Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-02 · Administracinė byla Nr. I-2452-535/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-02
Bylos Nr.
I-2452-535/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00432-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2452-535/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00432-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus aps. VPK) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 8-15).

Pareiškėjas paaiškina, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2016-05-30 iki 2017-01-27 buvo kalinamas Vilniaus aps. VPK areštinėje (toliau – Areštinė) perpildytose kamerose, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 5 m² minimalaus ploto reikalavimas. Perpildytose kamerose trūko oro, nebuvo vėdinimo, kur pavalgyti, buvo šalta, tualetu turėjo naudotis kitų asmenų akivaizdoje, patalynė smirdėjo šlapimu. Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šlapia, todėl buvo galima prisemti batus ant galvos krito šlapi supuvę lapai. Beveik visada teko būti prieblandoje, tai kenkė jo akims. Pareigūnai į jo skundus nereagavo. Dėl šių priežasčių jautė baimę, atsirado pykčio priepuoliai, nemiga, jautė diskomfortą ir t. t.

Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertiną kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str., uždraudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovas Vilniaus aps. VPK su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 19-25) paaiškina, kad pareiškėjas Areštinėje buvo 11 kartų nuo 2016-05-27 (po ekstradicijos), vėliau buvo pristatomas iš Kauno tardymo izoliatoriaus vadovaujantis Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimis, 2017-02-01 perkeltas į Kauno tardymo izoliatorių. Gavę pareiškėjo skundą kreipėsi į Vilniaus aps. VPK Areštinės ir konvojaus skyrių (toliau - AKS) dėl informacijos apie pareiškėjo skunde nurodytas jo buvimo Vilniaus areštinėje aplinkybes. Iš AKS gauti duomenys sudaro prielaidas teigti, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, vertinant duomenis apie kameros užpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalimo galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt.

Galiojančioje higienos normoje HN 134:2015 plotas vienam areštinėje laikomam asmeniui taip pat konkrečiai nereglamentuotas. Kartais, laikantis asmenų izoliavimo reikalavimų, nutinka taip, kad vienam asmeniui tenka kiek mažesnis plotas, tačiau tokių atvejų stengiamasi išvengti, o esant būtinybei - asmenys tokiose sąlygose laikomi kiek įmanoma trumpiau. Tačiau, šio ginčo atveju, sprendžiant pagal AKS pateiktus duomenis, tikrai negalima konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas perpildytose areštinės kamerose.

Pareiškėjas Areštinėje kiekvienu atveju būdavo labai trumpai, 1 valandą per parą jam buvo sudaroma galimybė pasivaikščioti Areštinės kieme. Taip pat, pažymėtina, kad pareiškėjas -jaunas, sveikas vyras. Jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Areštinėje sąlygų išskirtinai neigiamo poveikio, pareiškėjas nepateikia, jokių traumų ar kitų sveikatos sutrikimų pareiškėjui nebuvo nustatyta ir jo medicininių apžiūrų Areštinėje metu, jis jokių skundų neturėjo, smurto žymių nerasta.

Buvimo Areštinėje laikotarpiu pareiškėjas jokių žodinių ar rašytinių skundų, prašymų ar pretenzijų dėt laikymo sąlygų Areštinės administracijai nereiškė.

Areštinės teritorijoje esantys pasivaikščiojimo kiemai, įrengti kaip to reikalauja teisės aktai, sudaroma galimybė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore. Kaip matyti iš AKS pateiktos medžiagos, pareiškėjas šia teise naudodavosi ne visada, tačiau tikrai ne jo skunde nurodytais motyvais, kurie neatitinka tikrovės. Areštinės pasivaikščiojimų kiemeliai dengti tankiu tinklu - taigi lapų į kiemelio teritoriją niekaip negali prikristi, o kiemelių grindinys yra išlietas asfaltu ir po lietaus nors būna natūraliai šlapias, tačiau tikrai ten nebūna tokio masto balų, kad, kaip nurodo pareiškėjas, būtų rizika prisemti batus ar sušlapti kojas.

Visose Areštinės kamerose yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės, tačiau pareiškėjas Areštinėje buvo ir šaltuoju metu laiku, todėl gali būti, kad orlaidės nebuvo atidaromos dėl oro sąlygų lauke. Pareiškėjo teiginiai dėl jam bjauraus kvapo kameroje yra subjektyvūs, kaip subjektyvus yra kiekvieno asmens jį supančios aplinkos vertinimas.

Visuomenės sveikatos centro Areštinės tikrinimo aktai patvirtina, kad higienos normos nuostatos dėl bendros dirbtinės apšvietos Areštinės kamerose nėra pažeistos. Drėgmė ir oro temperatūra Areštinės kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 134-2015 nustatytus standartus.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginys, kad nebuvo veidrodžio ir vietos pavalgyti melagingi - visose areštinės kamerose yra pritvirtinti atsparūs dūžiams veidrodžiai bei lentynėlės higienos priemonių laikymui, kaip to reikalavo šiuo metu jau nebegaliojanti Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“; visose areštinės kamerose yra prie grindų pritvirtinti stalas ir suolai, Areštinėje laikomi asmenys maitinami pagal teisės aktų nustatytas fiziologines normas, maistą viešojo pirkimo sutarties (kopija pridedama) pagrindu Areštinei tiekia ūkio subjektas, todėl lieka neaišku, kokios aplinkybės pareiškėjui galėjo trukdyti Areštinės kameroje tinkamai maitintis.

Areštinėje lovų čiužiniai apdengti nepralaidžiu skysčiams audiniu, kurį galima dezinfekuoti. Tam yra sudaryta minkšto inventoriaus dezinfekavimo sutartis su Santariškių universitetine ligonine. Kiekvienam naujai atvykusiam į Areštinę asmeniui išduodama švari - išskalbta, išdezinfekuota patalynė - lovos skalbiniai, čiužinys, antklodė, pagalvė. Lovos skalbiniai keičiami pagal jų užterštumą, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Areštinėje yra įrengta švarių skalbinių laikymo patalpa, švarūs lovos skalbiniai, čiužiniai laikomi ant padėklų. Nešvarūs skalbiniai surenkami į specialias talpas ir atiduodami skalbti. Pažymi, kad kvapų suvokimas yra subjektyvaus vertinimo dalykas. Dėl pareiškėjo netenkinančio patalynės kvapo - tai realu, kad ji galėjo kvepėti skalbimo priemonėmis ar dezinfektantu.

Areštinės administracija nėra sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Areštinė jo atžvilgiu įvykdė tokius veiksmus, o jis patyrė tokius išgyvenimus ir kančias, kad buvo žeminamas pareiškėjo orumas pagal Konvencijos 3 straipsnyje deklaruojamą žmogaus orumo sampratą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių Areštinės ir jos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises.

Anksčiau galiojusios higienos normos HN 37:2009 20 punktas numatė, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas Areštinės kameroje: sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Toks reglamentavimas buvo taip pat nustatytas ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kad kameroje nebūtų uždarų erdvių. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitiko. Šiuo metu galiojanti higienos norma sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, tačiau, atsižvelgiant į teismų praktiką, yra planuojama įrengti uždarus sanitarinius mazgus Areštinės kamerose su atskira ištraukiamąja ventiliacija (tai yra numatyta projektuojant naujai statomą Areštinės pastatą), tačiau dabartinės Vilniaus areštinės pastatas yra labai senas, jis priskiriamas kultūros paveldui, todėl atlikti kamerose pakeitimus, susijusius su sanitarinių mazgų visišku atitvėrimu būtų sudėtinga, nes tai sietina su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pažymėtina, kad, nors pareiškėjas Vilniaus areštinėje buvo 11 kartų, tačiau jis ten būdavo trumpą laiką - keletą dienų, buvo ir atvejai, kai Areštinės kameroje jis buvo laikomas vienas.

Pareiškėjas nepagrindė nei vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o jo reikalaujama atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Aptariamu atveju, neegzistuoja būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei dėl Vilniaus aps. VPK pareigūnų veiksmų kilti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo kalinamas perpildytose Areštinės kamerose, neužtikrinant higienos normų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Vilniaus aps. VPK areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-09 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 80 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš byloje pateikto AKS 2017-03-09 tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-10022 ,,Dėl informacijos pateikimo apie A. B. buvimą Vilniaus aps. VPK areštinėje“ (b. l. 27-28) duomenų matyti, kad pareiškėjas į Areštinę atvyko 2016-05-27 ir periodiškai buvo laikomas iki 2017-01-31. Pareiškėjas nurodo kitokį laikymo Areštinėje laikotarpį. Teismas neturi pagrindo abejoti AKS pateiktais duomenimis, todėl vadovaujasi AKS pateikta informacija.

Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, jog atsakovo atstovė visais laikotarpiais, t. y. 50 parų, užtikrino pareiškėjo teisę į didesnį nei 5 m² gyvenamąjį plotą. Konstatuotina, kad Areštinė CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas, kadangi jis negalėjo nestebimas naudotis sanitariniu mazgu. Šias aplinkybes atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino ir atsakovo atstovė, nurodydama, kad dėl saugumo sumetimų ir pastato senumo negali būti užtikrinamas visiškas sanitarinio mazgo privatumas.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Teismo nuomone, atsakovo atstovo nurodyta sanitarinį mazgą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo privatumas naudojantis Areštinės kameroje įrengtais sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas visas 50 dienų, t. y. vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose buvo šalta, trūko oro, netinkamas vėdinimas ir apšvietimas.

Iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimų aktų (b. l. 60-68) matyti, kad pareiškėjo nurodomi pažeidimai nenustatyti. Taigi pareiškėjo skundo argumentai, jog Areštinės kameros neatitiko higienos normų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo argumentai dėl galimybės pavalyti neužtikrinimo yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepakankamai detalizuoti. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti su tuo susijusius Areštinė neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas teigia, kad patalinė smirdėjo šlapimu. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Areštinėje lovų čiužiniai apdengti nepralaidžiu skysčiams audiniu, kurį galima dezinfekuoti. Čiužiniai dezinfekuojami preparatu Bromosept 50. Pagal šiuo metu galiojančios Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus areštinėje laikomiems asmenims yra išduodami čiužiniai ir pagalvės apvilkti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams bei atsparaus dezinfekavimui audinio, o antklodės yra nuolat dezinfekuojamos. Minėtas aplinkines patvirtina byloje pateikta 2015-10-28 minkšto inventoriaus dezinfekavimo sutartis Nr. 10-ST2-275 su Santariškių universitetine ligonine (b. l. 34-37), skalbinių skalbimo 2015-2015-03-10 paslaugų sutartis Nr. 10-ST2-70 su UAB „Švaros etalonas“ (b. l. 38-40). Darytina išvada, kad Areštinės administracija rūpinosi patalynės švara.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šlapia, galima prisemti batus, ant galvos krenta šlapi lapai. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Areštinės teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai įrengti, kaip to reikalauja teisės aktai, sudaroma galimybė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore. Areštinės pasivaikščiojimų kiemeliai dengti tankiu tinklu - taigi lapų į kiemelio teritoriją niekaip negali prikristi, o kiemelių grindinys yra išlietos asfaltu ir po lietaus nors būna natūraliai šlapios, tačiau tikrai ten nebūna tokio masto balų, kad, kaip nurodo pareiškėjas, būtų rizika prisemti batus ar sušlapti kojas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pasivaikščiojimo teise pasinaudodavo ne visada. Į bylą pateikta AKS medžiaga (b. l. 42-58) patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą atsisakė pasivaikščiojimo. Teismas įvertinęs atsakovės atstovo pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su kiemelių įrengimu, atmetami.

AKS pateikti medicininės apžiūros duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundų sveikatai neturėjo, jo bendra būklė gera (b. l. 59).

Pažymėtina, kad pareiškėjas skundų dėl laikymo sąlygų Areštinėje nėra pateikęs (b. l. 27-28).

Atsižvelgus į byloje surinktus įrodymus, konstatavus, kad Areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančių privatumo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai –nesudarymas sąlygų atlikti gamtinius reikalus privačiai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais pirmiau nurodytas aplinkybes.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur.

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič