Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-16 · Administracinė byla Nr. I-603-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-16
Bylos Nr.
I-603-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04381-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
K. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-603-596/2016Proceso Nr. 3-61-3-04381-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui K. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, ir Generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. G. skunde, kurį patikslino 2015-03-12, prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 8 267,8 Eur už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2011-07-11.

Nurodo, kad prokuratūros sistemoje dirba nuo 1990-03-12, nuo 1993-10-15 buvo perkeltas į Generalinės prokuratūros Tardymo departamentą skyriaus prokuroru, 2006-10-13 atsižvelgiant į atestacinės komisijos išvadą, buvo paliktas dirbti Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriuje vyriausiojo prokuroro pavaduotoju. Reorganizavus Generalinę prokuratūrą 2010 m. gruodžio mėn. buvo įspėtas, kad jo pareigybė naikinama ir nuo 2011-04-07 bus atleistas, todėl sutiko tęsti tarnybos santykius Vilniaus apygardos prokuratūroje prokuroru, pareiginės algos koeficientas nustatytas 9,03. Tarnybos santykiai tęsėsi iki 2011-07-11. Tarnybos laikotarpiu nuo 2009 m. vidurio iki 2011 m. liepos mėn. jo pareiginės algos koeficientas buvo 2 kartus sumažintas, tuo tarpu kitų prokuratūrų prokurorų algos koeficientai buvo mažinami 1 kartą. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas), kurio 3 str. 3 d. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos; priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; priedo už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama pagal atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pareiškėjui nuo 2009-05-01 buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas nuo 14,7 iki 12,4, o vėliau sumažintas iki 11,47. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovę su prašymu išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, tačiau atsakovė į prašymą nereagavo. Mano, kad pareiginės algos koeficientas sumažintas nepagrįstai, todėl skundas turi būti tenkinamas (b. l. 69–72).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo reikalavimus, išdėstytus skunde ir patikslintame skunduose ir prašė juos tenkinti skunduose išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nurodė, kad pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatoms, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 str. kyla pareiga teisingai, per protingą laiką nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nuo minėto nutarimo įsigaliojimo praėjo pakankamai mažai laiko, kad galima būtų teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti kompensavimo mechanizmas, todėl mano, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Jeigu teismas nuspręstų pareiškėjo skundą tenkinti, prašė praradimus kompensuoti per įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (b. l. 89–90).

Atsakovių atstovai į teismo posėdį, apie kurį joms buvo pranešta tinkamai, neatvyko, todėl byla nagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos TSR prokuratūros valstybinis justicijos patarėjas 1990-03-06 įsakymu Nr. 52-K „Dėl priėmimo“ nuo 1990-03-12 priėmė pareiškėją į Tauragės rajono prokuratūrą stažuotoju (prokuroro padėjėjo etate) (b. l. 5). Lietuvos Respublikos prokuratūros prokuroras 1990-04-17 įsakymu Nr. 86-K „Dėl darbo tęsimo Lietuvos Respublikos prokuratūros organuose“ įsakė laikyti pareiškėją dirbančiu Tauragės rajono prokuratūroje (b. l. 6–8).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 1993-09-30 įsakymu Nr. 494-4 „Dėl perkėlimo ir pareigų pavedimo“ nuo 1993-10-15 perkėlė pareiškėją į Generalinės prokuratūros Tardymo departamento Tardymo ir kvotos priežiūros skyriaus prokuroro pareigas, nustatant darbo užmokesčio koeficientą – 7,97 (b. l. 9).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 1995-03-06 įsakymu Nr. 206-K „Dėl perkėlimo“ nuo 1995-03-06 perkėlė pareiškėją į Tardymo departamento Tardymo ir kvotos priežiūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, nustatant darbo užmokesčio koeficientą – 15,38 (b. l. 10).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2002-04-25 įsakymu Nr. I-60 „Dėl Generalinės prokuratūros kvotos ir tardymo kontrolės skyriaus pervardijimo“ nuo 2003-05-01 pervardijo Generalinės prokuratūros Kvotos ir tardymo kontrolės skyriaus Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyrių ir paliko Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriuje dirbti toliau visus Kvotos tardymo kontrolės skyriaus prokurorus ir darbuotojus bei jiems anksčiau nustatytą darbo užmokestį (b. l. 11).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2007-03-20 įsakymu Nr. P-162 „Dėl prokurorų, prokuratūros valstybės tarnautojų ir darbuotojų paskatinimo“ suteikė pareiškėjui vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 18).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2010-12-06 įsakymu Nr. 17.10.-1575 „Apie atleidimą iš tarnybos“ įspėjo pareiškėją, kad nuo 2011-04-07 bus atleidžiamas iš tarnybos (b. l. 19).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2011-01-10 įsakymu Nr. P-24 „Dėl Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo K. G. perkėlimo“ nuo 2011-02-01 perkėlė pareiškėją į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmąjį (labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyrių ir skyrė eiti prokuroro pareigas, nustatant pareiginės algos koeficientą – 9,03, 18 procentų priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už turimą vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 20).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2011-07-08 įsakymu Nr. P-502 „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro K. G. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ nuo 2011-07-11 atleido pareiškėją iš tarnybos prokuratūroje (b. l. 21).

Pareiškėjas 2013-09-22 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 23).

Generalinė prokuratūra 2013-09-09 raštu Nr. 17.2-16287 pareiškėjui S. I. išaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais, todėl neįsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimui ir įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų (b. l. 16–17).

Generalinės prokuratūros 2013-10-16 pažymoje Nr. 17.9.-3080 „Apie K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-05-01 iki 2011-07-11“ nurodyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-07-11 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 28 547,07 Lt (b. l. 41–42).

Ginčas byloje kilo dėl darbo užmokesčio mažinimo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-07-11 taikant Lietuvos Respublikos Seimo 2009-04-23 priimtą Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224 ir 2009-07-17 priimtą Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361 teisėtumo ir pagrįstumo.

Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 d. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą.

Darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) nustato, kad priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Minėto įstatymo 5¹ str. (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1254 redakcija) nustatyta prokurorų priedų už kvalifikacinį rangą skaičiavimo nuo pareiginės algos tvarka: 1) jaunesniajam justicijos patarėjui – 10 procentų dydžio; 2) justicijos patarėjui – 15 procentų dydžio; 3) vyresniajam justicijos patarėjui – 20 procentų dydžio; 4) vyriausiajam justicijos patarėjui – 25 procentų dydžio; 5) valstybiniam justicijos patarėjui – 30 procentų dydžio; 6) vyriausiajam valstybiniam justicijos patarėjui – 40 procentų dydžio. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Priedėlio III skirsnyje.

Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Šiame kontekste pažymėtina, kad skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas iki mažinimo buvo nustatytas 14,1. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 12,4, t. y. sumažintas nuo 14,1 iki 12,4.

Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-08-01) pakeitė Priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Pažymėtina, kad Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 11,47, o apygardų prokuratūros prokurorams – iki 9,03.

Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. nustatytas sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimo laikas 2010-07-02, 2011-11-22, 2011-12-21 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo pratęstas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. buvo nustatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 str. nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009-04-30 galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010-06-30 ir 2011-11-22 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo atidėtas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad šis ginčijamas teisinis reguliavimas ir juo nustatyti inter alia sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai galiojo iki 2013-12-31, kadangi 2014-01-01 įsigaliojo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti nesumažinti jų pareiginės algos koeficientai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Nuo 2011-02-01 buvo perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmąjį (labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyrių prokuroro pareigoms, iš kurių buvo atleistas 2011-07-11 (b. l. 10, 11, 20, 21).

Taigi, pareiškėjui dėl pasikeitusių Priedėlyje nustatytų prokurorų pareiginės algos koeficientų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (įskaitant pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už kvalifikacinį rangą).

Pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2014-12-22 nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Priedėlio (2009-04-23, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, 2010-06-30 redakcija, 2011-11-22 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. (2009-07-17 redakcija, 2010-07-02 redakcija, 2011-11-22 redakcija,), 2 str. (2011-12-21 redakcija) 2 d. tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 str. (2011-11-21 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime, be kita ko, nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad šiuo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; LVAT 2016-03-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; LVAT 2016-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skundo reikalavimus kėlė Lietuvos valstybės atžvilgiu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Generalinė prokuratūra, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalis atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė