Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-11-25 · Civilinė byla Nr. 2S-1005-357/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-25
Bylos Nr.
2S-1005-357/2014
Teisminio proceso Nr.
2-35-3-01442-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Pareiškėjas
A. M.
Suinteresuotas asmuo
Šiaulių apskrities VMI, VĮ Registrų centras
Kategorijos
  • 106.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1005-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01442-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija 106.8.1.; 122.4.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities VMI, VĮ Registrų centras Šiaulių filialas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės ūkio tarnyba dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teimą su pareiškimu, prašydamas tikslu nuosavybės teise įregistruoti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniu šuliniu, esančius (duomenys neskelbtini), viešame registre, patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis valdo minėtą nekilnojamąjį turtą, kurį įgijo 2013 m. rugsėjo 6 d. už 2500 Lt, pirkdamas pagal paprasta forma sudarytą sutartį iš E. G.. Nurodo, kad statiniai buvo statyti tuo metu veikusios kažkokios (duomenys neskelbtini) įmonės direktoriaus nurodymu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsisakė priimti A. M. pareiškimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pripažino, jog tarp pardavėjo E. G. ir pareiškėjo nebuvo tinkamai įforminta parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartis, o tai reiškia, kad sutartis visai sudaryta nebuvo ir sandoris nebuvo įvykęs. Vadinasi, neįvykus pirkimo-pardavimo sandoriui, pareiškėjas negalėjo įgyti ir neįgijo nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniu šuliniu, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi nebuvo įvykdyta sąlyga nuosavybės teisei šiuo pagrindu atsirasti. Kitų duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjas jau buvo įgijęs nuosavybės teises į pastatą ar yra turėjęs nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir jie yra dingę, nėra. Tai reiškia, kad nėra pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui numatytų būtinų sąlygų ir tokį juridinę reikšmę turintį faktą šiuo konkrečiu atveju nagrinėti negalima.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu pareiškėjas A. M. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimą išspręsti iš esmės.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pažymi, kad pareiškėjas šiuo metu savo nuosavybėje pagal rašytinę sutarti be teisinės registracijos, be statybos leidimo, be projekto dokumentų turi tokius statinius: statinį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), bei priklausinį šulinį, esančius (duomenys neskelbtini). Statiniams atlikti kadastriniai matavimai. Pareiškėjas kita tvarka negali gauti reikiamų dokumentų, projekto, sprendimo dėl žemės sklypo išskyrimo statyboms, leidimo atlikti statybas, nes tokie dokumentai nėra išlikę. Nėra galutinai žinomi buvę statinių savininkai. Archyvinių domenų nėra. Negali atlikti statinių teisinės registracijos.

2. Teigia, kad teismo nutartimi pareiškėjui užkertamas kelias apginti įstatymų saugomas teises. Kiekvienas asmuo, valstybės institucijos turi imtis visų galimų priemonių, kad visuomenės poreikiai, turtinė padėtis gerėtų, o ne atvirkščiai. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti principai. Pareiškėjas kita tvarka negali gauti teisinei registracijai atlikti dokumentų, nes statinių pardavėjas E. G. taip pat tokių dokumentų neturi ir negali gauti. Šioje byloje ginčas vyksta tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens - Valstybės, kurios institucijos byloje patrauktos suinteresuotais asmenimis tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti A. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiški­nama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektine teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduoda­mo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvie­nas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų.

CPK 442 straipsnyje nustatytos kategorijos bylų, kurios nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šio straipsnio 1 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Pažymėtina, kad ne dėl kiekvieno fakto gali būti pradedama ir nagrinėjama civilinė byla, esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi, prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju yra taikomas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Atkreiptinas dėmesys, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatytas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo pareiškime nurodo, jog tarp pardavėjo E. G. ir pareiškėjo nebuvo įforminta ir įregistruota gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniu šuliniu, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, pareiškėjas nenurodo nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praradimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi faktai, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2008).

Pareiškimo padavimas ir nagrinėjimas yra galimas dėl valdymo nuosavybės teise juridinių faktų, kurie sukelia teisines pasekmes t.y. kai prašomi nustatyti juridiniai faktai sukelia asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą, pabaigą. Konkrečiu atveju, neįgijus nuosavybės teisės įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.47 str.), vien įrodomojo fakto nustatymas ypatingąja teisena yra negalimas, nes nesukels materialinio teisinio pobūdžio juridinių pasekmių. Pareiškėjas CPK 5 straipsnyje numatytą teisę į teisinę gynybą turi realizuoti tinkamai, todėl reikalavimą dėl esamų ar tariamų teisių gali reikšti tik ginčo teisenos tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė