- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-14
- Bylos Nr.
- 1A-406/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- G. B., R. F., ir A
- Advokatai
- Alfredas Remeikis
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. B. ir R. F. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
R. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteisti ir A. S. (A. S.) bei A. S. (A. S.), tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo apskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. ir R. F. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su A. S. ir A. S., 2010 m. vasario 12 d. apie 17 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, M. P. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Elektrėnuose, išgertuvių metu kilus ginčui su nukentėjusiuoju N. A., G. B. tyčia sudavė jam sėdinčiam fotelyje mažiausiai tris smūgius koja į galvą, nenustatytą skaičių smūgių koja į rankas. Po to, A. S. tyčia sudavė N. A. mažiausiai vieną smūgį ranka į krūtinę, mažiausiai vieną smūgį ranka į galvą, mažiausiai vieną smūgį alkūne į nugarą bei nenustatytą skaičių smūgių rankomis į rankas, R. F. nutempė nukentėjusįjį ant grindų ir tyčia sudavė jam koja mažiausiai du smūgius į nugarą, mažiausiai du smūgius į galvą ir nenustatytą skaičių smūgių koja į rankas bei A. S. tyčia sudavė gulinčiam N. A. ranka mažiausiai du smūgius į veidą, mažiausiai du smūgius koja į galvą ir nenustatytą skaičių smūgių ranka ir koja į rankas, G. B., nukentėjusiajam bandant atsikelti nuo grindų, tyčia sudavė jam stikliniu buteliu į viršugalvį ir kartu su A. S. išvilko sužalotą ir apsvaigintą N. A. iš buto į laiptinę ir ten jį gulintį paliko.
Tokiu būdu, G. B., A. S., A. S. ir R. F. bendrais veiksmais tyčia sudavė N. A., padarė ne mažiau 34 trauminių poveikių į įvairias kūno vietas, penkiolika smūgių į galvą, padarydami daugybines kraujosruvas galvos (viršugalvio-pakaušio, smilkinių ir kaktos) minkštuose audiniuose ir veido odoje su daugybiniais smulkiais viršugalvio, kaktos, smakro ir dešinės pažandės odos nubrozdinimais bei dviem paviršinėmis muštinėmis žaizdomis dešinės akies aplinkoje; kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu smegenų kairės pakaušinės skilties paviršiuje, vidurinėse ir priekinėje daubose ir po smegenėlių padangte bei po voratinklinių smegenėlių dangalu ir negausiai į smegenų skilvelius; vieną smūgį į kaklą, padarydami nedidelę poodinę kraujosruvą kaklo odoje su paliežuvio kaulo didžiųjų ragų lūžiais; dvylika smūgių į rankas, padarydami nedideles poodines kraujosruvas plaštakų nugariniuose paviršiuose ir kairiajame žaste, o taip pat sukėlusius nukentėjusiojo mirtį (Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje 2010 m. vasario 12 d. 21.35 val.) mažiausiai šešis smūgius į krūtinės ląstą, tuo padarydami nukentėjusiajam daugybinius abipusius šonkaulių lūžius – dešinės pusės II-VII ir kairės pusės II-XII (iš jų IV, V, VI, VII, VIII, X - trigubus ir III, IX, XI, XII - dvigubus) su daugybiniais pasieninės krūtinplėvės plyšimais ir paviršiniais kairio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei plačiomis kraujosruvomis krūtinės ląstos priekinio, kairio šoninio ir nugarinio paviršių minkštuose audiniuose, tuo padarydami N. A. daugybinius viso kūno sužalojimus ir taip jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. B. apeliaciniu skundu prašo švelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistasis nurodo, kad N. A. mirė nuo daugybinių krūtinės ląstos sužalojimų, galvos ir rankų sužalojimai tiesioginio ryšio su nukentėjusiojo mirtimi neturėjo, dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog nuteistasis suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvą bei rankas jį nužudė. Nuteistojo suduoti smūgiai į galvą bei rankas vertintini tik kaip lengvas kūno sužalojimas.
Apeliaciniame skunde aiškinama, kad A. S. yra nurodęs, jog G. B. bandė ginti N. A., kai pastarąjį mušė R. F. ir A. S., vėliau apeliantas į konfliktą nesikišo. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nukentėjusiajam kelis smūgius sudavė dar iki konflikto, kurio metu buvo nužudytas N. A.. G. B. įsitikinimu, aplinkybę, jog jo smūgiai nesukėlė nukentėjusiojo mirties patvirtina ir liudytojos N. K. parodymai, taip pat tai, kad ant apelianto drabužių nebuvo rasta nukentėjusiojo DNR.
Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jis turi tris vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus. Taip pat teigia, jog jis gailisi, kad vartojo alkoholį su N. A., sudavė jam porą smūgių ir galiausiai jo neapgynė nuo kitų nuteistųjų. Savo kaltę nuteistasis pripažįsta iš dalies, tvirtina, jog jis nukentėjusiojo nežudė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. F. prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Nuteistasis nurodo, kad jis dar ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Taip pat aiškina, kad jis padėjo teismui nustatyti tikrąsias baudžiamosios bylos aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi dėl jos padarymo.
R. F. aiškina, kad jis neneigė nusikaltimo padarymo fakto, o tik ginčijo veikos kvalifikavimą. Nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra laikomas esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas jam turėjo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, žalą, asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, tačiau R. F. yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes įvertino tik deklaratyviai, neanalizavo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos santykio.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad skiriant bausmę, buvo būtina atsižvelgti į tai, jog nusikaltimas buvo padarytas netiesiogine tyčia, nusikalstamus nuteistojo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris apeliantą įžeidė kitų asmenų akivaizdoje, nuteistasis nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, jis nukentėjusiajam sudavė nedaug smūgių, be to, byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog būtent apelianto smūgiai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Apeliantas tvirtina, jog jo padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio bei lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes padarinys. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl nuteistojo gyvenimiškos patirties stokos. Tokį teiginį patvirtina ir prie apeliacinio skundo pridedama nuteistojo charakteristika.
Apeliantas pažymi, jog jis iš esmės laikėsi procesinės drausmės, dalyvavo teismo posėdžiuose, ši aplinkybė rodo jo teigiamus bruožus.
Šalies argumentai
R. F. teigia, kad jo aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neskiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės.
Teismo posėdžio metu nuteistieji bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė G. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, jo kaltę įrodo ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
Byloje be jokių abejonių yra įrodyta, jog G. B. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, šio fakto neginčija ir pats apeliantas, tačiau jis tvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog N. A. mirė ir dėl jo nusikalstamų veiksmų.
Pirmosios instancijos teisme R. F. parodė, jog G. B. su N. A. pradėjo peštis, prasidėjo muštynės. R. F. matė, kaip G. B. sudavė nukentėjusiajam smūgį. Vėliau smūgį sudavė A. S., pastarąjį nuo nukentėjusiojo atitraukė G. B.. N. A. smūgius taip pat sudavė pats R. F. bei A. S. (t. 5, b. l. 23-24). Pirmosios instancijos teisme pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus R. F. parodymus, pagarsintų parodymų teisingumą jis patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu R. F. yra nurodęs, kad konflikto metu G. B. smogė nukentėjusiajam, po to nukentėjusiajam smūgį sudavė A. S. su A. S. ir galiausiai smūgius sudavė pats R. F.. Šis nuteistasis kategoriškai nurodė, jog N. A. mušė visi nuteistieji (t. 2, b. l. 110-111). R. F. ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs, jog G. B. N. A. į galvą sudavė buteliu (t. 1, b. l. 128-129). Aplinkybę, kad nukentėjusįjį mušė visi nuteistieji, R. F. patvirtino ir vėlesnės apklausos metu (t. 2, b. l. 189-190). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog R. F. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad būtent G. B. pirmasis pradėjo mušti nukentėjusįjį. A. S. pirmosios instancijos teisme teigė, jog jis konflikto metu sudavė nukentėjusiajam, kai pastarasis gulėjo ant grindų. Detaliau konflikto šis nuteistasis neatsiminė (t. 5, b. l. 23-24). Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. kaip ir R. F. yra nurodęs, jog N. A. atžvilgiu smurtą naudojo ir G. B., būtent jis pirmasis sudavė nukentėjusiajam (t. 2, b. l. 70-71). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. S. parodė, jog konflikto metu jis sudavė smūgį nukentėjusiajam. Po smūgio sudavimo jį nuo nukentėjusiojo atitraukė G. B.. Nurodė, jog anksčiau davė teisingus parodymus (t. 5, b. l. 22-23). Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog detaliau viso įvykio neatsimena, tačiau nurodė, kad jis tikrai sudavė smūgį nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 194). Vėlesnės apklausos metu A. S. aiškino, jog jis sudavė smūgį N. A., po ko G. B. jį atitraukė nuo nukentėjusiojo. N. A. mušė ir G. B. (t. 2, b. l. 177-178).
Iš aptartų nuteistųjų parodymų akivaizdu, jog N. A. mušė visi nuteistieji, tame tarpe ir G. B., kuris pirmasis nukentėjusiajam sudavė smūgius. Visi nuteistieji aiškindami nusikaltimo padarymo aplinkybes akivaizdžiai menkina savo vaidmenį jo padaryme, nurodo, jog nukentėjusiajam bendrai buvo suduoti tik keli smūgiai, parodymų neišsamumą jie motyvavo tuo, kad įvykio aplinkybių dėl įvairių priežasčių neprisimena. Visgi specialisto išvadoje Nr. M 219/10 (01) yra nurodoma, kad tikslaus trauminių poveikių (smūgių) N. A. skaičiaus iš buvusių duomenų pagal sužalojimų pobūdį, lokalizaciją ir apimtį nustatyti negalima, tačiau tikėtina, kad sužalojimai buvo padaryti kūną žalojančiais daiktais paveikus nemažiau kaip 34 kartus: iš jų nemažiau kaip 6 kartus krūtinės ląstą, 15 kartų galvą, 1 kartą kaklą ir 12 kartų rankas (t. 1, b. l. 57-65). Tokios specialisto išvados leidžia neabejotinai konstatuoti, kad nukentėjusiajam buvo suduoti nemažiau nei 34 smūgiai į įvairias kūno vietas, dėl dalies šių smūgių buvo padaryti sužalojimai, kurie ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Specialisto išvadoje nustatyta, kad visi joje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti maždaug vienu metu (t. 1, b. l. 64). Pažymėtina, jog jokie kiti asmenys nukentėjusiajam baudžiamojoje byloje nustatytų sužalojimų, tame tarpe ir sukėlusių mirtį, padaryti negalėjo. Taigi konstatuotina, jog būtent visų nuteistųjų neteisėti veiksmai, t. y. smūgių sudavimas ir dėl jų atsiradę sužalojimai sukėlė N. A. mirtį. Todėl nekyla abejonių, jog nuteistieji suduodami smūgius (mažiausiai 21 smūgį) nukentėjusiajam į galvos sritį, krūtinę, kitas kūno vietas, suduodami nukentėjusiajam smūgius pakaitom, suvokė, kad nuo tokio poveikio N. A. gali mirti, t. y. suvokė, jog bendrais veiksmais kelia grėsmę nukentėjusiojo gyvybei.
G. B. tvirtina, jog aplinkybę, kad jis nepadarė nusikaltimo, už kurį buvo nuteistas, patvirtina ir tai, jog jis atitraukė A. S. nuo mušamo nukentėjusiojo. Šis apelianto teiginys nėra pagrįstas, kadangi kito nuteistojo atitraukimo nuo nukentėjusiojo faktas nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad A. S. nenurodė, jog G. B. atitraukdamas jį nuo nukentėjusiojo, bandė pastarąjį apsaugoti.
G. B. mano, kad jo kaltę paneigia liudytojos N. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tokie apelianto teiginiai nėra pagrįsti. Tiek pats G. B., tiek kiti nuteistieji nėra nurodę, jog N. K. būtų mačiusi N. A. mušimo faktą, byloje yra neginčytinai nustatyta, jog šios liudytojos konflikto metu įvykio vietoje nebuvo. Faktas, jog G. B. ir A. S. N. A. paguldė prie buto, kuriame jis buvo sumuštas durų, patvirtina liudytojos S. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Taigi bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ir neapklausus liudytojos N. K..
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip jau buvo minėta, byloje yra neginčytinai nustatyta, jog G. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam (šios aplinkybės neginčija ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde), todėl aplinkybė, kad ant nuteistojo drabužių nebuvo rasta nukentėjusiojo DNR, nepaneigia apelianto kaltės.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė.
Apeliantas nurodo, kad jis gailisi, jog vartojo alkoholį su N. A., sudavė jam porą smūgių ir galiausiai jo neapgynė nuo kitų nuteistųjų. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ši aplinkybė nėra reikšminga bausmės individualizavimui. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nuteistasis iš dalies pripažino savo kaltę padarius nusikaltimą, nėra jokio pagrindo, kadangi ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme G. B. apskritai neigė sudavęs, kokius nors smūgius nukentėjusiajam. Aplinkybė, jog apeliantas gailisi vartojęs alkoholį su nužudytuoju, nelengvina nei jo teisinės padėties, nei teigiamai jį charakterizuoja, todėl neturi reikšmės bausmės skyrimui.
Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje už žmogaus nužudymą yra numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog G. B. būdamas anksčiau teistas (apeliantas yra teistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnio 1 dalį, šis nusikaltimas yra smurtinis (t. 3, b. l. 10-13)), kartu su kitais nuteistaisiais padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį nepataisomas pasekmes, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, jis niekur nedirba, darbo biržoje neregistruotas, baustas administracine tvarka, pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra šiek tiek didesnis nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog būtent G. B. pirmasis pradėjo vartoti nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą ir tik po šio nuteistojo smurtinių veiksmų pradėjo smurtauti ir kiti nuteistieji. Pažymėtina ir tai, jog jokių svaresnių priežasčių smurto vartojimui nebuvo, nukentėjusiajam sudavus smūgius, jis buvo ištemptas iš įvykio vietos ir paliktas likimo valiai, nei vienas iš nuteistųjų, tame tarpe ir G. B., nesiėmė jokių veiksmų, kurie būtų galėję sumažinti smurtinių veiksmų neigiamas pasekmes.
G. B. prašo švelninti jam paskirtą bausmę atsižvelgus į tai, kad jis turi tris mažamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus. Ši apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė nėra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, jog nuteistasis rūpinasi savo vaikais. Čia dar kartą pabrėžtina, jog nuteistasis, nors ir yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau nedirba, pirmosios instancijos teisme yra nurodęs, kad yra išsituokęs, teigė, kad „dėl vaikų išlaikymo tai nežinau“. Taigi vien tėvystės faktas, nagrinėjamu atveju, nėra ir negali būti pagrindu švelninti paskirtąją bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teigti, kad G. B. pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra jokio pagrindo.
Taigi įvertinus visą, kas aptarta, konstatuotina, jog G. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Atmestinas ir R. F. apeliacinis skundas.
R. F. mano, kad pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl jo padarymo gailisi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Iš pirmųjų R. F. apklausų turinio matyti, jog jis nepripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 101, 109-112). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs tokią veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Byloje nėra duomenų, kurie rodytų nuoširdų nuteistojo gailėjimąsi padarius nusikaltimą. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo pradžioje jis neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme, tokią savo poziciją jis aiškino tuo, jog bijojo gresiančios atsakomybės, be to, nuteistasis nesiėmė jokių kitų veiksmų, kurie rodytų jo gailėjimąsi padarius nusikaltimą, atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 108-109). Esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad R. F. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Skiriant R. F. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog jis būdamas anksčiau teistas, padarė tyčinį (netiesiogine tyčia) labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį nepataisomas pasekmes, yra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktuose, jis niekur nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, baustas administracine tvarka, priklauso VĮ Elektrėnų psichikos sveikatos priežiūros centro stebimų ligonių grupei. Aptartų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai nuteistajam skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą šios bausmės minimumą. Teigti, jog R. F. buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė, nėra jokio pagrindo.
Taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę nei numato baudžiamasis įstatymas taip pat nėra jokio pagrindo. R. F. tvirtina, jog nusikaltimą jis padarė dėl gyvenimiškos patirties stokos, lengvabūdiško požiūrio į įstatymų saugomas vertybes. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios nuteistojo nurodomos aplinkybės negali būti pagrindu dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę. R. F. iš tikrųjų yra gana jauno amžiaus (1987 metų gimimo), visgi jo amžius neleidžia teigti, jog nuteistasis galėjo tinkami nesuvokti savo veiksmų pavojingumo. Pažymėtina, jog net ir turint nedidelę gyvenimišką patirtį yra visiškai aišku, jog smurtavimas yra akivaizdžiai neteisėta veika, o smūgių sudavimas kitam asmeniui į gyvybiškai svarbias kūno vietas gali sukelti nepataisomų padarinių. Elektrėnų regiono profesinės sąjungos „Solidarumas“ pateiktoje R. F. charakteristikoje nurodoma informacija apie apeliantą, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat nėra pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę. Pastebėtina, jog charakteristikoje akcentuojama tai, kad nuo nuteistojo nepriklausančių priežasčių, jo gyvenime nepasitaikė žmogus, kuris jį orientuotų socialiai tinkama linkme. Tuo pačiu aiškinama, jog nuteistuoju rūpinasi jo draugės mama. Taigi teiginiai, jog nuteistajam yra sudėtinga bent minimaliai susigaudyti socialinėje aplinkoje, yra nepagrįsti.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad konfliktas kilo ne R. F. iniciatyva, tačiau šis nuteistasis pakankamai aktyviai prisijungė prie nusikaltimo darymo, pritarė kitų nuteistųjų veiksmams ir bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais (jiems visiems suduodant nemažiau 34 smūgių į įvairias kūno vietas) nužudė N. A..
Aplinkybė, kad R. F. laikėsi procesinės drausmės, dalyvavo teismo posėdžiuose, nėra pakankamas pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtąją bausmę. Taip pat bausmė nėra švelnintina atsižvelgus į Elektrėnų regiono profesinės sąjungos „Solidarumas“ pateiktoje R. F. charakteristikoje nurodytus duomenis. Pažymėtina, jog R. F. minėtoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai, tačiau tai nėra pagrindas dar labiau švelninti paskirtąją bausmę.
Esant aptartoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų G. B. ir R. F. apeliacinius skundus atmesti.