- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-12
- Bylos Nr.
- e2S-2048-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30335-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- L. B., J. B.
- Ieškovas
- L. S.
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovės L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovams J. B. ir L. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. B. ir L. B. 39098,70 Eur pagal neapmokėtą 2013 m. lapkričio 7 d. paprastąjį vekselį, 5 % procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės L. B. kilnojamąjį turtą, nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas (banko sąskaitose, tiek pas trečiuosius asmenis ir kitų), darbo užmokestį ir kitas gaunamas pajamas, bei kitą turtą.
Prašymą grindė tuo, kad skolos suma laikytina didele. Nors atsakovo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau atsakovų turtas po santuokos nutraukimo nėra padalintas, iš šio turto pradėti išieškojimai.
Atsiliepimas
Atsakovė L. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškovės prašymas nepagrįstas ir ji su nagrinėjama byla bei atsakovo skolomis nėra susijusi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės L. B. nekilnojamąjį turtą 39098,70 Eur sumai, esantį pas atsakovę ir/arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, o nesant ar nepakankant nekilnojamojo turto, areštavo kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, paliekant 1 MMA dydžio pinigines lėšas pragyvenimui, bei atliekant atsiskaitymus su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas, ir su kreditoriumi.
Teismas atsižvelgė, kad pareikštas ieškinys yra turtinio pobūdžio, jo suma atsakovei yra didelė, nėra nustatyta, jog atsakovė su nagrinėjama byla nėra susijusi, todėl laikė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė L. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Atsakovė niekada neturėjo ir neturi jokio materialinio teisinio santykio su ieškove L. S., nei su pirminiu kreditoriumi V. R., todėl ieškovės reiškiamas reikalavimas atsakovės atžvilgiu yra aiškiai nepagrįstas.
2) Atsakovės jokie teisiniai santykiai taip pat nesieja ir su atsakovu – buvusiu sutuoktiniu – J. B.. Atsakovai yra išsituokę ne nuo 2016 m. vasario 25 d., kai Vilniaus m. CMS registruota ištuoka, o nuo 1998 m. birželio 15 d., kai Zarasų rajono apylinkės teismo sprendimu jų santuoka buvo nutraukta.
3) Atsakovė su J. B. niekada nevykdė ir nevykdo jokių bendrų šeimos verslų, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad J. B. įgytas turtas buvo panaudotas atsakovų šeimos ar bendro verslo interesais, todėl reiškiamas reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovo piniginių lėšų skolinimasis vertintinas tik kaip asmeninė jo prievolė, ko pasekoje susiklostė asmeniniai turtiniai paskolos santykiai tarp J. B. ir pirminio kreditoriaus V. R..
Šalies argumentai
Atsakovas J. B. su atskiruoju skundu sutinka, prašo jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
1) Atsakovė L. B. ir atsakovas J. B. yra teismine tvarka išsituokę dar 1997 m. Atsakovė niekada nebuvo ir nėra materialinio teisinio santykio, kurio pagrindu kilo teisminis ginčas, šalis ar dalyvė, jos ir ieškovės niekada nesiejo ir nesieja jokie teisiniai santykiai ar ryšiai, todėl laikinosios apsaugos priemonės L. B. atžvilgiu yra perteklinės ir turėtų būti panaikintos.
Šalies argumentai
Ieškovė L. S. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
1) Paskola atsakovui J. B. buvo skirta šeimos interesais kartu su sutuoktine L. B., kurie kartu vykdė ir veikė šeimos verslo – medienos prekybos įmonėse, t. y. įmonėje UAB „Egoline“, kurios vadovu ir akcininku buvo tiek atsakovas J. B., tiek atsakovų dukra R. b., taip pat atsakovė L. B. veikė ir sūnaus E. B. vardu registruotoje ir valdytoje įmonėje UAB „BUKKO“, už kurios skolinius įsipareigojimus buvo laidavusi nurodyta tėvo įmonė UAB „Egoline“ pagal pateiktas paskolos ir laidavimo sutartis.
2) Atsakovų santuoka buvo nutraukta 2016 m. vasario 25 d., o duomenys apie tai iš Gyventojų registro buvo gauti tik 2016 m. gegužės 25 d., tačiau apie santuokos nutraukimą kreditoriams pranešta nebuvo, todėl kaip solidari skolininkė kartu su atsakovu J. B. civilinėje byloje atsakove pagrįstai įtraukta ir jo sutuoktinė, kurios teisėms ir pareigoms byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti tiesioginės įtakos.
3) Aplinkybes dėl atsakovų bendro ūkio, šeimos verslo vedimo ir jo finansavimo metodų, bendros šeimos veiklos ir paskolų įsisavinimo modelio ir kitas susijusias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai bei prašomi apklausti liudytojai V. R., A. K., I. J..
4) Nors atsakovai teigia, kad kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, tačiau viso proceso metu abiejų atsakovų nurodomas gyvenamosios ir deklaruojamos vietos adresas tas pats, kuriuo jiems teismo procesiniai dokumentai ir yra įteikiami. Be to, bendram abiejų sutuoktinių turtui – butui adresu (duomenys neskelbtini), dar nuo 2014 m. įvairių antstolių ir teismų yra taikyti turto areštai; dėl to ginčai ar skundai pareikšti nebuvo. Butas įgytas pasinaudojant bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybės teise paimant kreditą iš AB DNB bankas, dar pagal 2009 m. kovo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, dėl perkreditavimo sutuoktiniai į banką nėra kreipęsi.
5) Iš 2016 m. liepos 25 d. išrašo apie UAB „Egoline“ matyti, kad formaliai įmonės akcijos yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, jie valdo ir kontroliuoja vieną ir tą patį juridinį asmenį - UAB „Egoline“, kur nuo 2015 m. vasario 9 d. akcininke yra L. B., o nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. ir nuo 2015 m. vasario 9 d. iki dabar direktoriaus pareigas eina būtent atsakovas J. B.. Šios įmonės akcininkais ir vadovais ankščiau buvo ir atsakovų bendri vaikai R. B. ir E. B..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės L. B. atžvilgiu civilinėje byloje, kurioje ieškovė reiškia reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų J. B. ir L. B. 39098,70 Eur pagal neapmokėtą 2013 m. lapkričio 7 d. paprastąjį vekselį.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka apskųstoje nutartyje nekonstatavo, kad ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, tačiau laikė, jog neegzistuoja grėsmė būsimam galbūt ieškovei palankiam teismo sprendimui įvykdyti, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
Dėl preliminaraus ieškinio vertinimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodo, kad jos nesieja jokie teisiniai santykiai nei su ieškove L. S., nei su pirminiu kreditoriumi V. R., nei su atsakovu – buvusiu sutuoktiniu – J. B., nes jų santuoka nutraukta dar 1998 m., su J. B. ji niekada nevykdė ir nevykdo jokių bendrų šeimos verslų, o įrodymų, kad J. B. įgytas turtas buvo panaudotas atsakovų šeimos ar bendro verslo interesais, ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantės skundo argumentai, susiję su jai pareikšto reikalavimo pagrįstumu, paprastai priskiriami argumentams dėl bylos esmės ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra aktualūs. Dėl šių argumentų iš esmės pasisakys teismas, išnagrinėjęs bylą ir priimdamas joje sprendimą. Kaip jau minėta, šioje civilinio proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis c. b. Nr. Nr. 2-757-236/2015). Spręsdamas dėl poreikio taikyti atsakovu nurodomo asmens atžvilgiu laikinus apribojimus ir draudimus, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis c. b. Nr. 2-2476/2013). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškinio, ieškovė prašo priteisti skolą solidariai iš abiejų atsakovų, nurodydama, kad suteiktos piniginės lėšos buvo naudojamos bendram šeimos verslui ir kitiems šeimos poreikiams tenkinti, todėl, ieškovės manymu, už piniginių prievolių įvykdymą atsakingi abu atsakovai. Toks ieškovės reiškiamas materialinis reikalavimas atsakovams, kurių santuoka nors ir nutraukta 1998 m. birželio 15 d. Zarasų rajono apylinkės teismo sprendimu, tačiau jų ištuoka Vilniaus m. CMS registruota tik 2016 m. vasario 25 d., galimas, o tenkintinas šis reikalavimas ar ne bus pasisakyta tik bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos pabaigoje, įvertinus faktinių bylos aplinkybių visumą. Taigi ieškinys yra preliminariai pagrįstas, todėl apeliantės skundo argumentai, susiję su tuo, kad ieškinys pagal bylos faktines aplinkybes jos atžvilgiu nepagrįstas, nesuponuoja kitokio laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išnagrinėjimo, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas.
Dėl grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovei atsižvelgęs į tai, kad 39098,70 Eur suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad ieškovės nurodyta skolos suma nėra jai didelė. Priešingai, ieškovės pateikti duomenys apie atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kurio daliai taikyti įvairūs antstolių ir teismo areštai, tik patvirtina, kad atsakovei reikalaujama priteisti suma yra didelė. Taigi, įvertinus paminėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė nepaneigė aplinkybių, kad yra grėsmė dėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.
Taip pat pažymėtina, kad vien faktas, jog atsakovė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus, savaime neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo bei nenulemia atsakovės Konstitucijoje įtvirtintų teisių pažeidimo.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Ieškovė L. S. prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šių išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų.
Atsakovė L. B., pateikdama atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nesumokėjo reikiamo dydžio žyminio mokesčio, todėl atmetus atskirąjį skundą, iš atsakovės L. B. į valstybės biudžetą priteistinas 21 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d., 7 d., 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio valstybės naudai (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, sąskaitą Nr. LT247300010112394300, „Swedbank“, AB, b. k. 73000, įmokos kodas 5660).