- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-19
- Bylos Nr.
- 1A-230-317-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-00023-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- S. G.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskas
- Kategorijos
Teisėja: Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00023-2011-5
2013 m. kovo 19 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, išteisintajam S. G., jo gynėjui-advokatui Vaclovui Kaminskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 str. 1 d. išteisintas nenustačius jo veikoje šios nusikalstamos veikos sudėties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. G. kaltintas tuo, kad 2010-12-30 apie 14.00 val., viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) g. 4 namo kieme, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį garsiai šaukdamas, necenzūriniais žodžiais išplūdo per kiemą einantį D. R. ir, sugriebęs jį, pastūmė, dėl ko D. R. atsitrenkė galva į namo sieną ir dėl šių veiksmų jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs lengvu galvos smegenų sukrėtimu.
Kauno miesto apylinkės teismas išteisino S. G., nenustatęs jo veiksmuose požymių nusikalstamos veikos numatytos LR BK 284 str. 1 d.
Įvertinęs duomenis byloje, teismas padarė išvadą, jog konfliktas tarp S. G. ir D. R. kilo dėl to, kad S. G. prašė jo bei kartu ėjusių jaunuolių neteršti kiemo nuorūkomis, neiti kiemu ir netrukdyti, tačiau nukentėjusysis, nesutikdamas su pareikšta pastaba, toliau ėjo per kiemą, nors kiti kartu su juo ėję jaunuoliai pakluso ir nusprendė nekonfliktuoti. Teismas nustatė, jog nukentėjusysis konfliktą sprendė papurkšdamas S. G. į veidą pipirinių dujų. Po šio veiksmo konfliktas nutrūko, nes iš kiemo išeinantį nukentėjusįjį sustabdė apsaugos darbuotojas J. B. ir liepė šiam pačiam paskambinti į policiją. Teismas konstatavo, jog nors nukentėjusysis D. R. teisme ir teigė, jog konflikto su S. G. metu pastarojo buvo sužalotas, tačiau įrodymai byloje bei paties nukentėjusiojo nenuoseklūs parodymai neleido teismui pripažinti, jog D. R. buvo sužalotas būtent kaltinime aptariamo konflikto metu. Apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, jog D. R. buvo diagnozuota trauminė smegenų liga dėl to, jog jis apžiūros metu Rombergo pozoje pasvyravo. Teismas konstatavo, jog posėdyje apklausta specialistė nurodė, jog šis simptomas gali būti ir prie kitų galvos ligų, juo labiau, kad nukentėjusysis neneigė, jog jam ir anksčiau skaudėdavo galvą. Išteisindamas S. G., teismas nesivadovavo nukentėjusiojo bei liudytojų E. U. ir L. G. parodymais, nes jų parodymai dėl esminių aplinkybių nebuvo nuoseklūs.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroras prašė 2012-11-27 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują- apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti S. G. kaltu padarius nusikaltimą numatytą LR BK 284 str. 1 d., bei nuteisti jį 8 (aštuoniems) mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį šiuo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 7.00 val. būti namuose, taip pat priteisti iš S. G. D. R. 1600 Lt civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Skunde apeliantas nurodo, jog surinkti bylos duomenys patvirtina, kad S. G. sutrikdė viešąją tvarką, sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, sukėlė pavojų ir kitiems šalia buvusiems nepilnamečiams - V. A., E. U., L. G.. Apeliantas pažymi, jog nuosprendyje teismas nesivadovavo išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiojo D. R., liudytojų V. A., E. U., L. G. parodymais, kurie iš esmės patvirtino D. R. parodymus. Prokuroro įsitikinimu, neatitikimai parodymuose dėl neesminių aplinkybių, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei jų įsiminimui. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad D. R. buvo diagnozuotas nežymus sveikatos sutrikdymas t.y. lengvas galvos smegenų sukrėtimas, kuris galėjo būti padarytas 2010-12-30. Apelianto teigimu, teisme apklausta specialistė Sigita Bielevičienė patvirtino, kad D. R. turėjo patirti pakankamą smūgį, o guzas jo galvoje galėjo ir pranykti.
Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, jog S. G. yra suinteresuotas palankia bylos baigtimi, įvykio metu jis buvo gerokai apgirtęs - jam nustatytas 1,31 promilės girtumas, todėl jo parodymus teismas turėjo atmesti ir vertinti kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroro teigimu, su S. G. buvęs jo draugas V. M. yra suinteresuotas pozityviai pateikti situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes, todėl jo parodymai taip pat turi būti vertinami kritiškai. Apelianto nuomone, visapusiškai remtis liudytojo J. B. parodymais negalima, kadangi jis konflikto nematė, nes jo metu kalbėjosi su pardavėja.
Skundo nagrinėjimo metu prokurorė prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino S. G. pagal LR BK 284 str. 1 d., nepadarius šiam veikos, turinčios nusikaltimo numatyto LR BK 284 str. 1 d. požymių.
LR BK 284 str. nustato baudžiamąją atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal LR BK 284 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tas, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Aptariamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (LR BK 15 str. 2 d. 1 p.).
Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi tokie veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, o aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant klausimą dėl asmens kaltės padarius LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, reikia analizuoti ir priežastis, dėl kurių tarp asmenų kyla konfliktas, išsiaiškinti, ar šį konfliktą matė pašaliniai asmenys, ar buvo panaudotas smurtas ir pan.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad konfliktas tarp išteisintojo S. G. ir nukentėjusiojo D. R. viešoje vietoje – kieme namo (duomenys neskelbtini) g. 4, Kaune, kilo dėl to, kad S. G. nukentėjusiojo D. R. ir kartu su juo per kiemą ėjusių jaunuolių V. A., E. U. ir L. G. paprašė neteršti kiemo nuorūkomis, nešiukšlinti ir išeiti iš kiemo. Tačiau D. R., skirtingai nuo kitų kartu su juo buvusių nepilnamečių asmenų, nesutikdamas su daug vyresnio asmens jam pareikšta pastaba, nereaguodamas į jo prašymą, toliau ėjo per kiemą. Tai, kad S. G. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, o tik paprašė jaunuolių nerūkyti namo kieme ir neiti ir nesibūriuoti jame, patvirtino ne tik S. G., bet ir pats nukentėjusysis D. R. bei visi teisme apklausti liudytojai. Toliau S. G. ir nukentėjusiojo pateikiamos tolimesnės įvykių versijos skiriasi – S. G. teigė, jog nukentėjusiojo nelietė - netampė ir jo nestūmė, tik perspėjo jaunuolius, kad nešiukšlintų. D. R. teigė, jog S. G. garsiai šaukė, plūdo juos visus necenzūriniais žodžiais, o po to dar pastūmė D. R., po ko šis atsitrenkė į sieną ir susimušė galvą.
Įvertinusi D. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra objektyvaus pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog D. R. parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs.
D. R. 2010-12-30 prašyme policijai (t.1, b.l.6) nurodė, kad nepažįstamas iš pažiūros girtas asmuo pradėjo šaukti jiems nešdintis iš kiemo. Jiems nesutikus, pradėjo šaukti, keiktis necenzūriniais žodžiais, agresyviai bėgti link nukentėjusiojo. D. R. sustojus, nepažįstamas žmogus jį čiupo už rankos, traukė link savęs, link bromo, pro kurį atėjo. Jis nurodė, jog būtent traukimo metu D. R. trenkėsi galva į sieną, išsigandęs jis papurškė dujų balionėliu užpuolikui į veidą, po ko šis parkrito ir, išsitraukęs ginklą, pradėjo necenzūriniais žodžiais gąsdinti ir grasinti. Nukentėjęs nurodė, jog jam traukiantis, buvo sulaikytas apsauginio, kuris liepė jam eiti į bromą, po ko išsigandęs D. R., paskambino telefonu 112.
Apklaustas liudytoju (t.1., b.l.35-36) D. R. parodė, kad į kiemą jie su draugais įėjo siekdami sutrumpinti kelią t.y. eidami iš (duomenys neskelbtini) g. į autobusų stotelę, kur pamatė keturis ar penkis vyrus, vienas iš kurių laikė degtinės butelį rankoje. Anot jo liudijimo, kitas iš vyrų ėmė ant jų rėkti, liepė neiti rūkyti. Jiems paaiškinęs, jog taip trumpina kelią, todėl ėjo toliau. Tuomet vyras ėmė jį vytis, pribėgo prie D. R. iš už nugaros, pradėjo jį tempti link savęs, ko pasėkoje jis atsitrenkė galva į namo sieną. Jau pamatęs vėl artėjantį prie jo tą patį vyrą, papurškė jam dujomis.
Apklaustas teisme pirmą kartą (t.1., b.l.98) D. R. nurodė, jog jam einant kiemu, kaltinamasis stovėjo prie savo durų lauke. Jis pradėjo rėkti, kad jie su draugais eina rūkyti. Jam atsakius, kad nerūko, S. G. atbėgo ir griebė D. R. už striukės. Draugai išsigando ir pabėgo, o S. G. jį pastūmė. Tuo momentu, kai S. G. jį traukė, D. R. susitrenkė galvą į sieną. Tuomet jis išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė juo kaltinamajam.
Apklaustas teisme antrą kartą (t.1.b.l.176) D. R. jau parodė, jog kaltinamasis pribėgo prie jo iš nugaros, paėmė už peties, pirma atitraukė, o paskui pastūmė, po ko D. R. atsitrenkė pakaušiu į sieną. Po atsitrenkimo į sieną, jis susiėmė už galvos, kurią skaudėjo, tačiau nenugriuvo ir sąmonės neprarado, nors jam „sužaibavo akyse“, buvo guzas, bet kraujas nebėgo. Jis jau aiškino, kad įplyšo striukė, bet apie tai policijai nepranešė, o vėliau ją išmetė.
Taigi, įvertinus visus D. R. duotus parodymus, akivaizdu, jog jo parodymų turinys kiekvieną kartą esmingai vis kito. Apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojų V. A., E. U., L. G. parodymai iš esmės patvirtino D. R. parodymus, nėra pagrįstas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusiojo ir liudytojų V. A., E. U., L. G. parodymai dėl esminių aplinkybių, t. y. dėl S. G. ir nukentėjusiojo D. R. konflikto pradžios ir veiksmų, nėra nuoseklūs. Teismas visiškai pagrįstai įvertino tai, jog nors visi jie įvykio vietoje buvo vienu metu, tačiau įvykio aplinkybes aiškino skirtingai.
V. A. teigė, jog S. G. tampė D. R., o D. R. atsisukęs papurškė dujų. Ar D. R. atsitrenkė į sieną, jis nematęs (t.1, b.l.100). E. U. teigė, jog nukentėjusysis buvo pastumtas ir galėjo pasiekti sieną, tačiau jis to taip pat nematė (t.1, b.l.99). Tuo tarpu L. G. nurodė, kad S. G. pribėgo prie D. R., trenkė jį į sieną, po ko D. R. papurškė dujų ir jie pabėgo. Vėliau jis pakeitė savo parodymus, teigdamas, jog S. G. nutempė D. R. už striukės iki sienos ir tuomet jį nubloškė (t.1, b.l.100-101). Toks liudytojų parodymų nenuoseklumas ir jų neatitikimas, yra reikšmingas vertinant visumą įrodymų, todėl jis, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės asmeniui taikymo klausimą, negali būti vertinamas kaip neesminis neatitikimas parodymuose dėl neesminių aplinkybių. Kolegija atsižvelgia ir į tai, jog visi šie liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, iš esmės dalyvavę konflikte, todėl vertinant jų parodymus, būtina atsižvelgti ir į šią aplinkybę.
Imant domėn tai, jog apylinkės teismas pripažino, jog kaltinamasis, nukentėjusysis ir byloje apklausti liudytojais jo draugai, turi suinteresuotumą bylos baigtimi, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai esmingai vadovavosi būtent liudytojo J. B. parodymais, kuris visiškai pašalinis asmuo tiek S. G., tiek D. R.. Duomenys byloje patvirtina, jog tiek 2011-01-06 duodamas paaiškinimus pareigūnams (t.1, b.l.9), tiek ikiteisminio tyrimo metu 2011-02-08 apklausiamas kaip liudytojas (t.1, b.l.45), tiek ir teisme (t.1, b.l.117-118, 194-195), J. B. davė nuoseklius ir reikšmingus parodymus.
Liudytojas tvirtino, jog dirbdamas apsaugos darbuotoju parduotuvėje „X“, per pietus išėjo parūkyti į (duomenys neskelbtini) g. 4 namo vidinį kiemą. Berūkydamas pastebėjo, kaip pro bromą iš (duomenys neskelbtini) gatvės įėjo keturi vaikinai. Tuo metu iš laiptinės išėjo S. G. su draugu. S. G. draugas nuėjo išmesti šiukšles į šiukšlinę. Pamatęs ateinančius vaikinus, S. G. pasiūlė jiems išeiti iš kiemo. Iš to jis suprato, kad kieme kažkas tai pastoviai šiukšlina. Trys ėję kiemu vaikinai sustojo, o vienas - nukentėjusysis D. R., eidamas tolyn pasakė, jog susileis dozę ir tuomet išeis. Po šių žodžių S. G. užstojo jam kelią. Jiedu persimetė keliais žodžiais. Nors J. B. tuo metu šnekėjosi su pardavėja, tačiau jis pamatė momentą, kaip S. G. kažkodėl tai susiėmė už veido rankomis ir nuėjo į savo laiptinę. J. B. pagalvojo, jog jaunuolis S. G. sudavė, todėl iš karto priėjo prie D. R. ir liepė jam išsikviesti pačiam sau policiją. Šis taip ir padarė. Atvažiavę policijos darbuotojai, jį apklausė vietoje. J. B. teigė, jog jis jokių grumtynių ar stumdymosi tarp S. G. ir D. R. nematęs, nors visą įvykį stebėjęs. Anot jo, jei būtų vykęs koks tai susistumdymas tarp jų– jis būtų pats būtų prie pribėgęs ir besistumdančius išskyręs. Kad būtų vartojami kokie tai necenzūriniai žodžiai – jis taip pat negirdėjo. Taigi, iš bylos duomenų matyti, jog liudytojo J. B. parodymai visiškai sutampa su išteisintojo S. G. parodymais, nors šie abu asmenys iki tol nebuvo pažįstami ir neturėjo jokių bendrų interesų. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi tiek nuosekliais S. G. , tiek ir juos patvirtinančiais J. B. parodymais, kurie ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuoseklūs ir nesikeitė. Aplinkybė, jog įvykio metu S. G. buvo apgirtęs, negali būti vertinama vienareikšmiškai, kaip neginčijamas jo kaltės įrodymas.
Apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusiojo parodymus patvirtino specialisto išvada, kurioje D. R. diagnozuotas lengvas galvos smegenų sukrėtimas, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą. Iš 2011-01-28 specialisto išvados (t.1, b.l.20-21) bei specialistės Sigitos Bielevičienės parodymų (t.1, b.l.195) matyti, jog lengvas galvos smegenų sukrėtimas D. R. diagnozuotas vien tik atsižvelgus į subjektyvius, jo paties apibūdintus klinikinius požymius (galvos svaigimas, pykinimas ir pan.) bei įvertinus tai, jog Rombergo pozoje jis pasvyruoja (kuomet žmogus stovi ištiesęs rankas į priekį, užmerktomis akimis). Posėdžio metu specialistė Sigita Bielevičienė patvirtino, jog pasvyravimas gali būti ir prie kitų galvos ligų požymis. Iš specialisto išvados taip pat matyti, jog nuo 2010 m. balandžio mėnesio pradžios R. R. vargino priepuolinio pobūdžio galvos skausmai, dažniausiai paryčiais, skausmo stiprumas priklausė nuo galvos padėties, kartais jį pykino. 2010-04-09, labai sustiprėjus galvos skausmui , buvo kviesta GMP. Duomenys byloje patvirtina, jog į medikus D. R. kreipėsi ne iš karto po įvykio, o tik sekančią dieną po konflikto, nors pats teigia patyręs stiprią galvos traumą. Įvertinusi visas nustatytas ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog įrodymai byloje neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog D. R. konflikto su S. G. metu, buvo tikrai sužalotas. Bylos medžiaga leidžia teismui konstatuoti, jog galvos skausmus D. R. galėjo jausti ir dėl priežasčių, neturinčių nieko bendro su įvykusiu konfliktu tarp jo ir S. G..
Nesant byloje ir įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis S. G., būdamas viešoje vietoje, vartojo necenzūrinius žodžius, taip pat nenustačius, jog jo veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka ar buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog S. G. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.