Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-385/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-24
Bylos Nr.: 2A-385/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00345-2012-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
Atsakovas: akcinės bendrovės „Snaigė“, AAS „Gjensidige Baltic“
Ieškovas: P. K.

Kategorijos

44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.6pavadinimo nepavyko patikrinti
114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-385/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00345-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4; 44.6;114.4, 114.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Snaigė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-84-464/2013 pagal ieškovų P. K. (teisių perėmėja solidaraus reikalavimo dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo I. K.), I. K. ir J. K. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Snaigė“, AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dėl žalos, padarytos dėl netinkamos kokybės produkto, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai P. K., I. K. ir J. K. kreipėsi su ieškiniu atsakovams AB „Snaigė“ ir AAS „Gjensidige Baltic“, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų 350 000 Lt turtinės žalos, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 61-70). Nurodė, jog 2009 m. kovo 14 d. buitinės technikos parduotuvėje įsigijo AB „Snaigė“ gamybos šaldymo prietaisą - vertikalų šaldiklį, modelio Nr. F245-1704 A. Įsigytą šaldiklį, laikydamiesi instrukcijos, ieškovai pastatė jų gyvenamame name. 2011 m. rugpjūčio 10 d. apie 13 val. šis šaldiklis užsidegė, abi ieškovės matė iš kompresoriaus besiveržiančią liepsną. Ugnies užslopinti nepavyko ir gyvenamasis namas sudegė visiškai, taip pat sudegė visas name esantis jų turtas. Ieškovai 2011 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į šaldiklio gamintoją AB „Snaigė“ su prašymu atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkto, tačiau pastarasis prašymą nukreipė savo draudikui. Atlikęs įvykio administravimą, AAS „Gjensidige Baltic“ 2011 m. spalio 24 d. raštu atsisakė atlyginti ieškovų patirtą žalą motyvuodamas tuo, kad ieškovai neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovai teigia, kad dėl šaldiklio sukelto gaisro jie patyrė sveikatos sužalojimus, itin skaudžius dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, bejėgiškumo jausmą, nes ne tik sudegė visą gyvenimą kauptas jų turtas, neteko vienintelės gyvenamosios vietos ir net būtiniausių daiktų bei dokumentų, bet taip pat prarado ir nematerialias vertybes (filmuota medžiaga, nuotraukos, prisiminimai). Tiesioginius ieškovų dėl netinkamos kokybės produkto patirtus nuostolius sudaro 2011 m. rugpjūčio 10 d. gaisro metu sudegusio ieškovams nuosavybės teise priklausiusio turto vertė (sudegusio gyvenamojo namo vertė, jame buvusio sudegusio ieškovų asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti naudoto turto vertė), gyvenamojo namo atstatymo išlaidos. Ieškovų paskaičiavimu, atsižvelgiant į tai, kad visiškai sudegė namas, jame buvęs turtas, patirti tiesioginiai nuostoliai sudaro ne mažiau nei 350 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškovą P. K., mirusį 2012 m. balandžio 14 d., solidaraus reikalavimo dalyje dėl 350 000 Lt turtinės žalos atlyginimo pakeitė jo teisių perėmėja I. K., o bylą dalyje, kurioje pareikštas reikalavimas solidariai priteisti P. K. iš atsakovų 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nutraukė (t. 2, b.l. 165-166).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš AB „Snaigė“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ solidariai 213 000 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo 2012 m. kovo 19 d. iki sprendimo šios dalies visiško įvykdymo I. K. naudai. Priteisė iš AB “Snaigė“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ solidariai 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. kovo 19 d. iki sprendimo šios dalies visiško įvykdymo J. K. naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė (t. 3, b.l. 95-102). Teismas pripažino, kad gaisro židinyje stovėjo būtent ieškovių įvardijamas AB „Snaigė“ gaminys – šaldiklis. Nesant jokių faktinių duomenų, kurie galėtų paneigti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nurodomą labiausiai tikėtiną gaisro priežastį (gedimas šaldymo prietaiso elektros įrangoje), teismas šią aplinkybę laikė nustatyta. Teismui žalos padarymo faktas nekėlė abejonių, o produkto (gaminio) netinkamą kokybę laikė įrodyta. Be to, gaisras dėl gedimo šio šaldiklio elektros įrangoje kilo dar nepasibaigus jo 36 mėnesių garantiniam laikotarpiui, turėjusiam užtikrinti nepriekaištingą gaminio veikimą. Pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį ginčams dėl parduoto daikto kokybės spręsti įrodinėjimo našta perkeliama pardavėjui (atitinkamai gamintojui). Kadangi atsakovai neįrodė, jog gedimą šaldymo prietaiso (šaldiklio) elektros įrangoje bei jo užsidegimą lėmę daikto trūkumai atsirado dėl to, kad ieškovės pažeidė gaminio naudojimo ar eksploatavimo taisykles, ar kad egzistavo kitos įstatyme nurodytos aplinkybės, kurioms esant daikto kokybės garantijos suteikimo laikotarpiu gamintojas neatsakingas už tokių šio daikto trūkumų atsiradimą, teismas sprendė, kad netinkamos šaldiklio kokybės faktas nenuginčytas. Be to, atsakovai turėjo būti aktyvesni sudegusio šaldiklio paieškose, neperkelti įrodinėjimo naštos išimtinai vartotojams, kurie, atsižvelgiant į stresinę situaciją, neabejotinai ne viską galėjo gerai apgalvoti, suprasti ir įvertinti. Todėl atsakovų argumentus, kad ieškovai, neišsaugoję šaldiklio liekanų, prisiėmė riziką įrodinėjant gaisro priežastis, teismas nepriėmė domėn. Teismas, nustatęs dvi privalomas gamintojo civilinei atsakomybei kilti sąlygas – žalos padarymo faktą ir netinkamą daikto kokybę, sprendė, kad yra faktinis ir teisinis priežastinis ryšys tarp garantiniu laikotarpiu atsiradusių gaminio defektų (netinkamos jo kokybės), tikėtinai sąlygojusių gaisrą, ir padarinių – ieškovės prarado materialųjį turtą, patyrė esminių emocinių išgyvenimų, o ieškovė I. K. patyrė ir fizinių traumų.

Teismas sprendė, kad teisę į turtinės žalos atlyginimą yra įgijusi tik I. K.. Apskaičiuodamas turtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į UAB „Domus optima“ atliktą namo retrospektyvinio vertinimo ataskaitą, kurioje namo atkuriamoji vertė įvykusio gaisro dienai, atsižvelgiant ir į šio objekto fizinį nusidėvėjimą, nustatyta 183 000 Lt. Teismas, vadovaudamasis ieškovės pateiktu sudegusio kilnojamojo turto sąrašu, iš jo eliminuodamas 17 poziciją 10 000 Lt, 20 poziciją 800 Lt; 40 poziciją 570 Lt, taip pat 51, 55, 56, 59, 60, 85, 86,87 ir 88 pozicijas, atitinkamai 6 600 Lt, 25 000 Lt, 4 000 Lt, 1 200 Lt, 100 Lt, 20 000 Lt ir 5 000 Lt bei 400 rub. ir 600 rub. sumoms, taip pat rubliais įvardintas sumas konvertavus į litus santykiu: 18, 19, 20, 28, 47 pozicijos po 100 Lt; už indus (25-27 pozicijos) nekompensavus dėl jų nuvertėjimo, iš viso apskaičiuotą 51 080 Lt sumą už namų turtą teismas mažino pusiau dėl jų galimo nusidėvėjimo ir teisinga kompensacija laikė 25 540 Lt sumą, prie kurios pridėjus 4 451 Lt kompensaciją už minėtame sąraše išvardintus žuvusius dėl gaisro augalus, sprendė, kad ieškovei atlygintina turtinės žalos dalis (ją suapvalinus) sudaro 30 000 Lt, o iš viso jos naudai priteisina 213 000 Lt turtinė žala.

Atsižvelgiant į tai, kad AB „Snaigė“ buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, įskaitytinai ir produkto civilinę atsakomybę bei neturtinės žalos padarymą, o pagal AAS „Gjensidige Baltic“ draudimo taisykles įvykęs įvykis pripažintinas draudžiamuoju, todėl iš abiejų atsakovų solidariai, iš AB „Snaigė“ pagal bendrąsias civilinę atsakomybę ir specialiąsias gamintojo atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, o iš AAS „Gjensidige Baltic“ pagal sutartinę draudiko atsakomybę reglamentuojančias teisės normas teismas priteisė 213 000 Lt I. K. nuostoliams atlyginti (CK 6.6 str., 6.245 str. 2 d.) bei 5 procentų dydžio palūkanos, pradedamos skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str., 6.261 str.).

Teismas sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas ieškovėms priteistinas atskirai, nes kiekvieno asmens praradimai ir dvasiniai išgyvenimai yra individualūs. I. K. patyrė gerokai didesnę neturtinę žalą, nes ji kartu su jau mirusiu sutuoktiniu buvo per daugelį metų užgyvento ir gaisro metu žuvusio turto savininkė, dėl savo amžius ir prarasto turto rūšies ji patyrė itin didelių išgyvenimų ir baimę dėl ateities, netikrumą, taip pat ji pakankamai smarkiai gaisre apdegė kūną, taigi patyrė ir fizinių kančių. J. K. išgyvenimai ir praradimai, teismo vertinimu, buvo mažesni, neženkliai sutrikdyta jos sveikata, be to, jos amžiaus leidžia lengviau išgyventi stresinę situaciją. Todėl teismas vertino I. K. patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus 10 000 Lt suma, o J. K. - 3000 Lt suma, kurios priteistinos solidariai iš abiejų atsakovų (CK 6.250 str.).

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas AB „Snaigė“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 3, b.l. 104-117). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš abiejų atsakovų, pažeidė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Byloje atsakovu turėjo būti traukiamas tik draudikas, nes ginčo esmę sudaro draudiko atsisakymas pripažinti įvykusį gaisrą draudiminiu įvykiu. Net ir tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas tiek draudėjui, tiek draudikui, jiems negali būti taikoma solidarioji atsakomybė, nes, ją pritaikius, draudėjas prarastų jam įstatymu ir draudimo sutartimi nustatytą teisinę apdraustų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013). Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl šaldiklio kokybės perkėlė atsakovams bei vadovavosi ginčo atveju netaikytinomis CK 6.335 ir 6.338 straipsnių normomis. Pareiga įrodyti netinkamą gamino kokybę numatyta nukentėjusiajam asmeniui (CK 6.295 str.). Atsakovai negalėjo įvertinti šaldiklio kokybės, nes šis po gaisro išvežtas, tuo padarant neįmanomu jo galimo gedimo priežasčių tyrimą. Teismas privalėjo įvertinti tai, kad ieškovės pačios sunaikino esminį įrodymą (šaldiklio likučius), todėl atsakovams neturint net teorinių prielaidų įrodyti šaldiklio atitikimą kokybės ir saugumo reikalavimams, ieškinys turėjo būti atmestas. Teismas be pagrindo preziumavo netinkamą apelianto gaminio kokybę, nes tokia prezumpcija neegzistuoja. Teismas negalėjo pagal analogiją taikyti CK 6.333 straipsnio 3 dalies, nes ginčas tarp pirkėjo – pardavėjo dėl daikto kokybės šia norma apsprendžiamas daikto perdavimo momentu, t.y. būtent pardavėjas privalo įrodyti, kad daikto trūkumai atsirado po daikto perdavimo pirkėjui momento. Byloje nesant neginčijamo įrodymo, patvirtinančio, kad gaisro priežastimi buvo būtent šaldiklio netinkama kokybė, svarbu įvertinti tai, kad šaldiklio gedimą galėjo sąlygoti ne apelianto darbo brokas, o pačių ieškovių neatsargumas arba šaldiklio eksploatavimo taisyklių pažeidimas. Pareiga įspėti vartotojus apie pavojus buityje naudojant kištukinį laido prailgintoją tenka pastarojo gamintojui, o ne buitinių prietaisų gamintojams (apeliantui) (Produktų saugos įstatymo 8 str.). Apeliantas garantinio aptarnavimo informacijoje nurodo, kad šaldikliai turi būti jungiami į elektros tinklą su įžeminimu, o toks informavimas yra pakankamas. Teismas netinkamai nustatė žalos dydį. Nors byloje pateikta namo retrospektyvinio vertės nustatymo pažyma, kuri sudaryta remiantis subjektyviais sudegusio namo savininko paaiškinimais bei keliomis nuotraukomis, tačiau toks vertinimas, nesant realių duomenų apie namo apdailą, jai panaudotas medžiagas ir pan., nėra objektyvus. Taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovių sudarytu iki gaisro buvusių kilnojamojo turto sąrašu, kuris nėra objektyvus įrodymas, patvirtinantis jame esančio turto realumą, vertė, faktą bei kurio pagrindu galima būtų nustatyti atsiradusios žalos dydį. Sprendimo išvados dėl namo gaisro priežasties yra nepagrįstos, padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad gaisras kilo dėl elektros prietaiso gedimo, o ne elektros instaliacijų ar kt. veiksnių; gaisrą sukėlė būtent šaldiklis; gaisro priežastimi esantis šaldiklis sugedo/užsidegė dėl gamyklinio broko, o ne dėl netinkamos eksploatacijos, transportavimo, mechaninio pažeidimo ir pan.; kad ieškovių pirktas šaldiklis stovėjo sudegusiame pastate; gaisro židinio zonoje buvo būtent šaldiklis, o ne beveik 12 metų senumo šaldytuvas. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos raštuose nurodomos prielaidos ir spėjimai apie gaisro priežastis, o ne konstatuojami faktai ir nurodomos konkrečios priežastys.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad įvertinus bylos apimtį, joje keliamų esminių fakto klausimų kiekį ir reikšmę, byloje esančių įrodymų kiekį ir ryšį su byla, tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, suteikiant galimybę šalims išsamiai pasisakyti dėl byloje kylančių fakto ir teisės klausimų.

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prisidėjimu prie apeliacinio skundo prašo apeliacinį skundą tenkinti ir priimtą naują sprendimą – ieškinį atmesti (t. 3, b.l. 139-139). Prisidėjimas prie apeliacinio skundo grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai bylos baigtimi suinteresuotų asmenų (ieškovių) parodymus laikė patikimesniais už oficialius rašytinius įrodymus, pvz., 2012 m. gegužės 29 d. gaisrininkų pažymą, nurodančią, kad gaisro židinio zonoje stovėjo ne ieškovių nurodomas, bet kitas šaldymo įrenginys. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams, nes netinkamą daikto kokybę ir priežastinį ryšį su žalos atsiradimu, vadovaujantis CK 6.295 straipsniu, privalo įrodyti žalą patyręs asmuo. Atsakovai fiziškai net neturėjo galimybės įrodyti, kad ne dėl šaldiklio atsirado žala, nes jį ieškovai likvidavo, neleisdami jo net apžiūrėti. Tai, kad ieškovės, net ir kilus ginčui tarp šalių, tyčia nesikreipė į šaldiklio liekanų pirkėją, tik patvirtina aplinkybę, jog šio daikto ekspertizė joms nepalanki. Teismas padarė faktinei situacijai prieštaraujančias išvadas apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, o padaręs neteisingas išvadas dėl faktų, netinkamai pritaikė ir teisę.

Atsiliepimas

Ieškovės I. K. ir J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b.l. 123-136). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Aplinkybė, kad apelianto ir ieškovių nesiejo pirkimo – pardavimo santykiai, yra nereikšminga, nes apeliantas, būdamas šaldiklio gamintojas, suteikė garantiją, kad produktas bus saugus. Be to, CK 6.333 straipsnio 10 dalis nustato pareigas ne tik daikto pardavėjams, bet ir jo gamintojams. Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad šaldiklio trūkumas buvo sąlygotas ne netinkamos jos eksploatacijos, bet būtent netinkamos jo gamyklinės kokybės. Tuo tarpu apeliantas, būdamas profesionalus verslo subjektas, žinojo, kad bylos šalis sieja daikto kokybės garantijos santykiai, todėl turėjo vykdyti savo įrodinėjimo pareigą.Specialioje CK 6.333 straipsnio 3 dalies normoje nustatyta įrodymų naštos paskirstymo taisyklė, kuri taikoma tais atvejais, kai kyla žalos atlyginimo klausimas dar tebesant galiojančiai gamintojo suteiktai daikto kokybės garantijai. Be to, tarp apelianto ir ieškovų buvo susiklostę ne tik daikto pirkėjo bei gamintojo, bet ir vartojimo santykiai. Todėl teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą. Aplinkybę, jog šaldiklio liekanų nepavyko išsaugoti lėmė ir paties apelianto, kaip patyrusio verslo subjekto, neapdairus elgesys, o ne vartotojų (ieškovų), kaip silpnosios šalies, kuri, kaip teismas pripažino, visiškai sudegus namams ir netekus gyvenamosios vietos, ne viską galėjo gerai apgalvoti, suprasti ir įvertinti. Tai, kad apeliantas nesurinko įrodymų, galinčių paneigti šaldiklio užsiliepsnojimo faktą, negali būti aiškinama ieškovų nenaudai, nes ieškovai pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad gaisro židinyje buvo būtent šaldiklis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šaldiklis stovėjo name, kad namo gaisrą sukėlė būtent šaldiklis, ir nėra jokių įrodymų, kad gaisras galėjo kilti dėl kokių nors kitų priežasčių nei gamyklinis brokas. Šaldiklio liekanų neišsaugojimas negali būti laikomas nepateisinamu, be to, ieškovams nebuvo numatyta įstatyminė pareiga jas išsaugoti, o gaisro vieta turėjo būti kaip įmanoma greičiau sutvarkyta. Ieškovių teigimu, galima pagrįstai abejoti, kad apelianto nurodomos kitos tariamos šaldiklio užsiliepsnojimo priežastys, galėjusios būti nustatytos iš likusių dviejų šoninių detalių ir grotelių. Teismas pagrįstai priteisė žalą solidariai iš atsakovų. Ieškovams įstatymų numatyta teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į patį produkto gamintoją arba jo draudiką, negali būti paversta ieškovų nenaudai apskritai atmetant ieškinį. Juolab, kad tokiu pasirinkimu buvo pagerinta apelianto teisinė situacija - priteisus solidariai, žala faktiškai gali būti išieškota ne iš apelianto, bet iš jo draudiko. Apelianto nurodytoje teismų praktikoje nagrinėjami kiti teisiniai santykiai, o nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas. Teismas pagrįstai rėmėsi Namo vertės retrospektyvine pažyma, nes jokio kito būdo objektyviau nustatyti sudegusio namo vertę nėra. Be to, nė vienas iš atsakovų alternatyvaus namo vertės nustatymo neinicijavo. Kilnojamojo turto sąrašu, kuris buvo sudarytas draudiko prašymu, jo atstovo akivaizdoje, sudegusio namo vietoje. Daiktų įsigijimo dokumentai buvo name ir sudegė kartu su visais daiktais, todėl aplinkybė, kad ieškovai neturėjo objektyvios galimybės pateikti įsigijimo dokumentų negali būti aiškinama jų nenaudai.

Šalies argumentai

Ieškovės nesutinka su prašymu skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus, apklausė liudytojus, todėl būtinybės skirti žodinį teismo posėdį nėra, o perteklinis bylos įrodymų tyrimas tik užvilkintų bylos išnagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. gyvenamajame name, esančiame Beloniškių g. 21, Palomenės sen., Kaišiadorių r., kilo gaisras, kurio metu nudegė stogas, išdegė namo vidus, grindys, perdengimas, vidinės sienos, sudegė gyvenamajame name esantys baldai ir namų apyvokos daiktai. Ieškovai nurodė, kad gaisro priežastis – užsidegęs šaldiklis, kurio gamintojas yra apeliantas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo reiškimas tuo pagrindu, kad šaldiklis buvo netinkamos kokybės. Pirmosios instancijos teismas ieškinį iš esmės tenkino, tik sumažino prašomos priteisti žalos dydį. Apeliantas su tuo nesutinka, jo draudikas prisideda prie apelianto apeliacinio skundo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, ieškovės tam prieštarauja. Įstatymas nustato, kad žodinio proceso tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Šiuo atveju teisėjų kolegija apeliacinio skundo motyvuose neįžvelgia, kad būtų reikalinga nustatinėti naujas ar papildomai aiškintis jau tirtas faktines aplinkybes, skundas iš esmės grindžiamas procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimais. Todėl žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija neįžvelgia. Todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: teismas nepagrįstai taikė atsakovų atžvilgiu solidariąją atsakomybę; neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą; darydamas išvadas dėl gaisro priežasties, pažeidė įrodymo vertinimo taisykles ir ją nustatė nesant pakankamų įrodymų; neatsižvelgė į ieškovų veiksmus, galimai sąlygojusius žalos atsiradimą; neteisingai nustatė žalos dydį.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant apelianto atsakomybės sąlygas

Kaip minėta, ieškinys grindžiamas atsakovo atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkto (CK 6.292-6.300 str.). CK 6.295 straipsnis nustato atsakomybės sąlygas - žala atlyginama, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žalos padaryta, kad produktas (paslauga) yra netinkamos kokybės ir kad egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys. Taigi, ir šiuo atveju iš esmės taikomos tos pačios civilinės atsakomybės sąlygos ir jų įrodinėjimo taisyklės – žalą, produkto netinkamą kokybę, kas faktiškai reiškia neteisėtus veiksmus (netinkamos kokybės produkto išleidimas į apyvartą), priežastinį ryšį įrodinėja ieškovas, kaltės prezumpciją turi paneigti atsakovas (CK 6.246-6.249 str.). Kita vertus, pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles tiek ieškovas, tiek atsakovas, nepaisant to, ką kuris turi įrodinėti, turi teisę teikti argumentus ir įrodymus, paneigiančius priešingos šalies įrodinėjamas aplinkybes (CPK 12, 178 str.).

Sutiktina su apeliantu, kad namo gaisro priežasties klausimas iš tikrųjų yra esminis šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog gaisras kilo vis tik dėl šaldiklio gedimo, apeliantas mano, kad tai neįrodyta, juo labiau, kad neatmestinos ir kitos gaisro kilimo versijos ir jų teismas nepaneigė. Iš dalies su apeliantu sutiktina – teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant gaisro priežastį bylos duomenys neteikia pagrindo vienareikšmiškai išvadai nei dėl šaldiklio gedimo, nei kitų apelianto nurodomų versijų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tokių vienareikšmių išvadų ir nedarė, tačiau ginčą sprendė nustatydamas gaisro priežastį kaip labiausiai tikėtiną bylos aplinkybių kontekste. Toks įrodymų vertinimas yra taikomas ir priimtinas teisminėje praktikoje (ją apeliaciniame skunde nurodo ir pats apeliantas, todėl teisėjų kolegija jos nekonkretizuoja). Taigi, apeliantas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, turėtų pateikti argumentus ir įrodymus, kad teismas, nustatydamas gaisro priežastį, nepagrįstai nustatė šaldiklio gedimą kaip labiausiai tikėtiną apskritai arba įrodyti ar bent argumentuotai nurodyti kitas aplinkybes, kurios leistų vertinti kaip dar labiau tikėtinas kitas gaisro priežastis, nes vien galimų versijų išvardijimas dar nereiškia, kad kuri nors iš jų konkrečiai yra labiau tikėtina. Šiame kontekste pažymėtina bylos specifika, dėl kurios, teisėjų kolegijos nuomone, vieno ar kito klausimo (ne)įrodytumas negali būti vertinamas tik itin formaliai – ieškovės laikytinos ne tik silpnesniąja šalimi dėl vartotojo statuso, bet atsižvelgtina ir į faktines jų galimybes įrodinėti šioje konkrečioje byloje, kai ugnis sunaikino iš esmės visus galėjusius būti reikšmingais gaisro priežasčiai nustatyti objektus inter alia tą, kurio netinkamą kokybę reikia nustatyti. Apeliantas iš dalies teisus, kad šaldiklio liekanų neišsaugojimas tam tikra prasme neliudija ieškovių naudai, bet, kita vertus, dar neaišku, ar tos liekanos būtų leidusios daryti išvadas apie jo įtakos (ne)buvimą gaisro kilimui, be to, pastebėtina, kad ir apeliantas, gavęs pranešimą apie įvykį ir pareiškęs apgailestavimą dėl įvykio pasekmių, neinformavo ieškovių apie (ne)atliktinus veiksmus ir tik pasiūlė kreiptis į draudiką (t. 1, b.l. 26). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu ir tuo aspektu, kad nebūtų protinga ir sąžininga vertinti ieškovių veiksmus tokioje faktiškai ekstremalioje situacijoje lygiai taip pat kaip ir esant paprastesnėms įvykio pasekmėms. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde apeliantas pagrįstai nurodo, kad teismas, vertindamas faktinius duomenis, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.), bet faktiškai į juos apeliuoja vertindamas bylos aplinkybes tik jam naudinga linkme. Todėl apelianto siūlymas vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, nenustačius, kad galimi įrodymai būtų slepiami, naikinami ar nepateikiami dėl to, kad jie gal būt liudytų ieškovių nenaudai, teisėjų kolegijai šiuo atveju nėra priimtinas.

Apelianto teigimu, joks protingas žmogus nebūtų pripažinęs fakto, kad namo gaisro priežastimi buvo šaldiklio gedimas, kurį sąlygojo netinkama kokybė, kadangi: nėra duomenų ir įrodymų, kad gaisro židinio vietoje buvo būtent šaldiklis; kad šaldiklis buvo name; kad šaldiklis buvo gaisro priežastimi; kad gaisrą sukėlęs šaldiklis(o ne šaldytuvas) užsidegė dėl netinkamo jo kokybės, o ne dėl netinkamo eksploatavimo; ieškovės nesudarė sąlygų atsakovų atstovams patikrinti gaisravietę; priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos raštuose minimas šaldytuvas, o ne šaldiklio gedimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su dauguma šių teiginių negalima. Visų pirma, kai kurie jų yra tarpusavyje vienas kitą paneigiantys (pavyzdžiui, apeliantas abejoja, ar šaldiklis apskritai buvo name, tačiau, kita vertus, mano, kad gaisrą galėjo sukelti netinkama eksploatacija). Antra, pirmosios instancijos teismo sprendime, skirtingai nei nurodo apeliantas, yra aiškiai aptarta ir nurodomi įrodymai dėl šaldiklio buvimo vietos, šaldiklio ir šaldytuvo sąvokų vertinimo institucijų raštuose, kitų gaisro priežasčių versijų ir pan. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvadų klaidingumą patvirtinančių argumentų apeliantas iš esmės ir nenurodo, o apibendrinant jo argumentaciją galima būtų vertinti kaip deklaratyvią poziciją „niekas neaišku, bet šaldiklis gaisro priežastimi negalėjo būti“. Tačiau apeliantas nėra pateikęs įrodymų, kad jo produktas apskritai negali būti gaisro priežastimi (pavyzdžiui, sugedus apsaugai nuo perkaitimo), o panaši byla, baigta taikos sutartimi, jau yra nagrinėta (žr. LITEKO Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1909-565/2009). Taigi, nors iš dalies sutinkant su apeliantu, kad neatmestinos visiškai ir kitos priežastys, šaldiklio gedimo, kaip gaisro priežasties, galimybė taip pat nėra nė kiek labiau atmestina. Pirmosios instancijos teismas vertino ir nurodė savo argumentus tiek dėl versijos, pagal kurią gaisro priežastimi galėjo būti šaldiklis (jo ir gaisro židinio vieta, priešgaisrinės tarnybos specialistų raštai ir pan.), tiek versijas, pagal kurias priežastimi galėjo būti kiti faktoriai, ir darė atitinkamas išvadas įvertinęs aplinkybių visumą bei remdamasis labiausio tikėtinumo pagrindu (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir jų nekartoja. Papildomai pastebėtina, kad dar 2011 m. rugpjūčio 19 d. prašyme apeliantui ieškovė, mačiusi betarpiškai įvykio pradžią, nurodė, jog nubėgusi į virtuvę pamatė, kad būtent iš šaldiklio kompresoriaus veržiasi juodi dūmai ir užsidega siena (t. 1, b.l. 25). Šiame kontekste pažymėtina, kad, be kita ko, ir šalių paaiškinimai yra viena iš faktinių duomenų nustatymo priemonių (CPK 177 str. 2 d.), jais visiškai nesivadovauti galima tik tuomet, kai jie paneigiami kitais įrodymais. Kitas dalykas yra tai, ar jų pakanka tam tikroms išvadoms padaryti. Jei jie patvirtinami kitais tiesioginiais ar bent netiesioginiais įrodymais (kaip nagrinėjamu atveju sprendė pirmosios instancijos teismas), šie paaiškinimai yra įrodymų, kurie įvertinami vadovaujantis CPK 185 straipsnio taisyklėmis, visumos sudėtinė dalis. Manyti, kad ieškovės teikia tokius paaiškinimus nesąžiningai siekdamos gauti prarasto turto kompensaciją iš apelianto, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė esant pakankamai įrodymų labiausiai tikėtinoms išvadoms apie gaisro priežastis padaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas atitinka byloje esančius duomenis, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo kitokiai išvadai.

Dėl žalos dydžio

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytą turtinės žalos dydį. Tačiau be bendro pobūdžio teiginių neva žalos dydis nustatytas netinkamai nepateikia įtikinamų argumentų, kuri turtinės žalos dalis ir dėl ko laikytina nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos už nekilnojamąjį turtą dydį vadovavosi UAB „Domus optima“ atlikta namo restrospektyvinio vertinimo ataskaita (t. 2, b.l. 11-41), kuri nėra nuneigta jokiais įrodymais. Vertindamas žalos dydį kitoje (kilnojamojo turto) dalyje, teismas tyrė ieškovių pateikto sąrašo duomenų pagrįstumą, dalį sąrašo pozicijų eliminavo. Apeliantas nenurodo, koks konkrečiai turtas ir dėl ko, jo nuomone, turėjo būti dar eliminuotas, tik teigia, kad sąrašu negalima vadovautis apskritai ir, be kita ko, dėl to, kad ieškovės nepateikia turto įsigijimo dokumentų, kas turint galvoje įvykio pasekmes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra realu, o ir bet kuriuo atveju įsigijimo dokumentų neturėjimas nėra tapatu daiktų neturėjimui. Tuo tarpu vertinant sąraše nurodytą turtą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad jame nurodyti daiktai nėra akivaizdžiai neatitinkantys paprastai esančio gyvenamajame name jo apstatymo, buities ir asmeninių daiktų standarto. Todėl ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tuo tarpu apelianto teiginiai apie neva ieškovių veiksmus, galimai sąlygojusius žalos atsiradimą, nėra pagrįsti bylos duomenimis.

Dėl atsakomybės solidarumo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, nes jis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija su tuo sutinka.

Kasacinis teismas, (tiesa, nors ir ne analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis byloje) aiškindamas savanoriško civilinės atsakomybės draudimo santykius yra nurodęs, kad „savanoriško civilinės atsakomybės draudimo atveju kreditoriaus reikalavimai įgyja solidariųjų skolininkų daugetui būdingą procesinę išraišką – kreditorius turi teisę ieškinyje reikalauti, kad žalą atlygintų abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, tiek jas visas, tiek ir dalį. Kiekvieno iš reikalavimų pagrįstumas bei apimtis sprendžiami pagal jų pagrindus. Kai kreditorius reikalavimus pareiškia bendrai ir atsakingam už žalą asmeniui, ir draudikui, tai dėl tos dalies, dėl kurios sutampa, jie tenkinami solidariai“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 -300/2012). Tačiau vėlesnėje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, jog „draudimo privalomumas ar jo savanoriškumas nepaneigia draudėjo teisę į draudžiamąją gynybą. <...> Taigi darytina išvada, kad tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui ir jo draudikui, šiems negali būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė (CK 6.191 straipsnio 1 dalis, 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 108 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 -34/2013). Todėl šios teisminės praktikos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad iš apelianto nepagrįstai buvo priteista žala solidariai su jo draudiku. Tačiau jo sutartinių santykių su draudiku sąlygų kontekste tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju vien apelianto draudikas turėtų kompensuoti visą dėl įvykio kilusią žalą.

Iš atsakovų Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimo serija VL Nr. 026454 sąlygų matyti, kad jie pagal draudimo sutarties sąlygas buvo susitarę dėl besąlyginės išskaitos - 10 000 Lt (t. 1, b.l. 27). Pagal draudiko patvirtintas taisykles, kuriomis remiantis sudaryta draudimo sutartis, draudimo išmoką draudikas moka atsižvelgdamas į išskaitą ( Taisyklių 10.1 p., t. 2, b.l. 74). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ši suma priteistina iš apelianto, atitinkamai mažinant iš jo draudiko priteistą sumą. Ieškovėms yra priteista neturtinė žala, o ieškovei I. K. – ir turtinė. Minėta išskaitos suma skirta tiek turtinei, tiek neturtinei žalai kompensuoti. Todėl ji taip pat turi būti proporcingai padalinta tarp ieškovių, be to, ieškovei I. K. – ir tarp turtinės bei neturtinės. Ieškovei J. K. priteista 3 000 Lt suma nuo bendros priteistos 226 000 Lt sumos sudaro 1,33 proc. Todėl jai priteistina 133 Lt (1,33 proc. nuo 10 000 Lt) iš apelianto, o iš jo draudiko 2 837 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Likusi iš apelianto priteistina suma 9 867 Lt suma taip pat paskirstytina proporcingai I. K. įvertinant tai, kad jai priteistos turtinės ir neturtinės žalos santykis sudaro 95,3 proc. ir 4,7 proc. Todėl iš apelianto I. K. priteistina 9 403,25 Lt turtinės žalos ir 463,75 Lt neturtinės žalos, o iš jo draudiko – atitinkamai 203 596,75 Lt ir 9 536,25 Lt.

Remiantis išdėstytu pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Keičiant skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė I. K. turėjo 3 687,43 Lt atlygintinų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovėms viso priteisiama 226 000 Lt, iš jų 4,4 proc. iš apelianto, 95,6 proc. iš draudiko. Todėl iš apelianto ieškovei priteistina 163,16 Lt, o iš draudiko – 3 524,27 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1, 2, 4 d. d.). Atitinkamai valstybei priteistina iš apelianto 242,88 Lt ir , iš jo draudiko – 5 277,12 Lt žyminio mokesčio, o taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, - atitinkamai 2,07 Lt ir 45,09 Lt (CPK 92, 96 str. 1 d.).

Apeliantas sumokėjo 5 520 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kuris tenkinamas apelianto atžvilgiu iš dalies 95,6 proc. Todėl iš ieškovių apeliantui priteistina 5 277,12 Lt žyminio mokesčio: 86,04 Lt (3000 Lt x 3 proc. x 95,6 proc.) iš J. K., o iš I. K. – 5‘191,08 Lt.

Ieškovės pateikė prašymą priteisti joms 2 420 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo surašymą), šią sumą sumokėjo ieškovė I. K.. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Pagal šių Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,5 MMA, t.y. 1 500 Lt. Iš esmės procesinė bylos baigtis yra palanki ieškovėms – apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau priteista bendra suma nekeičiama. Todėl iš apelianto priteisiama I. K. 66 Lt (4,4 proc. nuo 1 500 Lt), iš jo draudiko – 1 434 Lt už advokato pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti išdėstant taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei I. K. iš atsakovo akcinės bendrovės “Snaigė“ 9 403,25 Lt turtinės žalos ir 463,75 Lt neturtinės žalos, iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, 203 596,75 Lt turtinės žalos ir 9 536,25 Lt neturtinės žalos atlyginimui, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo 2012 m. kovo 19 d. iki sprendimo šios dalies visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei J. K. iš atsakovo akcinės bendrovės “Snaigė“ 133 Lt, o iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, 2 867 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. kovo 19 d. iki sprendimo šios dalies visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei K. iš atsakovo akcinės bendrovės “Snaigė“ 163,16 Lt, o iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, 3 524,27 Lt bylinėjimosi išlaidų I. K. naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės “Snaigė“ 244,95 Lt, iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, 5 322,21 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.“

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Snaigė“ žyminį mokestį už apeliacinį skundą - 86,04 Lt iš ieškovės J. K., 5 191,08 Lt iš ieškovės I. K. .

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės „Snaigė“ 66 Lt, iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per Lietuvos filialą, - 1 434 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovei I. K..

Teisėjai Gintaras PečiulisNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus