Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Rimantui Zaleckiui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Jolantai Ivanauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 3D-410 „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatymo“, kuris Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-96 pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija pakeičiant įsakymo pavadinimą į „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Klaipėdos uoste nustatymo“, dalies dėl Baltijos menkių pirminio pardavimo ir supirkimo, vykdomo tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione, atitiktį Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2193 redakcija) 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims bei Pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1490 „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklių patvirtinimo“, 14 punktui.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas nustatė, jog šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 27 d. įsakymu, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į menkių išteklių atkūrimą reglamentuojantį 2007 m. rugsėjo 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1098/2007, nustatantį Baltijos jūros menkių išteklių ir jų žvejybos būdų daugiametį planą bei iš dalies keičiantį Reglamentą (EEB) Nr. 2847/93 ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 779/97, ir į 1993 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2847/93, nustatantį bendros žuvininkystės politikos kontrolės sistemą su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1967/2006. Vadovaujantis reglamento (EEB) Nr. 2847/93 14 straipsnio 1 dalimi, siekdama, kad visi iškrovimai valstybėje narėje būtų registruojami, valstybė narė gali (bet neprivalo) reikalauti, kad pirminis žuvininkystės produktų pardavimas vyktų aukcione, taip pat vadovaujantis 1996 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2406/1996, nustatančio bendras pardavimo normas tam tikriems žuvininkystės produktams, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. gegužės 25 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 790/2005, 12 straipsnio 1 dalimi valstybė narė turi imtis priemonių žuvininkystės produktų priskyrimo dydžio ir šviežumo kategorijoms kontrolei užtikrinti.

II.

Rengiant norminę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimas, kuriuo prašoma tikrinamo norminio administracinio akto dalį pripažinti teisėta. Atsakovas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi nesutinka teigdamas, kad ginčijamu įsakymu nustatydamas pirminį žuvininkystės produktų pardavimą ir supirkimą tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione realizavo jam Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1490 14 punktu suteiktą teisę. Pažymi, jog tokią teisę žuvininkystės sektoriaus valstybinį reguliavimą Lietuvos Respublikoje atliekančiai institucijai suteikia ir EEB Reglamento Nr. 2847/93 14 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodoma, kad siekdama, jog visi iškrovimai valstybėje narėje būtų registruojami, valstybė narė gali reikalauti, kad pirminis žuvininkystės produktų pardavimas vyktų aukcione pirminio žuvininkystės produktų pardavimo aukcione. Atsakovas teigia, kad realizuodamas dispozityviai imperatyvią normą „gali reikalauti“ nurodė Baltijos menkių pirminį pardavimą ir supirkimą vykdyti tik žuvininkystės produktų aukcione, todėl nepažeidė jam suteiktų įgaliojimų. Pažymi, kad pasirinktu imperatyviu reguliavimu (menkių supirkimas ir pardavimas tik aukcionuose) sugriežtino atitinkamų žuvininkystės produktų apskaitos kontrolę, nes tai privalo atlikti visos Europos Sąjungos narės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atkreipia dėmesį į tai, jog ginčo aktu nenustatytos Baltijos menkių pirminio pardavimo vietos, todėl pagal Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymą ir Vyriausybės nutarimu patvirtintas taisykles, pirminis šių žuvų supirkimas turi būti vykdomas aukcionuose.

Reikšdamas nuomonę dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi suformuluoto prašymo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nurodo, jog ginčo akto derinimo procese dalyvavo tik teikdama pastabas išimtinai savo kompetencijos ribose, t. y. tik tiek, kiek teisės aktas yra susijęs su konkurencijos politikos įgyvendinimu ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo vykdymo priežiūra. Pažymi, kad 2008 m. vasario 25 d. raštu ginčo aktui pastabų ir pasiūlymų neišreiškė, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog turėtų būti įvertinti visi galimi ūkinės veiklos skirtumai, atsirandantys tarp ūkio subjektų, prekiaujančių Baltijos menke, ir ūkio subjektų, užsiimančių pirmine kitų žuvininkystės produktų prekyba. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba tvirtina, kad taip pat nurodė atvejį, kada ginčijame akte įtvirtintas reikalavimas vykdyti Baltijos menkių pirminį pardavimą ir supirkimą tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione galėtų sudaryti pagrindą konstatuoti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimą. Teigia, jog ginčijame akte įtvirtintas ribojimas sumažina galimų Baltijos menkių pirminio pardavimo ir supirkimo alternatyvų skaičių, tačiau tai savaime nereiškia, jog neleistinu būdu yra ribojama konkurencija, juolab kai ribojimai šiuo atveju vertinami kaip pateisinami ir objektyvūs.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Dėl teisės akto teisėtumo tyrimo apimties

Visų pirma pažymėtina, jog ginčijamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 3D-410 „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatymo“ Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-96 pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija pakeičiant įsakymo pavadinimą į „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Klaipėdos uoste nustatymo“. Atsižvelgiant į tai, ginčijamu aktu šioje byloje laikytinas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 12 d. įsakymas Nr. 3D-410 (2008 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 3D-96 redakcija) „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Klaipėdos uoste nustatymo“ (toliau – Įsakymas).

Antra, norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimo tikslas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminio administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje. Šiam tikslui tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) įtvirtinti atitinkami reikalavimai teismo kreipimuisi, inter alia tiksliai nurodyti ginčijamą aktą ar jo dalį (ABTĮ 113 str. 1 d. 5, 6 p.). Pareiškėjas prašo ištirti Įsakymo dalies atitiktį, tačiau iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutarties motyvų, individualios bylos aplinkybių matyti, kad abejojama Įsakymo 1 punkto teisėtumu. Tad atsižvelgusi į tai, kas nustatyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje tirs, ar Įsakymo 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2193 redakcija) (toliau – Žuvininkystės įstatymas) 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1490 „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) 14 punktui.

Dėl Įsakymo 1 punkto atitikties Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, Taisyklių 14 punktui

Iš norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą inicijavusio teismo nutarties motyvų matyti, kad abejojama dėl administracinio teisės pažeidimo byloje taikytino poįstatyminio teisės akto – Įsakymo – 1 punkto atitikties Žuvininkystės įstatymui bei Vyriausybės nutarimu patvirtintoms Taisyklėms manant, jog ginčijamu punktu atsakovas peržengė jam suteiktų įgaliojimų ribas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis oficialia konstitucine doktrina, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinęs būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo bei akcentavęs, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008).

Ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustatė, jog norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus. Nuostata „turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus“ suponuoja draudimą viešojo administravimo subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. I444-4/2008, Nr. I-444-6/2009).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju siekiama nustatyti, ar atsakovas Įsakymo 1 punktu neviršijo savo kompetencijos, būtina nustatyti Įsakymo reguliuojamų teisinių santykių sferą, atsakovo specialią kompetenciją šioje srityje ir tai, ar Įsakymo ginčijamos nuostatos nesikerta su aukštesnės galios teisės aktais.

Ginčijamo Įsakymo 1 punktu nustatyta, kad Baltijos menkių pirminis pardavimas ir supirkimas vykdomas tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione, 2 punktu – žuvininkystės produktų, išskyrus Baltijos menkes, pirminis pardavimas ir supirkimas vykdomas tik prie šių Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krantinių (išskyrus žuvininkystės produktus, iškrautus iš laivų‑šaldytuvų ir laivų, kurių pilnai pakrautų grimzlės dydis daugiau nei 4,5 m):

2.1. Nr. 121, Nr. 121A, Nr. 122, Nr. 122A ir mažųjų žvejybos laivų prieplaukos krantinėje (krovos krantinėje);

2.2. pakrovimo krantinėje Danės upėje, Žvejų g. 8;

2.3. Nr. 24 ir Nr. 25 (tik UAB „Baltlanta“ laivai);

2.4. Nr. 99, Nr. 100 ir Nr. 101 (išskyrus Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių žvejybos laivus).

Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, Taisyklių 14 punktu ir atsižvelgiant į 2007 m. rugsėjo 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1098/2007, nustatantį Baltijos jūros menkių išteklių ir jų žvejybos būdų daugiametį planą bei iš dalies keičiantį Reglamentą (EEB) Nr. 2847/93 ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 779/97. Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalis numato, jog pirminis žuvininkystės produktų pardavimas ir supirkimas vykdomas Žemės ūkio ministerijos nustatytose pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietose arba aukcionuose, išskyrus išimtis, kurias nustato Vyriausybė. Pirminio žuvininkystės produktų pardavimo aukciono nuostatus tvirtina Žemės ūkio ministerija. Taisyklių 14 punkte įtvirtinta, jog pirminis žuvininkystės produktų pardavimas ir supirkimas vykdomi Žemės ūkio ministerijos nustatytose pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietose arba aukcionuose (iš esmės atkartota įstatyminė norma), išskyrus atvejus, kai:

14.1. žuvininkystės produktus fiziniai asmenys įsigyja iš žuvų išteklių naudotojų asmeniniam vartojimui;

14.2. iki 150 kilogramų parduodamų žuvininkystės produktų sugauta mažo priekrantės žvejybos laivo ir iš jo iškrauta.

Taigi iš pasakyto matyti, jog Įsakymu reguliuojama teisinių santykių sfera siaura ir aiškiai apibrėžta Žuvininkystės įstatymo, t. y. pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietų nustatymas.

Iš pacituotų nuostatų matyti, jog Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustatė dvi galimas pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vykdymo vietas (kartu ir būdus): 1) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nustatytose pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietose; 2) aukcionuose. Kitaip tariant, nustatyta mišri pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vykdymo sistema: tiesioginis pardavimas (nustatytose vietose) arba per tarpininkus (aukcionas). Tad matyti, jog pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vykdymo būdai nustatyti įstatymu, o Vyriausybei (ne atsakovui, kaip mano Klaipėdos apygardos administracinis teismas) šioje srityje pavesta nustatyti pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės tvarką. Tai buvo padaryta Vyriausybės nutarimu patvirtintomis Taisyklėmis (Žuvininkystės įstatymo 22 str. 1 d.). Taip pat Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi nustatyta galimybė Vyriausybei nustatyti išimtis, kada pirminį žuvininkystės produktų pardavimą ir supirkimą galima vykdyti ne Žuvininkystės įstatyme nustatytose vietose. Šias išimtis Vyriausybė nustatė Taisyklių 14.1 ir 14.2 punktais. Iš Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies matyti, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai pavesta nustatyti tik pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietas. Todėl įstatymo formuluotės „ministerijos nustatytose <...>vietose“ lingvistinis aiškinimas kitaip jo turinio interpretuoti nesuteikia jokio pagrindo. Taigi atsakovo speciali kompetencija šioje srityje įtvirtinta įstatyminiu lygmeniu.

Galiausiai vertinant, ar Įsakymo 1 punktas nesikerta su aukštesnės galios teisės aktais, pažymėtina, kad Lietuvos įstatymų leidyboje teisėkūros praktika, pagal kurią poįstatyminiais teisės aktais detalizuojamos įstatymo nuostatos, yra paplitusi, tačiau analizuojamos bylos kontekste svarbu tai, ar nagrinėjamu atveju poįstatyminis aktas jo reguliuojamų teisinių santykių sferoje nepanaikina ar nekeičia įstatymo nuostatų, ar reglamentuoja teisinius santykius pagal įstatymo jam suteiktą specialią kompetenciją aiškiai apibrėžta apimtimi.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, abejodamas ginčijamo Įsakymo 1 punkto teisėtumu, savo nutartyje nurodo, jog tiek Žuvininkystės įstatymas, tiek Taisyklės numato du alternatyvius pirminio žuvininkystės produktų pardavimo būdus, tačiau atsakovas ginčijamu Įsakymu vieną jų – žuvininkystės produktų pardavimą vietose – eliminavo.

Tiriant Įsakymo 1 punktą šiuo aspektu pažymėtina, jog Žuvininkystės įstatymas mini pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vykdymą ne šiaip vietose, bet Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nustatytose pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietose. Ginčijamu Įsakymu nustatytos pirminio žuvininkystės produktų, išskyrus pagamintų iš žuvų, sugautų Baltijos jūros priekrantėje, pardavimo ir supirkimo vietos Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste jas diferencijuojant pagal žuvininkystės produktų rūšį, o būtent 1 punktu įtvirtinta, jog Baltijos menkių pirminis pardavimas ir supirkimas vykdomas tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione. Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyti du alternatyvūs pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vykdymo būdai (vietos) nevaržo atsakovo kompetencijos parinkti savo nuožiūra konkrečias pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietas, tad Baltijos menkių pirminio pardavimo vieta nustatyta aukcione. Pažymėtina, kad Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies sakinio konstrukcijoje panaudotas jungtukas „arba“ aiškintinas kumuliacine prasme, t. y. reiškiantis, kaip mano ir pareiškėjas, pasirinkimo (suderinamumo) galimybę, tačiau tik tuo atveju, jeigu atsakovas jam suformuluotą pavedimą – nustatyti konkrečias vietas – yra įvykdęs. Kitu atveju, alternatyvos nėra. Žuvininkystės įstatymas 22 straipsnio 3 dalyje suformuluoto atsakovui pavedimo nedetalizavo, tačiau iš jo turinio matyti įstatymo leidėjo valia – įtvirtinti atsakovo, kaip subjekto, turinčio specialią kompetenciją (Žuvininkystės įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.), bendrą pareigą nustatyti pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietas. Šiuo atveju nustatydamas ginčijamu aktu pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietas, atsakovas jam skirtą pavedimą įvykdė tinkamai, nes įstatyminė nuostata nebuvo pakeista ar kaip kitaip apribota, o iš Žuvininkystės įstatymo neišplaukia, jog vienodos pirminio žuvininkystės produktų pardavimo vietos turi būti nustatytos visoms žuvų rūšims, ir kad negalima atsižvelgti į konkrečių žuvininkystės produktų specifiką. Atsakyti, kiek pagrįstas diferencijuotas (pagal žuvininkystės produktų rūšis) Įsakymu įtvirtintas reglamentavimas, nėra šios bylos tyrimo dalykas, todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu ginčijamo akto nenagrinėja.

Pastebėtina, kad Įsakymo reguliuojama teisinių santykių sfera jokiais teisės aktais detaliau nesureguliuota, todėl sistemiškai vertinant paminėtas nuostatas ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatuose (ginčijamo akto priėmimo metu galiojusi jų redakcija) įtvirtintus ministerijos uždavinius bei funkcijas (1, 5.1, 5.8, 5.9, 5.16, 6.2, 6.4 ir kt. punktai), šalyje bei Europos Sąjungoje esamą žuvininkystės politiką (Žuvininkystės įstatymo 1 str. 2, 4 d., 3 str. 1 d. 1 p.), darytina išvada, jog atsakovas yra tinkamas subjektas, kuris konkrečiu atveju galėjo Baltijos menkių pirminiam pardavimui specialią vietą nustatyti tik aukcione.

Pabrėžtina, kad tokią poziciją pagrindžia ir Europos Sąjungos teisės aktų, su kuriais suderintos Žuvininkystės įstatymo nuostatos (Žuvininkystės įstatymo 1 str. 4 d.). Europos bendrijų steigimo sutarties 3 straipsnio 1 dalies „e“ punkte įtvirtinta, jog bendrijos veiklos sritis yra ir bendra politika žemės ūkio ir žuvininkystės srityje. Bendrai žuvininkystės politikai formuoti priimta daug teisės aktų, kurie, kaip minėta, įgyvendinti Žuvininkystės įstatymu (žr. Žuvininkystės įstatymo priedą). Iš įstatymo priede išvardintų Tarybos reglamentų matyti, jog tokiu lygiu prekyba žuvininkystės produktais (galimos jos vietos (būdai)) nesureglamentuota, o nustatytos kitos, tokiai prekybai keliamos, sąlygos (pvz., Tarybos reglamento (EB) nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių išsaugojimo ir tausojančio naudojimo pagal bendrąją žuvininkystės politiką 22 str. 2 d.). Žuvininkystės įstatymu įgyvendintas ir 1993 m. liepos 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2847/93, nustatantis bendrosios žuvininkystės politikos kontrolės sistemą (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. balandžio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 806/2003). Šio reglamento 14 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės narės užtikrina, kad visi iškrovimai valstybėje narėje <...> būtų registruojami. Šiuo tikslu valstybės narės gali reikalauti, kad pirmoji prekyba vyktų parduodant aukcione. Europos bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog reglamentas taikomas visuotinai ir yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Taigi apibendrinant paminėtus teisinius argumentus, darytina išvada, jog Įsakymo 1 punktas nekonkuruoja su Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas Įsakymo 1 punktu nustatydamas Baltijos menkių pirminio pardavimo ir supirkimo vykdymą tik pirminiame žuvininkystės produktų pardavimo aukcione veikė ultra vires (t. y. viršijo jam suteiktus įgaliojimus). Kaip jau buvo minėta, Taisyklių 14 punktas atkartoja Žuvininkystės įstatymą, todėl tais pačiais teisiniais argumentais atmestina teismo abejonė ir dėl Įsakymo 1 punkto atitikties Taisyklių 14 punktui.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Įsakymo 1 punkto atitiktį ir Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 1 bei 2 dalims, kurios atitinkamai įtvirtina, kad pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės tvarką nustato Vyriausybė (1 d.), pirminį žuvininkystės produktų supirkimą vykdo Žemės ūkio ministerijos ar jos įgaliotos institucijos registruoti pirminiai žuvininkystės produktų supirkėjai (2 d.). Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas nenurodo jokių teisinių argumentų dėl Įsakymo 1 punkto galimo prieštaravimo šioms įstatymo nuostatoms, pastarųjų teisės normų ryšys su tyrimo objektu teismo kreipimesi taip pat neatskleistas. Pažymėtina, jog minėtos nuostatos reglamentuoja santykius, kurie su ginčijamo akto 1 punktu reguliuojamu klausimu nesusiję, todėl tarp Įsakymo 1 punkto ir minėtų nuostatų tiesioginės kolizijos negali būti ir nėra. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo akto 1 punktas neprieštarauja Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 1 bei 2 dalims.

Remdamasi išdėstytais teisiniais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Įsakymo 1 punktas atitinka Žuvininkystės įstatymo 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, Taisyklių 14 punktą ir teisės aktų hierarchijos nepažeidžia.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 3D-410 (2008 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 3D-96 redakcija) „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo ir supirkimo vietų Klaipėdos uoste nustatymo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2193 redakcija) 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1490 „Dėl pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pirminio žuvininkystės produktų pardavimo, supirkimo ir kontrolės taisyklių 14 punktui.

Sprendimas neskundžiamas.