Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Telšių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Staševičienė, sekretoriaujant Viktorijai Stanienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. Š., nusikalstamų veikų padarymu kaltinamam A. N., jo atstovui advokatui V. G., nusikalstamų veikų padarymu kaltinamai D. N. (J.), jos atstovei advokatei K. P., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. N., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis Varnių M.Valančiaus gimnazijos sargu, neteistas, nebaustas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.,

D. N. (J.), gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, šiuo metu nedirbanti, neteista, nebausta, kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.

A. N., siekdamas apšmeižti ir įžeisti R. Š., 2011-02-24 pareiškimu kreipėsi į Telšių rajono apylinkės prokuratūrą, teikdamas, kad R. Š. yra jo nepilnametės dukters tvirkintojas. Nepilnametei jo dukrai padarė vaiką. Be to, R. Š. dukrą vertė būti namų verge (daryti valgyti, ravėti daržus ir kt.), neleido jo dukrai mokytis ir visaip siekė pakenkti.

D. N. (J.), siekdama apšmeižti ir įžeisti R. Š., 2011-03-08 kreipėsi į Telšių rajono apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. Š. jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo – nepilnametės vertimo lytiškai santykiauti panaudojant psichologinę prievartą bei pasinaudojant jos, kaip nepilnametės naivumu prieš jos valią santykiavo apie 10 kartų. Vertė ją būti namų verge ir tyčiojosi iš jos ir jos tėvų, vadindamas juos pavardėmis.

Privatus kaltintojas – nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. Š. palaikė privataus kaltinimo skunde išdėstytas aplinkybes ir parodė, kad 2011 m. vasario 24 d., buvęs uošvis A. N., su pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą teigdamas, kad jis tvirkino jo nepilnametę dukrą ir nepilnametei padarė vaiką. D. N., jo buvusi žmona, duodama parodymus prokuratūroje, taip pat vėliau parašė, kad jis įvykdė nusikaltimą, vertė ją lytiškai santykiauti panaudodamas psichologinę prievartą. Apie šiuos skundus jis sužinojo, kai jam paskambino prokuroras A. Laukaitis ir iškvietė jį apklausai. Kuo kaltinamas, suprato iš jam užduodamų klausimų.

Paaiškino, kad tada jam buvo 22 metai. Dirbo mokytoju. D. N. buvo 16 metų mokinė. Jie draugavo. D. N. nevertė su juo santykiauti ir netvirkino, nenaudojo nei psichologinio smurto, nei žagino, nei prievartavo ir nevertė vergauti, nes maisto ruošimo vyrui nelaiko vergyste. D. N. teigė, kad jis tyčiojausi iš N. šeimos, bet to nebuvo. Tai šmeižtas - tikrovės neatitinkantys faktai. D. N. jį menkina ir žemina, konstatuoja, kad jis nusikaltėlis. Jis dirba tyrėju Telšių apskrities VPK, aptarnauja Varnių seniūniją. Jis turi būti nepriekaištingos reputacijos, nes yra pareigūnas, tačiau jį žlugdo šmeižtas, kad jis padirbo nepilnametei vaiką ir kitaip kenkia N. šeimai. Su D. N., artimai pradėjo draugauti po jos 18-ojo gimtadienio. Tada pirmą kartą apsilankė jos namuose. Pirmus lytinius santykius turėjo jau su pilnamete. Nepilnametei vaiko nepadarė, nes vaikas gimė po 11 mėnesių, kai D. N. suėjo pilnametystė. Abu vaiko labai laukė, santuoką įregistravo metrikacijos skyriuje ir bažnyčioje. Pati D. N. 2006-07-30 13.16 val., interneto tinklapyje www.supermama.lt teigė, kad vaikas buvo planuotas ir laukiamas. Nepasisekus bendram jų santuokiniam gyvenimui, santuoką nutraukė bendru sutikimu.

Iš Šiaulių lopšelio-darželio pažymos, matyti, kad kaltinamosios D. N. (J.) dukra D. Š., gimusi 2006-07-16 (b.l.55).

Iš Telšių rajono savivaldybės administracijos Varnių seniūnijos seniūno R. B. charakteristikos R. Š., matyti, kad jis charakterizuojamas teigiamai (b.l.18).

Iš Telšių rajono Janapolės bendruomenės pirmininko Č. U. charakteristikos R. Š., matyti, kad jis charakterizuojamas teigiamai (b.l.19).

Iš Telšių rajono Varnių bendruomenės pirmininko R. B. charakteristikos R. Š., matyti, kad jis charakterizuojamas teigiamai (b.l. 20).

Iš D. N. 2006-07-30 13¹⁶ val., interneto tinklapyje www.supermama.lt rašinio matyti, kad vaikas buvo planuotas ir laukiamas (b.l.21).

Iš Telšių rajono apylinkės prokuratūros 2011-03-30 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad „D. N. nurodyti R. Š. psichinės prievartos požymiai: grasinimas išmesti iš šaulių būrelio, pasakyti tėvams apie susitikinėjimą nelaikytini psichine prievarta ir jos parodymai, kad lytiniai santykiai buvo prieš jos valią vertintini kritiškai. Savo amžiumi nors ir buvo nepilnametė, bet jau galėjo ir turėjo teisingai numatyti pasekmes bei įvertinti aplinkybes“. D. N. ir jos tėvai pripažįsta, kad D. N. mylėjo R. Š., jis jai patiko, ką patvirtina ir santuoka, todėl natūralu, kad lytiniai santykiai buvo abipusė jausmų išraiška. Lytiniai santykiai buvo ne vieną kartą, todėl abejotina, kad apie 10 kartų buvę lytiniai santykiai buvo kas kartą prieš jos valią, o ji ir toliau bendravo su R. Š. ir tylėjo tiek metų bijodama paviešinimo ir pasmerkimo“ ir t.t. Šiuo nutarimu prokuroras nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. N. ir D. N. pareiškimus dėl nepilnametės D. N. tvirkinimo ir lytinio santykiavimo, R. Š. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 149 str., 151 str., 151 (b.l. 22-30).

Iš Telšių rajono apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo bylos Nr. PP1-4, (b.l.76, bylos lapai 35, 39-40) matyti, kad Telšių rajono apylinkės prokuratūros 2011-03-30 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, A. N. apskundė Telšių rajono apylinkės teismui, prokuroro nutarimo teismas nepanaikino. Telšių rajono apylinkės 2011-05-20 teismo nutartį A. N. apskundė Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismas 2011-06-17 nutartimi, paliko galioti Telšių rajono apylinkės 2011-05-20 nutartį. Teismas sutikdamas tiek su prokuroro tiek su teismo išvada, konstatavo, „kad D. N. ir A. N. kaltinimai R. Š. atžvilgiu yra emocinė tarp N. ir R. Š. po D. N. ir R. Š. skyrybų prasidėjusio konflikto dėl D. N. neleidimo R. Š. matytis su jų vaiku išraiška“.

Pagal BK 154 str. 1 d. šmeižimu laikomi tokie veiksmai, kai kaltininkas paskleidžia apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – asmens (žmogaus) garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, tikrovės neatitinkanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šiuo atveju kaltinamieji A. N. ir D. N. paskleidė tokią tikrovės neatitinkančią informaciją, jog R. Š. tvirkinimo ir lytiškai santykiavimo su nepilnamete D. N. bei A. N., kad R. Š. padarė vaiką nepilnametei vaiką, nors vaikas D. N. gimė suėjus pilnametystei po 11 mėnesių. Be to abu kaltinamieji tvirtina, kad R. Š. vertė D. N. vergauti: virti valgyti, ravėti daržus ir kt. Negerbė uošvių, juos vadino pavardėmis.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ir ji turi remtis faktais. Kaltinamieji pateikė ne prielaidas, nuomonę, o konkrečiai pareiškė, kad R. Š. tvirkinimo ir lytiškai santykiavimo su nepilnamete D. N. bei A. N. teiginys, kad R. Š. padarė vaiką nepilnametei jo dukrai ir vertė vergauti. Tokiu būdu kaltinamieji paskleidė informaciją, turinčią konstatuojamąjį pobūdį, tačiau ta informacija neatitiko tikrovės.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės.

Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir kitą žmogų galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo informaciją skleidžiantis asmuo (šiuo atveju kaltinamieji A. N. ir D. N. (J.) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkai supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo kaip žmogumi ir pareigūnu ir sąmoningai tai daro. Būtent tokiais veiksmais - informacijos, neatitinkančios tikrovės, paskleidimu net ir vienam asmeniui bei suprasdami, kad R. Š. kaip pareigūnui bus atliekamas tyrimas dėl pareikštų skundų bei tarnybiniai patikrinimai, gali pakenkti jo einamoms pareigoms. Kaltinamieji, žinodami, jog nukentėjusysis dirba Telšių apskrities Vyriausiajame policijos komisariate, prokuratūroje bei viešai teisme, paskleidė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį ir pakirsti pasitikėjimą juo, kaip pareigūnu. Šiuo atveju nusikaltimas yra baigtas, nes šmeižimas laikomas baigtu nusikaltimu paskleidus atitinkamą informaciją, t. y. kai su tokia informacija supažindinamas bent vienas asmuo (išskyrus nukentėjusįjį).

Kaltinamieji D. N. ir A. N., prokuratūrai pateikė aukščiau nurodytą informaciją, apie nukentėjusįjį neigiamai apibūdinančius faktus. Kad tokia informacija nepagrįsta konkrečiais faktais, kad jie žemina žmogų ir menkina jo prestižą kaip asmens ir pareigūno, teismui abejonių nekyla, nes nustatyta, kad tokią tikrovės neatitinkančią informaciją kaltinamieji skleidė tyčia, neturėdami jos tikrumą patvirtinančių duomenų, turėdami aukšajį ir aukštesnijį išsilavinimus, suvokė, kad tokios žinios yra žeminančios bei niekinančios nukentėjusyjį ir gali pakirsti pasitikėjimą juo ir būtent to tikėjosi bei siekė.

Teismas nustatė, kad yra pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aštrią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, ir padarė išvadą, kad A. N. ir D. N. peržengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribą, be to, turėjo tikslą paniekinti, pažeminti R. Š. apkaltinti jį padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetas ir jų analizė neabejotinai patvirtina, kad kaltinamieji paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti tą asmenį bei pakirsti pasitikėjimą juo, todėl jų nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota BK 154 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 155 str. numato atsakomybę už įžeidimą tam, kas viešai ar neviešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Teismų praktika sako, kad įžeidimas žodžiu, veiksmu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ir kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (baudžiamoji byla 2K-269/2005). Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendro pobūdžio žmogaus moralės reikalavimams. Akivaizdu, kad tokie žodžiai kaip nepilnametės tvirkintojas vertintini kaip užgaulūs ir žeminantys. Įžeidimo viešumas pasireiškia tuomet, kai tai padaroma būdu, kuris laisvai pasiekiamas ar prieinamas ir kitiems asmenims. Šiuo atveju kaltinamieji savo rašytinius teiginius išsakė ir patvirtino teismo posėdžio metu, kuomet be teisėjo, teismo posėdžio sekretorės buvo ir kaltinamųjų atstovai, taigi tai nebuvo išsakyta vien tik nukentėjusiojo akivaizdoje ar pareiškimuose prokuratūrai. Nors kaltinamieji apie skundų tyrimo nepalankias jiems išvadas žinojo, tačiau tvirtino ir toliau savo tariamas tiesas. Teismas įvertinęs visus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus nustatė, kad A. N. ir D. N. viešai, t. y. viešo teismo posėdžio metu, apie R. Š. tyčia išsakė ir patvirtino nukentėjusįjį padarius nusikaltimus vertimą lytiškai santykiauti su nepilnamete, pavadinat jį nepilnametės tvirkintoju ir kt., kurie menkina ir niekina šį asmenį frazes, kurios įžeidė R. Š., ir taip žodžiu užgauliai pažemino žmogų.

Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (Europos žmogaus teisių teismo 1976 m. gruodžio 7 d. ir 1986 m. liepos 8 d. sprendimai bylose Handyside prieš Jungtinę Karalystę ir Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais.

Asmens teisę skleisti absoliučiai teisingą informaciją ar nevisiškai tikslią informaciją sąžiningai klystant, nepiktnaudžiaujant teise informaciją skleisti, gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 straipsnis) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 straipsnis), kuri yra sudėtinė ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šios teisės ribojimas baudžiamąja prasme reikalauja ypatingai kruopštaus ir atsakingo šmeižimo sudėties požymių įvertinimo. Pažymėtina, kad be baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos įstatymai numato teisę apšmeižtam asmeniui savo garbę ir orumą ginti civiline tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis), kur numatyta teisė ne tik reikalauti kito asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių paskleistų duomenų paneigimo, bet ir turtinės bei moralinės žalos atlyginimo. Baudžiamoji ir civilinė atsakomybė skiriasi tuo, kad taikant civilinę teisinę atsakomybę užtenka be įvykdytų neteisėtų veiksmų nustatyti juos atlikusio asmens bet kokią kaltę, nereikalaujant, kad tai išimtinai būtų tiesioginė tyčia.

Kaltinamieji A. N. ir D. N. (J.) kalti ir baustini BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d., numatytos sankcijos ribose.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamiesiems, atsižvelgia į kaltinamųjų asmenybes, A. N. ir D. N. anksčiau nebuvo teisti ir bausti. D. N. augina du vaikus. Abu kaltinamieji turi nuolatines gyvenamąsias vietas, į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo visuomenei laipsnį – padaryti du nesunkūs nusikaltimai, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais materialinės žalos nepadarė, tačiau neturtinės žalos ar bent jos dalies neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė ir su juo nesusitaikė, nors tam buvo suteiktos visos procesinės galimybės ir privataus kaltintojo sutikimas atsisakyti kaltinimų.

Atsižvelgiant į tai, teismas mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamiesiems paskyrus piniginio pobūdžio bausmę – baudą, kurios dydis artimas įstatyme numatytam minimaliam baudos dydžiui. Baudos sumokėjimo ir atitinkamai bausmės įvykdymo terminas nustatytinas pagal įstatyme numatytus bendruosius terminus (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 str. 2 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, bendrintinos apėmimo būdų.

R. Š. byloje pareikštu civiliniu ieškiniu prašė iš kaltinamųjų A. N. ir D. N. (J.) priteisti po 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimą ( b. l. 42).

Nagrinėdamas civilinį ieškinį dalyje dėl šmeižimo ir įžeidimo ir šiais nusikaltimais padarytos žalos teismas nustatė, kad dėl šių padarytų nusikalstamų veikų R. Š. patyrė neturtinę žalą. Spręsdamas tokį civilinį ieškinį teismas atsižvelgia ir vertina įstatymo nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, neturtinės žalos nustatymui ir įvertinimui reikšmingas aplinkybes, esamą ir formuojamą teismų praktiką ginant asmens teises šioje dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris nagrinėdamas baudžiamąją bylą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais jau minėtais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos įrodytas bylos medžiaga – pačių kaltinamųjų, nukentėjusiojo, parodymais, bet motyvuotas nepakankamai, todėl tenkintinas iš dalies. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgia į tai, kad kaltinamieji savo išsakytais teiginiais apšmeižė ir įžeidę nukentėjusįjį, pastarasis dėl tokių kaltinamųjų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kaip asmenybė buvo pažemintas, tačiau darbe tai neigiamų pasekmių nesukėlė, taip pat, atsižvelgia ir į kaltinamojo A. N. turtinę padėtį - jis dirbantis sargu, D. N. augina naujagimį ir mažametį vaiką, į jų realią galimybę atlyginti žalą, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl sprendžia, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas dalinai. Įvertinęs tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų praktika, taip pat protingumo ir teisingumo kriterijais, teismas R. Š. neturtinę žalą dėl įžeidimo įvertina 2000 litų, kuriuos priteisia iš kaltų asmenų, savo veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiu su jau minėtais žalos padariniais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298, 301-305, 307,308 straipsniais, nusprendė :

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., ir paskirti jam 6 MGL, t.y. 780 Lt (septynių šimtų aštuoniasdešimties litų) dydžio baudą;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., ir paskirti jam 7 MGL, t.y. 910 Lt (devynių šimtų dešimties litų) dydžio baudą.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d., 1 p. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti A. N. 7 MGL, t.y. 910 Lt (devynių šimtų dešimties litų) dydžio baudą.

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., ir paskirti jai 6 MGL, t.y. 780 Lt (septynių šimtų aštuoniasdešimties litų) dydžio baudą;

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., ir paskirti jai 7 MGL, t.y. 910 Lt (devynių šimtų dešimties litų) dydžio baudą.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d., 1 p. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti D. N. (J.) 7 MGL, t.y. 910 Lt (devynių šimtų dešimties litų) dydžio baudą.

A. N. ir D. N. (J.) baudą turi sumokėti į Telšių apskrities valstybinę mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš A. N. ir D. N. (J.), R. Š. naudai solidariai 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.