Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K., G. M., S. P. ir K. P. kasacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžių ir pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteisti:

D. K. – laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, atimant penkeriems metams teisę dirbti darbą, susijusį su materialinių vertybių apskaita, išdavimu bei saugojimu. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, D. K. atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies.

S. P. – laisvės atėmimu šešeriems metams, atimant penkeriems metams teisę dirbti darbą, susijusį su materialinių vertybių apskaita, išdavimu bei saugojimu. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu.

A. R. – laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, atimant penkeriems metams teisę dirbti darbą, susijusį su materialinių vertybių apskaita, išdavimu bei saugojimu. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

G. M. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, atimant penkeriems metams dirbti darbą, susijusį su materialinių vertybių apskaita, išdavimu bei saugojimu. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

K. P. nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, atimant penkeriems metams teisę dirbti darbą, susijusį su materialinių vertybių apskaita, išdavimu bei saugojimu. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą ji atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies.

Priteista iš D. K., G. M., S. P., A. R. ir K. P. solidariai 2 882 220,85 Lt AB banko „Nord/LB Lietuva“ naudai, nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimui.

Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinti: D. K. pagal 1961 m. BK 315 straipsnio 1 dalį, S. P. pagal 1961 m. BK 315 straipsnio 1 dalį, 274 straipsnio 3 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio dalis, kuria A. R. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. R. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Civiliniai ieškiniai A. R. atmesti.

Apylinkės teismo nuosprendis dėl S. P., D. K., G. M. ir K. P. pakeistas.

S. P. ir D. K. veikų kvalifikacijoje pašalinta nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį. Panaikintos S. P., D. K., G. M. ir K. P. paskirtos bausmės – atėmimas teisės dirbti darbą, susijusį su materialinių vertybių apskaita, išdavimu bei saugojimu.

S. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė sumažinta iki ketverių metų laisvės atėmimo. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

D. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė sumažinta iki dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą D. K. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.

K. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė sumažinta iki trejų metų laisvės atėmimo. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, K. P. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleista.

G. M. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

Priteista civiliniam ieškovui AB „Turto bankas“ iš K. P. 720 555 Lt ir solidariai iš S. P., D. K. ir G. M. 2 161 665,85 Lt žalai atlyginti. AB banko „Nord/LB Lietuva“ ieškinys atmestas.

Nuteistoji D. K. skundžia ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartį, kuria jai nutraukta baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių jų skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio prokuratūros skundą tenkinti, o kasatorių skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasatoriaus nuomone, netgi sutikus su teismo išvadomis, kad paskola iš LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus buvo gauta apgaule, nesant išankstinės tyčios jos negrąžinti, jo veika teoriškai galėtų būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK 329¹ straipsnį, bet, remiantis BK 7 straipsniu, net ir tokia veika, padaryta iki šio įstatymo įsigaliojimo, negalėjo užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių motyvų (kurie buvo išdėstyti ir apeliaciniame skunde) nepasisakė ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, neišnagrinėjo byloje paduoto jo apeliacinio skundo, suvaržė jam įstatymų garantuotas teises ir taip padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie yra pagrindas šio teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasaciniu skundu nuteistoji K. P. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžius dėl jos panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio motyvai, kuriais teismas pagrindė jai kaltinimą turto iššvaistymu, leidžia teigti, kad jie nepagrįsti jokiais įrodymais, neatitinka jai inkriminuotos veikos kvalifikavimo ir teismo išvadų (BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimas). Teismas vieno nusikaltimo (sukčiavimo) motyvais neleistinai grindė kito nusikaltimo (turto iššvaistymo) sudėties buvimą. Tai parodo teismo neobjektyvumą jos atžvilgiu. Kasatorė šiuos teiginius argumentuoja, jos manymu, prieštaringomis nuosprendžio išvadomis dėl to, kad jai inkriminuotas turto iššvaistymas neteisingai grindžiamas tuo, kad „AB (duomenys neskelbtini) išduotos paskolos nebuvo panaudotos pagal tikslinę paskirtį, bet buvo apgaule pagrobtos, o ji kreditus turėjo teikti tik tiesioginiam perkamų materialinių vertybių ir paslaugų apmokėjimui“ (nuosprendžio 13 psl.), „ji tyčia leido pervesti kreditines lėšas pagal suklastotus mokėjimo pavedimus už neegzistuojančias materialines vertybes“ (nuosprendžio 3 psl.), „ji savo potvarkiais, parašais leisdama pervedinėti lėšas, kiekvienu atveju pakartotinai iššvaistė svetimą turtą, nes, teismo nuomone, jos veiksmai buvo padaryti vieninga tyčia“ (nuosprendžio 16 psl.). Kasatorės nuomone, iš šių nuosprendžio teiginių matyti, kad teismas pripažįsta, jog jos tyčia apima žinojimą apie mokėjimo pavedimų suklastojimą, taigi tokie veiksmai yra bendrininkavimas apgaule užvaldant kredito lėšas, tačiau vėliau teismas pats sau prieštarauja teigdamas, kad ji iššvaistė svetimą turtą. Tokie nuosprendžio trūkumai vertintini kaip esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, kurie suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Civilinių ieškinių išsprendimas abiejų instancijų teismuose liudija, kad teismai objektyviai neišsiaiškino, kieno nusikalstamais veiksmais bankui buvo padaryta 2 882 220,85 Lt žala ir kas už padarytą žalą turi būti atsakingas. Pirmiausia, apylinkės teismas, pašalindamas iš jai pareikšto kaltinimo 660 050 Lt sumą, tačiau nesumažindamas šioje dalyje priteisto civilinio ieškinio, priėmė tendencingą apkaltinamąjį nuosprendį. Antra, jos veiksmai išduodant 3 000 000 Lt kreditą yra nesusiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų padarytu nusikaltimu (sukčiavimu) ir jo padariniais. Todėl priteisiant iš jos solidariai visų kitų asmenų užvaldytą pinigų sumą arba vieną ketvirtąją jų dalį, jai neteisėti perkeliama atsakomybė už kitų asmenų padarytą nusikaltimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti.

Bendrininkavimo kaltės turinio esmė yra tai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog daro nusikalstamą veiką ne vienas, o kartu su kitais numato, kad bendros pastangos lems nusikaltimo padarymą, ir nori taip veikti. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis davė nuoseklius, vienodus ir abejonių nekeliančius parodymus apie tai, kad nė su vienu iš nuteistųjų niekada neplanavo, nesitarė ir negrobė LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus turto nei apgaule, nei kitais būdais. Tai iš esmės patvirtino ir Šiaulių apygardos teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog jis būtų žinojęs apie kitų asmenų susitarimą sukčiavimo būdu užvaldyti LŽŪB lėšas ir savo veiksmais neprisidėjo prie kredito gavimo panaudojant suklastotus dokumentus. Jis neneigia, kad iš LŽŪB Mažeikių skyriaus į jo prekybos įmonės atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 2 000 000 Lt kreditinių lėšų, skirtų AB (duomenys neskelbtini), o 1994 m. rugpjūčio 2 d. su S. P. pasirašė susitarimą pasinaudoti savo įmonės atsiskaitomąja sąskaita LTB Mažeikių skyriuje, su ne jam priklausančiomis lėšomis S. P. ir A. Ž. nurodymu susitarime numatytomis sąlygomis atliko bankines operacijas, tačiau nežinojo, kad į jo įmonės sąskaitą pervesti minėti 2 000 000 Lt yra įgyti nusikalstamu būdu. Nuosprendyje nėra nurodytas šių pinigų įgijimo būdas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį dėl didelės vertės turto pasisavinimo ar iššvaistymo, o teismas jo veiksmus perkvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimą), veikos kvalifikacija keitėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, parodo, kad nėra surinkta įrodymų apie tai, kad jis žinojo, jog į jo įmonės sąskaitą pervestas AB (duomenys neskelbtini) skirtas kreditas yra įgytas nusikalstamu būdu. Kiti nuteistieji ir apklausti liudytojai nepatvirtino, kad jis būtų žinojęs apie nusikalstamą veiką, o kiti byloje esantys įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės jo kaltę ne patvirtina, bet ją paneigia. S. P. nurodymu iš jo įmonės daromi pavedimai AB (duomenys neskelbtini) skoloms padengti, atsiskaityti už baldus, dažus ir kt. negalėjo sukelti įtarimo, kad į jo įmonės atsiskaitomąją sąskaitą pervestas AB (duomenys neskelbtini) kreditas įgytas apgaule. Nėra logiškas ir minėto susitarimo pasirašymas, juo labiau – pateikimas teismui, jei jis būtų sutikęs bendrininkauti nusikalstamoje veikoje. Taigi įrodymų dėl kaltės padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką byloje nesurinkta. Jis pinigų apgaule neįgijo ir neturėjo tyčios tą padaryti. Šiaulių apygardos teismo išvados apie tai, kad jo veiksmai naudojantis į jo atsiskaitomąją sąskaitą pervestais pinigais rodo, kad jis bendrininkavo kitiems bendrininkų grupės nariams apgaulės būdu užvaldant LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus turtą, prieštarauja anksčiau minėtai to paties teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad jis žinojo apie kitų nuteistųjų susitarimą padaryti sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas yra nenuoseklus vertindamas jo nusikalstamą veiką kaip padėjėjo, tačiau kitu atveju (nuosprendžio 17 psl.) – jau kaip vykdytojo.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. yra išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nepagrįstai panaikindamas teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Be to, kasatorės nuomone, teismas turėjo pasisakyti ir senaties taikymo klausimais.

Nuteistųjų D. K., G. M., S. P., K. P. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Nuteistieji D. K., G. M., S. P. ir K. P., neigdami savo kaltę, kasaciniuose skunduose, be kitų argumentų, nurodo, kad nesutinka su teismo atliktu kai kurių įrodymų (liudytojų parodymų, dokumentų) įvertinimu, o nuteistoji D. K. papildomai nurodo, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, todėl minėti nuteistųjų D. K., G. M., S. P. ir K. P. kasacinių skundų argumentai nenagrinėtini.

Dėl nuteistųjų D. K. ir S. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei dėl nuteistojo G. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį

BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kvalifikuotą sukčiavimą, t. y. didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti turtą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu jie „priverčiami“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė – suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Turto įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų.

Pagal BK 24 straipsnį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Vykdytojas yra asmuo, pats padaręs nusikalstamą veiką. Jei kaltininkas nėra nusikaltimo vykdytojas, o tik padėjėjas, jo atlikti objektyvūs veiksmai atitinka 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus. Subjektyviai kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais prisideda prie kitų bendrininkų nusikalstamos veikos.

Byloje nustatyta, kad LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyrius AB (duomenys neskelbtini) 1994 m. rugpjūčio 9 d.–1994 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu išdavė keturis bendros 3 milijonų litų vertės trumpalaikius kreditus pagal tikslinę paskirtį. Beveik visa ši suma (2 782 220,85 Lt) pagal suklastotus mokėjimo pavedimus buvo pervesta į sąskaitas kituose bankuose ir kaltininkų užvaldyta, o 100 000 Lt neteisėtai pervesta į AB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą LŽŪB Mažeikių skyriuje, iš kurios 94 811 Lt buvo nurašyta šiam bankui kaip palūkanos. Teismų sprendimuose taip pat nustatyta, kad minėtas trumpalaikio kredito sutartis AB (duomenys neskelbtini) vardu kaip įmonės prezidentas pasirašė nuteistasis S. P., nors jis nebuvo šios įmonės įstatuose nustatyta tvarka išrinktas (paskirtas) nei į šias, nei į kitas pareigas ir apskritai tuo metu bendrovėje oficialiai nedirbo, jo parašų pavyzdžiai banke patvirtinti neteisėtai. Kreditui gauti buvo panaudoti suklastoti dokumentai, įskaitant 1994 m. rugpjūčio 11 d. AB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo išrašą apie tai, kad kreditams gauti įkeičiamas AB (duomenys neskelbtini) turtas. Į mokėjimo pavedimus, kuriais remiantis kreditinės lėšos buvo nukreiptos į kitų asmenų sąskaitas ir užvaldytos, S. P. ir kito asmens nurodymu žinomai neteisingas žinias įrašė nuteistoji D. K., kuri tuo metu dirbo AB (duomenys neskelbtini) vyriausiąja finansininke. Šios nustatytos aplinkybės parodo, kad nuteistųjų S. P. ir D. K. veiksmai – suklastotų dokumentų panaudojimas gaunant kreditą AB (duomenys neskelbtini) vardu ir pervedant kreditines lėšas pagal suklastotus mokėjimo pavedimus (įrašius žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad kreditinės lėšos bus panaudojamos technologinės linijos, medienos pirkimui ir kitiems mokėjimams) į kitų asmenų sąskaitas – yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – svetimo didelės vertės turto užvaldymu. Neteisėtas nuteistojo S. P. veikimas AB (duomenys neskelbtini) vardu, abiejų nuteistųjų suklastotų dokumentų panaudojimas pagrįstai įvertintas kaip apgaulė (piktnaudžiavimas LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus valdytojos pasitikėjimu). Šie objektyvūs požymiai parodo ir tai, kad teismas pagrįstai pripažino, jog tarp nuteistųjų S. P. ir D. K. buvo išankstinis susitarimas apgaulės būdu įgyti minėtas kreditines lėšas ir jų negrąžinti. Tokie nuteistųjų S. P. ir D. K. veiksmai turi visus būtinus sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius, todėl, atsižvelgiant į užvaldyto turto vertę, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Atmestinas nuteistosios D. K. kasacinio skundo argumentas, kad ji, būdama įmonės vyriausioji finansininkė, tik vykdė įmonės vadovo (vadovų) nurodymus ir nusikalstamos veikos nepadarė. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų šią nuteistąją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o kito nusikalstamos veikos bendrininko nurodymų vykdymas realizuojant nusikaltimo objektyviuosius požymius yra bendrininkavimas padarant nusikaltimą ir tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Nuteistasis S. P. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jam inkriminuotos veikos esmė yra ta, kad jis nustatyta tvarka nebuvo išrinktas AB (duomenys neskelbtini) prezidentu, todėl ir jo tolesnė veika šios įmonės vardu yra neteisėta. Iš tikrųjų byloje nustatyta, kad nuteistasis S. P. aptariamu laikotarpiu neteisėtai veikė kaip AB (duomenys neskelbtini) prezidentas. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad tokia veika yra nusikalstama. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad nuteistasis S. P. buvo įsigijęs kontrolinį įmonės akcijų paketą, buvęs įmonės prezidentas darbuotojams jį pristatė kaip naująjį vadovą, įmonės darbuotojai jo, kaip vadovo, nurodymams paklusdavo. Sukčiavimo nusikaltimo sudėčiai esminę reikšmę turi tai, kad nuteistasis S. P., kredito įstaigai (bankui) neteisėtai prisistatydamas kaip oficialus AB (duomenys neskelbtini) prezidentas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pasirašydamas kredito sutartis, nurodydamas pervesti kreditines lėšas pagal suklastotus mokėjimo pavedimus, realizavo šio nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius. Neteisėtas savęs įvardijimas kredito įstaigai bendrovės vadovu šiuo atveju yra būtino sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio apgaulės dalis.

Byloje nustatyta, kad du milijonai litų kreditinių lėšų pagal suklastotus mokėjimo pavedimus iš AB (duomenys neskelbtini) paskolinės sąskaitos LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo pervesti į personalinės G. M. įmonės sąskaitą Lietuvos taupomojo banko Mažeikių skyriuje ir buvo panaudotos įvairiems mokėjimams. Nuteistasis G. M. kasaciniame skunde neneigia šių nustatytų aplinkybių, bet teigia, kad nežinojo, jog šios lėšos gautos darant nusikaltimą. Pažymėtina, kad ši aplinkybė (t. y. asmens suvokimas, kad jis daro nusikalstamą veiką kartu su kitais bendrininkais) yra lemiama sprendžiant, ar teismas teisingai nuteistojo G. M. veiksmus kvalifikavo kaip padėjėjo įgyjant didelės vertės svetimą turtą apgaule (sukčiaujant). Nusikaltimo sudėties subjektyvieji požymiai nustatomi atsižvelgiant į objektyviuosius požymius, paties kaltininko, liudytojų parodymus ir kitus faktinius duomenis. Kasacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo teigti, kad vertinant nuteistojo G. M. kaltės įrodymus būtų pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Byloje nustatytos aplinkybės – tai, jog nuteistasis G. M. žinojo, kad jokios technologinės linijos ir medienos jo personalinė įmonė bendrovei (duomenys neskelbtini) nepristatys, sudarytos sutartys dėl šių prekių yra fiktyvios, nuteistojo G. M. sutikimas į savo personalinės įmonės sąskaitą leisti pervesti itin didelę dviejų milijonų litų sumą be pateisinančių dokumentų, paties G. M. dalyvavimas paimant pinigus grynaisiais (888 400 Lt) ir mokėjimo pavedimais atliekant įvairius mokėjimus, tarp jų susijusiems su jo paties vadovaujamos įmonės skolomis ir kitos teismų sprendimuose išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ne tik nuteistojo G. M. veikos objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius. Nuteistojo G. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistosios K. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos.

Byloje nustatyta, kad, dirbdama LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus valdytoja, nuteistoji K. P., pažeisdama jos, kaip banko skyriaus valdytojos, veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, viena asmeniškai išdavė bendros 3 milijonų litų vertės trumpalaikes paskolas AB (duomenys neskelbtini). Teismų sprendimuose yra nurodyti nuteistosios K. P. padaryti teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo, Lietuvos banko valdybos nutarimo, LŽŪB valdybos nutarimo, LŽŪB įsakymų) pažeidimai. Šie pažeidimai, įskaitant kreditų išdavimą neapsvarsčius jų išdavimo klausimo kredito skirstymo komisijoje, neorganizavus įkeičiamo turto realios būklės ir vertės patikrinimo, yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais – neteisėtu kreditinių lėšų išdavimu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji K. P. iššvaistė jos, kaip LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus valdytojos, žinioje buvusį didelės vertės banko turtą ir teisingai nuteistosios K. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Teismas šią išvadą padarė išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip teigia kasatorė.

Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek dėl savanaudiškų, tiek dėl kitokių motyvų, tačiau visuomet kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Ta aplinkybė, kad kreditą AB (duomenys neskelbtini) vardu paėmę asmenys patys pateikė suklastotus dokumentus ir padarė sukčiavimą, neturi reikšmės nuteistosios K. P. veikos kvalifikacijai. Sukčiavimo atveju svetimas turtas yra neteisėtai įgyjamas, tuo tarpu iššvaistymo – neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims, tai ir nustatyta šioje byloje.

Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto perleidimo trečiajam asmeniui, todėl kasatorės argumentai, kad aplinkybė, jog dalis AB (duomenys neskelbtini) suteikto kredito buvo panaudota ankstesnei paskolai ir palūkanoms padengti, yra pagrindas šia apimtimi sumažinti jai inkriminuotų nusikalstamų padarinių dydį, yra nepagrįsti.

Dėl BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo

Nuteistieji D. K. ir S. P. kasaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismui pakeitus ikiteisminio tyrimo (parengtinio tyrimo) metu pateiktą nusikalstamos veikos kvalifikaciją iš 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies (turto pasisavinimo ar iššvaistymo) į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimą) buvo iš esmės pažeistos BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių, reglamentuojančių kaltinimo pakeitimą teisme, nuostatos. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.

Kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, ir faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesikeičia, pagal BPK 256 straipsnio prasmę šio straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų nuostatų taikyti neprivalu.

Bylos ikiteisminio tyrimo metu D. K. ir S. P. buvo pareikšti kaltinimai pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu. Tiek D. K., tiek S. P. suformuluotuose kaltinimuose nurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios nepasikeitė išnagrinėjus bylą teisme. Teismas šių nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal lengvesnį įstatymą (2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija švelnesnė, nei 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies). Teisėjų kolegijos nuomone, kad BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai nebuvo pažeisti, nes teismas pakeitė pradinį kaltinimą į lengvesnį, padarydamas tinkamas teisines išvadas iš jam pateiktų faktų.

Nuteistasis S. P. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo klausimu prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, bet nepateikia nei argumentų, nei nuorodų į konkrečias bylas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nuteistasis S. P., tiek nuteistoji D. K. apkaltinamąjį nuosprendį dėl visų reikšmingų teisės ir fakto klausimų ginčijo apeliacinės instancijos teisme, kuris pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų argumentų apie kaltinimo pakeitimą teisme. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl šių nuteistųjų buvo padaryti BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pažeidimai.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo

Nuteistieji S. P., G. M. ir K. P. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jų apeliacinių skundų ir teigia, kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo laikydamasi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, išsiaiškino abejonių keliančias aplinkybes ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės.

Apeliacinės teismas apsvarstė ir argumentuotai atmetė nuteistojo S. P. apeliacinio skundo argumentus dėl kito asmens (A. Ž.) baudžiamosios bylos išskyrimo, J. M., kaip liudytojo, apklausos, 660 050 Lt užvaldymo sukčiavimo būdu pervedant kreditines lėšas į Šiaulių banko „Snoras“ vidinę sąskaitą, aplinkybių.

Nepagrįstas nuteistosios K. P. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas ir neteisėtai pablogino jos teisinę padėtį. Kasatorė neteisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas jai iš kaltinimo pašalino suklastotu 1994 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pavedimu Nr. 83 iš AB (duomenys neskelbtini) paskolinės sąskaitos pervestą 660 050 Lt sumą į Šiaulių banko „Snoras“ vidinę sąskaitą. Iš šio nuosprendžio matyti, kad teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad nuteistoji K. P. leido šią sumą pervesti savo parašu, bet ne tokios vertės svetimo turto iššvaistymą apskritai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji K. P. iššvaistė 2 882 220,85 Lt vertės turtą. Todėl atitinkamai sumažinti nuteistajai K. P. priteisto civilinio ieškinio taip pat nėra pagrindo.

Nuteistojo G. M. kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas prieštaringai įvertino jo nusikalstamos veikos kvalifikaciją (vienur – kaip vykdytojo, kitur – kaip padėjėjo). Nuosprendyje tokių neaiškumų nenustatyta. Kasatoriaus minimas aplinkybes dėl nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo įrodymų tyrimo metu ir įvertino nuosprendyje. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismui nekėlė abejonių nuteistųjų G. M. ir S. P. sudaryti susitarimai, jų fiktyvumas ar paties nuteistojo G. M. dalyvavimas juos pasirašant. Iš bylos dokumentų matyti, kad pats G. M. neneigė su S. P. pasirašęs kontraktus Nr. 11/13 ir Nr. 11/14, kurių vykdyti neketino ir neturėjo galimybių. Todėl nepaskyręs rašysenos ekspertizės teismas BPK 10 ir 22 straipsnių nuostatų nepažeidė, nuteistojo G. M. procesinių teisių nesuvaržė. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo G. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikavęs pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, bausmę paskyrė laikydamasis įstatymo reikalavimų.

Dėl BPK 115 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Teismas, nustatydamas žalą ir priimdamas sprendimą dėl jos atlyginimo, taip pat turi vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui ar turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji D. K. ir S. P., veikdami kaip bendrininkų grupė, apgaule įgijo 2 882 220,85 Lt vertės LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriaus turtą, nuteistasis G. M. padėjo šį nusikaltimą padaryti, o nuteistoji K. P. iššvaistė banko kreditines lėšas. Taigi šios instancijos teismas pripažino, kad žala kilo dėl nuteistųjų D. K., S. P. ir G. M. veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė solidarinę atsakomybę priteisdamas žalos atlyginimą iš S. P., D. K., G. M.. Toliau nuosprendyje konstatuojama, kad K. P. įvykdė nusikaltimą savarankiškai, o ne bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais, todėl pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatus jai nepagrįstai buvo taikyta solidari atsakomybė, kai jai turi būti taikoma dalinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas civiliniam ieškovui AB ,,Turto bankas“ iš K. P., taikydamas dalinę atsakomybę, priteisė žalai atlyginti – 720 555 Lt, t. y. vieną ketvirtąją dalį nuo 2 882 220, 85 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas taip išspręsdamas civilinį ieškinį netinkamai pritaikė įstatymą. Analizuojant CK 6.279 straipsnio 4 dalies nuostatas darytina išvada, kad ir tais atvejais, kai vienoje baudžiamojoje byloje nuteisti keli asmenys už skirtingus nusikaltimus, jie nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) padarytą žalą turi atlyginti solidariai. Tačiau tais atvejais, jeigu jie įrodys, kad žala atsirado tik dėl kito asmens veiksmų, jie gali būti atleisti nuo atsakomybės. Šioje byloje teismai nenustatė aplinkybių, kad K. P. turi būti atleista nuo atsakomybės, todėl ir jai turėjo būti taikoma solidarinė atsakomybė atlyginant žalą civiliniam ieškovui AB ,,Turto bankas“. Kasacinės instancijos teismas saistomas teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų, nesant paduoto skundo dėl žalos atlyginimo, negali priteisti iš K. P. solidariai su kitais nuteistaisiais atlyginti žalą civiliniam ieškovui, nes priešingu atveju neteisėtai būtų pabloginta K. P. padėtis.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinio skundo

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl išteisintojo A. R. nekaltumo, teigdama, kad teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorė, skunde analizuodama, jos manymu, išteisintojo A. R. kaltę patvirtinančius įrodymus, daug dėmesio skiria AB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo aplinkybėms, papildomo susitarimo su A. K. sąlygoms, nuteistųjų dalyvavimui AB (duomenys neskelbtini) valdyme. Tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su A. R. inkriminuota veika. Akcijų pirkimo faktas teismų sprendimuose nėra pripažintas ir nuteistųjų nusikalstamos veikos požymiu (kita vertus, teismas konstatavo, kad LŽŪB (duomenys neskelbtini) skyriui nuteistieji S. P. ir D. K. pateikė kitą akcijų pirkimo sutartį, pagal kurią vienas S. P. nupirko iš A. K. AB (duomenys neskelbtini) akcijų paketą). Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė liudytojus (taip pat ir minimus prokurorės kasaciniame skunde – J. J., V. B., S. B.), nuteistuosius, ištyrė kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai išanalizuotas A. R. pareikštas kaltinimas, surinkti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, konstatuojant, kad byloje nenustatyta, jog A. R. įvykdė sukčiavimą ar padėjo šį nusikaltimą padaryti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus, šiame nuosprendyje, kaip to reikalaujama šio straipsnio 2 dalyje, nurodyti įrodymai, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus šioje bylos dalyje įvertino kitaip negu pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijai neteikia pagrindo laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir įrodymus dėl A. R. kaltės (nekaltumo) įvertino neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tuo tarpu kasaciniame skunde daroma tik prielaida, kad A. R. disponavo dalimi kitų nuteistųjų užvaldytų pinigų. Apkaltinamąjį nuosprendį grįsti spėjimais ir prielaidomis draudžiama. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti A. R. dėl kaltinimo apgaule įgijus didelės vertės svetimą turtą yra teisėtas ir pagrįstas.

Baudžiamosios atsakomybės senaties klausimai išspręsti byloje priimta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimi.

Dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarties

Nuteistoji D. K. kasaciniame skunde nesutinka su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, kuria jai baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Ši teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmiausia teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį baudžiamosios atsakomybės senaties terminas D. K. suėjo dar 1999 m. spalio 4 d. Pagal 2000 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi teismo sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą yra teisingas. Nuteistosios D. K. kasacinio skundo argumentai, kad nutraukus bylą jai atimta teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo ir sukelta abejonių jos nekaltumu, yra nepagrįsti. Nutraukiant bylą dėl baudžiamosios senaties terminų suėjimo kaltinamųjų kaltės klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų D. K., G. M., S. P., K. P. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinius skundus atmesti.