Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr.1A-22-478-2014

Teisėja Ramunė Kuzmienė Teisminio proceso Nr. 1-52-2-00051-2011-0

2014 m. gegužės 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajai R. J., jos gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nukentėjusiajai J. J., viešame teismo posėdyje apeliacine išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai dirbti 15 (penkiolika) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Nukentėjusiosios J. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš R. J. nukentėjusiosios naudai priteista 72,99 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Valstybinės ligonių kasos ieškinys patenkintas ir iš R. J. Valstybinei ligonių kasai priteista 38,73 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2011-07-29, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) k., privačioje J. J. namų valdoje – kieme ir name, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškiančiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent J. J. mažamečių vaikų ir kitų asmenų akivaizdoje vadino necenzūriniais žodžiais, ne mažiau nei vieną kartą spyrė J. J. į pilvą, nagais apdraskė veidą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kairio antakio išorinio galo srityje ir kairės ausies kramslio srityje, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nuteistosios R. J. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendis pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, vyksta privataus kaltinimo tvarka. Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, būtina išsiaiškinti nukentėjusiojo poziciją dėl susitaikymo. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo aiškintasi nukentėjusiosios pozicija, taip buvo pažeista BPK 417 straipsnio 2 dalis, toks pažeidimas laikytinas esminiu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistoji R. J. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir teismo nuosprendį palikti be pakeitimų, nukentėjusioji J. J. taikytis su kaltinamąja ir jai atleisti nesutiko.

R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1ir 2 punktai).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, nors ir išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius duomenis, tačiau padarė nepagrįstas išvadas dėl kaltinamosios nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nors R. J. buvo nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jos nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog 2011-07-29, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) k., privačioje J. J. namų valdoje – kieme ir name, tyčia ne mažiau nei vieną kartą spyrė J. J. į pilvą, nagais apdraskė veidą ir padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimų kairio antakio išorinio galo srityje ir kairės ausies kramslio srityje.

Iš nuteistosios apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė ginčija nukentėjusiosios J. J. bei liudytojų A. L. bei M. L. parodymus, teigdama, kad jų nurodoma įvykio versija yra neatitinkanti tikrovės ir išgalvota, siekiant joms pačioms išvengti baudžiamosios atsakomybės už R. J. atžvilgiu panaudotą smurtą. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais, taip pat pati apklaususi nukentėjusiąją J. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės skunde nurodytais motyvais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-07-29 nuteistoji R. J. atvyko į J. J. namus, turėdama tikslą susigrąžinti nepilnametį sūnų, kurio gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su R. J., tarp J. J. ir R. J. kilo konfliktas, moterys barėsi tarpusavyje ir susigrūmė. Dėl šių aplinkybių ginčas byloje nekyla, tačiau paties konflikto aplinkybes nukentėjusioji J. J., liudytojos A. L. bei G. M. L. ir nuteistoji R. J. nurodo skirtingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiosios bei liudytojų nurodoma versija, jog būtent R. J. sukėlė konfliktą, vartojo necenzūrinius žodžius J. J. atžvilgiu, puolė J. J. ir prieš ją smurtavo.

Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. J. nurodė, kad 2011-07-29 buvo namuose su kaimyne A. L., kai apie 18 val. ją kita kaimynė – G. M. L. perspėjo, kad ateina R. J.. J. J. išsigando, patikrino, ar užrakintos verandos durys, ir priėjusi prie lauko durų, norėdama jas užrakinti, čia sutiko R. J., kuri kaire ranka laikė už durų rankenos, neleisdama jų uždaryti, o dešine ranka griebė J. J. už veido, stvėrė už palaidinės, spyrė į pilvą, o nukentėjusioji gindamasi spyrė atgal. Nukentėjusiosios teigimu, jas išskyrė G. M. L., kuriai pavyko uždaryti duris ir ji liko lauke su R. J. (b. l. 193-196, t. 1). Ikiteisminio tyrimo metu J. J. nurodė iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (b. l. 7, 9, 12-14, 72-73, t. 1), o apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas patvirtino, nurodydama, kad taikytis su R. J. nenori ir nesutinka, nori, kad būtų įvykdytas teisingumas. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusioji savo parodymus keitė – priešingai, ji nuosekliai laikėsi savo pozicijos, kad konfliktą, siekdama patekti į nukentėjusiosios būstą, sukėlė būtent R. J., o ji tik gynėsi nuo jos atžvilgiu naudojamo smurto.

Pati apeliantė R. J. pripažįsta, kad su G. M. L. ir A. L. iki to incidento iš viso neturėjo nieko bendro, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad liudytojos būtų suinteresuotos bylos baigtimi ar jų santykiai su nuteistąja būtų priešiški, todėl apeliacinės instancijos teismui, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismui nekyla abejonės šių liudytojų parodymų objektyvumu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog J. J. ir G. M. L. „mėtosi“ faktinėse aplinkybėse, pačios sužalojo apeliantę ir neteisėtai laikė pas save jos sūnų A., apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais sutikti negali. Kaip nustatyta bylos duomenimis, jokie sužalojimai R. J. 2011-07-29 nebuvo padaryti, o jos sūnus A. pats savanoriškai išėjo gyventi pas tėvą ir atsisakė grįžti į motinos namus (b. l. 33-35, t. 1). Nepagrįstas yra ir apeliacinio skundo argumentas, kad dokumentai Nr. 52-13-S-9814, Nr. 52-13-S-10367 ir Nr. 0111000448598 patvirtina, jog R. J. teisėtai lankėsi R. J. sodyboje, nes dokumentas Nr. 0111000448598 patvirtina tik tą aplinkybę, kad R. J. 2011-07-26 kreipėsi į Alytaus apskrities VPK su prašymu imtis priemonių paimti iš buvusio sutuoktinio R. J. sūnų A., dokumentu Nr. 52-13-S-9814 yra pranešama R. J. apie ikiteisminio tyrimo Nr. 52-2-00020-11 pradėjimą (kuris nutrauktas 2011-10-24 Alytaus rajono apylinkės prokuratūros nutarimu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, b. l. 33-35, t. 1), o dokumentas Nr. 52-13-S-10367 yra užklausimas antstolei A. K., kokių priemonių yra imtasi Alytaus rajono apylinkės teismo 2004-03-15 vykdomojo rašto Nr. 2-447-09/04 užtikrinimui, taigi šiais dokumentais tikrai nėra patvirtinamas R. J. lankymosi J. J. privačioje valdoje teisėtumas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojos A. ir G. M. L. tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios vykusio konflikto aplinkybes nurodė iš esmės vienodai. Palyginus jų parodymus tarpusavyje ir įvertinus įvykio situaciją, akivaizdu, kad nepaisant smulkių netikslumų, tiek nukentėjusioji, tiek ir A. L. bei G. M. L. esmines įvykio aplinkybes suvokė vienodai ir jas detaliai bei nuosekliai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusiosios bei liudytojų parodymuose esantys smulkūs netikslumai, kuriuos apeliaciniame skunde detaliai nagrinėja nuteistoji, jos subjektyvus faktinės įvykio situacijos suvokimas ir vertinimas nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų teisingumu. Teisėjų kolegija bylos nagrinėjimo metu nenustatė, kad nukentėjusioji J. J., liudytojos A. L., G. M. L. būtų davusios melagingus parodymus, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo reikalavimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn melagingus parodymus davusius asmenis, juo labiau, kad baudžiamojo proceso įstatymais teismui tokia teisė ir nesuteikta.

Nukentėjusiosios ir minėtų liudytojai parodymai patvirtina, jog būtent R. J. sukėlė konfliktą, spyrė nukentėjusiajai į pilvo sritį bei apdraskė veidą. Iš dalies nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus patvirtina ir policijos pareigūno R. K. nurodytos aplinkybės, jog atvykus į įvykio vietą matėsi, kad buvo įvykęs konfliktas, namo savininkė aiškino, kad atvyko buvusi vyro žmona, reikalavo atiduoti vaiką bei šoko ją mušti. Nors liudytoja G. M. L. nurodė nemačiusi, kaip R. J. spyrė J. J. į pilvą, tačiau šią aplinkybę patvirtino liudytoja A. L.. Atkreiptinas dėmesys, kad apdraskiusi J. J. veidą neneigė ir pati nuteistoji, šią aplinkybę patvirtino liudytojos A. L. ir G. M. L., ją patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 610/11(06) (b. l. 16-17, t. 1), kurioje konstatuota, kad odos nubrozdinimai kairio antakio išorinio galo srityje ir kairės ausies kramslio srityje, galimai padaryti rankų nagais nukentėjusiosios nurodytu laiku, kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Vertinant visus šiuos įrodymus, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog R. J., kaip teigiama apeliaciniame skunde, gynėsi nuo ją užpuolusių asmenų smurto, nes tokie duomenys byloje nenustatyti. Taip pat apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių ir dėl medicinos specialisto išvados objektyvumo, kadangi tai, kad J. J. buvo sužalotas veidas ir bėgo kraujas, ji galėjo apdraskyti J. J., pirmos instancijos teisme pripažino ir pati R. J. (b. l. 191-193, t. 1), šias aplinkybes nurodė liudytojos A. L. ir G. M. L. bei pati nukentėjusioji, be to, objektyvūs sužalojimai nustatyti iš karto po įvykio medicinos įstaigoje metu (b. l. 20, t. 1) ir medicininės apžiūros pas specialistą metu (b. l. 16-17, t. 1).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad R. J. veiksmai kvalifikuotini kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji R. J. į nukentėjusiosios namus atėjo turėdama tikslą susigrąžinti, jos manymu, iš jos neteisėtai paimtą sūnų, kurio gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu nustatyta su ja. Tai, kad šis tikslas ir buvo pagrindinė R. J. apsilankymo įvykio vietoje priežastis, patvirtina ta aplinkybė, kad 2011-07-25, viena diena po to, kai jos sūnus savo noru atvyko į J. J. ir R. J. namus, R. J. taip pat lankėsi J. J. namuose ir reikalavo atiduoti sūnų. Taigi, konfliktas tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios tęsėsi jau kurį laiką ir nebuvo vienkartinis ar netikėtas nei nuteistajai, nei nukentėjusiajai. Šios aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad 2011-07-29 į J. J. namus R. J. atėjo siekdama sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o tai rodo, kad jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, kas yra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Šiuo atveju, nuteistosios ir nukentėjusiosios konfliktas vertintinas kaip kilęs iš asmeninių paskatų, nuteistajai siekiant pasiimti savo mažametį sūnų, kurio gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu ir vykdytinu teismo sprendimu buvo nustatyta su ja. Pažymėtina, jog veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta, o subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nors formaliai R. J. veiksmai – necenzūriniai žodžiai bei fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiosios atžvilgiu kitų asmenų ir mažamečių vaikų akivaizdoje – gali būti vertinami kaip įžūlus elgesys, sutrikdęs ne tik nukentėjusiosios, bet ir jos namuose buvusių suaugusių ir mažamečių asmenų rimtį, tačiau pačios nuteistosios savo veiksmų suvokimas, asmeninių motyvų dominavimas ir, šiuo atveju, nusikaltimo padarymo vieta – nukentėjusiosios privati valda, nesudaro pagrindo spręsti, kad kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog R. J. veikoje nėra visų būtinųjų viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymių, todėl jos veika – nežymus J. J. sveikatos sutrikdymas – kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatyta, kad R. J., turėdama tikslą susigrąžinti mažametį sūnų, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su ja, atėjo į buvusio sutuoktinio namus ir pareikalavo atiduoti jai vaiką, dėl ko kilo konfliktas su buvusio sutuoktinio žmona J. J.. Tarp moterų dėl patekimo į nukentėjusiosios namo vidų įvyko susistumdymas, kurio metu nuteistoji spyrė nukentėjusiajai į pilvą bei nagais apdraskė veidą. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 610/11(06) (b. l. 16-17, t. 1), nukentėjusiajai padaryti sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tuo tarpu nuteistosios teiginiai, jog tai nukentėjusioji ją puolė, o ji tik gynėsi, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Nors nukentėjusioji neneigė, kad gindamasi galėjo R. J. įspirti, tačiau nuteistoji į jokią medicinos įstaigą nesikreipė, o liudytojos tvirtino, jog prieš R. J. smurtas nebuvo naudojamas. Nuteistosios skunde minimas liudytojas R. K. nebuvo tiesioginis konflikto dalyvis, taigi, nei patvirtino, nei paneigė R. J. nurodytas aplinkybes.

Baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, vyksta privataus kaltinimo tvarka. Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). BPK 417 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji J. J. su nuteistąja taikytis nesutiko (t. 2, b. l. 180), taigi nėra procesinių kliūčių, perkvalifikavus R. J. veiką į numatytąją BK 140 straipsnio 1 dalyje, bylą baigti priimant nuosprendį.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas aplaidžiai. Susipažinus su bylos dokumentais, aukštesnysis teismas jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ar kurie būtų sukliudę pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nenustatė. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo prašymas peržvelgti prokurorės N. K. nušalinimo dokumentą, nes apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nagrinėja baudžiamąsias bylas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties (BPK 311 straipsnio 1 dalis), o nutartis dėl prokurorės K. nenušalinimo yra įsiteisėjusi ir galiojanti (b. l. 175, t. 1).

Apeliaciniame skunde R. J. ginčija nukentėjusiosios civilinio ieškinio tenkinimo klausimą ir teigia, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai priteistas nepagrįstai. Taip pat apeliantė ginčija ir Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio tenkinimą, teigdama, jog pati J. J. turi susimokėti išlaidas, kurias patyrė Valstybinė ligonių kasa. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie R. J. skundo motyvai nepagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies priteisdamas 72,99 Lt turtinės ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys byloje buvo pareikštas prašant atlyginti 399 Lt turtinę ir 3000 Lt neturtinę žalą (b. l. 75-76, t. 1).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tenkinti nukentėjusiosios J. J. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visa apimtimi nėra pagrindo. Teismas, priteisdamas nukentėjusiajai turtinę žalą, atsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padariniai nėra sunkūs, nukentėjusiajai nepadaryti negrįžtami sveikatos pakenkimai, taip pat į kaltinamosios asmenybę, turtinę padėtį ir, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, teisingai nustatė J. J. priteistinos neturtinės žalos dydį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.286 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Civilinio kodekso 6.280 straipsnyje nustatyta, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsnio 1 punkte ir 31 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad PSDF biudžeto pajamas be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamais R. J. veiksmais nukentėjusiajai J. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų J. J. gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jos sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš PSDF biudžeto lėšų, suteiktų gydymo paslaugų kaina – 38,73 Lt (b. l. 20, 62, 68, t. 1), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas už nukentėjusiosios gydymą priteisė iš nuteistosios R. J. (LR CK 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis).

Perkvalifikavus R. J. nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, R. J. skirtina bausmė. Teisėjų kolegija, skiriant bausmę, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistoji R. J. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, ji neteista, nebausta administracinėmis nuobaudomis, registruota darbo biržoje, charakterizuojama teigiamai, augina dvi dukras, iš kurių viena mažametė. R. J., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus, kurios dydis mažesnis nei bausmės vidurkis.

R. J. reikalavimas priteisti iš nukentėjusiosios Lietuvos valstybei 50% išlaidų advokato paslaugoms yra nepagrįstas, kadangi kaltinamoji pripažinta kalta, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nutarė:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti. R. J. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir skirti 3 (trijų) mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant neatlygintinai dirbti 10 (dešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.