Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-12-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-470-354-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-08
Bylos Nr.
1A-470-354-2011
Teisminio proceso Nr.
1-01-200014-2011-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
G. L., N. E.
Kaltinamasis
M. E.
Advokatai
Drąsutis Zagreckas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-470-354/2011Teisminio proceso Nr. 1-01-200014-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.1., 2.1.7., 2.4.6.3.4., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Virginijai Žindulienei,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Jurgeliui,gynėjams advokatams Drąsučiui Zagreckui, Rūtai Danutei Paltarokaitei, G. B.,nuteistiesiems G. L., N. E.,išteisintajam M. E.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo G. L. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. L. pripažintas kaltu padaręs (2008 m. spalio 29 d.) nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas 30 (trisdešimties) parų areštas;

N. E. pripažintas kaltu padaręs (2008 m. spalio 29 d.) nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, ir pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda;

G. L., N. E., M. E. ir E. B. išteisinti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16 d.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. ir N. E. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė A. P. laisvę: 2008 m. spalio 29 d. 11.00 – 13.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, prieš nukentėjusiojo valią įsodino A. P. į automobilį, nuvežė į miškingą vietovę, esančią 1 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) miesto ribos važiuojant (duomenys neskelbtini) kryptimi, ten mušė ir reikalavo grąžinti skolą, po to parvežė ir paleido A. P., prie parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini).

G. L., E. B., N. E. ir M. E. išteisinti dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje su dar dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdami priversti A. P. grąžinti N. E. piniginę skolą, o G. L. bei N. E. pakartotinai, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė jam laisvę: 2008 m. gruodžio 16 d. 22.00 val. – gruodžio 17 d. 01.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusiojo valią įsodino A. P. į automobilį BMW X5, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė į T. rajone esančios „(duomenys neskelbtini)“ sodų bendrijos 1-oje gatvėje esantį namelį Nr. 70, ten prieš nukentėjusiojo valią jį laikė, vėliau nuvežė į T. rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią asfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę, ten mušė ir reikalavo grąžinti skolą, po to N. E. ir M. E. parvežė ir paleido A. P. miesto centre.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį:

G. L. pripažinti kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. A. P. neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti 60 parų areštą;

G. L., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 60 parų areštą. Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 str., iš dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 90 parų areštą;

N. E. pripažinti kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. A. P. neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti 30 parų areštą;

N. E., pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d.), paskirti 30 parų areštą. Paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis BK 63 str., iš dalies jas sudedant, ir skirti galutinę bausmę 45 parų areštą.

M. E. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d) ir paskirti 45 parų areštą;

E. B. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., padarymo (neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d.) ir paskirti 45 parų areštą.

Byloje esančias garso įrašų laikmenas saugoti kartu su bylos medžiaga.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Skunde prokuroras nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. įvykdyto neteisėto A. P. laisvės atėmimo, netinkamai pritaikė BPK 20 str. nuostatas, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), todėl priėmė nepagrįstą išteisinamąją nuosprendį (BPK 329 str. 1 d. 2 p.). Taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas G. L. ir N. E. kaltais dėl 2008 m. spalio 29 d. įvykdyto neteisėto laisvės atėmimo, G. L. skyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę (BPK 328 str. 1 d. 2 p.), o N. E. netinkamai pritaikė BK 62 str. 1 d. nuostatas ir skyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), nesprendė garso įrašų laikmenų likimo, neįvykdė BPK 257 str. reikalavimų (BPK 328 str. 1 d. 4 p.).

Prokuroro nuomone, G. L. buvo paskirta ne tik švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, bet ir mažesnė nei numatytas bausmės vidurkis, o BK 61 str. nenumato teismui pareigos skirti minimalią bausmę kai byloje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau numato atvejus, kada bausmė yra skiriama didesnė ar mažesnė nei sankcijos vidurkis. Nurodo, kad G. L. atveju nenustatyta nei viena aplinkybė, įgalinanti skirti jam mažesnę bausmę, nei sankcijos vidurkis, taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į privalomus BK 54 str. numatytus bausmių skyrimo pagrindus. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), todėl nepagrįstai pritaikė BK 62 str. 1 d. nuostatas ir paskyrė švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Prokuroro nuomone, nuosprendyje nedviprasmiškai konstatuota, kad N. E. kaltu prisipažino tik iš dalies, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir tai teismas pripažino vienu iš motyvų, išteisinant kaltinamuosius antrame laisvės atėmimo epizode, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti N. E. duotų teisme parodymų nei kaip prisipažinimu, nei kaip nuoširdžiu gailėjimusi, nei pagalba išaiškinant nusikalstamą veiką.

Be to, prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. įvykdyto neteisėto A. P. laisvės atėmimo, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas ir nepripažindamas įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą išteisinamąją nuosprendį ir visus kaltinamuosius išteisino.

Prokuroro teigimu, teismas, pripažindamas kaltais G. L. ir N. E. dėl neteisėto laisvės atėmimo A. P. 2008 m. spalio 29 d., pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymų tyrimo teisme metu duotais kaltinamojo N. E. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu padarytais atpažinimais bei parodymų patikslinimu vietoje, taip pat liudytojo R. V. parodymais, o vertindamas 2008 m. gruodžio mėnesio nusikalstamą veiką, teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai tuos pačius įrodymus – nukentėjusiojo A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymų tyrimo teisme metu duotus kaltinamojo N. E. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu padarytus atpažinimus bei parodymų patikslinimą vietoje, taip pat juos patvirtinančius, o ne paneigiančius liudytojų T. V., Z. V. bei kaltinamojo M. E. parodymus įvertino kaip nepakankamus patvirtinti, kad nusikaltimas buvo padarytas.

Prokuroro nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nepripažino įrodymais duomenų, gautų atliekant operatyvinį tyrimą Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme numatyta tvarka ir netinkamai pritaikė BPK 162 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad BPK 162 straipsnis reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis procesinėmis prievartos priemonėmis gautų duomenų panaudojimą kitoje baudžiamojoje byloje, o operatyvinio tyrimo metu gautos informacijos panaudojimą ikiteisminiame tyrime reglamentuoja ne BPK 162 str., o Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnis. Apelianto teigimu, teismas, nepripažinęs įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų, pažeidė BPK 20 str. 4 d. nuostatas ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, kas sąlygojo nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

Taip pat prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 94 str. 1 d. reikalavimą, nepriėmė jokio sprendimo dėl baudžiamojoje byloje esančių garso įrašų laikmenų likimo ir mano, kad reikėjo priimti sprendimą laikmenas saugoti kartu su byla (BPK 94 str. 1 d. 3 p.), ir, kaip yra reikalaujama BPK 257 str., nebuvo įvertinti kardinaliai besiskiriantis nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. M. parodymai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

G. L. nurodo, kad su teismo išvadomis nesutinka, kadangi jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad net jei padarius hipotetinę išvadą, jog jis padarė kažkokius veiksmus, šie veiksmai nesudaro nusikaltimo sudėties. Nurodo, kad nei liudytojai, nei kaltinamieji, duodami parodymus, nepatvirtina tiesiogiai matę, kad prieš A. P. buvo naudojamas smurtas ar buvo kiti inkriminuoto nusikaltimo požymiai, jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno nenustatyta, medicinos specialisto išvados nėra, o dėl smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu teismas rėmėsi A. P. parodymai, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintais teisme, posėdžio metu. Nuteistojo nuomone, A. P. parodymai negalėjo būti pagarsinti teisme remiantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., kadangi A. P. nevengė duoti parodymų teisme, o jam apie teismo posėdį nebuvo žinoma. Taip pat nuteistasis teigia nesuprantąs, kodėl A. P. parodymai įvardijami kaip nukentėjusiojo parodymai, kadangi A. P. atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju.

Be to, apeliantas teigia, kad A. P. parodymai neparemti kita bylos medžiaga, nes nei kaltinamieji, nei liudytojai nepatvirtina matę, jog buvo naudojamas smurtas, o A. P. parodymus pripažįstant įrodymu, tuomet jo veiksmų kvalifikacija neteisinga, kadangi apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad skola iš tikrųjų buvo, nes apie skolą kalba visa bylos medžiaga, liudytojai, kiti kaltinamieji, A. P. ir net kaltinamasis aktas.

Nuteistasis G. L. nurodo, kad teismas negalėjo remtis ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK 192 straipsnio reikalavimai, nes atpažinimas iš nuotraukos gali būti daromas tada, kai asmens parodyti negalima, t. y., jei įtariamasis pasislepia, kai atpažintinas asmuo serga, yra ilgam laikui išvykęs ir pan., o proceso veiksmą būtina neatidėliotinai atlikti. Nurodo, kad nei kaltintojui, nei teismui nekilo klausimų ir dėl atpažinimo protokolo turinio, kuriame nurodyta, kad „toliau stovėjo asmuo su balta kepure...Manau šis asmuo buvo Gena", o kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 45), „Gena" yra su juoda kepure.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis G. L. bei jo gynėjas prašė G. L. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis N. E. ir išteisintasis M. E. bei jų gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Išteisintojo E. B. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl LR generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos

tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas N. E., M. E., E. B. ir G. L. dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16-17 d., nuosprendyje nurodė, jog nėra pakankamai įrodymų, kad 2008 m. gruodžio 16 d. 22.00 val. – gruodžio 17 d. 01.00 val. laikotarpiu, T. mieste, prie ,,B.“ klubo, adresu (duomenys neskelbtini), prieš savo valią A. P. buvo įsodintas į automobilį bei jam neteisėtai atimta laisvė, kadangi visi apklaustieji asmenys nurodė, kad jie nematė ir nesuprato, kad prieš A. P. vartojamas koks nors smurtas, nei vienas iš kaltinamųjų konkrečiai nenurodė, kas ir kokį smurtą naudojo A. P. atžvilgiu sodo namelyje, taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs surištas ar užrakintas, nėra įrodymų, kad sodo namelyje jis buvo laikomas prieš jo valią. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė konstatuodamas, kad negalima vertinti kaip tinkamos byloje esančios elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, kadangi nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimo, kad surinkta informacija kitoje baudžiamojoje byloje būtų naudojama ir šioje byloje (BPK 162 str.), o liudytojai T. V. ir Z. V. nenurodė, kad A. P. būtų išėjęs ne savo noru, kad jam būtų buvus suvaržyta laisvė, kad jie būtų matę prieš A. P. vartojant smurtą, taip pat padarė išvadą, kad kaltinamojo N. E. parodymai šiame epizode nors ir buvo nuoširdūs, tačiau nebuvo nuoseklūs, kiekvienoje apklausoje buvo skirtingi.

Prokuroras, nesutikdamas su N. E., M. E., E. B. ir G. L. išteisinimu dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo 2008 m. gruodžio 16-17 d., nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nukentėjusiojo A. P., kaltinamojo N. E. parodymus, atpažinimus bei parodymų patikslinimą vietoje, liudytojų T. V., Z. V., M. E. parodymus įvertinimo kaip nepakankamus patvirtinti, kad nusikaltimas buvo padarytas, taip pat nepagrįstai nepripažino įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo sankcionuotas techninių priemonių naudojimas specialia tvarka A. M., tuo metu naudojusiam mobiliojo ryšio telefoną Nr. 8 639 59358. Operatyvinio tyrimo metu gauta informacija buvo panaudota baudžiamojoje byloje Nr. 86-1-00017-09 dėl L. V. nužudymo pagal BK 129 str. 1 d. (1 t., 13, 19–22 b. l.). 2009 m. vasario 9 d. prokuroras priėmė nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl neteisėto A. P. laisvės atėmimo panaudojant smurtą pagal BK 146 str. 2 d., ir jį prijungti prie ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 86-1-00017-09 bei tyrimą atlikti jos apimtyje (1 t., 11 b. l.). 2011 m. vasario 10 d. prokuroras priėmė nutarimą atskirti iš baudžiamosios bylos Nr. 86-1-00017-09 medžiagą, susijusią su neteisėtu A. P. laisvės atėmimu į atskirą tyrimą pagal BK 146 str. 2 d., suteikiant jam baudžiamosios bylos numerį 01-2-00014-11 (1 t., 2 b. l.). Tai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju operatyviniai duomenys buvo naudojami ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 86-1-00017-09, kurioje buvo atliekamas ir ikiteisminis tyrimas pagal BK 146 str. 2 d., todėl iki tyrimo atskyrimo surinkti duomenys buvo vienoje byloje ir perkelti į kitą bylą kaip įrodymai tik atskirus tyrimus, t. y. nagrinėjamoje byloje gauti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 162 str. 2 d. nuostatos.

Tačiau, nors ir pripažinus, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys yra gauti nepažeidžiant BPK nuostatų ir laikytini įrodymais, susipažinus su telefoninių pokalbių įrašais negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad kaltinime dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. įvykio nurodyti asmenys panaudodami smurtą neteisėtai atėmė A. P. laisvę. Iš pokalbių suvestinės matyti, kad A. M. Z. V. pasakoja, jog A. P. išvažiavo su vilniškiais (1 t., 26 b. l.), A. P. vėliau A. M. pasakoja, kad buvo reikalų, ir su kokiais automobiliais buvo atvykę, kad važiavo į sodus (1 t., 26 b. l.). Vėliau A. P. A. M. pasakoja, kad jam buvo uždėta kaukė, žargonu pasako, ką veikė sodo namelyje, iš ko galima suprasti, kad tarp jo (A. P.) ir vilniečių vyko pokalbis, nurodo, kad buvo ,,N.“ ir ,,G.“ (1 t., 28 b. l.), o vėliau nurodo, kad jis (A. P.) ,,suprato“, kad ,,tas G. ..., tik muni į X penkta .......... į sodus išvežė“ (1 t., 29 b. l.). Iš pokalbių įrašų suvestinės matyti, kad pasakodamas A. M. apie įvykį Z. V. nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais išvyko A. P., o tik pasakė, kad su asmenimis iš Vilniaus, taip pat nenurodė aplinkybių, kad A. P. būtų nesutikęs vykti su atvykusiais asmenimis ar būtų per prievartą išvestas, o iš A. P. pokalbio turinio sunku suprasti, ar jis tikrai žinojo, kad vilniečių tarpe buvo G. L. ir N. E., ar jis tik manė, kad jie galėjo būti. Taip pat nei vienas iš su A. M. kalbėjusių asmenų nenurodė ir to, kad tarp asmenų, su kuriais išvyko A. P., buvo M. E. bei E. B..

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. P. nurodė, kad įvykio dieną G. atvažiavo su 5-6 asmenimis, G. pasikvietė jį į lauką pakalbėti ir pasakė ,,nieko nebus“, o jam (A. P.) išėjus į lauką, kažkas smogė iš nugaros, uždėjo slidininko kaukę, įsodino į automobilį ir išvežė į sodą. Nukentėjusiojo teigimu, jis girdėjo, kad automobilyje esantys kalbėjo ne vietine kalba, o sode jis vėl gavo smūgius, tačiau nematė, kas sudavė, nes buvo su kauke, po to jis buvo paliktas vienas su asmeniu, o kiti išvyko, po to grįžo N. ir juos vežė link R. prie žydų žudynių atminimo vietos, kur buvo visi asmenys, su kuriais jis vyko į sodą, ten vėl gavo keletą smūgių, po to visi vilniškiai išvyko, o jį N. parvežė į T., apie savo draugus N. nieko nepasakojo (1 t., 42–43 b. l.). Šių nukentėjusiojo parodymų analizė rodo, kad A. P. konkrečiai neįvardijo asmenų, kurie vežė jį tiriamo įvykio metu į sodo bendrijoje esantį sodo namelį ir ten prieš jį smurtavo. Nukentėjusysis teigdamas, kad buvo su kauke, todėl nieko nematė, nurodė G. tik kaip asmenį, kuris jį pasikvietė iš „B.“ klubo į lauką pasikalbėti, o N. E. nurodytas kaip asmuo, kuris iš sodo vežė A. P. link R., o po to parvežė į T.

Iš liudytojo T. V. parodymų matyti, kad iš ,,B.“ klubo A. P. išėjo su 4 nepažįstamais vyriškiais draugiškai nusiteikęs ir, šio liudytojo teigimu, jis nepastebėjo, kad vaikinai būtų buvę agresyviai nusiteikę, nes pastarieji elgėsi ramiai, taip pat nesimatė ir kad A. P. grėstų koks nors pavojus. Ir nors sugrįžęs A. P. sakė, kad jam ,,apskaldė šonus“, T. V. teigimu, sumušimo žymių nesimatė. Teisiamajame posėdyje T. V. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 54–55 b. l., 3 t., 126 b. l.). Liudytojas Z. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip A. P. iš klubo išėjo su vyriškiais, o per langą matė, kaip jie visi išvažiavo su džipu. Liudytojo Z. V. teigimu, po to atvykęs A. P. pasakojo, kad yra skolingas vilniečiams, o už tai jie užmovė kažką ant galvos, davė į šonus ir paleido. Liudytojas prisiminė, kad vilniečiai buvo apsirengę juodai, o vienas jų buvo su balta kepure, tačiau abejojo, kad bent kurį atpažintų (1 t., 56–58 b. l.). Teisiamajame posėdyje Z. V. nurodė, kad, ar tarp asmenų, kurie buvo klube, buvo G. L. ir E. B., jis nežino, nes veidų nematė, matė iš toli (3 t., 128 b. l.).

Apklausiamas teisme nuteistasis N. E. parodė, kad buvo nuėjęs į boulingo klubą, matė, kad ten yra A. P., parėjęs pasakė, kad A. P. yra viduje, pats įsėdo į automobilį ir nematė A. P. įsodinimo fakto, nuvažiavo iki sodo bendrijos su atskira mašina, A. P. buvo įvestas į namelį, keturi asmenys įėjo į vidų, o jis (N. E.) tuo metu buvo lauke ir kas vyko namelyje nematė, kas sudavė smūgius, konkrečiai nurodyti negali, į namelį įėjo kai kiti išvažiavo, iš A. P. elgesio nusprendė, kad jam buvo suduoti smūgiai, nes pastarasis skundėsi, kad jam skauda, buvo išsigandęs, ant žemės, ir iš to N. E. padarė išvadą, kad A. P. buvo sumuštas, po to vyko atvežti striukę A. P., brolis (M. E.) buvo pasilikęs su A. P., tačiau jam nebuvo liepta saugoti A. P., grįžęs paėmė A. P. su broliu ir nuvyko susitikti su Gena prie degalinės, ten A. P. vėl buvo suduota į pilvą, vilniečiai išvažiavo, o jis A. P. parvežė į miestą ir ten paleido. Nurodė, kad kartu buvo ir B., o kitų žmonių jis nepažino. Taip pat nurodė, kad A. P. matė uždėtą maišą, kai šis buvo vedamas į sodo namelį, o ikiteisminio tyrimo metu to nenurodė, nes to neatsiminė ir laikė tai neesminiu dalyku (3 t., 129–132 b. l.).

Išteisintasis M. E. parodė, kad brolis jo paprašė važiuoti kartu, visą laiką buvo mašinoje, į sodų bendriją važiavo dviese su mašina, brolis rodė, kur važiuoti, iš paskos važiavo automobilis BMW, sode A. P. išlaipino, kaip išlaipino, nematė, nes buvo mašinoje ir buvo tamsu, kiek asmenų įėjo į namelį, jų apibūdinti taip pat negalėtų, dėl to, kad buvo mašinoje, triukšmo negirdėjo, išlipo iš automobilio, kai išvažiavo BMW, sodo namelyje pasilikti su A. P. pats nusprendė kol brolis atvežė striukę, nukentėjusiojo saugoti jam niekas neliepė, žmogus (A. P.), jo nuomone, atrodė normaliai, sėdėjo ir nepasirodė sumuštas, kad ką nors jam skaudėjo, neparodė, paėmęs striukę atvažiavo brolis, ir jie visi kartu išvažiavo (3 t., 132-133 b. l.).

Įvertinusi šiuos bylos duomenis visumoje, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad aptariama G. L., E. B., N. E. ir M. E. inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta. Iš surinktų įrodymų matyti, kad A. P. iš klubo išėjo pasikalbėti savo noru, nenaudojant prieš jį jokios prievartos. Išnaudojus visas įstatyme numatytas galimybes įrodymams surinkti, liko nenustatyta, kas konkrečiai A. P. galėjo smogti ir įsodinti jį į automobilį. Taip pat byloje yra prieštaringi duomenys apie tai, kaip pats nukentėjusysis A. P. vertino galimai padarytus neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, nes jis nenurodė, kad būtų priešinęsis galimam neteisėtam jo laisvės atėmimui ar paliktas sodo namelyje būtų bandęs pasišalinti. Iš A. P. telefoninio pokalbio su A. M. netrukus po įvykio matyti, kad pats A. P. daugiau pasakoja apie tai, kaip vyko jo pokalbis su sode buvusiais asmenimis, juokdamasis pasakoja, kaip apsimetė, jog jam sulaužyti šonkauliai. Toks pokalbio turinys bei pokalbio tonas (A. P. pokalbio pabaigoje juokiasi) neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. P. A. M. pasakojo tikras įvykio aplinkybės, o juokas pokalbio metu rodo, kad A. P. veiksmų jo atžvilgiu nepriėmė kaip nusikalstamų, vykdomų prieš jo valią. Taip pat pažymėtina tai, kad byloje nėra įrodymų, išskyrus N. E. parodymus, kurie patvirtintų, kad tarp asmenų, kurie galėjo įsodinti A. P. į automobilį ir vykti kartu su juo į sodo namelį bei ten prieš jį vartoti smurtą, buvo G. L. ir E. B.. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo N. E. parodymai dėl nagrinėjamo įvykio nėra nuoseklūs, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas vadovaujantis vien tik vieno iš kaltinamųjų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. P. bei nuteistojo N. E., liudytojo R. V. parodymais pripažįstant G. L. ir N. E. kaltais dėl A. P. neteisėto laisvės atėmimo 2008 m. spalio 29 d., o išteisindamas dėl kaltinimo neteisėtai atėmus laisvę A. P. 2008 m. gruodžio 16-17 d., elgėsi prieštaringai vertindamas tuos pačius įrodymus.

Nesutikdama su tokiais apelianto argumentais kolegija pažymi, kad dėl 2008 m. spalio 29 d. įvykdytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis A. P., nuteistasis N. E. ir liudytojas R. V. davė parodymus, kurie, priešingai nei aptarta anksčiau analizuojant bylos duomenis apie kaltinimo pagrįstumą dėl 2008 m. gruodžio 16-17 d. veikos, neprieštaravo vieni kitiems, buvo nuoseklūs, todėl teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai jais rėmėsi. Minėtų parodymų analizė pateikiama šioje nutartyje vėliau.

Skirdamas bausmę G. L. pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Įvertinęs šias aplinkybes apylinkės teismas G. L. pagrįstai parinko švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, kurio dydį nustatė didesnį nei minimumas. Kolegija sutinka su prokuroro skundo teiginiu, kad BK 61 str. reglamentuoja bausmės skyrimą, kai yra lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, skaičiuojant nuo bausmės vidurkio, o ne nuo minimumo, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad teisiamojo posėdžio metu prokuroras už nusikaltimo padarymą, dėl kurio kaltu pripažintas G. L., prašė skirti 20 parų areštą (3 t., 141 b. l.), o teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skyrė bausmę (30 parų arešto), artimą šios bausmės rūšies vidurkiui, t. y. didesnę, nei prašė prokuroras, todėl griežtinti G. L. paskirtą bausmę prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.

Kolegija taip pat laiko nepagrįstu prokuroro skundo teiginį, kad teismas nepagrįstai N. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, dėl ko, prokuroro nuomone, nepagrįstai pritaikė BK 62 str. 1 d. nuostatas. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas skundžia bausmės, paskirtos už 2008 m. spalio 29 d. padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstumą, o nustatinėjant šio įvykio faktines aplinkybes teismui nekilo jokių abejonių dėl nuteistojo N. E. duotų parodymų nuoseklumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu N. E. savo kaltę pripažino ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, ką nurodė ir prokuroras teismo posėdžio metu baigiamojoje kalboje (3 t., 142 b. l.). Taip pat iš byloje esančių dokumentų matyti, kad N. E. ikiteisminio tyrimo metu davė nuoširdžius parodymus ir dėl kitų nusikalstamų veikų, kurios buvo nustatinėjamos baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), suteikė teisėsaugos institucijoms vertingos informacijos ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 86-102 b. l.). BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Skiriant švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į tokią baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumą. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aukščiau paminėtas aplinkybes bei padarė išvadą, kad N. E. nuoseklių parodymų davimas prisidėjo prie sunkių nusikaltimų išaiškinimo, kas leido jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 1 d. ir paskirti bausmę, švelnesnę, nei numato įstatymas.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistiesiems G. L. ir N. E. paskirtų bausmių rūšys ir jų dydžiai atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per švelnios, todėl jas griežtinti, kaip prašo prokuroras, nėra pagrindo.

BPK 307 str. 6 d. 2 p. nustatyta, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl daiktinių įrodymų likimo. Iš Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas neišsprendė klausimo dėl byloje esančių garso įrašo laikmenų likimo (1 t., 155 b. l.). Prokuroras skundu prašo, kad įrašų laikmenos būtų saugomos kartu su bylos medžiaga. Kolegijos nuomone, šis prašymas tenkintinas, kadangi įraše yra užfiksuoti A. M. telefoniniai pokalbiai, todėl tai svarbi bylos medžiaga ir turi būti saugoma kartu su bylos medžiaga. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinti kardinaliai besiskiriantys nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo A. M. parodymai. Tačiau prokuroras šio savo teiginio visiškai neargumentuoja ir dėl to neprašo priimti jokio sprendimo. Todėl kolegija neturi pagrindo analizuoti šio prokuroro teiginio.

Dėl nuteistojo G. L. apeliacinio skundo

Teismas G. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 146 str. 2 d. nustatęs, kad jis, 2008 m. spalio 29 d. 11.00-13.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. E., panaudodami fizinį smurtą, prieš nukentėjusiojo valią įsodino A. P. į automobilį, nuvežė į miškingą vietovę, ten mušė ir reikalavo grąžinti skolą, po ko parvežė ir paleido T. Šie veiksmai buvo atliekami G. L. panaudojant daiktą, panašų į ginklą, t. y., įremiant jį A. P. į nugarą ir įsodinant į automobilį. Visas šias aplinkybes nurodė A. P., pripažino jas nuteistasis N. E., patvirtino liudytojas R. V..

Priešingai nei teigiama nuteistojo G. L. apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, spręsdamas G. L. kaltės klausimą dėl 2008 m. spalio 29 d. padarytos nusikalstamos veikos, byloje surinktus įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, išnagrinėjęs visas įvykio aplinkybes vadovaujantis įstatymu ir BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, bei pagrįstai nustatė, kad G. L. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d., požymiai.

Nuteistasis G. L. viso proceso metu neigė savo kaltę, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, kitas nuteistasis – N. E., prisipažinęs kaltu, davė išsamius ir detalius parodymus apie G. L. nusikalstamus veiksmus 2008 m. spalio 29 d., t. y. paaiškino, kad išviliojus N. E. pažįstamam vaikinui A. P. iš namų, įsodino A. P. į automobilį ir su jo (N. E.) vairuojamu automobiliu visi nuvažiavo į miškelį, kur G. L. kelis kartus sudavė A. P., reikalaudamas grąžinti pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje metu N. E. parodė konkrečias vietas, kur buvo nuvežtas ir mušamas nukentėjusysis (1 t., 101-117 b. l.). Nuteistojo N. E. nurodytos aplinkybės atitiko nukentėjusiojo A. P. parodymus apie 2008 m. spalio 29 d. įvykį. A. P. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad spalio mėnesį pas jį atvyko N., jis (A. P.) buvo įsodintas į automobilį, kuriame buvo R. V. ir G., buvo nuvežtas į mišką, kur nuo N. draugo G. gavo keletą smūgių (1 t., 42 b. l.). Šiems parodymams neprieštarauja ir liudytojo R. V., kuris, paprašytas N. E., ir pakvietė A. P. susitikti, paaiškinimai apie aptariamą įvykį. R. V. nurodė, kad matė, kaip A. P., įrėmus G. L. kažką panašaus į ginklą, buvo įsodintas į automobilį, automobiliu vyko jis (R. V.), A. P. ir G. L., automobilį vairavo N. E., nematė, kas vyko miškelyje, nes pasiliko laukti mašinoje (3 t., 125-126 b. l.). Išanalizavęs šiuos bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio faktines aplinkybes bei pagrįstai pripažino G. L. ir N. E. kaltais neteisėtai, pavartojant fizinį smurtą, 2008 m. spalio 29 d. atėmus laisvę nukentėjusiajam A. P..

Kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad nukentėjusiojo parodymai negalėjo būti pagarsinti vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusprendus bylą nagrinėti nukentėjusiajam nedalyvaujant dėl to, kad nepavyko nustatyti A. P. gyvenamosios vietos ir užtikrinti jo dalyvavimą teisiamajame posėdyje (3 t., 124 b. l.), teismas nutarė pagarsinti anksčiau ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus jo parodymus, po to pagarsintus parodymus nuosprendyje palygino su kitais įrodymais ir juos įvertino. Baudžiamojo proceso normos nustato, kad tik balsu neperskaičius šių parodymų, jais negalima remtis priimant nuosprendį, o šiuo atveju nukentėjusiojo parodymai buvo perskaityti teisminio nagrinėjimo metu (3 t., 129 b. l.), todėl jais teismas galėjo remtis priimdamas nuosprendį, ir baudžiamojo proceso pažeidimai nebuvo padaryti.

Kolegija atkreipia dėmesį į nenuoseklumus nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. į tai, kad G. L., nesutikdamas su teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių, daro hipotetinę išvadą ir sutinka su tuo, kad tokie veiksmai gal ir galėjo būti, bet tuomet jau nesutinka su tuo, kad juose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., požymiai, nes nėra įrodymų, jog smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas, o vėliau jau kalba apie tai, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad skola buvo, nes visa bylos medžiaga kalba apie skolą. Atsižvelgiant į tokius prieštaravimus, kolegija neturi galimybės atsakyti į šiuos apelianto argumentus.

Dėl skunde nurodyto BPK 192 str. pažeidimo kolegija pažymi, kad minėto straipsnio 5 dalis numato išlygą, jog asmens atpažinimas gali būti daromas ir pagal nuotraukas, tačiau jame neišvardyti atvejai, kaip tą nurodo apeliantas, kad tai gali būti daroma tik tada, kai atpažintinas asmuo serga ar ilgam išvykęs, o nurodyta, kad tai daroma tuomet, kai negalima asmens parodyti. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams proceso įstatymas suteikia teisę spręsti, kokia tvarka atlikti asmens atpažinimo procesinį veiksmą, todėl šiuo atveju atliekant G. L. atpažinimą iš nuotraukų baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas, o tai, kad nukentėjusysis galėjo suklysti nurodydamas G. L. dėvėtos kepurės spalvą šiuo atveju reikšmės neturi, kadangi nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamąjį pažino iš veido formos ir bruožų, o ne iš drabužių (1 t., 43, 44 b. l.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendį panaikinti, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį pakeisti:

laikmenas su informacija – kompaktinį diską su garso įrašais (A. M. telefoniniais pokalbiais) – palikti prie bylos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjai Boleslovas KalainisVirginija Žindulienė