Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjo A. D. (A. D.) atstovėms advokatei Ingai Darulienei, advokato padėjėjai Indrei Barauskienei,

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir institucija, komisija) atstovams Vadimui Gasperskiui (Vadim Gasperskij), Gintarei Ivanauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal A. D. skundą dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2018 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. LRTK-ANR_N-2018/Nr. AT-27 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos vyriausiasis specialistas 2018 m. liepos 24 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, konstatavo, kad bendrovė A.T.P.B. (anksčiau V.A.) iki šiol nevykdo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17, kuris įpareigoja ją nuo 2017 m liepos 1 d. retransliuoti televizijos programą „LRT KULTŪRA“ per dirbtinį Žemės palydovą, ir bendrovės valdybos nariui A. D., kaip atsakingam už komisijos sprendimų vykdymą asmeniui, už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 477 straipsnio 3 dalyje, skyrė administracinę nuobaudą – įspėjimą.

Pareiškėjas A. D. pateikė skundą (b.l. 2-9), kuriame nurodo, kad nutarimas nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Skundas motyvuojamas tuo, kad dėl šio Komisijos sprendimo teisėtumo iki šiol vyksta teisminis ginčas – Bendrovė ginčija šio Komisijos sprendimo teisėtumą administraciniuose teismuose. Komisijos sprendimas yra neteisėtas, kadangi: i) Komisijos sprendimo neįmanoma įvykdyti dėl techninių priežasčių, kurios nepriklauso nuo Bendrovės ir Pareiškėjo. Tam, kad Bendrovė galėtų įvykdyti pareigą retransliuoti minėtą programą, kaip tai numato VIĮ 33 straipsnio 5 dalis, jos signalas turi būti pakeltas į bent vieną dirbtinį Žemės palydovą. Priešingu atveju Bendrovė techniškai neturi galimybės šios prievolės įvykdyti. Bendrovė nėra elektroninių ryšių tinklų operatorius, o šiuo konkrečiu atveju, ji nevaldo dirbtinio Žemės palydovo, todėl ji techniškai negali į savo platformą įtraukti televizijos programų, kurių signalas nėra pakeltas į palydovą. Bendrovė veikia tik kaip virtualus operatorius, kuris kitų subjektų perduodamus signalas suteikia galimybę žiūrėti savo klientams, tačiau jis neturi jokių techninių galimybių priimti signalą į elektroninių ryšių tinklą, jį perduoti, koduoti ir pan. Visus šiuos veiksmus atlieka elektroninių ryšių tinklų operatorius; ii) nėra Pareiškėjo kaltės dėl Komisijos sprendimo nevykdymo, todėl Pareiškėjas negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šiuo metu tokios jokios techninės priemonės nėra įdiegtos/užtikrintos, kad televizijos programos „LRT KULTŪRA“ signalas būtų pakeltas į dirbtinį Žemės palydovą, ir signalas nėra pakeltas į dirbtinį Žemės palydovą. Ši aplinkybė buvo išsamiai paaiškinta Komisijai ir pati Komisija su šia išvada sutinka ir šios aplinkybės neginčija. Be to, aplinkybė, kad „LRT KULTŪRA“ televizijos programos signalas nėra pakeltas į palydovą, yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo, kuris pažymėjo, kad „siekiant retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“, televizijos programos retransliavimas turi būti techniškai parengtas“. Skunde pažymima, kad Bendrovė 2018 m. birželio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose Komisijos teiravosi, kokių veiksmų pastaroji žada imtis, kad Bendrovė galėtų greičiau užtikrinti kanalo retransliavimą, tačiau jokio atsakymo nesulaukė; iii) neteisėtas yra pats Komisijos sprendimas, už kurio nevykdymą Pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda. Teisės aktai nenustato pareigos Bendrovei tokias technines priemones užtikrinti/įdiegti. Pareigą retransliuoti visas nekoduotas nacionalinio transliuotojo televizijos programas numato VII 33 straipsnio 5 dalis, tačiau nei ši įstatymo nuostata, nei kitos nenumato pareigos parengti signalą retransliavimui. Šią išvadą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, kuris taip pat pažymėjo, kad „VIĮ 33 str. 5 d. nustatyta, kad pareiškėja turi pareigą retransliuoti visas nekoduotas nacionalinės LRT televizijos programas, tačiau nei paminėtoje VIĮ nuostatoje, nei kitose VIĮ ar kitų teisės aktų nuostatose nėra reglamentuota, koks subjektas turi pareigą užtikrinti televizijos programos signalo pateikimą retransliuotojui (nagrinėjamu atveju pareiškėjai)“. Komisija minėtu Komisijos sprendimu buvo nustačiusi pareigą Bendrovei įdiegti technines priemones „LRT KULTŪRA“ retransliavimui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šią Komisijos sprendimo dalį panaikino kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dalyje dėl įpareigojimo įdiegti technines priemones panaikinimo nebuvo apskųsta teismui ir todėl yra įsiteisėjusi.

Daro išvadą, kad Bendrovė ir Pareiškėjas negali įvykdyti Komisijos sprendimo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo Pareiškėjo ir Bendrovės – tiesiog techniškai negalima retransliuoti televizijos programos „LRT KULTŪRA“, kol jos signalas nebus techniškai paruoštas ir prieinamas Bendrovei per palydovą.

Taip pat skunde nurodoma, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl komisijos sprendimo nevykdymo, todėl pareiškėjas negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Bendrovė techniškai negali retransliuoti televizijos programos „LRT KULTŪRA“ dėl priežasčių, nepriklausančių nei nuo Pareiškėjo, nei nuo Bendrovės, kadangi „LRT KULTŪRA“ signalas nėra techniškai paruoštas ir prieinamas Bendrovei per palydovą. Taigi pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės dėl to, kad Bendrovė nevykdo Komisijos sprendimo. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltu gali būti pripažintas nustačius, kad veiką, už kurią numatyta administracinė atsakomybė, atliko turėdamas galimybę pasirinkti kitą, įstatymams neprieštaraujantį elgesio variantą. Jei galimybės pasirinkti tokio elgesio varianto nėra, tuomet asmens veikoje nėra ir kaltės elemento. Komisija nesukūrė galimybės Bendrovei retransliuoti „LRT KULTŪRA“ kanalo, todėl nei Pareiškėjas, nei Bendrovė negalėjo pasirinkti kito elgesio varianto, kaip tik neretransliuoti to, kas faktiškai nėra perkelta į palydovą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, nėra pagrindo konstatuoti Pareiškėjo (Bendrovės) kaltės, kadangi negalima reikalauti retransliuoti kanalo, kuris nėra techniškai parengtas, kai Pareiškėjui apskritai nėra numatytos tokios pareigos techniškai paruošti kanalą transliavimui. Tuo iš esmės turėjo pasirūpinti pati Komisija. Pažymima, kad Pareiškėjas (Bendrovė) 2018 m. birželio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose Komisijos teiravosi, kokių veiksmų pastaroji žada imtis, kad Pareiškėjas galėtų greičiau užtikrinti kanalo retransliavimą, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Komisijos nutarimas yra neteisėtas dėl to, kad neteisėtas yra pats Komisijos sprendimas, dėl kurio nevykdymo skiriama nuobauda. Bendrovė ginčija Komisijos sprendimą teismuose ir šiuo metu byla yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovės skundą palaikė. Papildomai paaiškino, kad tam, kad bendrovė galėtų įvykdyti pareigą retransliuoti visas nacionalines visuomeninio transliuotojo programas, reikia įvykdyti 2 žingsnius: pakelti signalą į palydovą, už kurį atsakingas yra pareiškėjas, padaryti signalą pasiekiamą vartotojams, tai daroma išdalinant kodavimo korteles, ir bet koks signalas, kuris yra koduotas ir pakeltas į palydovą, įrangos, kuri yra pas vartotoją, kuomet kortelė yra įdėta pas vartotoją, jis yra atkoduojamas ir vartotojas gali matyti signalą. Tam, kad įvykdytum antrą žingsnį, būtina padaryti pirmą. Ir pirmasis žingsnis, signalo pakėlimas į palydovą, šiai dienai nėra padarytas, visi sutinka, kad LRT Kultūra televizijos programos signalas nėra „A.“ palydove, kurio signalą ir priiminėja pareiškėjo vartotojai. Šiuo metu tokios techninės priemonės nėra įdiegtos. Nesant tų techninių priemonių, susiduriama su ta problema, kad antro žingsnio žengti dėl transliacijos prieinamumo nėra įmanoma, kadangi signalo nėra palydove. Pareigos pareiškėjui pakelti signalą įstatymas nenumato, signalas nėra pakeltas į palydovą, todėl bendrovė niekaip negali padaryti tai, kad klientai priimtų signalą, kurio nėra palydove ir už kurio pakėlimą jis pagal VIĮ 33 str. 5 d. neatsako. Komisija priimdama sprendimą turėjo kitaip įvertinti informacijos apie „LRT Kultūra“ pasiekiamumą turimomis techninėmis priemonėmis, neatsižvelgė į konkurencinę aplinką, nepagrįstai konstatavo LRT kultūros svarbą, taip pat sprendimas pažeidžia universaliųjų paslaugų direktyvą.

Nurodė, kad retransliuoti LRT Kultūrą galima įvairiomis techninėmis priemonėmis, pradedant palydovu ir baigiant kabelinėmis priemonėmis ir t.t. Tačiau pareiškėjas vykdo veiklą tik palydovinės televizijos srityje, jis neturi jokios kitos technologijos. Jo veikla pagrįsta DTH, kuri reiškia, kad signalą Lietuvoje vartotojai priima tiesiogiai iš palydovo, tą patį signalą gali priimti visas Europos žemynas, tai yra vienas signalas, tačiau jo sklaida yra labai didelė. Pareiškėjas išdalina įrangą, ją sudaro trys elementai: palydovinė lėkštė, imtuvas, kortelė, į kurią dedama tokia kaip SIM mikroschema. Būtent ta kortelė įgalina priimtą koduotą signalą ir jį atkoduoja. Todėl vienintelis būdas pareiškėjo klientams priimti signalą yra tik per išdalintą įrangą, nes kitaip neįmanoma, signalą gali priimti tik iš palydovo. Tam, kad klientai galėtų matyti koduotą ar nekoduotą signalą, jiems būtina, kad signalas būtų pakeltas į palydovą. Šiai dienai pareiškėjas nevaldo tinklo, jis nėra tinklo operatorius, jis yra palydovinės televizijos operatorius, tai reiškia, kad jis supakuoja paketus, išdalina korteles, bet už signalų įvedimą į palydovą jis negali būti atsakingas, nes jis nevaldo to tinklo. Tinklo valdytojas yra Švedijos kompanija „A.“, kuri ir valdo tą palydovą.

Be to, priklauso daug kas nuo susitarimo su transliuotojais, tačiau signalą pakelti į palydovą kainuoja didelius pinigus. Didžioji dalis kanalų, kuriuos pareiškėjas retransliuoja klientams, signalų jau yra pakelti į palydovą. Apie 80 procentų tų signalų yra pakelti pačių transliuojančių organizacijų.

Taip pat paaiškino, kad nacionalinis transliuotojas su pareiškėju T.B.P. 2006 m. sudarė sutartį, kuria šalys susitarė, kad T.B.P. pakels į palydovą LRT Televiziją, o LRT savo ruožtu pati pakelia LRT Lituaniką, LRT moka „A.“i ir ji pakėlinėja signalą. Buvo sudaryta sutartis, kad žiūrovai galės matyti abu kanalus, o už vieną mokės T.B.P.. Tokiu atveju net ir pats transliuotojas dalį kanalų pats pasikelia, o dalį kanalų jam pakelia kažkas kitas. Bet dėl šio kanalo (LRT Kultūra) niekada nebuvo tartasi ir pareiga šitą kanalą retransliuoti atsirado tik 2015 m. spalį, tas kanalas neturi komercinės reikšmės, jo pakėlimo kaštai yra neprotingi ir padaryti šį kanalą prieinamu pareiškėjas neturi galimybės, jeigu jis pats valdytų tinklą, jo kaštai būtų žymiai žemesni, bet kadangi jis to tinklo neturi, todėl jis nieko padaryti negali. Tą akimirką, kai signalas yra pakeltas į palydovą, nėra jokių problemų jį retransliuoti ir jį padaryti prieinamą klientams.

Teigia, kad iš Lietuvos nėra įmanoma apskritai transliuoti per palydovą, nes Lietuvoje nėra Žemės stoties, kuri galėtų nusiųsti signalą, artimiausia stotis yra Rygoje. Operatorius „A.“ turi dvi stotis, Švedijoje ir Rygoje, signalas perduodamas kabeliais į Rygą ir Rygoje jis yra koduojamas ir keliamas, signalas „LRT Televizija“ yra koduotas. Lietuvoje jis yra nekoduotas, kadangi jis paleidžiamas per skaitmeninę antžeminę televiziją, bet tas, kurį priima Lietuvos vartotojai, jis yra koduotas, nes jį užkoduoja. Tuo tarpu LRT Lituanika yra nekoduotas ir prieinamas visiems, kas turi „lėkštę“, bet jis nėra transliuojamas iš Konarskio gatvės. Konarskio patalpose signalą perima neT.B.P., o „A.“. Pareiškėjas negali priimti to signalo, kadangi signalą perima ES „A.“, ji LRT patalpose perima signalą, pareiškėjas iš tų patalpų signalo neperima. Kiti retransliuotojai signalą perima ten pat, tik jie turi tinklus, o pareiškėjas jų neturi. Retransliuotojai pasiima signalą į savo tinklą ir jį retransliuoja. Kaštai, kurie yra patiriami tų retransliuotojų, labai skiriasi. Pareiškėjo ir kitų retransliuotojų lyginti negalima, nes kiti retransliuotojai yra savo tinklų valdytojai. Universaliųjų paslaugų direktyva numato, kad pareigą retransliuoti gali numatyti tik tinklų turėtojams, tinklų operatoriams. Įstatymas nenumato pareigos pareiškėjui diegti technines priemones. O be techninių priemonių nėra įmanoma toliau paduoti to signalo vartotojams.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija pateikė atsiliepimą į skundą (b.l. 44-48), kuriuo su skundu nesutinka. Vadovaudamasi administracinių teismų praktika nurodė, jog viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris su viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principu suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesniojo viešojo administravimo subjekto (jei tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo. Nutarimo surašymo ir administracinės nuobaudos skyrimo dieną sprendimas buvo galiojantis ir privalomas vykdyti visa apimtimi, nebuvo priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl viso Sprendimo ar jo dalies panaikinimo. Taip pat nurodė, kad A. D. kaltė pasireiškė nerūpestingumu, t. y. tuo, kad jis, būdamas bendrovės valdybos nariu, atsakingu už bendrovės vykdomos televizijos programų retransliavimo veiklos teisėtumą, neužtikrino, kad bendrovė vykdytų pareigą retransliuoti televizijos programą LRT Kultūra, ir tuo padarė priešingą teisei veiką dėl nerūpestingumo.

Institucijos atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo atstovės iš esmės remiasi finansine našta, dėl didelio pinigų kiekio, kurios negalima vertinti kaip svarbios aplinkybės. Kiti retransliuotojai VIĮ 33 str. 5 d. vykdo ir Komisijai atleisti nuo šios prievolės remiantis tuo, kad „A.“ turi kažkokį tai statusą ir dėl to jai suteikti papildomas privilegijas būtų neteisinga, kadangi tai iškreiptų konkurencinę aplinką. Kiti retransliuotojai vykdydami įstatymo nuostatą irgi patiria finansinius kaštus. Sprendimas šiai dienai nėra panaikintas ir jis yra privalomas, kol kas yra panaikinta tik viena dalis, bet jis kitomis dalimis turi būti vykdomas. Negali pasakyti, ar be techninių priemonių įmanoma įvykdyti prievolę. Įstatyme nėra pasisakyta dėl techninių priemonių. Komisijos nenustatytas mechanizmas, kad ji turėtų grąžinti kažkokias lėšas retransliuotojui patyrus papildomus kaštus. Teigia, kad yra galimybė iš LRT patalpų retransliuoti LRT Kultūrą, kadangi yra retransliuojama ir LRT Televizija. Komisija negali pasakyti, iš kur turi retransliuoti, o iš kur neturi retransliuoti. Yra įstatymo nuostata, kurią privalo vykdyti visi be išimties, kitokiu atveju būtų iškraipoma rinka. Yra pačios bendrovės reikalas išsiaiškinti, kaip retransliuoti. Komisija tik kontroliuoja, kas vykdo, kad nevykdo sprendimą vadovaujantis įstatymu. Buvo sudarytas komisijos posėdis, buvo bendrovės atstovas, kuris pateikė analogiškus paaiškinimus, kaip ir atstovė teisme. Komisija nusprendė taikyti atsakomybę, dėl to, kad nėra vykdomas Komisijos sprendimas, kuris nėra panaikintas ir yra galiojantis. Tas apskųstas sprendimas ir buvo pagrindas taikyti administracinę nuobaudą. Net sustabdžius sprendimą, prievolė, numatyta įstatyme, privalo būti vykdoma. Negali atsakyti, ar yra kitų būdų, kuriais pareiškėjas galėtų retransliuoti kanalą.

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju D. K. paaiškino, jog šiuo metu su „V.“ turimais imtuvais kanalai yra perduodami per palydovą. Klientai mato kanalus, kurie yra palydovinėje platformoje. Kanalo signalas turi pirmiausia atsidurti palydove, iš kurio „V.“ palydovinės televizijos priėmimo įranga gali jį priimti. Tam, kad signalas patektų į palydovą jį reikia nugabenti. Paprastai sakant, reikia signalą paimti iš to kas jį turi – savininko LRT, iš Konarskio g. 29 ar Televizijos bokšto, tą signalą tada nukoduoti ir pervesti į pakėlimo stotį, kurios yra dvi – Švedijoje ir Latvijoje. Tą signalą reikia priimti, jį perkoduoti į kažkokį srautą, kurį gali IP tinklais nugabenti, tada išsinuomoti ryšio kanalus, kad tas signalas galėtų nukeliauti, tada Rygoje jį reikia perkoduoti dar kartą, kad jis tiktų įterpimui į signalų paketą ir tada tą paketą pakelti į palydovą. Palydove yra transponderis, vieta palydove yra nuomojama. Pakeliui yra nemažai įrenginių, kurie reikalauja nemažai resursų, tiek signalai, kanalai turi labai ribotą vietą ir vieta palydove yra ribota. Patys transponderiai kainuoja labai daug. Būna dvejopai, arba signalas yra jau palydove ir retransliuotojas įtraukia jį į savo paketus ir leidžia matyti tuos kanalus, arba retransliuotojas kelia signalą į palydovą savo lėšomis, tai yra sutartiniai dalykai. Šiuo metu „V.“ neturi papildomo laisvo resurso savo transponderiuose, tai reiškia, kad reikia arba pirkti papildomą transponderį, arba papildomą vietą transponderiuose, arba išmesti iš transponderio kanalą. Tuomet yra reikalingas ryšio kanalas, kurį „V.“ nuomojasi. Iki signalo pakėlimo tai yra optinės linijos ar IP tinklai. Visame signalo pakėlimo procese daugiausia įranga yra nuomojama, o dalį įrangos „V.“ yra nusipirkęs, bet tik mažą dalį. Didžioji dalis Lietuvoje veikiančių kabelinių operatorių yra ir tinklo operatoriai, o tai reiškia, kad jie turi savo tinklus ir jiems viskas išeina žymiai paprasčiau ir pigiau. „V.“ savo tinklo neturi, jis nuomojasi.

Specialisto žiniomis, šiuo metu visa vieta transponderyje yra užimta kanalais. Tarp LRT ir LRT Kultūros retransliavimo iš techninės pusės skirtumo neturėtų būti. Bet pakeisti kanalus dažniausiai įmanoma, o norint pridėti papildomą kanalą reikėtų naujo komplekto įrangos. Norėdamas pridėti vieną kanalą, turi pirkti kanalų paketą, kuris reikalingas 8 kanalams.

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos ANK 477 straipsnio 3 dalis nustato atsakomybę už Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimų nevykdymą. Toks administracinis nusižengimas užtraukia įspėjimą arba baudą radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų, retransliuotojų, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų teikėjų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno šimto keturiasdešimt iki šešių šimtų eurų.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo konstatuoti, jog bendrovės (atsakingo asmens) veiksmuose yra kaltė nevykdant Komisijos sprendimo, įpareigojančio retransliuoti nacionalinės televizijos programą LRT Kultūra. Pirmiausiai pažymėtina, kad nors Komisijos sprendimas, kuriuo bendrovė įpareigota retransliuoti minėtą televizijos programą, nėra teismo panaikintas, tačiau jis yra apskųstas ir įsiteisėjusio teismo sprendimo šiuo klausimu nėra priimta. Tebevykstant teisminiam nagrinėjimui bendrovės (o tuo pačiu ir jos atsakingo asmens) veiksmus, neveikimą laikyti kaltais pagrindo nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad vadovaudamasi VIĮ 33 straipsnio 5, 6 dalių nuostatomis, A.T.B.P. 2015 m. spalio 1 d. pateikė Komisijai prašymą atleisti ją nuo pareigos retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“. Komisija 2016 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą Nr. KS-17 „Dėl V.A.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ (pakeistas Komisijos 2016 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. KS-190), kuriuo įpareigojo A.T.B.P., įdiegus technines priemones, ne vėliau kaip 2017 m. liepos 1 d. pradėti retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ per dirbtinį Žemės palydovą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 4 d. sprendimu panaikino Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17 4 dalį ta apimtimi, kuria bendrovė įpareigojama įdiegti technines priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimui pasiūlyta sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.

Lietuvos radijo ir televizijos komisija skundžiamą nutarimą motyvuoja įstatymo reikalavimais, t. y. tuo, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad televizijos programų retransliuotojai, Lietuvos Respublikoje teikiantys televizijos programų retransliavimo paslaugas, taip pat kiti asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, privalo retransliuoti, platinti internete visas nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija gali priimti sprendimą atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti ir (ar) platinti internete nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas, jeigu toks sprendimas neapriboja vartotojo galimybių matyti šias programas turimomis techninėmis priemonėmis. Komisija konstatavo, kad 2018 m. birželio 11 d. yra trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo diena. Pažymėjo, kad jokios reikalavimo užtikrinimo priemonės Sprendimo atžvilgiu nėra pritaikytos. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi, kuria teismas atmetė bendrovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pabrėžė, jog minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „net ir pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius Sprendimo galiojimą, tai savaime nebūtų pagrindas pareiškėjui nevykdyti įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo.“ Atkreipė dėmesį, kad 2017 m sausio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl, pasak komisijos, bendrovė privalo sprendimą vykdyti. Komisija, atsižvelgusi į 2018 m. birželio 11 d. gautus bendrovės paaiškinimus raštu bei 2018 m. liepos 2 d. Komisijos posėdžio metu išklausiusi bendrovės atstovo žodžiu pateiktus paaiškinimus ir juos įvertinusi, nutarė bendrovei už sprendimo nevykdymą skirti administracinę nuobaudą.

Nutarimu institucija sprendė, kad bendrovės veiksmai (neveikimas) atitinka ANK 477 straipsnio 3 dalį, kadangi bendrovė iki šiol nevykdo sprendimo, kuris įpareigoja ją nuo 2017 m liepos 1 d. retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ per dirbtinį Žemės palydovą. Tačiau, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, T.B.P.nevykdo Komisijos sprendimo dėl to, kad šį sprendimą ginčija teisme, tokiu būdu gindama savo interesus teisėtomis priemonėmis. Aplinkybę, kad iki 2017 m. liepos 1 d. (t. y. iki sprendimu nustatyto termino) ar iki 2018 m. liepos 24 d. (skundžiamo nutarimo priėmimo) nebuvo ir iki šiol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo, laikyti pareigos nevykdymu būtų absoliučiai neteisinga, ypač įvertinus kaštus, kurie bendrovei atsieitų vykdant jos ginčijamą pareigą. Beje, Komisijos atstovai neginčijo, kad bendrovei techninių priemonių įrengimas atsieitų apie 160 tūkstančių eurų, nenurodė jokių alternatyvių signalo pakėlimo į palydovą variantų, neneigė ir pareiškėjo atstovių nurodomos aplinkybės, kad kitiems Lietuvoje veikiantiems retransliuotojams VIĮ nustatytos pareigos vykdymui apskritai nereikia diegti jokių (papildomų) techninių priemonių. Todėl teismas laiko nepagrįstais Komisijos veiksmus nelaukiant ginčo išsprendimo taikyti bendrovei atsakomybę už sprendimo nevykdymą. Kaip galima suprasti iš teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, ginčo šalys laikosi kardinaliai priešingos pozicijos ir tuo klausimu, kas turi užtikrinti technines priemones signalo pakėlimui į palydovą. Pažymėtina, kad šiuo klausimu Komisija nenuosekliai ir netgi prieštaringai nutarimą motyvuoja tuo, jog teismo sprendimas, kuriuo bendrovės pareiga įdiegti technines priemones pripažinta nepagrįsta, yra neįsiteisėjęs (suprask, bendrovė tebeturi šią pareigą, kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas), ir tuo pačiu teigia, jog Komisijos sprendimo teismas nepanaikino, todėl turi būti vykdomas (t. y. šiuo atveju jau nesvarbu, kad nepriimtas galutinis teismo sprendimas). Toks aiškinimas, teismo įsitikinimu, neatitinka teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principų, todėl tokiais Komisijos argumentais negali būti vadovaujamasi.

Iš tiesų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartyje, kuria atmetė Bendrovės atskirąjį skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sprendimo galiojimo sustabdymo, konstatavo, kad net ir pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius Sprendimo galiojimą, tai savaime nebūtų pagrindas pareiškėjui nevykdyti įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nutartis priimta byloje, kurioje ginčas sprendžiamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, o be to, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 4 d. sprendimu, atsižvelgdamas į teismo sprendimo priėmimo datą, vis tik pratęsė bendrovei terminą, iki kurio ji turi pradėti transliuoti televizijos programą TV Kultūra. Susiklosčius tokiai situacijai, kai iki 2017 m. liepos 1 d. teismo sprendimas neįsiteisėjo, nėra pagrindo konstatuoti, jog T.B.P.tyčia ar dėl neatsargumo, t. y. kaltais veiksmais, nevykdo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimo. Skundas dėl Komisijos sprendimo pateiktas įstatymo nustatytais terminais, taigi pareiškėjo kaltės dėl sprendimo nevykdymo nėra. Svarbi aplinkybė ir ta, kad Komisija, be aukščiau minėto prieštaringo motyvavimo, nenurodė jokių kitų argumentų, kokiu būdu bendrovė, neįdiegus techninių priemonių, turi galimybę retransliuoti televizijos programą, ir kokiu pagrindu bendrovė turi pareigą šias technines priemones įdiegti, kai iš tiesų nei VIĮ, nei kitos teisės normos tokios pareigos retransliuotojui nenustato. Byloje, išskyrus abstraktų teiginį, kad tai bendrovė turi pasirūpinti techninėmis priemonėmis, jokių įrodymų, pagrindžiančių šią bendrovės pareigą, nenurodyta. Tuo labiau kritiškai vertintini taip pat abstraktūs Komisijos argumentai, jog galima didelė (t. y. neproporcinga) finansinė našta negali būti vertinama kaip svarbi aplinkybė. Pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Be to atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienu atveju atsakomybės klausimas turi būti įvertinamas individualiai, o ne vien tik remiantis aplinkybe, kad kiti retransliuotojai neginčija pareigos retransliuoti nacionalinės televizijos programą. Nekvestionuojant viešojo administravimo subjektų sprendimų privalomumo pažymėtina, kad pagal ANK administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė nėra preziumuojama, o pareiga įrodyti priešingos teisei veikos sudėtį asmens veiksmuose (neveikime) tenka administracinio nusižengimo tyrimą atlikusiai institucijai. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso paskirtis yra teisės priemonėmis ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo administracinių nusižengimų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skatinti taikų valstybės ir žmogaus, visuomenės narių sugyvenimą (ANK 1 straipsnio 1 dalis). Tai, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 47 straipsnio nuostatas Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra Lietuvos Respublikos teritorijoje veiklą vykdančių retransliuotojų ir kitų asmenų, teikiančių Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, veiklos priežiūrą vykdanti institucija, reiškia ne tik tai, kad Komisija turi teisę skirti nuobaudą už jos sprendimų nevykdymą, o ir tai, kad turi pareigą pagrįsti savo sprendimą, kuriuo nuobauda skiriama. Nagrinėjamu atveju Komisija nutarimą grindžia vien įstatymo reikalavimais, kurie, kaip minėta, yra ginčijami teisme, nenurodo jokių argumentų, kodėl, nesant įstatymu nustatytos prievolės, juridinis asmuo turi savo lėšomis parengti technines priemones, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Komisijos sprendimas (nutarimas) dėl bendrovės T.B.P. kaltės ir neteisėto neveikimo yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2018 m. liepos 24 d. nutarimas naikintinas, kadangi A. D. veiksmuose (neveikime) nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 477 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2018 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. LRTK-ANR_N-2018/Nr. AT-27, kuriuo A. D. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 477 straipsnio 3 dalį paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas, ir administracinio nusižengimo bylą A. D. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.