- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-215-360/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13309-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Eugenijus Antanauskas, Savinijus Katauskas
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Editos Lapinskienės,
asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. I. ir jo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arūno Saunoriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022-04-14 nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla dėl kaltinimų R. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Nuosprendžiu Klaipėdos teritorinės ligonių kasos patikslintas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad R. I. nesunkiai ir sunkiai sutrikdė sveikatą žmogui: 2020-04-04, apie 09 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena, jis, konflikto metu metaliniu strypu sumušė V. M. ir A. V.. V. M. metaliniu strypu R. I. sudavė du smūgius į galvą, vieną į krūtinės ląstos dešinį šoninį paviršių bei vieną į dešinę ranką ir padarė dvi muštines galvos žaizdas kairėje viršugalvio ir dešinėje pakaušio pusėse, galvos smegenų sukrėtimą, dešinės pusės VII, VIII šonkaulių lūžius, plaučio pažeidimą ir dešinio alkūnkaulio lūžį. Dėl dešinės pusės VII, VIII šonkaulių ir dešinio alkūnkaulio lūžių, plaučio pažeidimo V. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. A. V. metaliniu strypu R. I. sudavė du smūgius į galvą, du per alkūnes bei du į liemenį ir padarė muštines galvos žaizdas viršugalvio kairėje, dešinio smilkinio ir pakaušio srityse, atvirą kairio momenkaulio lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, krūtinės ląstos – nugaros sumušimą, dešinio plaučio pažeidimą, kepenų plyšimą su nukraujavimu į pilvo ertmę, dešinio ir kairio alkūnkaulių atvirus skeveldrinius lūžius su stipinkaulio išnirimu. Dėl A. V. padarytų sužalojimų visumos išsivystė sunkus šokas, ūminis kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, ūminis inkstų funkcijos sutrikimas, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Pripažinus, jog R. I. padarė veikas, atitinkančias BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau tai padarė gindamasis (BK 28 straipsnio 2 dalis), todėl esant aplinkybei, šalinančiai baudžiamąją atsakomybę, baudžiamasis procesas nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Šalies argumentai
3. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. I. pripažinti kaltu ir nuteisti: pagal BK 138 straipsnio l dalį l metams laisvės atėmimo, pagal BK 135 straipsnio l dalį 4 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK l dalies, 5 dalies l punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę nustatyti 4 metus laisvės atėmimo. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti. Nuosavybės teisių apribojimą palikti iki nuosprendžio įvykdymo civilinio ieškinio dalyje. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - metalinį strypą, faneros gabalą, dvi kepures, saugomus Klaipėdos apskrities VPK, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini. Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti nepakeistas iki bus pradėtas bausmės vykdymas.
3.1. Nurodo, kad sutiktina su teismo išvada, kad nepaneigta aplinkybė, jog V. M. ir A. V. bandant atidaryti R. I. namo duris, R. I. išėjus iš namo, tarp jų kilusio konflikto metu, R. I. atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir padaryti teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 623/2020(03) konstatuoti sužalojimai - odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, kairėje šlaunyje, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, todėl, kaip ir nurodė teismas, R. I. turėjo teisę gintis nuo pavojingo kėsinimosi. Remiantis R. I. parodymais, smūgiai V. M. ir A. V. buvo suduoti prie įėjimo į namą durų, pastariesiems bandant patekti į vidų, todėl darytina išvada, kad pavojingas kėsinimasis prasidėjo prie namo durų, R. I. išėjus į lauką. Kaip matyti iš R. I. parodymų, po jo suduotų smūgių, V. M. ir A. V. atsitraukė, taigi pavojingas kėsinimasis pasibaigė. Tokius R. I. parodymus reikėtų laikyti patikimais tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.
3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. I. parodymus, kad visi smūgiai metaliniu strypu V. M. ir A. V. buvo suduoti prie įėjimo į namą durų, paneigia nukentėjusiųjų V. M. ir A. V. parodymai. Nukentėjusysis V. M. duodamas parodymus apie sužalojimo aplinkybes parodė, kad atėjus pas R. I. į namus, jis su A. V. baladojosi į kaltinamojo namo duris iš pradžių su rankom, paskui rėkė. A. V. pamanė, kad R. I. girtas miega. A. V. pasakė, kad žino, kaip atidaryti, pradėjo kažką krapštytis. Paskui R. I. pats atidarė duris ir jau stovėjo su laužtuvu. A. V. jo paklausė, ar važiuos kartu į policiją, o R. I. pradėjo rėkti, ,,kokią policiją“. A. V. apsisuko ir eidamas iš nugaros gavo smūgį ir nugriuvo. Atsikėlęs, norėjo išeiti iš kiemo, tačiau jį pasivijo R. I. ir strypu vėl sudavė per ranką ir galvą. Nukentėjusysis A. V. parodė, kad atėjus pas R. I., jis su V. M. pradėjo šaukti, baladotis į duris, vaikščiojo aplink langus šaukdami, nes kaltinamasis gyveno antrame aukšte, manė, jog negirdi. Įėjimo durys buvo užkabintos kabliuku, todėl jis bandė kabliuką su pagaliu atkabinti, pro durų tarpą kišdamas pagalį, bet durų nelaužė. Norėjo tik įeiti ir pasikalbėti. Išėjus iš namo R. I., V. M. su R. I. norėjo pasikalbėti dviese, todėl jis nuėjo parūkyti už namo. Nežino, ar jie pasikalbėjo, bet kai grįžo, pamatė, kad V. M. guli, o R. I. stovi su laužtuvu ar pagaliu. Jis priėjo ir pradėjo R. I. raminti, tačiau šis užsimojo ir bandė jam trenkti per galvą, bet jis spėjo smūgį užblokuoti ranka, gavo į kairę ranką, tada gavo į antrą ranką, nes gynėsi. Jis pradėjo bėgti, o R. I. jį vijosi, o vėliau nieko neprisimena ir atsibudo ligoninėje. Nukentėjusiųjų V. M. ir A. V. paradymus apie tai, kad R. I. juos sužalojo jiems bandant pasišalinti iš kiemo, iš esmės patvirtina ir R. I. pareiškime policijai nurodytos aplinkybės. 2020-04-04 pareiškime policijai R. I. nurodė, „jie bandė bėgti, bet aš juos partrenkiau“, tai yra pareiškime R. I. nurodytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad jie bandė pabėgti.
3.3. Kaip pastebima apeliaciniame skunde, tai, jog nukentėjusieji buvo sužaloti namo kieme, tai yra jų parodymus apie sužalojimo aplinkybes, patvirtina ir liudytoja L. G., kuri parodė, kad sužaloti vyrai gulėjo vienas tik įėjus į patį kiemą, prieš plytų namą, atstumas nuo durų, buvo koks 13 - 14 m., o kitas 24 - 25 m. Iš esmės šias aplinkybes patvirtina ir liudytojas L. P., kuris parodė, kad gavus iškvietimą iš namo savininko, kuris pranešė, jog du asmenys bando įsibrauti į namus, nuvyko į įvykio vietą. Nuvykę, iškart prie kiemo sandėliuko rado vieną asmenį sužalotą, toliau paėję pagal sandėliuką, arčiau kiemo, rado kitą sužalotą asmenį. Savininkas paaiškino, kad tie asmenys bandė įsibrauti į namus, tada jis pasiėmė metalinį vamzdį ir bandydamas juos sulaikyti, kad šie nepasišalintų iš kiemo, juos sužalojo. Vienas nukentėjusysis be sąmonės buvo, o kitas sąmoningas, bet jam skaudėjo nugara, negalėjo pajudėti. Pranešėjas, dėl to antro asmens minėjo, kad šis bandė bėgti, bet jis jį pasivijo ir trenkė tuo metaliniu vamzdžiu, jo žodžiais: ,,damušiau“. Nurodė, kad siekė, kad jie nepasišalintų iš įvykio vietos ir, kad policija galėtų juos sulaikyti. Atstumas nuo durų iki vieno asmens apie 10 m, iki antro asmens - 20 m, tarp asmenų atstumas apie 10 metrų. Ten buvo išėjimas į kelią, dėl to, kuris arčiausiai buvo, pareiškėjas nurodė, kad pasivijo ir trenkė metaliniu vamzdžiu per nugarą.
3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1367/2020(03) konstatuota, kad A. V. buvo sužalotas krūtinės ląstos nugarinis paviršius, dešinio smilkinio pakaušio sritis. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 696/200(03) konstatuota, kad V. M. padarytos muštinės žaizdos galvos kairėje viršugalvyje ir dešinėje, pakaušyje. Tokiu būdu remiantis šiomis teismo medicinos specialistų išvadomis, galima daryti prielaidą, kad nukentėjusiesiems V. M. ir A. V. smūgiai buvo suduoti iš nugaros. Šios aplinkybės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtos nebuvo, todėl siekiant pašalinti abejones, apeliacinės instancijos teisme tikslinga atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti šias išvadas pateikusį teismo medicinos specialistą D. V..
3.5. Apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į aptartus duomenis sprendžiama, kad nukentėjusiuosius R. I. sužalojo pasibaigus pavojingo kėsinimosi momentui, suduodamas smūgius nukentėjusiesiems bandant pasišalinti iš jo namo kiemo, todėl nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.
3.6. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad R. I. neskaičiavo, kiek smūgių sudavė nukentėjusiesiems, nežiūrėjo, kur trenkia, trenkė impulsyviai, nežiūrėdamas, kur pataikys, tai yra veikė netiesiogine tyčia. Sutikti su tokia teismo išvada nėra pagrindo. Sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Smūgiuodamas metaliniu strypu V. M. ir A. V., R. I. suprato, kad savo veika gali sutrikdyti nukentėjusiesiems sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Tokia išvada darytina įvertinus R. I. veiksmų intensyvumą - nukentėjusiesiems metaliniu strypu suduota ne po vieną smūgį, smūgiai stiprūs - lūžo A. V. alkūnės kaulai, nukentėjusiesiems smūgiai suduoti į gyvybiškai svarbią vietą - galvą. Akivaizdu, kad R. I. suvokė, kad smūgiuodamas metaliniu strypu į galvą bei krūtinę kelia pavojų nukentėjusiųjų sveikatai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. I. nukentėjusiuosius V. M. ir A. V. sužalojo veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nustačius, kad R. I. sužalodamas V. M. ir A. V. veikė tiesiogine tyčia, jo veika yra kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio l dalį ir 138 straipsnio l dalį, tai yra, pagal kilusius padarinius.
3.7. Apeliaciniame skunde vertinama, kad R. I. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę atsižvelgtina į jo asmenybę: baustas už nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai yra linkęs smurtauti, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, savo elgesio kritiškai nevertina. Taip pat, skiriant bausmę, atsižvelgtina į padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį - nukentėjusiems padaryti sužalojimai panaudojant metalinį strypą, smūgiai suduoti į gyvybiškai pavojingas kūno vietas, į galvą ir krūtinę, kas išskiria šį nusikaltimą iš kitų tokio pobūdžio nusikaltimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, R. I. skirtinos artimos sankcijos vidurkiui bausmės. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Klaipėdos apskrities VPK saugomi daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - metalinis strypas, faneros gabalas, dvi kepurės, yra menkaverčiai, todėl nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini.
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, R. I. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl R. I. veiksmų.
6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino įrodymų visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. I. patvirtina būtent įrodymų visuma.
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino, kad R. I. neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą dėl 2020-04-04, apie 9 val. V. M. padaryto nesunkus sveikatos sutrikdymo ir A. V. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, nes jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nors ir padarė veikas, formaliai atitinkančias BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymius, tačiau tai padarė gindamasis.
9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, teigiama, kad nukentėjusiuosius V. M. ir A. V. R. I. sužalojo pasibaigus pavojingo kėsinimosi momentui, suduodamas smūgius nukentėjusiesiems bandant pasišalinti iš jo namo kiemo, todėl nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.
10. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartas su būtinąja gintimi susijęs teisinis reguliavimas bei teismų praktika, kurių apygardos teismas dar kartą nebekartoja. Taip pat skundžiamame nuosprendyje kruopščiai išsiaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, pradedant tiek išvakarėse kilusiu V. M. ir R. I. konfliktu dėl telefonų, tiek ir baigiant 2020-04-04 ryto įvykiais R. I. namų kieme, nuosprendžio išvados pagrįstos konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir apygardos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti.
11. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, pripažįstama, kad R. I. turėjo teisę gintis nuo prieš jį prasidėjusio pavojingo kėsinimosi. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. I. proceso metu pripažino, jog metaliniu strypu sudavęs nukentėjusiesiems pastaruosius sužalojo, tačiau kaip akcentavo ir teisiamajame posėdyje, įvykio rytą jis išgirdo garsus ir pastebėjo, kad laužiamasi į jo namus, tarp durų buvo užkištas medinis pagalys, pamatė, kad atėjo pažįstami V. M. ir A. V., pradėjo varyti juos lauk, tačiau jam buvo suduota smūgių, jis užsidengė dešine ranka, todėl pataikė į ranką, dar sudavė į koją, dėl to jis pagriebęs metalinį laužtuvą V. M. ir A. V. atstūmė su laužtuvu ir prie durų sudavė smūgius, V. M. ir A. V. gavo smūgius per galvą, iškart nenukrito, dar svirdinėjo po kiemą, gal negalėjo paeiti, bet ėjo link išėjimo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nepaneigta, kad R. I. atidarius duris, jis buvo užpultas, nes teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 623/2020(03) konstatuota, kad R. I. padaryti odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, kairėje šlaunyje, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, 2-4 parų laikotarpyje iki apžiūros, neatmetama galimybė, kad sužalojimai buvo padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2020-04-04) (3 t., b. l. 108-111). Nukentėjusieji patvirtino, jog įvykio rytą abu neblaivūs, nekviesti ir iš anksto nesuderinę, atėjo pas R. I. į jo privačią teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), ir, R. I. neatidarius savo gyvenamojo namo durų, A. V. pasakė, kad žino ir moka, kaip atidaryti namo duris ir bandė jas atidaryti. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu V. M. nurodė, kad A. V. buvo paėmęs nuo šalia buvusios malkų krūvos pagalį ir galėjo jį kišti po durimis, bet jis to nematė, nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog matė, kaip A. V. rastą lauke medinį pagalį užkišo į durų tarpą ir kažkaip judino pirmyn – atgal (1 t., b. l. 129-132). A. V. teisme taip pat pripažino, kad bandė įeiti į R. I. gyvenamąjį būstą su pagaliu atkabindamas kabliuką, nes buvo lankęsis R. I. namuose ir žinojo, kad jo durys iš vidaus užkabinamos kabliuku, kurį bandė atkabinti pro durų tarpą kišdamas pagalį, nors tvirtino durų nelaužęs. Taigi iš pačių nukentėjusiųjų parodymų akivaizdu, jog jie nusprendė savavališkai patekti į R. I. namus ir tokie jų veiksmai nedera su nukentėjusiųjų dėstoma versija esą jie tik atėjo paklausti R. I., ar važiuos kartu į policiją dėl išvakarėse dingusių telefonų.
12. Prokuroro vertinimu, pavojingas nukentėjusiųjų kėsinimasis prasidėjo prie namo durų, R. I. išėjus į lauką ir, sprendžiant pagal R. I. parodymus, po jo suduotų smūgių, V. M. ir A. V. atsitraukė, todėl pavojingas kėsinimasis pasibaigė, be to, R. I. sužalojo nukentėjusiuosius pasibaigus pavojingo kėsinimosi momentui, suduodamas smūgius nukentėjusiesiems bandant pasišalinti iš jo namo kiemo, todėl apeliaciniame skunde neįžvelgiama būtinoji gintis. Kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo vienareikšmiai nuspręsti dėl prokuroro nurodomo pavojingo kėsinimosi pabaigos momento. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad R. I. parodymus, jog visi smūgiai metaliniu strypu V. M. ir A. V. buvo suduoti prie įėjimo į namą durų, paneigia nukentėjusiųjų parodymai, tačiau, kaip matyti, nukentėjusiųjų parodymai nėra visiškai nuoseklūs, todėl jais besąlygiškai pasitikėti taip pat negalima. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. V. teigė, jog R. I. pasirodžius ir pradėjus juos varyti lauk, jis, A. V., nuėjo parūkyti už namo, nes V. M. su R. I. norėjo dviese pasikalbėti ir grįžęs pamatė, kad V. M. guli, o R. I. stovi su laužtuvu ar pagaliu. V. M. teisme aplinkybes nurodė kitaip, teigė, jog R. I. duris atidarė jau turėdamas laužtuvą, paklausus apie policiją, pradėjo rėkti, „kokią policiją“, V. M. teigia apsisukęs ir norėjęs išeiti, tačiau pajuto už nugaros smūgį. Teismo posėdyje nukentėjusysis V. M. teigė, jog krisdamas po R. I. smūgio pamatė pribėgusį A. V., tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog nebematė A. V., kai pastarasis užbėgo už namo kampo pasirodžius R. I.. Taigi nukentėjusiųjų parodymai nėra nuosekliai sutampantys.
13. Vertindamas R. I. veiksmus prieš nukentėjusiuosius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į bylos duomenimis nustatytas aplinkybes. Į nukentėjusiojo namus ryte nesitarę, nekviesti atėjo stipriai neblaivūs V. M. ir A. V.. Kadangi į namus patekti laisvai negalėjo, durys buvo iš vidaus užkabintos, jie naudodamiesi pagaliu bandė duris atplėšti. Nėra abejonės, jog tokia situacija namo viduje buvusiam R. I., pamačiusiam pro duris užkištą pagalį sukėlė išgąstį ir nerimą. Nors netrukus jis atpažino nukentėjusiuosius, tačiau, kaip išanalizavęs bylos duomenis nustatė apylinkės teismas, R. I. išvakarėse jau turėjo konfliktą su V. M. dėl dingusių telefonų, dėl kurių dingimo R. I. kaltino V. M.. Netrukus ne kas kitas, o būtent V. M. ne vienas, o su A. V. atėjo pas R. I. į namus, pradėjo į juos brautis. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, R. I. turėjo realų pagrindą nukentėjusiųjų elgesį laikyti pavojingu, pastarieji buvo dviese, jaunesni už R. I., stipriai apsvaigę nuo alkoholio, taigi turėjo aiškią jėgų persvarą ir buvo neprognozuojami, nepaneigta, kad pavartojo prieš R. I. ir fizinį smurtą, suduodami R. I..
14. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusiųjų parodymus, kad jie buvo sužaloti namo kieme patvirtina apklaustų pareigūnų L. G. ir L. P. parodymai apie tai, kur buvo rasti nukentėjusieji, tačiau, kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, iš kart po įvykio į jo vietą atvykę policijos pareigūnai patvirtino, kad nukentėjusieji buvo rasti R. I. kiemo teritorijoje, kas parodo, jog nukentėjusieji iš R. I. nuosavybės nepasišalino. Todėl nėra pagrindo nepritarti nuosprendžio išvadai, kad R. I. gynėsi nesibaigus kėsinimuisi ir veikė būtinosios ginties sąlygomis.
15. Apeliaciniame skunde iškelta prielaida, kad remiantis teismo medicinos specialistų išvadomis, nukentėjusiesiems V. M. ir A. V. smūgiai buvo suduoti iš nugaros. Apygardos teismas atliko įrodymų tyrimą bei teismo posėdyje apklausė ekspertą R. P., kuris pakomentavo nebedirbančio kolegos šioje byloje pateiktas išvadas bei nurodė, kad nugarinio paviršiaus sužalojimai tikėtina atsirado dėl poveikio iš nugarinės pusės ar dalinai į nugarą, tačiau sužalojimai galėjo būti padaryti tiek vertikalioje, tiek horizontalioje padėtyje. Eksperto parodymai neduoda pagrindo nukentėjusiųjų ir R. I. veiksmų vertinti kitaip nei tai padaryta skundžiamame nuosprendyje, kuriame pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Šiuo atveju aptarta nukentėjusiojo bei R. I. konflikto aplinkybių eiga, skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti dalyvių veiksmai ir jų seka, atskleidžianti elgesio siekius, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, nors R. I. ir padarė veikas formaliai atitinkančias BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymius, tačiau tai padarė gindamasis.
16. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Naikinti teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.