptartus argumentus apie tai, kad prieš sužalojimą peiliu nukentėjusysis ir nuteistasis konfliktavo žodžiu, asmeninio pobūdžio konfliktų tarp jų yra buvę ir anksčiau. Kolegija tokius skundo argumentus irgi atmeta. Apie tai, kad betarpiškai prieš įvykius koridoriuje tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nevyko joks pokalbis ir ginčas, taip pat apie tai, ką vienas kitam buvo pasakę ar galėjo būti pasakę P. P. ir O. K., šioje nutartyje jau buvo išdėstyta. Dėl to daroma išvada, kad nurodytu laiku jokio dėl asmeninių santykių kilusio konflikto nebuvo. Nors yra duomenų, kad P. P. ir O. K. vienas kitą pažinojo ir anksčiau, atlikdami bausmes ir kituose pataisos namuose, tačiau duomenų ir apie anksčiau tarp jų buvusius konfliktus ar anksčiau susiklosčiusius blogus tarpusavio santykius nėra. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių apie tai, kad su P. P. iš anksčiau būtų turėjęs konkrečių konfliktų ar būtų kokių nors kitų priežasčių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindo ant P. P. pykti, jam pavydėti, kerštauti ar pan., konkrečiai nėra nurodęs pats O. K.. Teisėjų kolegija vėl atkreipia dėmesį ir į apie tai pačių nukentėjusiojo ir nuteistojo teisme duotus parodymus. Nukentėjusysis P. P. teisme parodė, kad iki šio įvykio su O. K. buvo tik nereikšmingi apsižodžiavimai, nes ne paslaptis, kad pagal nerašytą „nuteistųjų kodeksą“ jie yra skirtingų luomų. O. K. buvo apsivogęs ir su juo jis nebendraudavo. Tą įvykio dieną jis O. K. ir pasakė, kad šis jo nekalbintų, nes jam jo dėmesio netrūksta ir nereikia. Anksčiau matydavo O. K. ir YYY pataisos namuose, bet ir ten jie visai nebendravo. Tuo tarpu nuteistasis O. K. teisme parodė, kad jis su P. P. „nei draugai, nei pažįstami“. Nuteistasis, nurodęs, kad konfliktavo su P. P. ir anksčiau, parodė, kad maždaug prieš kelis mėnesius P. P. paprašė jo parūkyti, jis nedavė ir tada nukentėjusysis žodžiu jį įžeidė. Tačiau tolesniais parodymais pats O. K. galimybę, kad dėl to konflikto vėliau sužalojo P. P., pats paneigė. O. K. pats parodė, kad po to įvykio kalbėjo su P. P., pasakė, kad šis daugiau taip nesielgtų „prie žmonių“. Jie susitarė, kad jis daugiau nesikiš ten, kur nereikia, mažiau jį pastebės. O. K. parodė, kad viskas tuo ir baigėsi. Iš šių parodymų matosi, kad nukentėjusysis ir nuteistasis abu neigia kokius nors rimtesnius ankstesnius tarpusavio konfliktus ar kitokias asmeninio pobūdžio paskatas, dėl kurių būtų galėjęs būti panaudotas fizinis smurtas. Be to, būtina dar kartą atkreipti dėmesį į jau nurodytus slapto sekimo metu padarytus garso įrašus. Juose įrašyta, kaip O. K. kitam asmeniui ne tik sako, kad norėjo nužudyti P. P.. Tų pokalbių metu nuteistasis kitam asmeniui kalba apie tai, į kokį kalinių būrį jis norėtų arba nenorėtų pakliūti, domisi, kaip kitų būrių nuteistieji ir vadinamieji „autoritetai“ vertins jo asmenį ir jo poelgį dėl P. P. ir pan. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad P. P. nuteistasis peiliu sužalojo visai ne dėl asmeninių priežasčių, o siekdamas padidinti savo „autoritetą“ laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tarpe. Be to, nėra jokios abejonės, kad nusikaltimo padarymo metu O. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o jam nustatytas 1,75 prom. girtumas neabejotinai turėjo įtakos ir jo elgesiui iki nusikaltimo įvykio ir paties nusikaltimo padarymui. Apklausti liudytojais kiti nuteistieji parodė, kad būdamas girtas O. K. tapdavo agresyvus. Tuo tarpu liudytojas S. Z. teisme parodė, kad tą vakarą prieš vakarinį patikrinimą matė vaikštantį girtą O. K., kuris kabinėjosi prie kitų nuteistųjų. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentus dėl nusikaltimo padarymo dėl asmeninių paskatų visiškai paneigia. Išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad smūgius peiliu P. P. nuteistasis sudavė ne dėl iš jų asmeninių santykių kilusių paskatų, o būtent dėl chuliganiškų paskatų. Šiuo atveju suduodamas smūgius peiliu nukentėjusiajam, nuteistasis siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti į juos niekinantį požiūrį. Galima teigti, kad nukentėjusiuoju šiuo atveju galėjo tapti ne tik P. P., bet ir kiti asmenys, nes smūgius peiliu nuteistasis sudavė tik dėl aiškaus žmogaus negerbimo ir be dingsties. Galima sutikti su teismo išvada, kad tokios dingsties nebuvo arba ji buvo visiškai mažareikšmė.

Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo O. K. nusikalstamą veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 8 p.

Dėl paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde prašymas paskirti O. K. švelnesnę bausmę grindžiamas prašymu perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką. Todėl atmetus skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, nėra pagrindo ir skirti švelnesnės bausmės. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 8 p. paskirta bausmė bei galutinė subendrinta bausmė yra teisingos ir ne per griežtos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jame išdėstyti išsamūs bausmės skyrimo motyvai. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas pagrįstai nenustatė jokių O. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Ši aplinkybė irgi nustatyta pagrįstai, nes apsvaigimas nuo alkoholio (1,75 prom.) neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taip pat svarbu pažymėti, kad O. K. nusikalto anksčiau būdamas daug kartų teistas, teistumams neišnykus ir būdamas recidyvistas. Paskutinio nusikaltimo padarymo metu jau galiojo BK 60 str. 1 d. 13 p., pagal kurį tai, kad veiką padarė recidyvistas, irgi yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Teismas šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažino tik todėl, kad apie ją nebuvo nurodyta kaltinamajame akte. Vertinant duomenis apie kaltininko asmenybę atkreiptinas dėmesys į tai, kad O. K. praeityje teistas net aštuomis kartus, taip pat ir už nužudymą, plėšimą, t. y. sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o šį kartą vėl padarė labai sunkų nusikaltimą laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje pasikėsinęs nužudyti kitą nuteistąjį. Skundžiamame nuosprendyje atsižvelgta ir į išimtinai neigiamai O. K. elgesį bausmės atlikimo vietoje apibūdinančius duomenis. Visos šios aplinkybės nuteistojo asmenybę apibūdina išimtinai neigiamai ir jos rodo, kad O. K. vėl nusikalto neatsitiktinai, o tai jau buvo jo susiformavusio elgesio pasekmė. Vertinant jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, būtina atsižvelgti į tai, kad O. K. padarė labai sunkų nusikaltimą, pasikėsindamas nužudyti kitą nuteistąjį panaudojo peilį. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes, tačiau teismo sprendimą paskirti nuteistajam tik minimalią sankcijoje numatytą bausmę nulėmė tai, kad kvalifikuotas nužudymas nebuvo pabaigtas ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje. BK 129 str. 2 d. sankcija nustato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tuo tarpu teismas O. K. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. paskyrė 8 metų, t. y. sankcijos žemutinę ribą atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 54 str. 2 d. 4 p. skiriant bausmę atsižvelgiama ir į nusikalstamos veikos stadiją, tačiau įvertinus jau aptartas kitas aplinkybes, rodančias ir padidintą padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, ir paties nuteistojo asmenybės pavojingumą, O. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė tikrai negali būti laikoma per griežta, o juo labiau – aiškiai per griežta. Jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas skirti švelnesnę, negu įstatyme, numatyta bausmę taikant BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., teismas pridėjo dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą 10 metų. Nuosprendyje pažymėta, kad ankstesnis laisvės atėmimo bausmės laikas O. K. baigiasi 2018 m. spalio 31 d., tačiau būtina atkreipti dėmesį į skundžiamo nuosprendžio rezoliucinę dalį (ji ištaisyta to paties teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartimi), kurioje nurodoma apie sprendimą galutinės subendrintos bausmės laiką pradėti skaičiuoti nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos, o į galutinę subendrintą bausmę nuteistajam dar ir įskaitomas jo kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. Tai rodo, kad prie už naują nusikaltimą paskirtos bausmės teismas, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., tikrai pridėjo tik dalį neatliktos bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu. Paskirta galutinė subendrinta bausmėirgi nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti irgi pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. K. (O. K.) gynėjos apeliacinį skundą atmesti.