- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-23
- Bylos Nr.
- ATP-114-300/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-01093-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- S. M.
- Advokatai
- Vilius Jonaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal nukentėjusiosios S. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties, kuria V. B. skundas tenkintas ir Administracinės komisijos prie Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimas dėl 434,43 Eur baudos skyrimo V. B. panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Administracinės komisijos prie Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimu V. B. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 110 straipsnio 13 dalį 434,43 eurų bauda nubaustas už tai, kad jis vienerių metų laikotarpiu, būdamas baustas pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį, 2014 m. rugsėjo 3 d, 10.30 val. neužtikrino savo laikomų gyvūnų – galvijų laikymo sąlygų, dėl to galvijai pateko į S. M. žemės valdą, nuniokojo pasėtų javų mišinį, tuo padarydami nukentėjusiai S. M. 8000,00 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su tokiu nutarimu V. B. skundu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą ir prašė šį nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 26 d. nutartimi V. B. skundą tenkino ir Administracinės komisijos prie Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimą dėl 434,43 Eur baudos skyrimo V. B. panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
Šalies argumentai
Skundu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui, nukentėjusioji S. M. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.
Skunde nurodo mananti, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, iškraipė faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Grįsdama skundo reikalavimą nurodo, kad teismas, nors ir buvo atsinaujinęs bylos nagrinėjimą, tačiau nevisiškai ištyrė visus būtinus įrodymus. Nurodo, jog administracinė komisija, išnagrinėjusi 2014-11-07 nutarime pateiktas aplinkybes, apklausė liudytojus: V. J., A. P., P. A., Z. G., A. D., D. M., I. B., o teismas jų nekvietė, jų parodymų nevertino, todėl neturėjo galimybių išsamiai ištirti visų surinktų įrodymų. Apeliantės teigimu, šių liudytojų parodymai nekėlė administracinė komisijai abejonių dėl jų nuoseklumo ir V. B. kaltės, o teismas šių liudytojų parodymų nevertino, nors matė, kad tokie duomenys byloje yra. Taip pat nurodo, kad teisme apklausto liudytojo A. G. liudijimas yra išsamus, paremtas vaizdine medžiaga, iš kurios matyti ne laukinių gyvūnų, o galvijų išmatos, nustatytos aplinkybės, kad dėl elektrinio piemens išvertimo ir jo neprijungimo prie elektros srovės jis neveikė, ir todėl V. B. gyvuliai galėjo nekliudomi laisvai migruoti po aplinkines pievas. Teigia, kad liudytojas A. G. yra nešališkas liudytojas, neturintis suinteresuotumo šia byla, todėl jo parodymai yra svarbūs, tačiau, nukentėjusiosios teigimu, teismas labiau vertino šališkų V. B. giminaičių parodymus. Be to, nurodo ir tai, kad pats pažeidimas yra įvykdytas ne vien tik 2014-09-03, o per ilgesnį laiką ir yra trunkamasis, o šias aplinkybes patvirtina ir apklausti liudytojai. Liudytojas A. P. teisme nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. matė, kad šalia jų pasėlių ganosi karvės, o B. piemuo nuėjo karvių nusivaryti. Taigi nurodo, kad šis liudytojas patvirtino gyvulių priklausomybę, nes nurodė matęs V. B. piemenį, kuris parsivarė gyvulius. Administracinei komisijai V. J. teigė, kad tai padariusios V. B. karvės, ir jis ne kartą tai matęs, bet nenufotografavęs laukų su gyvuliais, nes nepagalvojęs. Liudytojas P. A., S. M. kaimynas, nurodė: „Galiu patvirtinti, kad S. M. pasėlius nutrypė V. B. gyvuliai – esu tai matęs“,– „Nuo jo nukentėję yra K. P., M., Č.“. Apklausiama liudytoja Z. G., kaimynė, nurodė: „Dažnai matau palaidus V. B. gyvulius“,– „Vaikštinėja jie ne tik po S. M. laukus, bet ir po kitų kaimynų“. Taigi teigia, kad šie liudytojai patvirtino matę V. B. gyvulius S. M. laukuose, patvirtino žalos padarymo faktą, o teismas, apeliantės įsitikinimu, dėl neaiškių priežasčių šių parodymų nevertino. Dėl to nukentėjusioji mano, kad teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nesiėmė visų priemonių tiesai nustatyti, neapklausė daugelio liudytojų, o tai daro teismo nutartį naikintina.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nukentėjusiosios S. M. apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato įgaliotas asmuo nurodo sutinkantis su apeliantės skundu, ir prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti, ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.
Atsiliepimu į nukentėjusiosios S. M. apeliacinį skundą V. B. atstovas advokatas Vilius Jonaitis prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir nukentėjusiosios S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-6511/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį iškraipė faktines aplinkybes, nevisiškai ištyrė visus būtinus įrodymus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu sutinka su Mažeikių rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamos nutarties turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad nukentėjusioji tik jai palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių V. B. kaltę padarius ATPK 110 straipsnio 13 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka visiškai.
Kaip matyti iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo turinio, ji savo skundo reikalavimą – panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme – grindžia, jos nuomone, nevisiškai ištirtais įrodymais, o būtent tuo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojai V. J., A. P., P. A., Z. G., A. D., D. M., I. B., kurie buvo apklausti administracinės komisijos, ir todėl jų parodymai liko neįvertinti. Tačiau apylinkės teismo sprendimo turinys ir byloje esantys teismo posėdžių protokolai, tvirtina, kad liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme apklaustas buvo (79–80 b. l.), o jo parodymai buvo įvertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Ir nors apeliantė teisi, kad apylinkės teismo posėdžio metu nebuvo apklausti V. J., P. A., Z. G., A. D., D. M., I. B., tačiau, kaip matyti iš šių pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsintų liudytojų V. J., A. P., P. A., Z. G. parodymų (61 b. l.), kurie buvo duoti administracinės komisijos posėdyje (29–33 b. l.), visi jie, išskyrus tai, kad dažnai mato palaidus V. B. gyvulius, ir žino, jog S. M. pasėlį ištrypė V. B. karvės, to, kad S. M. pasėlis būtų buvęs ištryptas būtent V. B. inkriminuotu laiku – 2014 m. rugsėjo 3 d. 10.30 val. – ir kad tai būtų padarę jo gyvuliai, nė vienas jų nurodyti negalėjo. Kiti apeliantės minimi liudytojai – A. D., D. M. ir I. B. tvirtino, kad V. B. karvės ganosi aptvertoje V. B. teritorijoje ir į jos pasėlius nubėgti negalėjo. Vadinasi, šie apeliantės nurodyti liudytojų parodymai V. B. inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo nepagrindžia. Pripažinus, kad nukentėjusiosios nurodytų liudytojų parodymai V. B. inkriminuoto teisės pažeidimo padarymo neįrodo, ta aplinkybė, kad apylinkės teismas skundžiamajame nutarime šių liudytojų parodymų nenurodė, nelaikytina esminiu pažeidimu, nes tai teismui išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą nesukliudė.
Apeliantės skunde akcentuojami apylinkės teismo posėdžio metu duoti liudytojų A. G. ir A. P. parodymai, kurie tikrai rodo, kad S. M. žemės valdoje galvijai galėjo nuniokoti pasėtų javų mišinį, tuo padarydami nukentėjusiai S. M. turtinę žalą, taip pat neįrodo to, kad šią žalą S. M. pasėliams padarė būtent V. B. gyvuliai 2014 m. rugsėjo 3 d. 10.30 val.
Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, ir į anksčiau nurodytus duomenis, pabrėžtina, kad nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Esant aptartoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad byloje esantys duomenys tik leidžia manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, darytina išvada, kad pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. B. atžvilgiu nutraukta pagrįstai.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. sausio 26 d. sprendimą, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiamas apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas.
Kartu pažymima tai, kad nukentėjusiosios kartu su apeliaciniu skundu pateikta Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma, jog V. B. gyvuliai nėra tinkamai prižiūrimi, yra ištrypiami kaimyniniai sklypai, niekaip nepatvirtina šioje byloje nagrinėtinų aplinkybių, todėl toks apeliantės argumentacijos būdas nepagrindžia jos apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su priimto sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, ir tai yra tik prielaidos, kuriomis grįsti asmens kaltumo negalima.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį nepakeistą ir S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.