- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-1046-462-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-29-1-00295-2012-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Regina Bertašienė, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- J. G., K. P., ir D
- Advokatai
- Audronė Matiukienė
- Kategorijos
- 1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-1046-462/2013
Teisėja Loreta Bajorinienė (Proceso Nr. 1-29-1-00295-2012-4)
2013 m. lapkričio 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. G. ir K. P. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-19 nuosprendžio, kuriuo:
J. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 2 d., 3 d., 65 str. 2 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Šilalės rajono apylinkės teismo 2011-01-07 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis ir visiškai pridėta paskirta ir neatlikta bausmė – 6 MGL (750 Lt) bauda bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 6 MGL (750 Lt) bauda. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.
K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir D. M., tačiau dėl jos apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. G. ir K. P. nuteisti už tai, kad 2012 m. gruodžio 26 d., apie 12 val. 30 min., Vilniaus g. „(duomenys neskelbtini)“, Pagėgiuose, veikdami kartu su D. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš M. M. buto pagrobė M. M. priklausantį 500 litų vertės televizorių LG, 970 litų vertės skaitmeninį VIASAT priedėlį su kortele, 200 litų vertės žieminę striukę, 19 litų vertės vieną 500 g kavos ,,Paulig“ pakelį, 15 litų vertės vieną 500 g kavos ,,Gold“ pakelį, tuo padarė nukentėjusiajam 1 704 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. G. apeliaciniu skundu prašo iš naujo įvertinti byloje surinktus įrodymus ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba jį pakeisti. Nuteistasis nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis šio nusikaltimo nepadarė ir padarant šį nusikaltimą nedalyvavo. K. P. taip pat parodė, kad jis, J. G., M. M. bute nebuvo. Jis buvo likęs automobilyje. Be to, apylinkės teismas net neatsižvelgė į tai, kur yra jo dingę daiktai. Nustatyta, kad D. M. pas jį namuose iš maišiuko išėmė ir padavė striukę, tačiau iš tikrųjų D. M. paėmė ją iš M. M. buto kartu su kava.
Toliau apeliantas savo skundą argumentuoja tuo, jog negalima būti laikyti nusikalstama veika tai, kad D. M. jiems pasakė, jog reikia paimti televizorių. Todėl K. P. veikoje negali būti nusikaltimo sudėties, kadangi jis (K. P.) galvojo, kad tai yra jo (J. G.) televizorius, o D. M. paėmė tą striukę. M. M. buvo atėmęs iš D. M. 200 Lt. Apeliantas yra įsitikinęs, jog buvo nuteistas vien todėl, kad praeityje yra teistas.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. P. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, kadangi jis nepadarė jokio nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis net nežinojo, jog D. M. jo paprašė padėti parvežti daiktus iš jos namų ir jam sutikus ji parodė pas M. M. likusius daiktus, kuriuos reikia paimti. Jis ėmė tik tai, ką jam buvo pasakyta paimti, o paskui pasirodė, kad tie daiktai, t. y. televizorius, yra ne jos. Taigi jis buvo apkaltintas vagyste, kurios nepadarė. Jis norėjo tik padėti D. M. išvežti jos daiktus.
Nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų J. G. ir K. P. padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-19 nuosprendžio D. M. nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik pagal J. G. ir K. P. apeliacinius skundus.
Dėl J. G. apeliacinio skundo
Bylos duomenimis, nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliantas J. G. apeliaciniu skundu prašo iš naujo įvertinti byloje surinktus įrodymus ir jį išteisinti. Tačiau toks nuteistojo reikalavimas yra nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog vagystę iš M. M. buto bendrais veiksmais įvykdė J. G., K. P. ir D. M.
Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką neabejotinai įrodo nuteistosios D. M. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, taip pat jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš dalies kito apelianto nuteistojo K. P. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo M. M. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, liudytojos I. V. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo M. M. protokolas-pareiškimas (b. l. 4, t. 1), Įvykio vietos apžiūros 2012-12-26 protokolas (b. l. 9-12, t. 1), Daiktų (televizoriaus) apžiūros 2013-01-11 protokolas (b. l. 13–15, t. 2), Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo 2013-01-15 protokolas (b. l. 18, t. 1), 2013-01-22 Apžiūros (žieminės striukės) protokolas ir kiti byloje esantys duomenys.
Taigi nuteistojo J. G. kaltė yra įrodyta įrodymų, surinktų ikiteisminio tyrimo metu ir ištirtų teisiamajame posėdyje, visumos. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, kartu apeliantas nurodo, jog kitas nuteistasis K. P. taip pat parodė, kad jis, J. G., M. M. bute nebuvo. Tačiau ši apelianto pozicija yra paneigta visumos anksčiau aptartų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų.
Teisiamojo posėdžio 2013-09-12 metu nuteistoji D. M. parodė, kad vagystę iš M. M. buto įvykdė kartu su sugyventiniu J. G. ir jo draugu K. P. Įvykio metu J. G. ir K. P. buvo neblaivūs, ji buvo blaivi. Laiptinėje savo daiktų nerado, todėl visi trys atėjo prie M. M. buto, durys buvo atrakintos, pabeldė, tačiau niekas neatsiliepė, ji atidarė duris, visi įėjo į butą. Jame savo daiktų nerado, nebuvo ir J. G. televizoriaus. J. G. ir K. P. iš buto pavogė M. M. pilkos spalvos televizorių. Ji sakė jiems, kad šis televizorius yra ne J. G., o M. M., tačiau jie nekreipė dėmesio. Televizorių su blokeliu iš buto išnešė K. P. Ji paėmė du kavos pakelius. Pavogtus daiktus visi kartu automobiliu parsivežė į butą Tauragėje. Televizorius su blokeliu liko pas ją ir J. G. bute. Striukę nešiojo J. G.. Ji nepirko šios striukės iš M. M. ir nedovanojo J. G. (b. l. 93, t. 2). Šie nuteistosios parodymai visiškai atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 4, 10, t. 2).
Nukentėjusysis M. M. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2012-12-26, dienos metu, grįžęs namo pastebėjo, jog iš jam priklausančio buto, kuriame gyvena kartu su motina I. V., buvo pavogtas jam priklausantis 500 Lt vertės televizorius LG, bendros 970 Lt vertės skaitmeninis priedėlis VIASAT su kortele, 200 Lt vertės žieminė striukė ir 19 Lt ir 15 Lt vertės du pakeliai kavos. Tuo metu buvo išėjęs pas kaimynę, todėl nematė ir negirdėjo, kas buvo jo bute. Grįžęs rado butą išverstą, nuplėštus televizoriaus laidus, buto durys buvo atidarytos D. M. rašė grasinamas žinutes, kad atiduotų daiktus, jam skambino neblaivūs asmenys, reikalaudami atiduoti daiktus. Vagystės rytą jis visus D. M. daiktus sudėjo į krepšį, jį padėjo laiptinėje prie laukinių durų ir apie tai telefonu pranešė D. M. Po įvykdytos vagystės laiptinėje nebebuvo ir krepšio su D. M. daiktais.
Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir kaltinamosios D. M. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, išsamūs, vieni kitiems neprieštarauja.
Ne mažiau reikšminga yra tai, kad kitas nuteistasis K. P. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad prisipažįsta iš dalies. Įvykio metu iš M. M. buto paėmė televizorių, tačiau manė, kad jis priklauso J. G. Įvykio dieną, būdamasi neblaivus, kartu su D. M. ir J. G. atvyko į Pagėgius. Vyko pas M. M., kur anksčiau gyveno D. M., parsivežti J. G. daiktų. Į butą nuėjo kartu su D. M. Kur tuo metu buvo J. G., neprisimena. M. M. nebuvo, buto durys buvo atrakintos (b. l. 92–93, t. 2). Duodamas tokius parodymus nuteistasis K. P. iš dalies pats patvirtino, jog vagystė iš M. M. buto buvo įvykdyta bendrais trijų asmenų (jo, J. G. ir D. M.) veiksmais.
Teismo posėdžio metu K. P. nurodytą aplinkybę, jog į M. M. butą nuėjo kartu su D. M. ir neprisimena, kur tuo metu buvo J. G., nes J. G. į butą nėjo, teisėjų kolegija vertina kritiškai ir laiko nepagrįsta. Ši nuteistojo K. P. parodymų dalis prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, be to, paties K. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams.
Apklausiamas kaip įtariamasis 2013-01-11 K. P. nurodė, kad D. parodė, kur tiksliai reikia važiuoti. Ji nuvedė juos su J. iki buto, kuriame ji gyveno. Suprato, jog bute nieko nėra. Supratęs, jog bute nieko nėra, jis nieko nelaukęs į butą įėjo pirmas, paskui jį įėjo J. ir D. Jis ėjo drąsiai, nes žinojo, kad kažką vis tiek pasiims. D. savo televizoriaus niekur nerado. Jis su J. kambaryje pamatė televizorių LG ir prie jo buvusį priedelį. Nieko nelaukęs paėmė televizorių su priedeliu, jam padėjo J. D. dar sakė kažką, jog čia ne jos televizorius, jog gal nereikia jo imti, tačiau jam buvo nesvarbu, ar tai D. televizorius, ar ne. Išeinant iš buto, J. G. pasiėmė ir žieminę juodos spalvos striukę su kailiu ant kaklo (b. l. 137, t. 1).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymai yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1). Tačiau kartu akcentuotina ir tai, kad įtariamieji, duodami pirminius parodymus, neturi jokios galimybės suderinti savo parodymų su kitais įtariamaisiais, neturi laiko sugalvoti gynybinės pozicijos, todėl būtent įtariamųjų pirminių parodymų svarba yra didelė ir jų kaita ateityje turėtų būti vertinama labai atsargiai. Todėl darytina išvada, jog nuteistasis K. P. teisminio nagrinėjimo metu teigdamas, jog J. G. nėjo į nukentėjusiojo butą, taip siekė duoti palankesnius parodymus dėl nuteistojo J. G., taip norėdamas palengvinti jo teisinę padėtį.
Teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad apeliantas J. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. vagystę iš M. M. buto, sustiprina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamoji D. M. tyrimui pateikė laišką, kurį gavo iš J. G., esančio Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Iš apžiūros (laiško) 2013-04-15 protokolo nustatyta, kad įtariamasis J. G. prašė duoti jam palankius parodymus, rašydamas: „D. Tu sakik kad ta striukė būvai man nūpirkusi kur iš Pagėgiu o teliką pajėmei dėl to kad mūsų nebebuvo ar aišku pūpa ir kas vežė į pagiegius to žmogaus nepažisti manės sakik kad nebuvo ar gerai o toliau viskas būs gėrai...“ (b. l. 24–25, t. 2). Teisėjų kolegija neabejoja, kad tokiu būdu apeliantas dar tyrimo metu bandė paveikti padarant nusikalstamą veiką kartu su juo ir K. P. dalyvavusią D. M., siekdamas, jog ji duotų jam palankius parodymus.
Dėl visų išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo J. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d., įrodyta neginčytinai. Abejoti jo kalte dėl šios veikos padarymo nėra jokio pagrindo.
Paskirdamas bausmę nuteistajam J. G., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. J. G. nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos nuosavybei padarymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir bendrininkų grupe.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki šios nusikalstamos veikos padarymo J. G. buvo teistas net 9 kartus. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog J. G. nusikaltimą padarė neatlikęs paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal Šilalės rajono apylinkės teismo 2011-01-07 nuosprendį. Todėl padarė pagrįstą išvadą, jog J. G. yra recidyvistas, nes būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir turėdamas neišnykusį teistumą, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Atsižvelgiant į visas šias reikšmingas aplinkybes, Tauragės rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu apeliantui visiškai pagrįstai paskyrė bausmę (1 metus ir 7 mėnesius), kuri savo dydžiu yra nežymiai didesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.
Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. G. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Dėl K. P. apeliacinio skundo
Nuteistasis K. P. prašo jį išteisinti ir savo skunde akcentuoja, jog jokio nusikaltimo jis nepadarė, norėjo tik padėti D. M. išvežti jos daiktus. Tačiau toks apeliacinio skundo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Bylos duomenimis, nuteistojo K. P. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Nuteistojo K. P. kaltę padarius vagystę iš nukentėjusiojo M. M. buto iš esmės įrodo tie patys byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, kurie jau buvo aptarti pasisakant dėl nuteistojo J. G. apeliacinio skundo. Juolab kad apeliantas, kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu prisipažino visiškai (b. l. 137). Svarbiausia yra tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu K. P. nurodė, jog kaltę pripažįsta iš dalies (b. l. 92–93, t. 2). Jau anksčiau aptartais nuteistosios D. M. parodymais yra nustatyta, jog ji K. P. ir J. G. sakė, kad šis televizorius yra ne J. G., o M. M., tačiau jie nekreipė dėmesio. Televizorių su blokeliu iš buto išnešė K. P.
Taigi, kaip ir nuteistojo J. G., taip ir K. P. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką neabejotinai įrodo nuteistosios D. M. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš dalies paties K. P. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, kuriuos duodamas prisipažino iš dalies, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurių metu jis prisipažino visiškai, nukentėjusiojo M. M. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, liudytojos I. V. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo M. M. protokolas – pareiškimas (b. l. 4, t. 1), Įvykio vietos apžiūros 2012-12-26 protokolas (b. l. 9–12, t. 1), Daiktų (televizoriaus) apžiūros 2013-01-11 protokolas (b. l. 13–15, t. 2), Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo 2013-01-15 protokolas (b. l. 18, t. 1), 2013-01-22 Apžiūros (žieminės striukės) protokolas ir kiti byloje esantys duomenys.
Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad nuteistasis K. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. bendrais veiksmais su J. G. ir D. M. įvykdė vagystę iš M. M. buto.
Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. P., tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę, todėl paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. reikalavimus. Nuteistasis K. P. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 d.).
Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę (jis yra recidyvistas, nes tyčinį nusikaltimą įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą, be to, iš pataisos namų buvo paleistas 2012-07-20, o 2012-12-26, t. y. po penkių mėnesių, vėl padarė nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu) ir jį charakterizuojančius duomenis bei kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistajam K. P. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra optimali (protinga ir teisinga).
Skirdamas bausmę apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir nuteistajam už padarytą tyčinį nesunkų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę (1 metams 6 mėnesius), nežymiai didesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su pačia nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmės rūšis nuteistajam bus terminuotas laisvės atėmimas.
Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-09-19 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistųjų J. G. ir K. P. apeliacinius skundus atmesti.