Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-928-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00038-2011-2

2012 m. spalio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 08 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d. (2000 09 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 2 metų laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės asmeninės naudos, t. y. 2007 05 02 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. VR-P-92 nuo 2007 05 04 d. priimtas į valstybės tarnautojo - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyresniojo specialisto pareigas ir 2010 06 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. VR-V-122 „Dėl mėgėjiškos ir verslinės žvejybos leidimų išdavimo, verslinės žūklės įrankių ženklinimo, žvejybos žurnalų ir žvejo verslininko mielitų išdavimo ir kontrolės“ paskirtas atsakingu už mėgėjiškos žūklės leidimų išdavimą, registravimą ir apskaitą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir pažeisdamas „Mėgėjiškos žūklės leidimų išdavimo taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 12 03 d. įsakymu Nr. D1-614 „Dėl mėgėjiškos žūklės leidimų išdavimo taisyklių ir mėgėjiškos žūklės leidimų valstybiniuose vandens telkiniuose naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, 4, 5, 6, 21 punktuose numatytą tarnybinę pareigą juridinius asmenis, sudariusius sutartį su atitinkamu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentu dėl mėgėjiškos žūklės valstybiniuose vandens telkiniuose, į kuriuos neišduotas leidimas naudoti žūklės plotus, leidimų platinimo, aprūpinti juridinį asmenį leidimų blankais, o išduodamus platinimui juridiniam asmeniui leidimus registruoti atskirame žurnale, nurodant leidimų išdavimo datą, juridinio asmens pavadinimą, sutarties numerį, išduodamų leidimų kiekį ir numerius, per ne mažiau kaip 3 kartus nuo 2010 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2010 12 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis dienomis, pardavė į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją, esančią Vilniuje, Algirdo g. 31, atvykusiam A. R. individualios įmonės atstovui A. R. 1149 vienetus mėgėjiškos žūklės valstybiniuose vandens telkiniuose, į kuriuos neišduotas leidimas naudoti žūklės plotus, leidimų Nr. nuo 77553 iki 77554, nuo 77559 iki 77900, nuo 79913 iki 79914, 80543, 80591, nuo 80701 iki 81000, 81053, nuo 82001 iki 82500 už ne mažiau kaip 3 litus už kiekvieną leidimą, neįrašydamas jų išdavimo į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos Išduodamų platinimui žvejybos leidimų juridiniams asmenims registracijos žurnalą. Šiais savo veiksmais K. J. iškraipė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino šios įstaigos prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, taip padarė valstybei didelės turtinės žalos gaudamas ne mažiau kaip 3447 Lt turtinės asmeninės naudos, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, apelianto nuomone, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė jam bausmę. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo, pažeidė BK 55 str., kuris numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

BK 228 str. 2 d. sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmių rūšys: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, laisvės atėmimas iki šešerių metų. Minėta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Kadangi apeliantas yra teisiamas pirmą kartą, padarė vieną apysunkį nusikaltimą, todėl egzistuoja visos BK 55 str. nustatytos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, visų pirma privalėjo apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau teismas savo sprendimo visiškai nemotyvavo ir taip pažeidė ne tik BK 55 str., bet ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 4 p., nustatantį, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti išdėstomi bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Apylinkės teismo posėdžio metu apelianto gynėja advokatė G. L. pateikė teismui jo mamos N. J. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jos atsakomybėn pagal laidavimą. Teismas, esant prašymui atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, privalo tokį klausimą apsvarstyti ir, tik motyvuotai nusprendęs, kad nėra pagrindo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, spręsti bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje iš viso neanalizavo galimybės apelianto atžvilgiu taikyti BK 40 str. nuostatas, taip pažeisdamas BK normas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad yra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, mažametį vaiką, yra tvirtais socialiniais ryšiais susijęs su šeima ir su motina, byloje nėra duomenų, kad per beveik 2 metus po inkriminuojamo nusikaltimo padarymo jis būtų padaręs naujus teisės pažeidimus, byloje nėra nukentėjusiųjų fizinių ar juridinių asmenų, civilinis ieškinys nepareikštas, todėl žalos atlyginimo klausimo nekilo. Apelianto padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, ankščiau jis nei teistas, nei baustas administracine tvarka, o tai suteikia pagrįstą pagrindą manyti, kad ateityje apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Jo mama N. J. yra tinkama būti laiduotoja, ji niekada nėra teista ar bausta administracine tvarka, daug metų dirba Vilniaus universitete, darbe charakterizuojama teigiamai, yra turintis jam autoritetą asmuo ir gali daryti jam teigiamą įtaką, byloje yra rašytinis jos prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti jos atsakomybėn pagal laidavimą be užstato. Taigi, apelianto nuomone, byloje yra visos BK 40 str. 1 ir 2 d. numatytos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Skirtingai nei teigia apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. J. bausmę, tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas byloje surinktas ir ištirtas aplinkybes ir BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir, kolegijos nuomone, pagrįstai netaikė BK 40 str. nuostatų apelianto atžvilgiu.

BK 40 str. numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra visuma šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes baudžiamojoje byloje yra nustatytos visos BK 40 str. numatytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skunde nurodomos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs teismas, apelianto manymu, turėjo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti laidavimą: nuoširdi atgaila, turimas darbas bei teigiama jo charakteristika darbe, tvirti socialiniai ryšiai su šeima, kurioje auga mažametis vaikas, padarytos nusikalstamos veikos atsitiktinis pobūdis, laiduotojos teigiama įtaka kaltininkui ir kt., tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, kad šių aplinkybių nepakanka, norint atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 str. nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas sprendžia, ar yra pagrindas taikyti kaltininkui BK 40 str. nuostatas. Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes.

Apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo teigiama charakteristika darbe, tvirti ryšiai su šeima, kurioje auga mažametis vaikas, aplinkybė, kad apeliantas po nusikalstamos veikos padarymo pakartotinai nenusikalto, nepadarė kitų teisės pažeidimų, suteikė pirmosios instancijos teismui pagrindą paskirti K. J. mažesnę nei įstatymo sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, bet neįpareigoja teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kolegijos manymu, toks teismo sprendimas nagrinėjamu atveju skirti apeliantui bausmę, o ne atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą, yra pagrįstas.

Apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad K. J. padaryta nusikalstama veika nebuvo priskirta prie sunkių nusikaltimų, todėl teismas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, parinkdamas minimalų 1 metų terminą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, yra nepagrįstas: pats K. J. apylinkės teismui patvirtino, kad jis per 3 ar 4 kartus pardavė leidimus, taip elgėsi dėl sunkios turtinės padėties, nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, tačiau apygardos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų ir neneigdamas šios aplinkybės buvimo, atkreipia dėmesį į tai, jog K. J. išsamius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes davė tik teisme (ikiteisminio tyrimo metu, net ir kelis kartus apklausiamas jis atsisakė duoti parodymus). Nors nuteistasis nurodo, jog bausmės parinkimui yra reikšminga ir ta aplinkybė, jog byloje nėra nukentėjusiųjų fizinių ar juridinių asmenų, civilinis ieškinys nepareikštas, todėl žalos atlyginimo klausimas nekilo, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog neteisėtais apelianto veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei ir jos institucijų prestižui, juo labiau, kad veika tyčinė, o dėl to, kad buvo atlikta ne mažiau tris kartus, ji negali būti vertinama kaip atsitiktinė.

Tai, kad, anot apelianto, jo motina yra tinkama laiduotoja, taip pat vienareikšmiškai neleidžia taikyti BK 40 str. nuostatas nuteistojo atžvilgiu.

Teismui pateiktas nuteistojo mamos N. J. prašymas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyrimo laiduotoju, bei pažyma, kad ji yra anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba ir charakterizuojama teigiamai (b.l. 160-164 2 t.). Kolegija vertindama K. J. mamos pateiktą prašymą atleisti K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, atkreipia dėmesį, jog šioje byloje yra BK 40 str. 2 d. numatytos sąlygos šio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai taikyti, tačiau BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, o priimant sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės yra būtina atsižvelgti į visas nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, jog K. J. su laiduotoju sutinkančia būti savo mama N. J. gyvena atskirai, ir nors, kaip pati N. J. nurodo, sūnui yra autoritetas ir gali jam daryti įtaką, tačiau ji, pagal pateiktą charakteristiką manytina, jog būdama pati savo darbine veikla būdama susijusi su gamta ir/ar jos apsauga (dirba Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedroje, tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad pareigos nenurodytos), nesugebėjo užkardyti sūnaus nusikalstamos veikos ir savo autoriteto panaudoti sūnaus interesais, todėl prašymas pagrįstai netenkintas, juo labiau, jog sūnus yra jau brandaus (30 m.) amžiaus, pilnametis, savo atskirą šeimą turintis asmuo.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymo paskirti jam alternatyvią BK 228 str. 2 d. sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą.

Sutinkamai su BK 55 str. nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. BK 228 str. 2 d. sankcijoje (2000 09 26 d. baudžiamojo įstatymo redakciją) yra numatytos tik dvi alternatyvios bausmės - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas ir laisvės atėmimas iki šešerių metų. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog K. J., nors ir neteistas praeityje, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tyčinės, savanaudiškos nusikalstamos veikos padarymą, iš kurios gavo nemažą sumą turtinės asmeninės naudos. Pagal 2000 09 26 d. baudžiamojo įstatymo redakciją tokia nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų kategorijos. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į K. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas reikšmingas bausmės skyrimui, teigiamai charakterizuojančias apelianto asmenybę aplinkybes, už tokios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko mažesnį nei sankcijoje nurodytas vidurkis, bei šios bausmės vykdymą atidėjo, parinkdamas tik vieną, stipriai asmens laisvės nevaržantį įpareigojimą. Apygardos teismas sutinka su tokiu teismo sprendimu ir atkreipia apelianto dėmesį, kad apeliaciniame skunde nepateikiama pakankamai duomenų, galinčių nulemti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšies pakeitimą, juolab, kad BK 55 str. nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga paskirti asmeniui su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kolegijos nuomone, bausmės - teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, nebūtų pakankamas, švelnesne bausme K. J. atsakomybė nebūtų tinkamai įvertinta, be to, paskyrus švelnesnę bausmę, būtų pažeisti Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. numatyti bausmės ir jos paskirties principai, bausmės skyrimo pagrindai, juo labiau, kad iš SODROS duomenų ir įsakymo dėl atleidimo iš darbo, jis nuo 2010 12 06 valstybės tarnyboje nebedirba (b.l. 41 1 t., b.l. 121 2 t.).

Teismas sutinka su skundo argumentais, kad skirtina bausmė nėra itin detaliai aptarta, o klausimas dėl atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą teismo nuosprendyje iš viso nėra analizuotas, tačiau kolegijai sutinkant su galutinėmis teismo išvadomis dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, nurodyti procesiniai nuosprendžio surašymo trūkumai negali įtakoti apeliantui paskirto bausmės keitimo.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, tai, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia, iš nusikalstamos veikos gavo nemažą sumą (3447 Lt) asmeninės turtinės naudos, iš BK numatytų teisinės atsakomybės formų – bausmės, ir konkrečiai – laisvės atėmimo, skyrimas, net ir esant visoms įstatyme nustatytoms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygoms, yra teisingas, nes atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, neprieštarauja teisingumo principui bei užtikrina bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d., juolab, kad, kaip minėta, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Taigi remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą išnagrinėjęs teismas netinkamai taikė BK nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą: nei skiriant laidavimą, nei keičiant paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo K. J. apeliacinį skundą.