Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-442-220-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-01-20
Bylos Nr.: A-442-220-11
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Urlavila“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Klaipėdos teritorinei muitinei
Advokatai: Vaitiekus Novikevičius

Kategorijos

10.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A442 - 220/2011Procesinio sprendimo kategorija 10.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Andrejui Pletniovui ir advokatui Vaitiekui Novikevičiui,atsakovo atstovui Linui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Urlavila“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Urlavila“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos teritorinė muitinė 2009 m. birželio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9LM190339S nusprendė: 1) pripažinti negaliojančiu Klaipėdos teritorinės muitinės 2006 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (LM19)-RŽ77-258; 2) netaikyti konvencinės muito normos prekėms pagal pateiktus bendrosios formos sertifikatus: Nr. BJC06/B00477/0601 (2006 m. rugsėjo 18 d.), Nr. BJC06/B00477/0602 (2006 m. rugsėjo 18 d.), Nr. BJC06/B00477/0605 (2006 m. spalio 9 d.), Nr. BJC06/B00477/0606 (2006 m. rugsėjo 20 d.), Nr. BJC06/B00477/0607 (2006 m. rugsėjo 25 d.), Nr. BJC06/B00477/0608 (2006 m. rugsėjo 25 d.), Nr. BJC06/B00477/0609 (2006 m. rugsėjo 25 d.), Nr. BJC06/B00477/0610 (2006 m. rugsėjo 25 d.), Nr. BJC06/B00477/0611 (2006 m. rugsėjo 20 d.), Nr. BJC06/B00477/0612 (2006 m. rugsėjo 25 d.), Nr. BJC06/B00477/0620 (2006 m. rugsėjo 26 d.), Nr. BJC06/B00477/0621 (2006 m. rugsėjo 26 d.), Nr. BJC06/B00477/0644 (2006 m. rugsėjo 26 d.), Nr. BJC06/B00477/0690 (2006 m. rugsėjo 26 d.), Nr. BJC06/B00477/0691 (AQSIQ 060673719) (2006 m. spalio 9 d.), Nr. BJC06/B00477/0691 (AQSIQ 060677498) (2006 m. rugsėjo 26 d.), Nr. BJC06/B00477/0692 (AQSIQ 060673720) (2006 m. spalio 9 d.), Nr. BJC06/B00477/0692 (AQSIQ 060673721) (2006 m. spalio 9 d.) ir Nr. BJC06/B00477/0692 (AQSIQ 060677499) (2006 m. rugsėjo 26 d.); 3) perskaičiuoti importo mokesčius; 4) įregistruoti mokestinę nepriemoką: 543263 Lt muito, 97784 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM) ir 64105 Lt baudos; 5) įpareigoti UAB „Urlavila“ sumokėti 543263 Lt muito, 97784 Lt PVM ir 64105 Lt baudos mokestinę nepriemoką; 6) nustatyta tvarka ištaisyti bendrojo dokumento (toliau - ir BD) importo rinkinius: Nr. 4LU95400952 (2004 m. balandžio 19 d.), Nr. 4LU95400869 (2004 m. balandžio 7 d.), Nr. 4LU90403098 (2004 m. balandžio 30 d.), Nr. 4LU90402931 (2004 m. balandžio 27 d.), Nr. 4LU95400753 (2004 m. balandžio 1 d.), Nr. 4LU96400044 (2004 m. sausio 24 d.), Nr. 4LU95400472 (2004 m. kovo 5 d.), Nr. 4LU95400855 (2004 m. balandžio 6 d.), Nr. 4LU95400876 (2004 m. balandžio 8 d.), Nr. 4LU95400873 (2004 m. balandžio 8 d.), Nr. 4LU95400514 (2004 m. kovo 10 d.), Nr. 4LU95400518 (2004 m. kovo 10 d.), Nr. 4LU95400513 (2004 m. kovo 10 d.), Nr. 4LU90402825 (2004 m. balandžio 25 d.), Nr. 4LU95400703 (2004 m. kovo 30 d.), Nr. 4LU95400090 (2004 m. sausio 17 d.), Nr. 4LU95400231 (2004 m. vasario 2 d.), Nr. 4LU95400232 (2004 m. vasario 2 d.) ir Nr. 4LU95401113 (2004 m. balandžio 29 d.).

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 1A-4.14-729 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2009 m. birželio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM190339S.

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Urlavila“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 1A-4.14-729 bei Klaipėdos teritorinės muitinės 2009 m. birželio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM190339S.

Pareiškėjas nurodė, kad jis importavo į Lietuvos Respubliką kiniškos kilmės avalynę bei vyriškas striukes ir tinkamai, nustatytais terminais muitinei pateikė šių prekių BD importo rinkinius. Kadangi šių importuotų prekių kilmę pareiškėjas pagrindė A formos kilmės sertifikatais, todėl įformintuose BD importo rinkiniuose importo mokesčiai buvo apskaičiuoti pritaikant konvencinę muito normą. Pareiškėjui vykdant minėtas importo procedūras į Lietuvos Respubliką iš Kinijos Liaudies Respublikos, prekės buvo tikrinamos Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnų, kuriems nei dokumentai, nei prekės nekėlė jokių įtarimų ar abejonių. Muitinei nurodžius, kad pateikti 2004 metų BD importo rinkiniai yra suklastoti, pareiškėjas pateikė papildomus įrodomuosius dokumentus, patvirtinančius deklaruotą prekių kilmę, t. y. 2006 metais buvo pateikti prekių kilmės sertifikatai, kurie patvirtino 2004 metų A formos sertifikatuose nurodytos informacijos tikrumą. Pareiškėjas nurodė, kad prekių kilmė, kuri buvo nurodyta 2004 metų BD importo rinkiniuose, nebuvo paneigta, todėl muitinės įstaigos ginčijamais sprendimais nepagrįstai netaikė konvencinės muito normos ir nepagrįstai jam apskaičiavo papildomas mokėtinas mokesčių ir su jais susijusias sumas.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš Kinijos Liaudies Respublikos importavo prekes ir jų kilmei pagrįsti pateikė kilmės sertifikatus. Kilus abejonių dėl šių dokumentų autentiškumo, atsakovas 2005 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Kinijos Liaudies Respublikos generalinę kokybės priežiūros, inspekcijos ir karantino administraciją, prašydamas padėti išsiaiškinti, ar šie kilmės dokumentai yra patvirtinti įgaliotos Kinijos Liaudies Respublikos institucijos ir ar juose nurodytos prekės yra kiniškos kilmės. Kinijos Liaudies Respublikos Tiandžinio įvykimo - išvykimo inspekcijos ir karantino biuras 2006 m. kovo 23 d. raštu pranešė, kad šių prekių kilmės sertifikatų ši institucija neišdavė ir visi sertifikatai buvo eksportuotojo ar importuotojo suklastoti. Iš Kinijos Liaudies Respublikos kompetentingos institucijos gautas atsakymas, jog kilmės dokumentai buvo suklastoti, laikytinas neginčijamu įrodymu ir yra pagrindas nepripažinti suklastotuose dokumentuose nurodytos kilmės. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė naujus 2006 metų prekių kilmės sertifikatus. Atsakovas 2007 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Kinijos Liaudies Respublikos generalinę kokybės priežiūros, inspekcijos ir karantino administraciją. Pekino įvykimo - išvykimo inspekcijos ir karantino biuras 2008 m. liepos 4 d. raštu informavo, jog paminėti sertifikatai yra išduoti šios institucijos, o juose nurodytų prekių kilmė yra kiniška. Atsakovas nurodė, kad 2006 metais išrašyti kilmės sertifikatai šiuo atveju nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo importuotoms prekėms konvencinę muito normą. Tam, kad būtų patvirtinta prekių kilmė, būtinas ne tik paties fakto, jog prekės yra atitinkamos kilmės, egzistavimas, bet ir kompetentingos institucijos dokumentas, patvirtinantis kilmę. Pareiškėjas muitinio įforminimo metu pateikė suklastotus dokumentus ir šį faktą pripažino įgaliota Kinijos Liaudies Respublikos institucija. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad pareiškėjas muitinio įforminimo metu importuotų prekių kilmę grindė suklastotais dokumentais ir tik praėjus dvejiems metams pateikė kilmės sertifikatus, patvirtinančius, jog prekės yra kiniškos kilmės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyti motyvai neįrodo, jog ginčijami muitinės sprendimai yra neteisingi. Tuo tarpu muitinės pateikta argumentacija yra pagrįsta teisės aktais ir atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas jau vieną kartą nagrinėjo bylą dėl ginčo prekių kilmės ir 2007 m. vasario 2 d. sprendimu grąžino muitinei ginčą nagrinėti iš naujo, įpareigodamas muitinę įvertinti pareiškėjo naujai pateiktus kilmės sertifikatus. Atsakovo pavedimu Klaipėdos teritorinė muitinė atliko patikrinimą ir 2009 m. birželio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9LM190339S nusprendė netaikyti konvencinės muito normos pagal pateiktus 2006 metų sertifikatus. Šie kilmės dokumentai yra išduoti 2006 metais, o prekės, išvardintos šiuose dokumentuose, buvo deklaruotos iki 2004 m. gegužės 1 d. pagal tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusias lengvatines sutartis. Taigi šie kilmės įrodymai išduoti atgaline data, t. y. po prekių eksportavimo. Teismas nurodė, kad byloje ginčijamoje ataskaitoje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas kilmės dokumentus pateikė vėliau, nei tai numato 2003 m. balandžio 16 d. Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IV priedas. Šio IV priedo 5.3 dalyje numatyta, kad, jeigu prekės buvo deklaruotos importui iki 2004 m. gegužės 1 d. pagal tuo metu galiojusius lengvatinius susitarimus, prekių kilmę įrodantis dokumentas, išduotas atgaline data pagal tuos susitarimus, gali būti priimamas naujose valstybėse narėse, jei jis pateikiamas muitinei per keturių mėnesių laikotarpį nuo stojimo dienos. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė šį terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog 2006 metais išrašyti kilmės sertifikatai turi būti vertinami ne kaip naujai teikiami duomenys, bet kaip 2004 metų BD importo rinkiniuose pateiktų duomenų tikrumą įrodantys dokumentai. Tam, kad būtų patvirtinta prekių kilmė, būtinas ne tik paties fakto, jog prekės yra atitinkamos kilmės, egzistavimas, bet ir kompetentingos institucijos dokumentas, patvirtinantis kilmę. Pareiškėjas muitinio įforminimo metu pateikė suklastotus dokumentus ir šį faktą pripažino įgaliota Kinijos Liaudies Respublikos institucija. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad pareiškėjas muitinio įforminimo metu importuotų prekių kilmę grindė suklastotais dokumentais ir tik vėliau pateikė kilmės sertifikatus, patvirtinančius, jog prekės yra kiniškos kilmės. Teismas nurodė, kad iš Kinijos Liaudies Respublikos kompetentingos institucijos gautas atsakymas, jog kilmės dokumentai buvo suklastoti, laikytinas neginčijamu įrodymu ir yra pagrindas nepripažinti suklastotuose dokumentuose nurodytos kilmės. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pati tyrimą atliekanti valstybė sprendžia, kokia institucija pateiks atsakymą, o užklausą pateikianti valstybė negali reikalauti, jog atsakymą pateiktų atitinkamo regiono, kuriame išduotas kilmės dokumentas, institucija. Aplinkybė, jog prekių kilmės dokumentai šiuo atveju buvo išduodami skirtinguose Kinijos Liaudies Respublikos regionuose, o atsakymą pateikė tik viename regione esanti institucija, negali būti priežastis netikėti gautu atsakymu. Teismas nurodė, kad dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo šioje byloje paduotas skundas netenkintinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, susijusias su 2004 metais išduotais A formos prekių kilmės sertifikatais. Taikydamas BD procedūras, pareiškėjas muitinei pateikė visus būtinus dokumentus, taip pat ir A formos kilmės sertifikatus. Pareiškėjui vykdant importo procedūras į Lietuvos Respubliką iš Kinijos Liaudies Respublikos, prekės buvo tikrinamos Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnų, kuriems nei dokumentai, nei prekės nekėlė jokių įtarimų bei abejonių. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu buvo nurodęs muitinei įvertinti 2006 metų A formos prekių kilmės sertifikatus. Tačiau muitinė netinkamai ištyrė faktines aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai pritarė muitinės išvadoms. Kaip matyti iš pateiktų A formos sertifikatų ir atsakovo užklausos, neatitinka informacija, susijusi su sertifikatų išdavimo regionu bei atsakovo užklausime nurodytu regionu. Regionai, iš kurių prekės buvo eksportuojamos, bei institucijos, išdavusios A formos prekių kilmės sertifikatus, yra skirtingi, todėl akivaizdu, kad netaikyti konvencinės muito normos visiems BD rinkiniams yra neteisinga. Juolab, kad atsakovas atsakymą gavo tik iš vieno Kinijos Liaudies Respublikos regiono įgaliotos institucijos. Pareiškėjas nurodo, kad Kinijos Liaudies Respublikos Tiandžinio regiono įgaliota institucija, atsakydama į 2005 metų atsakovo užklausimą dėl A formos kilmės sertifikatų, nurodė, kad ji šių prekių kilmės sertifikatų neišdavė. Atsakyme nenurodyta, kad visi šie A formos kilmės sertifikatai yra suklastoti. Todėl negalima tvirtinti, kad šie A formos kilmės sertifikatai yra negaliojantys. Pareiškėjas nurodo, kad prekių kilmės sertifikatus kiekvienu atveju pateikia prekių eksportuotojas, o ne importuotojas. Pareiškėjui sertifikatus pateikė jo prekybos partneriai iš Kinijos Liaudies Respublikos ir būtent jie patvirtino faktą, kad dėl jų darbuotojo aplaidumo ar nekompetencijos 2004 metų prekių kilmės sertifikatai buvo pripažinti netinkamais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ėmėsi protingų priemonių prekių kilmei įrodyti ir 2006 metais iš kompetentingos Kinijos Liaudies Respublikos institucijos gavo prekių kilmės sertifikatus, kurie patvirtino, kad pagal 2004 metų sertifikatus įvežtų prekių kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika. Be to, atitinkamą prekių kilmę galima nustatyti ir iš kitų muitinei pateikiamų dokumentų (sąskaitų - faktūrų, sutarčių, konosamentų, pakuotės dokumentų, muitinės deklaracijų). Taip pat šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, jog papildomai buvo pateiktos ir 5 eksporto deklaracijos su Kinijos Liaudies Respublikos muitinės spaudais, kurios aiškiai patvirtina atitinkamų prekių kilmę. Pareiškėjas nurodo, kad sutarties partnerio veiklos neteisėtumas nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į konvencinių muitų taikymą. Pareiškėjas šiuo atveju elgėsi sąžiningai ir nežinojo bei jam negalėjo būti žinoma, kad bendrovės iš Kinijos pateiks netinkamus prekių kilmės sertifikatus. Pareiškėjas nurodo, kad muitinė netyrė, ar jis realiai įsigijo prekes iš Kinijos bendrovių, netikrino, ar prekių įsigijimas buvo užregistruotas kituose jo apskaitos dokumentuose. Muitinė taip pat nevertino bei neanalizavo pinigų judėjimo pareiškėjo kasoje ar banko sąskaitose. Pareiškėjas nurodo, kad susirašinėjimas su Kinijos Liaudies Respublikos institucijomis trunka pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl jis negalėjo pateikti tinkamus prekių kilmės sertifikatus per nustatytą keturių mėnesių terminą. Juolab, kad ir pats pareiškėjo patikrinimas buvo inicijuotas tik 2005 metais, t. y. jau praėjus minėtam terminui. Pareiškėjas nurodo, kad jis visas importo procedūras atliko tinkamai ir nepraleisdamas numatytų terminų. Klaipėdos teritorinei muitinei nusprendus, kad pateikti 2004 metų A formos sertifikatai nepagrindžia importuotų prekių kilmės, pareiškėjas pateikė 2006 metų bendrosios A formos sertifikatus, kurie patvirtino 2004 metų A formos sertifikatuose nurodytos informacijos tikrumą ir patikimumą. 2006 metų bendrosios formos kilmės sertifikatai turi būti vertinami ne kaip naujai teikiami duomenys, bet kaip 2004 metų BD importo rinkiniuose pateiktų duomenų tikrumą įrodantys dokumentai. Todėl laikytina, kad prekių kilmės įrodymai išduoti ne atgaline data, ir galima teigti, kad prekių kilmę įrodantys dokumentai buvo pateikti muitinei, nepraleidžiant keturių mėnesių termino, numatyto 2003 m. balandžio 16 d. akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IV priedo 5.3 dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad pareiga įrodyti mokesčių įstatymo pažeidimą tenka mokesčių administratoriui, o asmens kaltė dėl mokesčių įstatymų pažeidimo negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Visus neaiškumus ar netikslumus reikia aiškinti galimo mokesčių įstatymo pažeidėjo naudai. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ir savo sprendime pakartojo tik muitinės išdėstytus argumentus bei nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų ir įrodymų. Pareiškėjas nurodo, kad net ir tuo atveju, jeigu jo pateikti prekių kilmės sertifikatai buvo netinkami ir tai neatitiko formalių teisės aktų reikalavimų, turėjo būti taikomos tos mokesčių įstatymų nuostatos, kurios įtvirtina konvencinių importo muitų normas. Lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais (Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, 69 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas nurodo, kad jam nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo paskirta bauda. Jis nepažeidė mokesčių įstatymų nuostatų, o papildomi mokesčiai priskaičiuoti todėl, kad muitinė padarė išvadą, jog prekių kilmės sertifikatai buvo suklastoti ir dėl to negalėjo būti taikomi konvencinio muito tarifai. Be to, jeigu įstatymas ir buvo pažeistas, tai pažeidimas buvo padarytas ne dėl pareiškėjo kaltės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad, pagal Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pagrindas taikyti autonominio muito tarifo normą, kurią nagrinėjamu atveju muitinė būtent ir taikė, yra atvejis, kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta. Iš Kinijos Liaudies Respublikos kompetentingos institucijos nagrinėjamu atveju gautas atsakymas, jog kilmės dokumentai buvo suklastoti, laikytinas neginčijamu įrodymu ir yra pagrindas nepripažinti suklastotuose dokumentuose nurodytos kilmės. Atsakovas nurodo, kad tam, jog būtų patvirtinta prekių kilmė, būtinas ne tik paties fakto, jog prekės yra atitinkamos kilmės, egzistavimas, bet ir kompetentingos institucijos dokumentas, patvirtinantis kilmę. Pareiškėjas muitinei muitinio įforminimo metu pateikė suklastotus dokumentus ir šį faktą pripažino įgaliota Kinijos Liaudies Respublikos institucija. Muitinė negali būti atsakinga už tai, kad pareiškėjas muitinio įforminimo metu prekių kilmę grindė suklastotais dokumentais ir tik vėliau, praėjus dvejiems metams, pateikė kilmės sertifikatus, patvirtinančius, jog prekės yra kiniškos kilmės. Atsakovas nurodo, kad tiek ginčo prekių deklaravimo metu galiojusio Muitinės kodekso 77 straipsnis, tiek 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojusio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsnis suteikia muitinei teisę atlikti prekių bei dokumentų patikrinimą po prekių išleidimo. Muitinė prekių deklaravimo metu neturėjo galimybės nustatyti, jog pareiškėjo pateikti kilmės dokumentai yra suklastoti. Besąlygiškai patvirtinti arba paneigti dokumentų tikrumą galėjo tik tam įgaliota Kinijos Liaudies Respublikos institucija. Atsakovas nurodo, kad pati tyrimą atliekanti valstybė sprendžia, kokia institucija pateiks atsakymą, o užklausą pateikianti valstybė negali reikalauti, jog atsakymą pateiktų atitinkamo regiono, kuriame išduotas kilmės dokumentas, institucija. Aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju prekių kilmės dokumentai buvo išduodami skirtinguose regionuose, o atsakymą pateikė tik viename Kinijos Liaudies Respublikos regione esanti institucija, negali būti priežastis netikėti gautu atsakymu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas 2004 m. sausio - balandžio mėnesiais deklaravo importui į Lietuvos Respubliką avalynę bei vyriškas striukes, atitinkamuose BD importo rinkiniuose šias prekes įvardindamas kaip kiniškos kilmės ir importo mokesčius apskaičiuodamas pagal konvencinę (t. y. lengvatinę) muito normą. Pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 2 punktą, konvencinė muito norma galėjo būti taikoma, jeigu būtų pateiktas įrodymas, kad importuotos prekės yra kilusios iš valstybės, kurios kilmę turinčioms prekėms yra taikoma konvencinė muito norma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, taikydamas konvencinę muito normą savo importuotoms prekėms, kaip prekėms, kilusioms iš Kinijos Liaudies Respublikos, turėjo pateikti įrodymą, kad prekių kilmė yra kiniška.

Importuodamas ginčo prekes, pareiškėjas pateikė kiniškus A formos kilmės sertifikatus. Tačiau, iškilus abejonių dėl šių sertifikatų autentiškumo, atsakovas 2005 m. rugpjūčio 30 d. raštu kreipėsi į Kinijos Liaudies Respublikos generalinę kokybės priežiūros, inspekcijos ir karantino administraciją dėl minėtų sertifikatų autentiškumo patvirtinimo. Į šį atsakovo paklausimą atsakė Kinijos Liaudies Respublikos Tiandžinio įvykimo - išvykimo inspekcijos ir karantino biuras, pateikdamas 2006 m. kovo 23 d. raštą, kuriame nurodė, kad visi paminėti pareiškėjo pateikti kilmės sertifikatai yra suklastoti. Esant tokiam oficialiam Kinijos Liaudies Respublikos institucijos atsakymui, pareiškėjo pateikti minėti A formos kilmės sertifikatai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo importuotų prekių kinišką kilmę.

Pareiškėjas nurodė tam tikras savo abejones dėl minėto Kinijos Liaudies Respublikos institucijos 2006 m. kovo 23 d. rašto, kaip įrodymo, tinkamumo, teigdamas, jog šis raštas turi formos trūkumų ir jog jį surašė tik viena Kinijos Liaudies Respublikos regioninė institucija, nors pareiškėjo pateikti A formos kilmės sertifikatai yra susiję su keliais Kinijos Liaudies Respublikos regionais. Tačiau šios pareiškėjo abejonės atmestinos. Kinijos Liaudies Respublikos Tiandžinio įvykimo - išvykimo inspekcijos ir karantino biuro 2006 m. kovo 23 d. raštas yra oficialaus Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos institucijų susirašinėjimo dokumentas. Abejoti šio dokumento tikrumu ir tuo, kad jis yra būtent kompetentingos Kinijos Liaudies Respublikos institucijos atsakymas į Lietuvos Respublikos institucijos atitinkamą paklausimą, nėra jokio pagrindo. Tai, jog 2006 m. kovo 23 d. raštą pateikė regioninė Kinijos Liaudies Respublikos institucija, neturi reikšmės. Atsakovas paklausimą nusiuntė generalinei Kinijos Liaudies Respublikos institucijai. Tai, jog šis paklausimas patikrinimo atlikimui ir atsakymo davimui Kinijos Liaudies Respublikos institucijų sistemos viduje buvo perduotas kitai institucijai, nieko nekeičia, nes Kinijos Liaudies Respublikos institucijų veiklos organizavimas yra šios valstybės vidaus reikalas, o kitos valstybės (šiuo atveju - Lietuvos Respublikos) institucijos negali daryti įtakos Kinijos Liaudies Respublikos institucijų veiklai. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo nepasitikėti Kinijos Liaudies Respublikos institucijos pagal atsakovo paklausimą atlikto patikrinimo išsamumu ir Kinijos Liaudies Respublikos institucijos pateikto atsakymo turiniu. Atsakymas į atsakovo paklausimą yra pateiktas oficialios Kinijos Liaudies Respublikos institucijos. Savo paklausime atsakovas buvo nurodęs konkrečius pareiškėjo pateiktų A formos kilmės sertifikatų numerius ir prie paklausimo buvo pridėjęs šių sertifikatų kopijas. Savo atsakyme Kinijos Liaudies Respublikos institucija pažymėjo, jog ji atliko patikrinimą, konkrečiai įvardijo atsakovo paklausime nurodytus sertifikatus ir aiškiai bei kategoriškai nurodė, kad visi šie sertifikatai yra suklastoti.

Pareiškėjas taip pat pateikė naujus, 2006 m. rugsėjo - spalio mėnesiais Kinijos Liaudies Respublikoje išduotus kilmės sertifikatus dėl 2004 m. sausio - balandžio mėnesiais jo importui deklaruotų ginčo prekių. Tačiau šie sertifikatai negali būti priimti kaip prekių kilmės įrodymai ir į juos negali būti atsižvelgiama. Pagal savo pobūdį šie sertifikatai yra atgaline data išduoti sertifikatai. Vadovaujantis 2003 m. balandžio 16 d. akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IV priedo 5.3 dalimi, atgaline data išduoti sertifikatai dėl iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos (2004 m. gegužės 1 d.) importui į Lietuvos Respubliką deklaruotų prekių muitinei gali būti pateikiami tik keturis mėnesius po įstojimo į Europos Sąjungą dienos (2004 m. gegužės 1 d.). Tuo tarpu minėti sertifikatai buvo išduoti ir pateikti 2006 metais, t. y. jau pasibaigus šiam terminui.

Pareiškėjo argumentai, jog 2006 metų kilmės sertifikatai neturi būti vertinami atskirai, o turi būti siejami su 2004 metais teiktais prekių kilmės įrodymais, atmestini. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų 2006 metų sertifikatų turinio, juose nėra jokių duomenų, iš kurių būtų matyti, kad jie yra siejami su 2004 metais pateiktais kilmės sertifikatais. 2006 metų sertifikatų turinys patvirtina, kad šie sertifikatai yra atskirai išduoti sertifikatai dėl anksčiau eksportuotų prekių, o tai sudaro pagrindą šiuos sertifikatus priskirti 2003 m. balandžio 16 d. akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IV priedo 5.3 dalyje numatytai atgaline data išduotų sertifikatų kategorijai.

Pareiškėjas taip pat reikalauja, nustatant ginčo prekių kilmę, remtis muitinės deklaracijomis, apskaitos dokumentais, sutartimis, konosamentais ir kitais sandorių bei ūkinių operacijų įforminimo dokumentais. Tačiau, Kinijos Liaudies Respublikos institucijai paneigus tiesioginių prekių kilmės įrodymų (kilmės sertifikatų) tikrumą, pareiškėjo nurodomi minėti papildomi dokumentai negalėtų būti pripažinti pakankamais prekių kilmės įrodymais. Juolab, kad tokių dokumentų sudarymo tikslas iš esmės yra atspindėti sandorių sudarymo, ūkinių operacijų vykdymo, prekių judėjimo faktus, tačiau ne išreikšti prekių kilmę.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai remiasi argumentais dėl savo sąžiningumo. Įstatymai muito normos parinkimo nesiejo su tokia sąlyga, kaip importuotojo sąžiningumas. Pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, vienintelė sąlyga lengvatinių importo muito normų taikymui buvo prekių atitinkamos kilmės įrodymų pateikimas. Nagrinėjamu atveju prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti konvencinę muito normą, nebuvo įrodyta, todėl muitinė teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo importuotoms ginčo prekėms importo mokesčius perskaičiavo pagal autonominę muito normą (iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas akcentuoja aplinkybę, jog, vykdant ginčo prekių importo procedūras, muitinės pareigūnams abejonių dėl prekių kilmės nekilo. Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ir negali pakeisti šios bylos situacijos vertinimo. Tiek iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitinės kodekso 77 straipsnis, tiek 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsnis suteikia muitinei teisę atlikti prekių bei dokumentų patikrinimą po prekių išleidimo ir, nustačius, jog prekės buvo deklaruotos neteisingai, perskaičiuoti importo mokesčius.

Nagrinėjamu atveju muitinė ne tik perskaičiavo pareiškėjo mokėtinus importo mokesčius, bet ir skyrė pareiškėjui 10 procentų papildomai priskaičiuotų muito bei importo PVM sumų dydžio baudą. Skirdama baudą, muitinė vadovavosi iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi. Tačiau ši įstatymo nuostata negalėjo būti pagrindas skirti pareiškėjui muito baudą, nes, pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, ji muitų administravimui buvo netaikoma. Muitų baudų skyrimo taip pat nenumatė nei iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojęs Muitų tarifų įstatymas, nei iki 2004 m. gegužės 1 galiojęs Muitinės kodeksas. Kitų mokesčių baudų skyrimui iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalis galėjo būti taikoma, jeigu kitaip nebuvo numatyta atitinkamų mokesčių įstatymuose. Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas atskirai ir išsamiai reglamentavo atsakomybės už PVM nesumokėjimą klausimus, todėl, skiriant PVM baudas, turėjo būti taikomos šio įstatymo nuostatos. Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnis PVM baudos skyrimą numatė tik bendra tvarka mokamo PVM nesumokėjimo atveju. Tuo tarpu atsakomybė už importo PVM nesumokėjimą buvo specialiai reglamentuota iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 124 straipsnyje, o šis straipsnis numatė tik delspinigių skaičiavimą. Todėl darytina išvada, kad bauda pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo paskirta nesant įstatyminio pagrindo, dėl ko ji turi būti panaikinta.

Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį, susijusią su jam papildomai apskaičiuotomis muito bei PVM sumomis, tačiau nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį, susijusią su paskirta bauda. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Urlavila“ skundo dalį dėl paskirtos 64105 Lt baudos panaikinimo, panaikinti ir šią pareiškėjo skundo dalį patenkinti. Panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 1A-4.14-729 bei Klaipėdos teritorinės muitinės 2009 m. birželio 18 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 9LM190339S dalis dėl 64105 Lt baudos pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Urlavila“ įregistravimo ir įpareigojimo ją sumokėti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė