Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės ,,Viti“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. preliminarus sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-513-34/2006 pagal ieškovo K. Ž. firmos ,,Skauduva“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Viti“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

7. Nepagrįstas apelianto teiginys apie tai, jog ieškovas nepateikė tinkamų įrodymų, pagrindžiančių išlaidas advokato pagalbai, nes apelianto minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje kalbama tik apie dokumentus, kurie patvirtina žyminio mokesčio sumokėjimą, ir nieko nepasisakyta apie dokumentus, kurie patvirtina išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip žinoma, nagrinėjant bet kurią civilinę bylą, yra neišvengiamas praeityje buvusios situacijos atkūrimas, nes teismas konkrečiu atveju teisės normą turi taikyti šalių tarpusavio santykiams, atsiradusiems jau iki proceso. Todėl, prieš taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikinti esant aplinkybių, faktų, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas ar atsakovo atsikirtimai. Tuo teismas įsitikina įrodinėjimo procese, kurio metu kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, kad ieškovo nuomone, atsakovas neatsiskaitė su juo už pateiktas prekes ir liko skolingas, o atsakovo nuomone, jis yra pilnai atsiskaitęs už pateiktas prekes, be to, gavo mažiau prekių, nei nurodo ieškovas. Taigi šiame ginče esminę reikšmę turi šalių pateikiamų įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių tam tikras aplinkybes, vertinimas. Toks įrodymų vertinimas vyksta pagal tam tikras įstatyme nustatytas taisykles.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, nes, kaip žinoma, civiliniame procese galioja tikėtinumo ir įrodymų pakankamumo taisyklės. Šios taisyklės yra grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Taigi teismas sprendimą byloje priima įvertinęs pateiktų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumą (CPK 185 str.). Dėl įrodymų vertinimo taisyklės, kuri yra universali taikant tiek 1964 m. CPK normas, tiek ir 2003 m. CPK normas, konkrečiose bylose yra ne kartą pasisakęs kasacinis teismas (pvz., Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta byloje UAB „AAA” v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje G. U. v. O. I. , bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje UAB „Korporacija Lietverslas” v. E. Grakauskas, bylos Nr. 3K-3-113/2003; kt.).

Be šių įrodymų vertinimo taisyklių, įstatymas taip pat numato tam tikrus reikalavimus patiems įrodymams. Įrodymai turi pateikti tam tikros informacijos, žinių, apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką, turi pasižymėti tokiomis savybėmis kaip sąsajumu, leistinumu, teisėtumu. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl įrodymų tinkamumo, būtina tai daryti neatsietai nuo nagrinėjamos bylos, atsižvelgti į jos pobūdį.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčas yra kilęs iš šalių sutartinių santykių, tai nėra mokestinis ginčas, todėl įrodymams nėra nustatyta jokių specialių reikalavimų, galioja bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Dėl šios aplinkybės nagrinėjant šį ginčą gali būti laisvai taikomas minėtas tikimybių pusiausvyros principas. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nereikšmingus apelianto argumentus, jog nebuvo pateikta važtaraščių originalų, pateiktos raštų kopijos ir pan. Tuo labiau, kad, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, važtaraščių originalai teismui buvo pateikti (b. l. 119). Dėl šių aplinkybių teismas taip pat atmeta apelianto argumentą, kad ieškovas pateikė teismui netiesioginius įrodymus, kurie neturi įtakos bylos išsprendimui, nes vertinant bylos aplinkybių visumą, svarbūs ir reikšmingi yra ir netiesioginiai įrodymai, leidžiantys įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas už pateiktas prekes su ieškovu visiškai neatsiskaitė, todėl patenkinęs ieškinį iš dalies, priteisė ieškovui iš apelianto 473 987 Lt skolą. Priimdamas tokį galutinį sprendimą teismas sprendė, kad apeliantas gavo visas ginčo prekes iš ieškovo, o tokią išvadą teismas grindė pateiktais važtaraščiais, prekių vežėjų pažymomis ir pan.

Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, ginčija nurodytų anksčiau šioje nutartyje PVM sąskaitų-faktūrų, važtaraščių formos tinkamumą: teigia, kad dokumentai nepasirašyti apelianto atstovo, nenurodyta prekių iškrovimo data, nurodytas ne toks gavėjas, nenurodytas krovinio svoris ar kaina ir pan. Taip pat apeliantas nesutinka, jog minėtos vežėjų pažymos yra tinkami įrodymai, motyvuodamas tuo, kad pažymų turinys prieštarauja važtaraščių turiniui: nurodomas ne tas gavėjas, nesutampa nurodyto automobilio valstybinis numeris. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovas jam pateikė ne visas nurodomas PVM sąskaitas-faktūras, todėl apeliantas, negavęs šių sąskaitų, neprivalėjo sumokėti už pateiktas prekes. Tokį teiginį apeliantas motyvuoja nurodydamas, jog ginčo sąskaitose nėra jo atstovo parašo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti apelianto argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti situacijos, nes byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų, o taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų visetas leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apelianto skolą ieškovui už pateiktas prekes. Aplinkybę, kad prekės buvo pristatytos apeliantui patvirtina apelianto darbuotojo A. M. parašai ant dokumentų, jo parodymai, jog pasirašydavo tik gavęs prekes (b. l. 133, 99). Aplinkybę, jog apeliantui sąskaitos buvo atsiųstos paštu, patvirtina AB Lietuvos pašto pateikti rašai dėl registruoto laiško įteikimo (b. l. 171, 172). Nors apeliantas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teisingai nurodė, kad šie raštai nepatvirtina, koks buvo tų laiškų turinys, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes, labiau tikėtina yra tai, jog buvo siųsta sąskaita: sąskaita-faktūra Nr.003651 išrašyta 2005 m. kovo 7 d., pašto siutimo atsakovui kvitas 2005 m. kovo 7 d., pa (b. l. 117-118); 2005 m. balandžio 11 d. Nr.003696, Nr.003697. Pažymėtina tai, kad apeliantas, žinodamas ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymus, kad šiais registruotais laiškais jis gavo kitas pašto siuntas, nei teigia ieškovas (CPK 178 str.). Be to, sąskaitos siuntimą paštu paaiškina ir aplinkybė, kad ant kai kurių sąskaitų, kurių atsakovas neginčija, nėra gavėjo parašo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad aplinkybę, jog jam buvo atsiųstos ne visos prekės, patvirtina tai, kad 2005 m. kovo 25 d. važtaraštyje nurodoma, jog pateiktų sklendžių svoris yra 0,0000 (b. l. 99). Tačiau apeliantas nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, jog sklendžių svoris iš viso nebuvo fiksuojamas, nes jos nebuvo sveriamos, o teikiamos vienetais. Be to, šiame važtaraštyje ranka ištaisytas ir nurodytas bendras svoris nesutampa su nurodytu flanšinio adapterio svoriu, o tai taip pat leidžia spręsti, kad nors sklendžių svoris ir nenurodytas, jos buvo vežamos. Apeliantas priešingai neįrodė (CPK 178 str., CPK 185 str.).

Atmestini apelianto argumentai, kad prekių nepateikimą pagrindžia tai, jog 2005 m. gegužės 31 d. sąskaitoje nėra nurodoma kai kurių prekių kaina. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepaneigė ieškovo argumentų, jog kaina nėra nurodoma tuo atveju, kai yra parduodamas vientisas įrenginys, kurio dalių kaina nėra atskirai išskiriama, nes sudėtinės dalys neturi atskiro įkainavimo, tačiau siekiant išvengti problemų dėl komplektacijos, sąskaitoje nurodomos visos sudėtinės dalys. Šiuos ieškovo teiginius patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas prekių gamintojo Prancūzijos firmos Saint-Gobain Pam raštas, jog Express dvigubos movos komplektas susideda iš Express movos, žiedų, tarpinių bei varžtų (b. l. 177-178), o 2005 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodomos būtent tokios dalys be atskirų kainų: žiedas, varžtas, tarpinė ir dviguba mova (b. l. 119 – vokas su dokumentais) (CPK 185, 178 str.).

Atmestini apelianto argumentai, susiję su tuo, kad prekių gavėju nurodytas ne apeliantas, o UAB ,,Alvora“. Apeliacinės instancijos teismui yra pateiktas krovinio vežėjo UAB ,,Aiginta“ paaiškinimas, jog šis krovinys pirmiausia buvo pristatytas UAB ,,Alvora“, o paskui iškrautas apelianto statybos aikštelėje Šilutės plente Klaipėdoje, ir ant CMR važtaraščio reikiamoje grafoje tiesiog neliko vietos (b. l. 173). Tačiau tų pačių prekių pristatymą atsakovui patvirtina kiti įrodymai: atsakovo atstovo parašas su spaudu ant važtaraščio Nr.R000003651 (b. l. 71) bei ant gamintojo važtaraščio Nr.60305082 (b. l. 72-73). Apelianto nurodomą abejonę dėl automobilio, kuriuo gabentas krovinys, valstybinio numerio neatitikimo, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia UAB ,,Refta“ paaiškinimas, kad automobilis dėl gedimo buvo pakeistas kitu, tačiau krovinys pristatytas apeliantui (b. l. 174). Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neįrodytus apelianto argumentus, jog jis mokėjo ieškovui už prekes avansu (CPK 185 str.). Šiuos teiginius paneigia apeliacinės instancijos teismui ieškovo pateiktas 2005 m. gruodžio 23 d. susitarimas tarp UAB ,,Neo group“, apelianto ir ieškovo dėl tarpusavio užskaitos, iš kurio matyti, jog šie asmenys tarėsi ne dėl avansinio mokėjimo (b. l. 179). Kaip aiškino teismui ieškovas, kito asmens (užsakovo) atsiskaitymas ir susitarimas buvo būtinas dėl to, kad pats atsakovas buvo įsiskolinęs ieškovui ir neturėjo lėšų šiai skolai padengti. Beje, apeliantas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, tokio dokumento teismui nepateikė, nors, akivaizdu, kad jį savo žinioje turėjo. Ieškovo argumentus dėl atsakovo vėlavimo atsiskaityti patvirtina ir byloje esanti lentelė apie prekių gavimo ir atsiskaitymo terminus (b. l. 89-90). Šių duomenų apeliantas taip pat nepaneigė.

Atmestinas apelianto argumentas dėl pateiktų prekių nekokybiškumo, nes į bylą nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų tokį teiginį (CPK 178 str.). Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dėl prekių kokybės ir ginčo sutarties vykdymo ieškovui nebuvo pateikta jokių pretenzijų. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant šalių argumentus bei pateiktus įrodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad darbai, kurių atlikimui buvo reikalingos ir iš ieškovo perkamos ginčo prekės, yra atlikti, objektas yra priimtas valstybinės komisijos ir veikia, taigi darbų atlikimui reikalingos prekės buvo gautos (b. l. 127-129). Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismui pateikto prekių gamintojo Prancūzijos firmos Saint-Gobain Pam pareiškimo matyti, jog ieškovas yra išskirtinis šios firmos produktų prekybos atstovas Lietuvos ir Kaliningrado rinkoje (b. l. 176), atitinkamai, ieškovas buvo vieninteliu asmeniu, iš kurio atsakovas galėjo gauti šias prekes.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su šalių santykiais, buvusiais iki to laikotarpio, už kurį prašoma priteisti šią skolą, peržengė ieškinio ribas (CPK 430 str. 4 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas nagrinėjo tas aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant iškilusį ginčą, tai yra pagal pareikštą ieškinį, ir kurių svarstymo būtinybė iškilo vėliau, pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegijos nuomone, argumentai, dėl kurių pasisakė pirmosios instancijos teismas, yra glaudžiai ir neatsiejamai susiję su bylos nagrinėjimo dalyku ir dėl jų buvo būtina pasisakyti.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog ieškovui pareikalavus bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, jam buvo užkirstas kelias pareikšti priešieškinį. Kaip žinoma, sutinkamai su CPK 5 straipsniu kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba saugomas interesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo atsiliepimas į atsakovo prieštaravimą dėl teismo preliminaraus sprendimo buvo gauti 2006 m. vasario 8 d. (b. l. 68), pats atsakovas paaiškinimus dėl ieškovo pozicijos teismui pateikė 2006 m. kovo 8 d. (b. l. 102). Taigi atsakovui nuo šio laikotarpio buvo žinoma ieškovo pozicija nagrinėjamu klausimu bei argumentai. Tačiau nors byla buvo išnagrinėta, kaip minėta, teismo 2006 m. gegužės 11 d. galutiniu sprendimu, atsakovas nepasinaudojo teise pareikšti teisme savarankišką ieškinį K. Ž. firmai ,,Skauduva“. Tuo pagrindu būtų svarstytinas klausimas dėl tokių bylų sujungimo. Minimas ieškinys nebuvo pareikštas ir vėliau, tai yra iki šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas teigė, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes šis pateikė tik banko sąskaitos internetinį išrašą, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultaciją Nr.A3-110, prie tokio išrašo turi būti pridėtos kredito įstaigos pažymos arba išrašas turi būti patvirtintas kredito įstaigos spaudu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui 2 000 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme atlyginti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pagrindė minėtas jo išlaidas patvirtinančius banko patvirtintus dokumentus (b. l. 168). Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas, apelianto minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje kalbama tik apie dokumentus, kurie patvirtina žyminio mokesčio sumokėjimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB ,,Viti“ apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo gautinis sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kartu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę, medžiagos apimtį bei LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteisia iš apelianto AB ,,Viti“ ieškovui K. Ž. firmai ,,Skauduva“ 3 000 Lt advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (b. l. 169), o valstybei iš apelianto priteisia 6 Lt išlaidas (b. l. 165), susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 96, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Atsakovo akcinės bendrovės ,,Viti“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės ,,Viti“ ieškovui K. Ž. firmai ,,Skauduva“ 3 000Lt (trys tūkstančiai litų) advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės ,,Viti“ valstybei 6 Lt (šeši litai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.