Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-21 · Administracinė byla Nr. AS-640-822/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-21
Bylos Nr.
AS-640-822/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01764-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis pakeista.
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
J. E.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-640-822/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01764-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. E. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. E. kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus, paskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą nuo maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio, o ne nuo jos uždirbto vienos dienos kompensuojamojo darbo užmokesčio; 2) įpareigoti atsakovą paskaičiuoti skirtumą tarp pareiškėjai išmokėtos motinystės pašalpos ir mokėtinos motinystės pašalpos, taikant pareiškėjos uždirbtą dienos kompensuojamąjį uždarbį teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dienai; 3) priteisti 1 058,52 Eur žalą (patikslinus pagal atsakovo paskaičiavimus) ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo prašymo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kaip matyti iš ABTĮ numatyto reguliavimo, teismams nėra suteikiami įgaliojimai atskirai atlikti tam tikrų faktų pripažinimo funkcijos pagal atskirus pateiktus subjektų prašymus, reikalavimus. Tam tikri faktai, teisės aktai ir įtvirtintas teisinis reguliavimas yra aiškinami ir taikomi, kiek jie yra reikšmingi sprendžiant teismo kompetencijai priskirtinus ginčus ir kitus procesinio pobūdžio prašymus (ABTĮ 86 str.). Pareiškėjos nurodomų fakto pripažinimas negali būti savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku. Remiantis šiais argumentais teismas padarė išvadą, jog reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais yra nepriimtinas kaip nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Dėl antrojo reikalavimo teismas pasisakė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad dėl skirtumo tarp pareiškėjai išmokėtos ir mokėtinos motinystės pašalpos sumos apskaičiavimo tarp pareiškėjos ir atsakovo yra kilęs ginčas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas nepriimtinas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja skunde nurodė, jog prašo turtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip matyti iš skundo turinio, jo priedų, ginčas iš esmės kilęs dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-7743, kuriuo, pareiškėjos teigimu, jai buvo apskaičiuotas netinkamas motinystės pašalpos dydis. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnį ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu 1 dalimi, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą). Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, ginčui dėl motinystės pašalpos mokėjimo yra privaloma ikiteisminė nagrinėjimo tvarka. Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 30 d. Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą būtų skundusi Valdybai, nors tokia apskundimo tvarka buvo nurodyta ir pačiame Valdybos Vilniaus skyriaus sprendime. Taigi pareiškėja nesilaikė įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl trečiąjį skundo reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja 2016 m. gegužės 23 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji siekia fakto pripažinimo ir teigia, kad prašo teismo konstatuoti, jog atlikti neteisėti veiksmai, kas yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymi, kad pats skundo pateikimas įrodo faktą, jog yra kilęs ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl teismo veiksmai, kuriais atsisakyta priimti antrąjį reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, yra nepagrįsti. Teigia, kad pareiškėja neginčija atsakovo prieš trejus metus priimtų sprendimų, naudojasi kitais pažeistų teisių gynybos būdais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą nepasinaudojus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m.gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029)), galiojusiu iki 2016 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas kilo valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpos mokėjimo santykių srityje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti, nes pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, taip pat konstatavęs, kad pirmas ir antras pareiškėjos reikalavimai nenagrinėtini teisme administracinio proceso tvarka.

Atskirajame skunde pareiškėja pažymi, kad neginčija atsakovo priimtų sprendimų dėl sumažintos pašalpos mokėjimo ir naudojasi kitais pažeistų teisių gynybos būdais – prašo priteisti žalą, kurią įvertina skirtumo tarp pareiškėjai išmokėtos ir mokėtinos motinystės pašalpos suma.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos (ABTĮ 25 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, apibrėžiančio inter alia ginčų dėl Valdybos administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje eAS-670-602/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės neginčija, kad šios tvarkos nesilaikė, tačiau pažymėtina, kad formuluodama skundo reikalavimus pareiškėja neprašė panaikinti Valdybos ar (ir) jos teritorinių skyrių sprendimų, susijusių su motinystės pašalpos pareiškėjai mokėjimu ir (ar) įpareigoti Valdybą išmokėti pašalpos skirtumą. Pareiškėja šiuo atveju pasirinko kitą savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą – prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų (ABTĮ 18 str. 2 d. 4 p., Civilinio kodekso 6.271 str.). Dėl nurodytos priežasties klausimas dėl paminėtos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos laikymosi neaktualus sprendžiant pareiškėjos skundo priėmimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose dėl žalos atlyginimo atsakovu yra valstybė, atstovaujama institucijos, iš kurios (jos darbuotojų) veiksmų kildinama žala. Nors ABTĮ taikymo požiūriu atsakovo pasirinkimas, paduodant skundą administraciniam teismui, yra skundą paduodančio asmens (pareiškėjo) diskrecija (ABTĮ 22 str. 1 d., 23 str. 2 d., 48 str. 2 d.), ši diskrecija teismo gali būti pakoreguota ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje arba ABTĮ 54 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl veiksmų neteisėtumo pripažinimo negali būti savarankišku reikalavimu byloje. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks reikalavimas negali būti skundo dalyku – veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.). Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010).

Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006). Šiuo atveju reikalavimas įpareigoti atsakovą apskaičiuoti pašalpos skirtumą turėtų būti pagrįstas atsakovo atsisakymu tokius veiksmus atlikti. Nesant tokio atsisakymo, pagrįsta teismo išvada, jog byloje nėra duomenų, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl pašalpos skirtumo apskaičiavimo. Taigi toks reikalavimas negali būti savarankišku materialinio pobūdžio reikalavimu byloje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jis byloje galėtų būti reiškiamas kaip procesinis prašymas išreikalauti iš atsakovo įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjos reikalavimą dėl prašomos priteisti žalos dydžio.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį kaip paduotą nepasinaudojus privalomą tokio pobūdžio ginčams ikiteismine nagrinėjimo tvarka, todėl yra pagrindas panaikinti šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir skundo priėmimo klausimą dėl šios skundo dalies perduoti tam pačiam teismui spręsti iš naujo. Nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pirmą ir antrą skundo reikalavimus, paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. E. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį pakeisti iš dalies: panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą priteisti 1 058,52 Eur žalą ir 5 procentų metines procesines palūkanas, ir šio reikalavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė